Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintą prašymą (pareiškėja Danijos Karalystės įmonė „JH Import APS“, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas arba atsakovas) pateikė prašymą, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija arba MGK) 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. S-63 (7-25/2021) (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškina, kad Komisija Sprendimu panaikino Muitinės departamento 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 1A-225 (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas) argumentuodama tuo, jog Muitinės departamentas neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 35 straipsnio nuostatas, savo sprendime nepateikė teisinio reikšmingumo vertinimo nagrinėjamoje byloje dėl Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos apie importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) nesumokėjimo faktą, taip pat nekonstatavo importuotojo sukčiavimo ar nesąžiningo veikimo mokesčių srityje, dėl ko būtų sukelta grėsmė bendrosios PVM sistemos veikimui.

Teigia, kad vadovaujantis 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (toliau – ir Deleguotasis reglamentas), II antraštinės dalies 3 skyriumi, Danijos Karalystės įmonė ,,JH Import APS“ (toliau – ir pareiškėja arba įmonė) yra atsakinga už atitinkamų prievolių, susijusių su prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę taikomas atleidimas nuo PVM, išleidimu į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą, muitinės procedūros įvykdymą.

Atsakovas cituoja PVMĮ 35 straipsnio nuostatas ir nurodo, kad jas papildo Muitinės departamento generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčio inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 4 punktas nustato, jog į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinamos PVM, jeigu įvykdytos visos šios sąlygos: importo metu žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę; prekių importuotojas importo muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui metu yra registruotas šalies teritorijoje PVM mokėtoju; importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal PVMĮ VI skyriaus nuostatas apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą; importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui tiekia tas pačias prekes, kurias importavo į Lietuvos teritoriją, įskaitant tas, kurios į kitą valstybę narę išgabenamos po jų tvarkymo ir (ar) perdirbimo; prekės į kitą valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto PVMĮ 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos arba per Taisyklių 5 punkte nurodyta tvarka nustatytą ilgesnį prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiką.

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėja, importavusi ginčo prekes, jų nepardavė ar kitaip neperleido kitos ES valstybės PVM mokėtojui, o išgabeno šias prekes iš Lietuvos Respublikos į Danijos Karalystę. Taigi, šiame mokestiniame ginče turėtų vadovaujamasi PVMĮ 5¹ straipsnio 1 dalies norma, nustatančia, jog prekių tiekimu už atlygį taip pat laikomas apmokestinamojo asmens disponuojamų prekių pervežimas verslo tikslais iš valstybės narės, kurioje prekės faktiškai yra, į kitą valstybę narę, kai prekes taip perveža pats apmokestinamasis asmuo ar jo užsakymu kitas asmuo.

Pasisakydamas dėl 4200 procedūros turinio pažymi, kad ši procedūra yra skirta sudaryti sąlygas sumokėti atitinkamą importo PVM mokestį toje ES valstybėje, kurioje tos prekės bus faktiškai suvartotos. Taigi, minėtos muitinės procedūros esmė yra ne PVM sumokėjimo išvengimas, o mokestinės lengvatos atidedant importo PVM mokėjimą suteikimas. Atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš mokestinėje byloje esančių įrodymų, importo PVM nei Lietuvos Respublikoje, nei Danijos Karalystėje sumokėtas nebuvo, o minėtos faktinės aplinkybės neginčijo nei pareiškėja, taip pat nepaneigė ir Komisija.

Teigia, jog Komisija nurodė tik dalį būtinų teisinių pagrindų, leidžiančių taikyti neapmokestinimą importo PVM, o būtent, neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėja privalėjo teikti mokesčių administratoriui ataskaitas apie prekių tiekimą, t. y. Komisija neteisingai interpretavo 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 138 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nurodoma, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytas neapmokestinimas netaikomas tada, kai tiekėjas nesilaiko 262 ir 263 straipsniuose nustatyto įpareigojimo pateikti sumuojančią ataskaitą, arba kai jo pateiktoje sumuojančioje ataskaitoje nėra pateikta teisinga informacija apie šį tiekimą, kaip to reikalaujama pagal 264 straipsnį, išskyrus atvejus, kai tiekėjas gali tinkamai pagrįsti šį trūkumą kompetentingoms institucijoms priimtinu būdu. Pažymi, kad paminėtos PVM direktyvos 262-264 straipsnių normos yra blanketinės, o detali prekių tiekimo ataskaitų teikimo tvarka yra numatyta nacionaliniuose teisės aktuose.

Nurodo, kad PVMĮ 88 ¹ straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog PVM mokėtojai, tiekiantys į kitą valstybę narę prekes ir (arba) teikiantys paslaugas, kurių teikimo vieta remiantis kriterijais, nustatančiais paslaugų teikimo vietą, yra kita valstybė narė (pagal nuostatas, iš esmės tolygias šio PVMĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms), pasibaigus kalendoriniam mėnesiui iki kito kalendorinio mėnesio 25 dienos privalo pateikti vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje jie registruoti mokesčių mokėtojais, prekių tiekimo ir (arba) paslaugų teikimo į kitas valstybes nares ataskaitas. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prekių tiekimo ir (arba) paslaugų teikimo į kitas valstybes nares ataskaitos formą, reikalaujamus joje pateikti duomenis, ataskaitos užpildymo ir pateikimo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius.

Atkreipia dėmesį, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –ir VMI) viršininko 2004 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. VA-34 patvirtintos Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ataskaitos FR0564 formos užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – Ataskaitos pildymo taisyklės), kurios, be kita ko, parengtos atsižvelgiant į PVMĮ 88¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) bei PVM direktyvos nuostatas, 4.2. punktas nustato, jog prekių tiekimo ataskaitas privalo pateikti Lietuvos Respublikoje PVM mokėtojais įregistruoti asmenys per kalendorinį mėnesį PVMĮ 49 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, taikydami 0 procentų PVM tarifą, verslo tikslais disponuojamas prekes pervežę iš šalies teritorijos į kitą ES valstybę narę, kurioje jie įregistruoti PVM mokėtojais, kai prekes taip perveža patys PVM mokėtojai ar jų užsakymu - kiti asmenys, ir toks prekių pervežimas pagal PVMĮ 5¹ straipsnio nuostatas laikomas prekių tiekimu už atlygį.

