Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas G. Dzedulionis Baudžiamoji byla Nr. 1A-501-365/2015

Teisėja A. Tumelionytė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01132-2011-4

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. rugsėjo 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Dzedulionio, teisėjų Daivos Kazlauskienės, Jolantos Čepukėnienės,

sekretoriaujant Gretai Serapinaitei, dalyvaujant prokurorei Laurai Golubkienei, nukentėjusiajam Vytautui kairaičiui, gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Lauros Golubkienės ir nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-24 nuosprendžio, kuriuo R. B.: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. V. K. atžvilgiu išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; pagal BK 182 str. 2 d. G. B. atžvilgiu išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 str. 3 d. 2 p., civilinio ieškovo V. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą – G. B. priklausantį turtą, įtikinęs pastarąjį investuoti pinigines lėšas perkant nekilnojamąjį turtą Bulgarijos Respublikoje, bei tuo, kad jis (R. B.) bus tarpininkas įsteigiant G. B. įmonę bei įgyjant šios įmonės vardu žemės sklypą, tačiau realiai tokių ketinimų neturėdamas, nurodė G. B. suteikti įgaliojimą kitam asmeniui – S. T. - V., neva jo verslo partneriui Bulgarijos Respublikoje, kuris apie G. B. jam suteikiamą įgaliojimą nebuvo informuotas, bei pasitikėjimui sustiprinti, neva kaip garantą, 2010-07-01 išrašė paprastąjį vekselį 30 000 eurų vertės, kai tuo metu R. B. turimam turtui buvo taikomi antstolių apribojimai 139 463,43 Lt (kas sudaro 41 693 eurų) sumai, laikotarpyje nuo 2009 metų gruodžio iki 2010 metų liepos mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, per kelis kartus Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), R. B. gavo iš G. B. 30 000 eurų, kurių pagal G. B. apibrėžtą paskirtį (žemės sklypui įgyti) nepanaudojo, nes neturėjo tokio tikslo, t.y. pinigus apgaule įgijo savo naudai, tuo padarydamas G. B. 30 000 eurų turtinę žalą. Šiais veiksmais R. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

Be to, R. B. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą, t.y. R. B., siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą – V. K. priklausantį turtą, įtikinęs pastarąjį investuoti pinigines lėšas perkant nekilnojamąjį turtą Bulgarijos Respublikoje, bei tuo, kad jis (R. B.) bus tarpininkas įsteigiant V. K. įmonę bei įgyjant šios įmonės vardu žemės sklypą, tačiau realiai tokių ketinimų neturėdamas, nurodė V. K. suteikti įgaliojimą kitam asmeniui – N. G., neva jo verslo partneriui Bulgarijos Respublikoje, bei pasitikėjimui sustiprinti 2007-08-13 išrašęs paprastąjį vekselį 30 000 eurų vertės, 2007-08-13 R. B. naudojamame bute Varnos mieste, Bulgarijoje, tikslesnė vieta tyrimo metu nenustatyta, gavo iš V. K. 19 000 eurų bei 11 000 eurų, kuriuos V. K., R. B. nurodymu, 2007-08-13 pervedė į bendrovės „X 2007“, reg. Varnos m., Vazraždane mikrorajone, Nr. 37-82, banko sąskaitą BG69 FINV 9150 10EU ROL0 MD, po ko, R. B. tęsdamas nusikalstamą veiką, melagingai įtikinęs V. K., kad gauti pinigai sėkmingai investuoti, tačiau jų nepakanka, 2009-03-13 prekybos centre „Rimi“, Vilniuje, Ateities g. 91, esančioje picerijoje, dalyvaujant R. R., paėmė iš V. K. 13 000 eurų, kurių pagal V. K. apibrėžtą paskirtį (žemės sklypui įgyti) nepanaudojo, nes neturėjo tokio tikslo, t.y. pinigus apgaule įgijo savo naudai, tuo padarydamas V. K. bendrą 43 000 eurų turtinę žalą. Šiais veiksmais R. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Laura Golubkienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-24 nuosprendį bei priimti naują nuosprendį, kuriuo R. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d. (sukčiavimas prieš V. K.) ir skirti jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę, pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d. (sukčiavimas prieš G. B.) ir skirti jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str., paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir skirti galutinę subendrintą 4 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. V. K. civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš R. B. 43 000 Eur V. K. naudai turtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-24 nuosprendžiu R. B. pagrįstai pagal BK 182 str. 2 d. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl R. B. išteisinimo.