Pažymi, kad, vadovaujantis Ataskaitos pildymo taisyklių 5 punktu, ataskaitos nepateikimas, įskaitant atvejus, kai yra suformuota preliminari ataskaita, laikomas PVM mokėtojo patvirtinimu, kad jis netiekė prekių ir (ar) neteikė paslaugų į kitas ES valstybes nares kitų ES valstybių narių PVM mokėtojams Ataskaitos pildymo taisyklių 4.1-4.4 papunkčiuose nurodytais atvejais ir (ar) negavo viso ar dalies atlygio (avanso) Ataskaitos pildymo taisyklių 4.5 papunktyje nurodytu atveju. Pareiškėjai nepateikus pirmiau minėtų ataskaitų, tai laikytina konkliudentiniu veiksmu, jog prekių tiekimas vykdomas nebuvo, taigi, nebuvo įvykdyta viena iš esminių 4200 procedūrai keliamų sąlygų, įtvirtintų PVMĮ 35 straipsnyje. Pareiškėja prekių tiekimo ataskaitų nei Lietuvos Respublikos, nei Danijos Karalystės mokesčių administratoriui neteikė. Šios aplinkybės neneigė ir Komisija, todėl laikosi pozicijos, kad Komisija selektyviai bei nenuosekliai taikė PVM direktyvos bei PVMĮ normas bei nepagrįstai sprendė apie tinkamą 4200 procedūros įvykdymą.

Atkreipia dėmesį, kad PVM tiekimo ataskaitos teikimas nėra teisinis formalumas ir yra labai reikšmingas tuo atžvilgiu, jog apie 4200 procedūrą yra pranešama ne tik importo valstybės mokesčių administratoriui, bet ir PVM informacijos mainų sistemos (toliau – ir VIEŠ) pagalba apie tokią procedūrą yra informuojamas ir kitos ES valstybės, į kurią prekės tiekiamos, mokesčių administratorius. Nurodo, kad tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėję, jog VIEŠ sistema siekiama suteikti ūkio subjektams galimybę gauti prekybos partnerių PVM mokėtojo kodų patvirtinimą, o nacionaliniams mokesčių administratoriams - patikrinti sandorius Bendrijos viduje ir aptikti galimus pažeidimus.

Pažymi, kad pagrįstai, be kitų argumentų, rėmėsi Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus pateikta informacija, jog pareiškėjos importuotos prekės minėtoje valstybėje nebuvo deklaruotos kaip prekės, importuotos kitoje valstybėje narėje taikant 4200 procedūrą, tuo pačiu nebuvo sumokėtas ir atitinkamas importo PVM, kadangi Muitinės departamentas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendime Nr. 1A-225 aiškiai nurodė, jog deklarantas, teikdamas muitinės deklaraciją, privalo laikytis Deleguotojo reglamento II antraštinės dalies 3 skyriuje įtvirtintos pareigos pateikti muitinei visą reikalingą informaciją apie vykdomą muitinės procedūrą bei įvykdyti visas pareigas, susijusias su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymu konkrečioms prekėms pradžia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prievolės apėmė ne tik ginčo prekių išgabenimą į kitą valstybę narę nustatytais terminais, bet ir PVM tiekimo ataskaitų teikimą, kurio pagalba yra informuojami tiek importo, tiek ir paskirties valstybių mokesčių administratoriai apie vykdomą prekių tiekimą.

Kritiškai vertina Sprendimo nuostatą, jog po importo pirmojoje ES valstybėje susidarius tiekimo PVM objektui, kitoje ES valstybėje, kurioje baigiasi prekių gabenimas, susidaro kitas PVM objektas - prekių įsigijimas už atlygį Bendrijos viduje, o ne importas. Atkreipia dėmesį, kad: 1) pareiškėja nedeklaravo prekių tiekimo, taigi, negalėjo susidaryti ir tiekimo PVM objektas; 2) Komisija nepateikia jokio teisinio pagrindo dėl galimos mokestinės atskaitos įtakos 4200 procedūros įvykdymui, be to, remiasi prielaida, nurodydama PVM paprastai atskaitomas; 3) Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus pranešime išdėstytas teiginys, jog nuo įsigijimų Bendrijos viduje PVM fiziškai nėra mokamas, turi būti aiškinama įvertinus tai, kad minėta institucija neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjos vykdomą 4200 procedūrą, taigi, pareiškėjos importuotas prekes prilygino išleistoms į laisvą apyvartą, už kurias sumokėti visi importo mokesčiai. Pažymi, kad apie teisę į PVM atskaitą galima būtų teigti tik tada, jei importo PVM būtų buvęs deklaruotas įtraukiant jį į prekių tiekimo ataskaitas, ko nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

Muitinės departamento vertinimu, Komisija neatsižvelgė į Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus patvirtinimą, jog pareiškėja minėtoje valstybėje prekių įsigijimo (pervežimo verslo tikslais iš kitos valstybės narės) nedeklaravo, taip pat ir savo buhalterinėje apskaitoje ginčo prekių neapskaitė kaip prekių, kurioms taikoma 4200 procedūra, taip pat teisiškai neįvertino ir tos aplinkybės, jog pareiškėja, importuodama ginčo prekes, teikė patvirtinimo raštus, apie jai priklausančius sandėlius Danijos Karalystėje, kur ir bus sumokėtas atitinkamas importo PVM. Tai, kad pati pareiškėja žinojo ir suprato apie prievolę mokėti importo PVM, yra patvirtinama ir skunde, teiktame Komisijai, dėl to ginčo nėra. Pažymi, jog prekių siuntėjas bei gavėjas yra tas pats ūkio subjektas - pareiškėja, taigi ji negali remtis prielaida, jog nesąžiningai elgėsi arba neatliko atitinkamų prievolių, susijusių su 4200 procedūros taikymu, kitas asmuo. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teigia, jog Komisija padarė neteisingas bei nepagrįstas teisines išvadas tiek dėl prekių tiekimo, tiek ir dėl PVM atskaitos.

Nurodo, kad Komisija nepagrįstai skundžiamame Sprendime, be kita ko, remiasi ESTT 2019 m. vasario 14 d. sprendimu byloje C-531/17, kuriame buvo aiškinama PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkto norma. ESTT šioje byloje pasisakė, jog minėtą PVM direktyvos normą reikia aiškinti taip, kad pasinaudoti teise į importo neapmokestinimą PVM, kaip numatyta šiose nuostatose, neturi būti draudžiama importuotojui, kuriam pagal PVM direktyvos 201 straipsnį tenka ar pripažįstama tenkanti prievolė sumokėti šį mokestį, tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai, pirma, importuotų ir po to pervežtų Bendrijos viduje prekių gavėjas sukčiauja vykdydamas pervežus prekes sudarytą sandorį, kuris nesusijęs su minėtu pervežimu, ir, antra, nėra jokios informacijos, leidžiančios teigti, kad importuotojas žinojo ar turėjo žinoti, jog šis paskesnis sandoris yra įtrauktas į gavėjų sukčiavimą. Kaip matyti iš minėto ESTT prejudicinio sprendimo turinio, jame buvo minimos bei nagrinėjamos kitokios tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės nei šio mokestinio ginčo byloje. Nagrinėjamu atveju įmonė nesilaikė teisės aktuose išdėstytų reikalavimų, be to, skirtingai nei aptariamoje ESTT byloje, tiek prekių siuntėjas, tiek ir jų gavėjas yra tas pats ūkio subjektas.

Remdamasis LVAT praktika pažymi, kad nei galiojantys teisės aktai, nei ESTT praktika nenumato galimybės atleisti nuo PVM prievolės mokesčių mokėtoją (nepriklausomai sąžiningą ar ne), nevykdžiusį teisės aktais jam priskirtų prievolių ir neturintį (mokesčių administratoriui nepateikusį) įrodymų, jog deklaruotos muitinės procedūros bei pritaikytos mokesčių lengvatos reikalavimus įvykdė tinkamai. Be to, pagal ESTT ir LVAT suformuotą praktiką, prekių tiekėjas, norėdamas pasinaudoti PVM direktyvoje nustatyta PVM lengvata, privalo pateikti mokesčių administratoriui įrodymus, kad lengvatos suteikimo sąlygos yra įvykdytos ir tik turint tokius įrodymus bei paaiškėjus, kad prekės liko neapmokestintos importo PVM dėl pirkėjo nesąžiningumo, apie kurį tiekėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, jam neatsiranda mokestinė prievolė. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta teigia, jog akivaizdu, kad įmonė neįvykdė teisės aktuose nustatytos prievolės pateikti PVM tiekimo ataskaitas, tuo suklaidindama tiek Lietuvos Respublikos, tiek Danijos Karalystės mokesčių administratorius, o šių ataskaitų nepateikimas, kaip ir vengimas sumokėti importo PVM, nebuvo įtakotas trečiųjų asmenų nesąžiningumo ar neteisėtų veiksmų, o buvo išimtinai įmonės teisės aktų nesilaikymo pasekmė.

Pareiškėja Danijos Karalystės įmonė ,,JH Import APS“, atstovaujama UAB „EU Broker“, atsiliepime nurodo, kad su prašymu nesutinka. Paaiškina, kad ginčas iš esmės kilo dėl papildomai apskaičiuoto PVM ir baudos, kurie buvo apskaičiuoti ir patvirtinti Kauno teritorinės muitinės 2020 m. rugsėjo 4 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 0KM19/38 0510S (toliau – ir Ataskaita) dėl supaprastinto ,,JH Import APS“ mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. importuotų prekių pagal 4200 procedūrą (prekės, kurių tiekimui į kitą valstybę narę taikomas atleidimas nuo PVM, išleidžiant į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu).

Atkreipia dėmesį, jog Kauno teritorinė muitinė Ataskaitoje nurodė šiuos patikrinimo metu nustatytus trūkumus: 1) pareiškėja pateikė nepakankamai dokumentų, įrodančių, kad į šalies teritoriją importuotos prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę (prekių pervežimo sutarčių, užsakymų, transportavimo dokumentų ir pan.); 2) įmonė taip pat buvo nepateikusi dokumentų, kuriuose būtų nurodyta prekių saugojimo vieta, kurioje prekės bus laikomos iki jų išgabenimo į kitą valstybė narę. Jokių papildomų reikalavimų, įtarimų, procedūrinių trūkumų nustatyta nebuvo, taip pat nebuvo prašoma pateikti jokių kitų papildomų įrodymų dėl galimo sukčiavimo ar nesąžiningo elgesio. Būtent šie trūkumai Ataskaitoje buvo nurodyti kaip tie, kurie kėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos importuotų ir PVM neapmokestintų prekių tiekimo (pervežimo verslo tikslais iš valstybės narės, kurioje faktiškai yra į kitą valstybę narę) realumo kitos valstybės narės PVM mokėtojui. Kitaip tariant, Kauno teritorinė muitinė nurodė, kad pareiškėjos veiksmai importuojant prekes galimai neatitiko Taisyklių 4.5. papunkčio nuostatų, t. y., pareiškėja galimai neišgabeno prekių į kitą valstybę narę per ne ilgesnį kaip 1 mėnesio terminą nuo apmokestinimo momento, todėl priėmė sprendimą ,,JH Import APS“ importuotų prekių pagal tirtas elektronines importo deklaracijas (toliau - ir EID) muitinės procedūras vertinti per 4000, o ne 4200 procedūrą, bei priskaityti 12 323,00 Eur baudą nuo 123 981,00 PVM visoms pagal EID importuotoms prekėms sumos priskaičiuotos pagal 21 proc. tarifą.