R. B. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą – G. B. priklausantį turtą, įtikinęs pastarąjį investuoti pinigines lėšas perkant nekilnojamąjį turtą Bulgarijos Respublikoje, bei tuo, kad jis (R. B.) bus tarpininkas įsteigiant G. B. įmonę bei įgyjant šios įmonės vardu žemės sklypą, tačiau realiai tokių ketinimų neturėdamas, nurodė G. B. suteikti įgaliojimą kitam asmeniui – S. T. - V., neva jo verslo partneriui Bulgarijos Respublikoje, kuris apie G. B. jam suteikiamą įgaliojimą nebuvo informuotas, bei pasitikėjimui sustiprinti, neva kaip garantą, 2010-07-01 išrašė paprastąjį vekselį 30 000 eurų vertės, kai tuo metu R. B. turimam turtui buvo taikomi antstolių apribojimai 139 463,43 Lt (kas sudaro 41 693 eurų) sumai, laikotarpyje nuo 2009 metų gruodžio iki 2010 metų liepos mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, per kelis kartus Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), R. B. gavo iš G. B. 30 000 eurų, kurių pagal G. B. apibrėžtą paskirtį (žemės sklypui įgyti) nepanaudojo, nes neturėjo tokio tikslo, t.y. pinigus apgaule įgijo savo naudai, tuo padarydamas G. B. 30 000 eurų turtinę žalą.

Be to, R. B. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą, t.y. R. B., siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą – V. K. priklausantį turtą, įtikinęs pastarąjį investuoti pinigines lėšas perkant nekilnojamąjį turtą Bulgarijos Respublikoje, bei tuo, kad jis (R. B.) bus tarpininkas įsteigiant V. K. įmonę bei įgyjant šios įmonės vardu žemės sklypą, tačiau realiai tokių ketinimų neturėdamas, nurodė V. K. suteikti įgaliojimą kitam asmeniui – N. G., neva jo verslo partneriui Bulgarijos Respublikoje, bei pasitikėjimui sustiprinti 2007-08-13 išrašęs paprastąjį vekselį 30 000 eurų vertės, 2007-08-13 R. B. naudojamame bute Varnos mieste, Bulgarijoje, tikslesnė vieta tyrimo metu nenustatyta, gavo iš V. K. 19 000 eurų bei 11 000 eurų, kuriuos V. K., R. B. nurodymu, 2007-08-13 pervedė į bendrovės „X 2007“, reg. Varnos m., Vazraždane mikrorajone, Nr. 37-82, banko sąskaitą BG69 FINV 9150 10EU ROL0 MD, po ko, R. B. tęsdamas nusikalstamą veiką, melagingai įtikino V. K., kad gauti pinigai sėkmingai investuoti, tačiau jų nepakanka, 2009-03-13 prekybos centre „Rimi“, Vilniuje, Ateities g. 91, esančioje picerijoje, dalyvaujant R. R., paėmė iš V. K. 13 000 eurų, kurių pagal V. K. apibrėžtą paskirtį (žemės sklypui įgyti) nepanaudojo, nes neturėjo tokio tikslo, t.y. pinigus apgaule įgijo savo naudai, tuo padarydamas V. K. bendrą 43 000 eurų turtinę žalą.

Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu ir tokiu būdu ,,privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Nagrinėjamos bylos kontekste paprastasis vekselis gali būti sukčiavimo priemonė, jeigu nustatoma, kad surašant vekselį jo gavėjo (kaltininko) tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-301/2011).

Dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. G. B. atžvilgiu

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad R. B. 2010-07-01 išrašė paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo be sąlygų sumokėti vekselio turėtojui G. B., vekselį pateikus, 30000 Eur (t.1, b. l. 5), 2011-02-02 G. B. pateikė R. B. minėtą vekselį apmokėti (t.1, b. l. 6), 2011-02-05 G. B. pranešė R. B., kad pastarasis neapmokėjo jam 2010-07-01 paprastojo vekselio 30000 Eur sumai, kuris buvo pateiktas apmokėti 2011-02-02 (t.1, b. l. 7). Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarė D. J. išdavė vekselio turėtojui G. B. vykdomąjį įrašą, kuriuo reikalaujama iš R. B. išieškoti 30000 Eur.

R. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad savo kaltės nepripažįsta. Nurodė, kad G. B. buvo jo advokatas, lankydavo jį suėmimo metu. Jis pasirašė vekselį 30000 eurų sumai, kad G. B. jį išlaisvintų. Jam pretenzijų neturi, paskutinis mokėjimas yra atliktas. Parodė, kad niekada nesiskolino iš G. B., buvo išrašytas tik vekselis. G. B. šiai dienai jam neturi pretenzijų, įvyko nesusipratimas. G. B. puikiai žinojo, kad jis (R. B.) turi skolų, nes vekselius jis tam ir davė, kad jo naudai išieškotų ir galėtų atsiskaityti su kitais kreditoriais. Taip pat G. B. žinojo, kad išteisintasis yra bendrovės „X 2007“ savininkas. Nežadėjo G. B. pirkti žemės sklypą ir įmonę steigti.

Nukentėjusysis G. B. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad susipažino su R. B. 2009 m. pradžioje, pastarasis atvyko su prašymu pakonsultuoti teisiniais klausimais, o jis tuo metu buvo advokato padėjėjas. Nuo to laiko pradėjo bendrauti, gal 2009 m. viduryje ar antroje pusėje R. B. pradėjo jį įkalbinėti investuoti į žemės sklypą Bulgarijoje. Pakankamai intensyviai įkalbinėjo, kiekvieno susitikimo metu įkalbinėdavo, veždavo planus. Kalba buvo apie vieną sklypą Varnos srityje Bialos miestelyje. Tarėsi, kad suma būtų per pusę, iš pradžių kalba ėjo apie 50000 eurų, vėliau ši suma išaugo iki 60000 eurų. Patikėjo kalbomis ir dalimis jam perdavė pinigus. Tikėjosi 300 000 ar 500 000 eurų pelno. Tuo metu nekilo mintis pasirašyti sutarties. Pinigus davė nuo 2009 m. pabaigos, nes iš karto tokios sumos neturėjo. G. B. sakė, kad reikia per pusę metų atsiskaityti, jam pačiam nereiks vykti į Bulgariją, ten yra jo žmogus, kuris ten dirba ir užsiima nekilnojamuoju turtu, viską sutvarkys. 2009 m. pabaigoje ar 2010 m. pradžioje R. B. suorganizavo įgaliojimo išdavimą pas notarą, buvo suteikti įgaliojimai V., kad pastarasis G. B. vardu įsteigtų įmonę ir įgytų sklypą Bulgarijoje. Įgaliotinio jis nebuvo matęs. Kadangi minėtos pinigų sumos neturėjo, brolis paėmė vartojamąjį kreditą ir jam atidavė, o jis dalimis pinigus R. B. perdavė iki 2010 m. vasaros pradžios. R. B. taip pat pasirašė vekselį. Ėjo laikas, jis vis klausdavo, kada pamatys dokumentus patvirtinančius, jog įmonė įsteigta. 2010 m. rudenį pradėjo įtarti, kad kažkas negerai. Sužinojo per kažką iš kolegų, kad Bulgarijos registrų centras yra viešai prieinamas, bet kuris asmuo gali pasitikrinti duomenis apie save. Jis susirado ir pasitikrino minėtą informaciją, suprato, kad kažkas yra negerai. Tada susitiko su R. B., pastarasis sakė, kad atiduos pinigus po kelių savaičių, o po to daugiau nei skambindavo, nei atvykdavo, išvyko iš Lietuvos į Vokietiją. Bendravo elektroniniais laiškais, 2011 m. R. B. buvo atvažiavęs, sutarė, kad vasario mėnesį grąžins 10000 eurų, tačiau viskas taip ir liko. Vėliau kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo gavimo, kad išieškotų pinigus, ir pateikė vykdomąjį raštą antstoliui vykdyti. Tada sužinojo, kad tuo laikotarpiu, kai iš jo buvo imti pinigai, jau kabėjo didelės skolos ir iš R. B. nieko neišieškojo. Į policiją kreipėsi 2011 m., kai suprato, kad Lietuvoje R. B. turto neturi. Žala jam yra atlyginta. Tuo metu, kai kreipėsi į prokuratūrą, žalos atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas. Jo tikslas buvo susigrąžinti pinigus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009-11-18 G. B. suteikė įgaliojimą S. T.-V. įsteigti Bulgarijoje G. B. vardu ribotos atsakomybės bendrovę, Bulgarijos kredito institucijose atidaryti laikinąją banko sąskaitą (t.1, b. l. 41-42).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nebuvo surinkta objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog R. B. turėjo išankstinį tikslą įgyti svetimą turtą ar jo veikoje buvo panaudoja apgaulė G. B. atžvilgiu ar, kad R. B. pats asmeniškai neprisiėmė jokių įsipareigojimų G. B. jo vardu atidaryti įmonę Bulgarijoje, įsigyti šių įmonių vardu žemės sklypus. Kolegija atkreipia dėmesį ir į paties G. B. neapdairumą, nes pastarasis, būdamas teisininku, nesudarė jokių sutarčių su R. B. dėl nekilnojamojo turto įgijimo Bulgarijoje, taigi pats nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, todėl iš dalies veikė savo rizika. Abejones kelia nukentėjusiojo nurodomos pelno perspektyvos, nes nelabai suprantama, kokiu būdu G. B. galėjo pagrįstai tikėtis 300 000 ar 500 000 eurų pelno iš investuotų tik 30 000 eurų. Atkreiptinas dėmesys, kad, paties G. B. teigimu, jis kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tik siekdamas susigrąžinti pinigus.

Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. B. veikoje G. B. atžvilgiu apgaulės nebuvo. Pažymėtina, kad R. B. pasirašius vekselį, jam atsirado civilinė atsakomybė ir būtinumas įvykdyti prievolę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. B. ir G. B. sudarė 2012-12-08 pasirašė susitarimą dėl abipusių pretenzijų atsisakymo, kuriuo R. B. atsisakė bet kokių pretenzijų ar reikalavimų dėl G. B. išrašyto 30000 eurų vekselio, R. B. įsipareigojo neskųsti Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo ikiteisminiame tyrime Nr. 63-2-0010-12, dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo, G. B. savo atžvilgiu įsipareigojo nereikšti R. B. jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 63-2-0010-12 inicijavimo ar jo metu duotų parodymų teisingumo. Jau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog nenustatyta, kad R. B. siekė apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą G. B. atžvilgiu.

Pažymėtina, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas pasunkėtų, pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2014, 2K-133/2010). Šiuo - nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nustatyta nebuvo.

Dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. V. K. atžvilgiu

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad R. B. 2007-08-13 išrašė 30000 eurų vertės paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2008-08-13 V. K. sumokėti Vilniuje 30000 eurų. Vekselio laiduotojas – R. R..

R. B. teisiamojo posėdžio metu kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad su V. K. jį supažindino R. R.. R. V. K. atvykus į Bulgariją R. B. kartu su R. R. aprodė V. K. žemes, kurias R. B. norėjo įsigyti ir paprašė paskolinti jam pinigų, taip pat aprodė žemes, kurios jau tuo metu priklausė įmonei RAB „X 2007“. V. K. kelionės į Bulgariją pagrindinis tikslas buvo įsitikinti, ar R. B. Bulgarijoje užsiima verslu ir ar saugu R. B. skolinti pinigus, žemės sklypai V. K. buvo rodomi siekiant patvirtinti įmonės RAB „X 2007“ veiklą. V. K. paskolinti pinigus sutiko ir pervedė į R. B. priklausančios įmonės RAB „X 2007“ sąskaitą 11000 eurų, o 9000 eurų perdavė grynais. Ši paskola buvo įforminta pasirašant vekselį – R. B. 2007-08-13 pasirašė neprotestuotiną vekselį V. K. 30000 eurų sumai, kurią sudaro: 11000 eurų suma, pervesta į įmonės RAB „X 2007“ sąskaitą, 9000 eurų suma, perduota R. B. grynais, 10000 eurų paskolos procentai. V. K. panoro pats įsigyti žemių Bulgarijoje, todėl parašė įgaliojimą N. G., pagal kurį šis turėjo atidaryti įmonę ir nupirkti V. K. žemės sklypą Bulgarijoje. Su N. G. ir notaru V. K. Bulgarijoje suvedė R. B.. Įmonės įsteigimui V. K. bandė pasiskolinti pinigų iš į Bulgariją kartu atvykusios M. J.. Kadangi pinigų įmonės įsteigimui pasiskolinti nepavyko, jis įmonės neįsteigė. 2008 m. rugsėjo pradžioje, tikslios datos nurodyti negalėjo, Vilniuje, Baltupiuose prie parduotuvės „Rimi“ R. B. grąžino V. K. 30000 eurų. Kadangi R. B. V. K. išrašytas vekselis tuo metu nebegaliojo, R. B. vekselio originalo iš V. K. nereikalavo. 