Teigia, kad Kauno teritorinės muitinės Ataskaitą apskundė Muitinės departamentui, pateikė įrodymus (2018 m. gegužės 21 d. paslaugų sutartį Nr. 20180521/1, 2020 m. rugsėjo 8 d. įgaliojimą B/N 2020.09.08), Kauno VMI 2020 m. vasario 17 tyrimo Nr. L (7.45) FR0687-34 kopiją bei visų su tyrime nurodytomis EID susijusiu CMR važtaraščių kopijas. Šių dokumentų turinys aiškiai įrodė, kad pareiškėjos importuotos prekės buvo išgabentos per Taisyklių 4.5. papunktyje ir PVMĮ 35 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą. Be kitų paaiškinimų, pateiktų skunde, pareiškėja papildomai paaiškino ir pateiktais dokumentais įrodė, kad visos pagal aukščiau minimas EID importuotos prekės ir su jomis susijusios eksporto procedūros atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus taikomus PVM neapmokestinamoms importuojamoms prekėms; visos prekės buvo skirtos Danijos įmonei ir nustatyto ne ilgesniu nei mėnesio laikotarpiu buvo išgabentos į Daniją; pareiškėja yra registruota Lietuvos Respublikos PVM mokėtojų sąraše, teikia PVM deklaracijas; importuotos prekės į Daniją buvo teikiamos nepakeisto pavidalo. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs skundą, 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1A- 2252020 patvirtino Ataskaitą, dėl ko pareiškėja pateikė skundą Komisijai. Atkreipia dėmesį, kad Muitinės departamento sprendime, kaip ir Ataskaitoje, nekeliama jokių abejonių, kad pareiškėja atitiko PVM mokėtojo statusą, kadangi įmonė buvo ir yra registruota PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) ir kas mėnesį teikia PVM ataskaitas.

Nurodo, jog teikdama skundą dėl Ataskaitos kartu pateikė tinkamai užpildytus CMR važtaraščius bei kitus susijusius dokumentus. Muitinės departamentas sprendime konstatavo, jog ginčo prekių pristatymas deklaruotam prekių gavėjui į kitą valstybę per 1 mėnesio terminą nuo atitinkamos importo deklaracijos pateikimo dienos yra patvirtinamas, taip pat, kad prekių nugabenimą į Danijos Karalystę patvirtino ir šios valstybės mokesčių administratorius 2020 m. vasario 7 d. pranešime. Taigi, ginčijama prekių importo procedūra atitiko ir kitus PVMĮ išskiriamus kriterijus, o tiksliau PVMĮ 35 straipsnį visa apimtimi, kiek tai susiję su žinomumu, kad importo momentu prekės bus išgabentos į kitą valstybę narę per nustatytą 1 mėnesio terminą, bei Taisyklių 4.1., 4.3. ir 4.5. papunkčius.

Pareiškėjos nuomone, Muitinės departamentas klaidingai interpretavo PVMĮ 35 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių 4.4. papunktyje nurodytą prekių tiekimo sąvoką bei su tuo susijusias sąlygas, o prekių tiekimą, kaip tokį, analizavo išskirtinai tik per PVMĮ 4 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad nagrinėjamu atveju tai yra klaidingas pagrindimas ir motyvacija, todėl kad nagrinėjamo ginčo kontekste Muitinės departamentas privalėjo vadovaujantis PVMĮ 5¹ straipsnio nuostatomis; būtent minėtą straipsnį taikė ir vertino Kauno teritorinė muitinė ir pažeidimų nenustatė; tai pripažino ir Komisija sprendime. Tai, kad Muitinės departamentas padarė klaidą taikydamas ne tą PVMĮ straipsnį, Muitinės departamentas pripažįsta ir savo prašyme teismui, nurodydamas, jog ginče turi būti vadovaujamasi PVMĮ 5¹ straipsnio 1 dalies norma, nors tiek sprendimo, tiek ginčo Komisijoje metu savo sprendimą patvirtinti Ataskaitą grindė ne PVMĮ 5¹ straipsniu, o PVMĮ 4 straipsniu.

Pažymi, kad vertinant PVMĮ 35 straipsnio ir Taisyklių 4 punkto ir jų kontekste taikytino PVM įstatymo 5¹ straipsnio nuostatas pareiškėja tinkamai įvykdė visus PVMĮ ir Taisyklių reikalavimus tiek, kiek tai buvo kvestionuota Kauno teritorinės muitinės Ataskaitoje, o vėliau patvirtinta Komisijos Sprendime.

Nurodo, kad nei Kauno teritorinės muitinės Ataskaitoje, nei Muitinės departamento sprendime dėl Ataskaitos tvirtinimo Muitinės departamentas nenustatė ir nekonstatavo nė vieno epizodo dėl bet kokio galimo sukčiavimo ir (ar) nesąžiningo elgesio. Mano, kad valstybės instituciją atstovaujantys asmenys neturi teisės taip liberaliai, be jokio teisinio pagrindimo ir įrodymo operuoti tokiomis sąvokomis kaip sukčiavimas ir nesąžiningas elgesys, kadangi tai meta nepagrįstą šešėlį visus imperatyvius įstatymo reikalavimus įvykdžiusiai ginčo šaliai. Pabrėžia, kad Komisijos į bylą pateiktoje medžiagoje yra Danijos mokesčių administratoriaus patvirtinimas, kad jis neturi jokios neigiamos informacijos apie pareiškėją ar jos dalyvavimą sukčiavime, be to į bylą pateiktoje medžiagoje nurodoma, kad Danijos centrinis mokesčių administratorius taip pat nedviprasmiškai patvirtina, jog pareiškėjos importuotos į Daniją prekės buvo suvartotos Danijoje, daugiausiai parduodant privatiems asmenims. Tokia informacija buvo ir yra žinoma ir pačiam Muitinės departamentui, nes ji gauta tarpvalstybinio komunikavimo pagrindu, taigi Muitinės departamentas klaidina prašyme teismui nurodydamas jau į bylą pateiktiems įrodymams prieštaraujančią informaciją.

Atkreipia dėmesį, kad vienintelis teiginys, kuris, Muitinės departamento nuomone, pagrindžia sukčiavimą ir nesąžiningą elgesį, yra tai, jog pareiškėja neteikia PVM deklaracijų. Pareiškėjos nuomone, toks teiginys yra neteisingas ir klaidinantis, kadangi įmonė nuo 2017 m. įregistruota PVM mokėtoju Lietuvoje ir įstatymo nustatyta tvarka ir kas mėnesį teikia deklaracijas. Muitinės departamentas apie tokių deklaracijų teikimą negalėjo nežinoti, kadangi tai yra sistemoje prieinama informacija, kurią byloje pateikė pats Muitinės departamentas. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė teikia PVM deklaracijas Lietuvos Respublikoje įstatymo nustatyta tvarka, t. y. ten, kur įmonė yra registruota PVM mokėtoju, ji nepažeidžia, kaip teigia Muitinės departamentas, PVMĮ 88¹ straipsnio 1 dalies nuostatų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, nurodo, kad įmonės veiksmai atitinka visus PVMĮ 35, 5¹ ir 88¹ straipsniuose, Taisyklių 4 punkte bei PVM direktyvoje nustatytus reikalavimus. Mano, kad Komisijos Sprendimas yra išsamus, tinkamai teisiškai motyvuotas, pagrįstas patikrintomis aplinkybėmis, atitinka tinkamą LVAT ir ESTT praktiką ir aiškinimą, todėl Muitinės departamento patikslintas prašymas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į Muitinės departamento prašymą teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2021 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. S-63 (7-25/2021), kuriuo buvo panaikintas Muitinės departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuotas importo PVM ir su juo susijusios sumos, Muitinės departamentui pripažinus, jog nepagrįstai buvo taikytas 0 PVM tarifas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš į administracinę bylą pateiktų rašytinių įrodymų, taip pat MGK bylos Nr. 6.11-(7-25/2021) medžiaga nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 4 d. Kauno teritorinė muitinė pateikė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/38 0510S dėl ,,JH Import APS“ laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. iš trečiųjų šalių (Kinijos) importuotų prekių, deklaruotų 15 elektroninių importo deklaracijų, kurių tiekimui į kitą valstybę narę taikomas atleidimas nuo PVM, išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimui vienu metu muitinės procedūrai (muitinės procedūros kodu 4200), tiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui ir importo PVM perskaičiavimo, kurioje konstatavo, jog prekių importuotojas bei prekių gavėjas Danijos Karalystėje yra tas pats asmuo – pareiškėja, taip pat, jog pareiškėja neįvykdė PVMĮ 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 punkte nustatytų reikalavimų, nepateikė įrodymų, kad importuotos prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos į Danijos Karalystę per 1 mėnesį, todėl nusprendė įregistruoti mokestinę nepriemoką – 123 981 Eur PVM ir už padarytą mokestinį pažeidimą skirti minimalią 10 proc. baudą – 12 399 Eur.

Nesutikdama su Ataskaita pareiškėja 2020 m. spalio 2 d. pateikė skundą Muitinės departamentui, kuriame nurodė, jog visos importuotos prekės buvo skirtos išgabenti ir buvo išgabentos per PVMĮ nustatytą laikotarpį į kitą valstybę – Danijos Karalystę, taip pat, kad kartu su patikslintu skundu pateikti dokumentai įrodo, jog visos importuotos prekės ir su jomis susijusios eksporto procedūros atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus taikomus PVM neapmokestinamoms importuojamoms prekėms; prekių importuotojas JH Import (DK) yra registruotas Lietuvos Respublikos PVM mokėtojų sąraše, teikia PVM deklaracijas; importuotos prekės į Daniją buvo teikiamos nepakeisto pavidalo; importuotos prekės išvežtos iš Lietuvos Respublikos per įstatyme nustatytą laikotarpį, todėl atitiko visus Taisyklių 4 punkte ir PVMĮ 35 straipsnyje nustatytus kriterijus.

Išnagrinėjęs pareiškėjos skundą Muitinės departamentas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1A-225 ,,Dėl Danijos įmonės ,,JH Imports Aps“ skundo“ patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2020 m. rugsėjo 4 d. Ataskaitą. Nurodė, jog remiantis PVMĮ 4 straipsnio 1 dalimi, prekių tiekimu būtų laikoma tik tokia situacija, jei ginčo prekės būtų perduotos kitam Danijos Karalystėje registruotam PVM mokėtojui, tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie disponavimo teisės ginčo prekėmis perdavimą, todėl neįvykdė vienos iš PVMĮ 35 straipsnyje numatytos sąlygos PVM lengvatos taikymui, taip pat, kad pagal Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją pareiškėjos importuotos prekės minėtoje valstybėje nebuvo deklaruotos kaip prekės, importuotos kitoje valstybėje narėje taikant 4200 procedūrą, tuo pačiu nebuvo sumokėtas ir atitinkamas importo PVM.

Nesutikdama su minėtu Muitinės departamento sprendimu, pareiškėja 2021 m. vasario 13 d. pateikė skundą ,,Dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 1A-225 dėl Danijos įmonės JH IMPORT APS“. Nurodė, jog importuotoms prekėms pagal ginče nagrinėjamas EID taikytos procedūros visa apimtimi atitinka imperatyvius PVMĮ 35 straipsnio ir Taisyklių 4 punkto kriterijus, dėl ko 0 PVM tarifo taikymas buvo teisėtas ir pagrįstas, o Ataskaitoje nurodyta 12 323 Eur bauda nuo nepagrįstai pagal 21 proc. tarifą priskaičiuoto visoms importuotoms prekės sumoms yra neteisėta, todėl tiek Muitinės departamento sprendimas, tiek Ataskaita turėtų būti pakeisti.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2021 m. vasario 13 d. skundą, ginčijamu 2021 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. S-63 (7-25/2021) „Dėl Danijos Karalystės įmonės JH IMPORT APS“ skundo“ jį visiškai patenkino ir panaikino Muitinės departamento 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 1A-225.