2009 m. R. B. V. K. paprašė vėl paskolinti pinigų, 2009-03-13 buvo surašytas paskolos raštelis 13000 eurų sumai – 8000 eurų paskola, 5000 eurų procentai. Faktiškai R. B. gavo 8000 eurų, Buvo pasirašytas paskolos raštelis, o ne vekselis, kadangi taip pasiūlė V. K.. Šių pinigų jam reikėjo turimiems sklypams Bulgarijoje sutvarkyti. R. B. patvirtino, kad pagal minėtą skolos raštelį vis dar yra skolingas V. K., R. B. finansiniai reikalai pablogėjo ir skolos jis nesugebėjo grąžinti. V. K. į teisėsaugą kreipės paskatintas G. B., nori dar kartą prisiteisti skolą, kuri jam jau buvo gražinta.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. K. teigė, kad 2007 m. Lietuvoje nekilnojamojo turto investicijos sustojo, kainos pakilo ir dauguma verslininko vyko investuoti į Bulgariją. Per R. R. susipažino su R. B., kuris užsiiminėjo nekilnojamuoju turtu Bulgarijoje, rinko potencialių investuotojų grupę, vežiojo po objektus. Juos apgyvendino Bulgarijoje, rodė kainas, todėl jis nusprendė investuoti. R. B. pasiūlė potencialų objektų 50 m atstumu iki jūros ar ežero, kalnų vietovėje. Bulgarijoje ilgą laiką užsieniečiams pirkti žemės buvo neįmanoma, tam reikėjo atidaryti įmonę. R. B. apsiėmė tą įmonę atidaryti, nuvyko pas notarus, paliko reikiamus įgaliojimus sąskaitos ir įmonės atidarymui. R. B. pasiūlytas projektas buvo perspektyvus ir pigus, be to, kaip garantiją R. B. pasiūlė pasirašyti vekselį. Tokiu būdu buvo įsigyta žemė, toliau ne kartą buvo susitikę, kalbėjo, kaip tą žemę skirstys, į kokius objektus dalins. Tai tęsėsi kelerius metus ir vėliau R. B. paprašė dar pinigų namo apiforminimui, tačiau po kurio laiko pradėjo vengti bendrauti, neatsakinėjo į skambučius. Liudytojas iš R. B. aplinkos žmonių sužinojo, kad jis yra išvykęs iš Lietuvos, turi skolų ir suprato, kad yra apgautas. Kreipėsi į teismą, nes nei sklypo, nei pinigų R. B. negrąžino. R. B. teigimu, sklypas buvo nupirktas, jis rodė įvairias schemas ir kadastro išrašus. V. K. vekselio nerealizavo. Taip pat parodė, kad surinko penkis žmones, su kuriais važiavo į Bulgariją. Iš visos grupės žemės dar nusipirko R. D.. R. B. buvo įmonės „X 2007“ direktorius, žemę jis įsigijo per šią įmonę. Paliko įgaliojimus steigti įmonę savo vardu Bulgarijoje R. B. nurodytam asmeniui, Bulgarijos piliečiui. R. B. jokių teisių nesuteikė ir įgaliojimo nedavė. Pinigus R. B. davė dalimis, 19000 eurų grynaisiais pinigais ir 11000 eurų pavedimu į R. B. nurodytą sąskaitą. Pinigų paskirtis buvo pirkti žemės sklypą. Vekselio teismui nepateikė, nes paaiškėjo, kad R. B. neturi jokio turto. R. R. pasakė, kad R. B. turi daug skolų, per antstolius patikrino, kad turi skolų. Kai suėjo vekselio terminas, R. B. tikino, kad viskas gerai ir paties vekselio liudytojas nepateikinėjo, o vėliau, norint pateikti vekselį, turėjo pateikti jį teismui per 10 metų, sumokėti žyminį mokestį, tačiau, kadangi žinojo, jog R. B. neturi turto, tai nebuvo prasmės to daryti. Be to, liudytojas teigė, kad pasirašyti sutarties nebuvo galima, nes R. B. aiškino, jog neaišku, ar jis tikrai nupirks. Pats V. K. nenorėjo prisirišti prie konkrečių sklypų ir įmonės, nes nežinojo, ar turės tam reikalingus instrumentus. R. B. pinigus patikėjo tam, kad pirktų nekilnojamąjį turtą, tai buvo investicija į nekilnojamąjį turtą. Mano, kad elgėsi, kiek galima buvo, apdairiai ir pareikalavo garantijų. Konkreti sutartis nebuvo sudaryta ir tam niekas netrukdė. Tikėjosi uždirbti apie 15000 eurų.