Nesutikdamas su Komisijos Sprendimu Muitinės departamentas pateikė skundą teismui.

Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reglamentavimas įtvirtintas PVM direktyvoje, PVMĮ, Taisyklėse, Ataskaitos teikimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose.

PVMĮ (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d.) 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal PVMĮ VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruojamas PVM mokėtoju Lietuvoje ir jei minėtos prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento. Taigi, PVMĮ 35 straipsnio 1 – 2 dalyse įtvirtintos importuotų prekių išgabenimo į kitą valstybę narę sąlygos nustatant, kad: 1) prekės turi būti tiekiamos į kitą šalį ir 2) išgabenamos per vieno mėnesio terminą nuo importo deklaracijos įforminimo. PVMĮ 35 straipsnio 3 dalimi pavesta Muitinės departamentui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai nustatyti šio straipsnio įgyvendinimo tvarką.

PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas: prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis, prekes gabena). PVMĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnio nuostatas, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

Taisyklių (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 6 punkte nustatyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės apmokestinamos PVM, jeigu nustatoma, kad neįvykdyta bent viena iš Taisyklių 4 punkte nurodyta sąlyga. Pagal Taisyklių 4 punktą, į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinamos PVM, jeigu įvykdytos visos šios sąlygos: 1) importo metu žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą ES valstybę narę (Taisyklių 4.1. papunktis); 2) prekių importuotojas importo muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui metu yra registruotas šalies teritorijoje PVM mokėtoju (Taisyklių 4.2. papunktis); 3) importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą ES valstybę narę pagal PVM įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų tarifą (Taisyklių 4.3. papunktis); 4) importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui teikia tas pačias nepakeisto pavidalo prekes, kurias importavo į šalies teritoriją (Taisyklių 4.4. papunktis); 5) prekės į kitą ES valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento (Taisyklių 4.5. papunktis).

Taisyklių 7 punktas įpareigoja importuotoją kartu su importo muitinės deklaracija be kitų dokumentų muitinei pateikti ir dokumentus, įrodančius, kad į šalies teritoriją importuojamos prekės skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę (sutartys, užsakymai, kiti dokumentai, kuriuose nurodytas pirkėjo - kitos valstybės narės PVM mokėtojo pavadinimas, adresas, kodas, valstybė narė, į kurią bus išgabentos prekės ir pan.). Pagal Taisyklių 9 punktą, teritorinės muitinės ir (ar) apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos, kontroliuodamos PVM apskaičiavimą ir sumokėjimą, turi teisę pareikalauti importuotojo pateikti dokumentus, įrodančius, kad tos pačios prekės, kurios buvo importuotos į šalies teritoriją neapmokestinant PVM, yra išgabentos į kitą valstybę narę. Taisyklių 12 punktas nustato, kad teritorinė muitinė, nustačiusi, kad neįvykdyta bent viena iš Taisyklių 4 punkte nurodytų sąlygų arba minėtos sąlygos įvykdytos dėl dalies importuotų prekių, arba gavusi iš apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teikimą, išieško nepriemoką.

Teismas pažymi, kad muitinės procedūra 4200 numato režimą, kuriuo importuotojas naudojasi, kad būtų atleistas nuo PVM tais atvejais, kai importuotos prekės bus išgabentos į kitą valstybę narę, PVM yra mokėtinas paskirties valstybėje narėje. Valstybė narė, iš kurios pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdo atleidimą nuo mokesčio, o valstybė narė, į kurią atsiunčiamos ar atgabenamos prekės vykdo įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimą. Šios procedūros tikslas yra perleisti mokestines pajamas valstybei narei, kurioje galutinai suvartojamos atsiųstos ar atgabentos prekės. Kontroliuojant tinkamą minėtos procedūros vykdymą svarbu nustatyti, ar importuotojas laikėsi teisės aktuose nustatytų sąlygų, t. y. ar importuotos prekės buvo išgabentos į kitą ES valstybę narę per 1 mėnesio laikotarpį deklaruotam prekių gavėjui ir ar prekės nepakliuvo į Bendrijos rinką, išvengiant apmokestinimo PVM. Atsižvelgiant į šios muitinės procedūros svarbą, jos vykdymui yra nustatyti griežti reikalavimai, kurių importuotojas privalo laikytis. Prekes įsigijęs asmuo toje valstybėje narėje, į kurią importuotos prekės yra tiekiamos, apskaičiuoja įsigijimo iš kitos valstybės narės PVM. PVM apskaičiavimui pirkėjas turi būti registruotas PVM mokėtoju valstybėje narėje, į kurią tiekiamos prekės. Tam, kad į Lietuvos Respubliką importuotos prekės būtų neapmokestintos importo PVM, privalo būti įvykdytos visos Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos.

Vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi, apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Komisija, įvertinusi Muitinės departamento sprendime nustatytas faktines aplinkybes, išnagrinėjusi importuotoms prekėms Danijos Karalystės įmonės „JH Import APS“ deklaruotos 4200 muitinės procedūros ir PVM įstatymo 35 straipsnyje reglamentuotos PVM lengvatos taikymo sąlygas, Sprendime konstatavo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina tinkamo tiekimo Bendrijos viduje sąlygų realizavimą, tačiau Muitinės departamentas prašyme teismui nurodo, kad Komisija neteisingai aiškino PVM direktyvos, PVMĮ 5¹, 35 bei 88¹ straipsnių nuostatas, nukrypo nuo ESTT bei LVAT praktikos, todėl priėmė nepagrįstą bei naikintiną sprendimą. Taigi, byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir yra keliamas tik teisės aktų nuostatų taikymo klausimas.

Teismas nesutinka su Muitinės departamento teiginiu, kad Komisijos Sprendimo išvados, kurių pagrindu panaikintas Muitinės departamento 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 1A-225, yra nepagrįstos ir prieštarauja ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms, todėl nagrinėjamu atveju spręstina ar Komisija pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas importuojamų prekių neapmokestinti importo PVM.

Kaip ir minėta, tam, kad į Lietuvos Respubliką importuotos prekės būtų neapmokestintos importo PVM, privalo būti įvykdytos visos Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad prekės buvo išgabentos į Danijos Karalystę per nustatytą 1 mėnesio laikotarpį, nes pareiškėjai pateikus tinkamai užpildytus dokumentus ir Danijos mokesčių administratoriui patvirtinus ginčo prekių nugabenimą į Danijos Karalystę, ši aplinkybė buvo patvirtinta ir Muitinės departamento sprendime. Abejonių dėl pareiškėjos atitikties Taisyklių 4.2. papunkčio nuostatoms taip pat nekyla, kadangi byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėja Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (17.26-40) RES-140929 ,,Dėl įregistravimo pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju“, nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja.

Muitinės departamentas prašyme pasisakydamas dėl 4200 procedūros turinio nurodė, kad minėta procedūra yra skirta sudaryti sąlygas sumokėti atitinkamą importo PVM mokestį toje ES valstybėje, kurioje tos prekės bus faktiškai suvartotos, taigi jos esmė yra ne PVM sumokėjimo išvengimas, o mokestinės lengvatos atidedant importo PVM mokėjimą suteikimas. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju importo PVM nei Lietuvos Respublikoje, nei Danijos Karalystėje sumokėtas nebuvo.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal PVM direktyvos 21 straipsnį, prekių įsigijimu už atlygį Bendrijos viduje laikomas prekių panaudojimas apmokestinamojo asmens verslo tikslais, jei tas prekes apmokestinamasis asmuo arba kitas asmuo jo vardu atsiuntė arba atgabeno iš kitos valstybės narės, kurioje jos buvo pagamintos, arba į kurią tas apmokestinamasis asmuo savo verslo tikslais jas importavo. Kaip teisingai Sprendime pažymėjo Komisija, atsižvelgiant į tai, po importo pirmojoje ES valstybėje susidarius tiekimo PVM objektui, kitoje ES valstybėje, kurioje baigiasi prekių gabenimas, susidaro kitas PVM objektas – prekių įsigijimas už atlygį Bendrijos viduje, taigi mokėtinas PVM nesusidaro. Paminėtina, jog nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti ar pareiškėja įvykdė visus PVMĮ 35 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė paklausimą Danijos Karalystės mokesčių administratoriui. Kaip matyti iš byloje pateiktos Danijos Karalystės Centrinės ryšių įstaigos SCAC formos atsakymo į pateiktus klausimus, Danijos mokesčių administratorius taip pat patvirtino, jog nuo įsigijimų Bendrijos viduje PVM fiziškai nėra mokamas.

Muitinės departamentas sprendime akcentavo, kad nebuvo įvykdyta viena iš sąlygų, reikalingų PVMĮ 35 straipsnyje numatytos lengvatos taikymui – prekių tiekimo į kitą ES valstybę sąlyga, nes vadovaujantis PVMĮ 4 straipsnio 1 dalimi, prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tokiomis prekėmis kaip jų savininkas.

Pareiškėja atsiliepime į Muitinės departamento prašymą nurodė, kad nagrinėjamu atveju Muitinės departamentas klaidingai interpretavo PVMĮ 35 straipsnio ir Taisyklių 4.4. papunktyje nurodytą prekių tiekimo sąvoką bei su tuo susijusias sąlygas, nes Kauno teritorinė muitinė, atlikdama pareiškėjos patikrinimą ir surašydama Ataskaitą, vadovavosi PVMĮ 5¹ straipsnio nuostatomis ir būtent minėtu straipsniu rėmėsi ir jį taikė prekių tiekimo ir procedūros kontekste.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Komisija Sprendime įvertinusi PVMĮ 35 straipsnio nuostatas, su šio straipsnio nuostatų aiškinimu susijusius PVM direktyvos 138 ir 143 straipsniu bei ESTT praktikoje įtvirtintos ,,prekių tiekimo“ sąvokos aiškinimą, daro išvadą, kad Komisija Sprendime pagrįstai konstatavo, jog PVMĮ 35 straipsnis gali būti taikomas ir tais atvejais, kai prekės pervežamos į kitą ES valstybę verslo tikslais neperleidus disponavimo teisės kitam asmeniui, kai toks pervežimas pagal PVMĮ 5¹ straipsnį laikoma PVM objektu – prekių tiekimu ir minėtu straipsniu vadovavosi nagrinėjamu atveju.

Muitinės departamentas prašyme taip pat nurodo, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog pareiškėja privalėjo teikti mokesčių administratoriui ataskaitas apie prekių tiekimą. Pažymi, kad pareiškėjai nepateikus ataskaitų apie prekių tiekimą, tai laikytina konkliudentiniu veiksmu, jog prekių tiekimas vykdomas nebuvo, taigi nebuvo įvykdyta viena iš esminių 4200 procedūrai keliamų sąlygų, įtvirtintų PVMĮ 35 straipsnyje, todėl mano, kad Komisija selektyviai ir nenuosekliai taikė PVM direktyvos bei PVMĮ normas ir nepagrįstai sprendė apie tinkamą 4200 procedūros įvykdymą.

Remiantis PVMĮ 88¹ straipsnio 1 dalimi, PVM mokėtojai, tiekiantys į kitą valstybę narę prekes ir (arba) teikiantys paslaugas, kurių teikimo vieta remiantis kriterijais, nustatančiais paslaugų teikimo vietą, yra kita valstybė narė (pagal nuostatas, iš esmės tolygias PVMĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms), pasibaigus kalendoriniam mėnesiui iki kito kalendorinio mėnesio 25 dienos privalo pateikti vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje jie registruoti mokesčių mokėtojais, prekių tiekimo ir (arba) paslaugų teikimo į kitas valstybes nares ataskaitas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prekių tiekimo ir (arba) paslaugų teikimo į kitas valstybes nares ataskaitos formą, reikalaujamus joje pateikti duomenis, ataskaitos užpildymo ir pateikimo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius.

Lietuvoje ataskaitas PVM mokėtojai teikia vadovaudamiesi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. VA-34 patvirtintomis Prekių tiekimo į kitas ES valstybes nares ataskaitos FR0564 formos pildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklėmis, kurių 4.2 papunktyje nustatyta, jog Ataskaitas privalo pateikti Lietuvos Respublikoje PVM mokėtojais įregistruoti asmenys per kalendorinį mėnesį PVMĮ 49 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, taikydami 0 procentų PVM tarifą, verslo tikslais disponuojamas prekes pervežę iš šalies teritorijos į kitą ES valstybę narę, kurioje jie įregistruoti PVM mokėtojais, kai prekes taip perveža patys PVM mokėtojai ar jų užsakymu – kiti asmenys, ir toks prekių pervežimas pagal PVM įstatymo 5¹ straipsnio nuostatas laikomas prekių tiekimu už atlygį. Pagal minėtų taisyklių 5 punktą, ataskaitos nepateikimas, įskaitant atvejus, kai yra parengta preliminari ataskaita, laikomas PVM mokėtojo patvirtinimu, kad jis netiekė prekių ir (ar) neteikė paslaugų į kitas ES valstybes nares kitų ES valstybių narių PVM mokėtojams Taisyklių 4.1–4.4 papunkčiuose nurodytais atvejais ir (ar) negavo viso ar dalies atlygio (avanso) Taisyklių 4.5 papunktyje nurodytu atveju, ir (ar) iš šalies teritorijos neišgabeno prekių, skirtų pristatyti, kad jos būtų patiektos pagal pareikalavimą Taisyklių 4.6 papunktyje nurodytu atveju, ir (ar) nepargabeno prekių atgal į valstybę narę, iš kurios jos buvo išgabentos, kaip nustatyta PVM įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalies 10 punkte.

Atsiliepime pareiškėja nurodo, kad Muitinės departamento prašyme išdėstyti teiginiai, susiję su tuo, jog pareiškėja neteikia PVM deklaracijų nei Lietuvos Respublikoje, nei Danijos Karalystėje, yra neteisingi ir klaidinantys. Nurodo, kad įmonė Lietuvoje PVM mokėtoju yra įregistruota nuo 2017 m. ir visą registracijos laikotarpį nustatyta tvarka teikia PVM deklaracijas.

Pažymėtina, jog byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (17.26-40) RES-140929 ,,Dėl įregistravimo pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju“ nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja. Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2020 m. vasario 17 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (7.45) FR0687-34 nurodė tyrimo metu nustatytus trūkumus ir pažymėjo, kad mokėtojas, mokestinio tyrimo įvertinęs nustatytus trūkumus 2020 m. vasario 10 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas, Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitas, deklaruodamas prekių tiekimo į ES apmokestinamąsias vertes.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismui pareiškėjos kartu su atsiliepimu pateiktame Mano VMI išraše apie sistemoje pateiktas formas, matyti, jog pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. teikė nustatytos formos PVM deklaracijas bei Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitas. 2021 m. liepos 7 d. pareiškėja teismui pateikė papildomus dokumentus - ,,JH Import APS“ teiktas PVM ataskaitas Danijos Karalystėje už laikotarpius, susijusius su ginčo objektu (už 2018 m. I-III ketvirčius bei 2019 m. I, III ketvirčius). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas daro išvadą, kad pareiškėja teikė ataskaitas apie prekių tiekimą, taigi, priešingai nei nurodo Muitinės departamentas, prekių tiekimas buvo vykdomas ir pareiškėja įvykdė 4200 procedūrai keliamas sąlygas, įtvirtintas PVMĮ 35 straipsnyje, todėl nėra pagrindo teigti, jog Komisija netinkamai aiškino ir taikė PVMĮ 35 straipsnį ar PVMĮ 88¹ straipsnį ir nepagrįstai sprendė apie tinkamą 4200 procedūros įvykdymą.

Muitinės departamentas prašyme taip pat nurodo, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai, nes neįvykdė teisės aktuose nustatytos prievolės pateikti PVM ataskaitas, tuo suklaidindama tiek Lietuvos Respublikos, tiek Danijos Karalystės mokesčių administratorius.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos sukčiavimas ar nesąžiningas veikimas mokesčių srityje Muitinės departamento sprendime nebuvo konstatuotas. Byloje esanti Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus pateikta informacija bei pareiškėjos pateikti papildomi dokumentai, pagrindžiantys aplinkybę, jog tikrinamuoju laikotarpiu buvo teikiamos PVM deklaracijos ir ataskaitos, niekaip nepatvirtina, jog pareiškėja elgėsi nesąžiningai ir neatliko jai įstatymuose nustatytų pareigų. Todėl teismas daro išvadą, kad minėti Muitinės departamento argumentai, kuriuos paneigia pareiškėjos pateiktas išrašas apie teiktas deklaracijas, yra nepagrįsti, taigi atmestini.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti Muitinės departamento prašyme nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Todėl Muitinės departamento prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog Muitinės departamento reikalavimas panaikinti Komisijos 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. S-63 (7-25/2021) yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pareiškėjos atstovė UAB „EU Broker“ 2021 m. liepos 7 d. teismui pateiktame prašyme prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 175, 45 Eur išlaidos už PVM ataskaitų vertimą iš danų kalbos į lietuvių kalbą ir pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2021 m. liepos 5 d. PVM sąskaitą faktūrą serija ir Nr. KC 2411 175,45 Eur sumai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Nors pareiškėjos atstovė pateikė PVM sąskaitą faktūrą 175,45 Eur sumai už PVM ataskaitų vertimą iš danų kalbos į lietuvių kalbą, tačiau tai nepatvirtina, kad ši PVM sąskaita faktūra yra apmokėta, t. y. kad pareiškėjos atstovė minėtas vertimo išlaidas realiai patyrė. Pareiškėjos atstovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių realiai patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas, prašymas dėl jų priteisimo netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos Danijos įmonės ,,JH Import APS“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.