Liudytojas R. R. teisme aiškino, kad V. K. jam pažįstamas iš anksčiau, buvo jo kreditorius. R. B. pažįsta seniai, jis dirbo įmonės vadovu, o liudytojas – direktoriumi. V. K. buvo pasiūlyta nusipirkti Bulgarijoje žemės, berods, jis pasiūlė. R. B. dirbo Bulgarijoje, todėl jis suvedė pastarąjį ir V. K.. V. K. reikėjo investuoti pinigus, kuo jis užsiiminėjo Lietuvoje, nežinojo. R. R. pats turėjo įmonę Bulgarijoje, bet jokių žemių neturėjo. Matė tą vekselį, išrašytą Bulgarijoje, kurį išrašė R. B.. Nuomojo Bulgarijoje butą, ten atvažiavo R. B. ir V. K. ir ten pasirašė vekselį dėl žemės pirkimo. Vekselis išrašomas, kai duodami pinigai, bet jis nežino, ar pinigai buvo perduoti. V. K. turėjo perduoti pinigus R. B. tam, kad nupirktų žemės sklypą Bulgarijoje. R. B. ir V. K. pokalbio negirdėjo. V. K. prašė, kad R. R. laiduotų, jis sutiko. Nežino, ar nupirko žemės, jam nieko nežinoma apie sutartį, pagal kurią būtų perduoti pinigai R. B.. Neprisimena tokio fakto, kad R. B. skolinosi pinigus iš V. K.. Ar V. K., ar R. B. vardu buvo pirkta žemė, nežino, V. K. paskolino R. B., nes jis norėjo įsigyti žemės. Buvo kalba apie žemės pirkimą, bet gal sutarė, kad paskolino pinigus. Yra girdėjęs, kad R. B. sakė, jog sklypas yra nupirktas. V. K. jo prašė būti liudininku. Lyg tai R. B. minėjo, kad sklypas nupirktas.

Liudytojas R. D. teisme teigė, jog R. B. nepažįsta, o V. K. pažįsta, kartu vyko į Bulgariją pirkti nekilnojamojo turto. Buvo V. K. ir jo draugų pakeleivis, kad būtų pigiau važiuoti. V. K. ir Margarita planavo investuoti, dėl kitų neprisimena. Kai atvažiavo, juos pasitiko R. R., supažindino su namo savininkais. Kiek supranta, R. R. tarpininkavo parduodant nekilnojamojo turto objektus. Jis pats pirko kelionės metu nekilnojamąjį turtą, samdė advokatą, kuris jo vardu įsteigė įmonę ir tos įmonės vardu įsigijo nekilnojamojo turto. Važiavo kelis kartus, būdavo po porą savaičių.

Liudytoja M. R. J. teisme teigė, kad R. B. nepažįsta, bet pažįsta V. K.. Kartu su R. D. važiavo į Bulgariją, o V. K. pažįsta seniai. V. K. taip pat domėjosi nekilnojamuoju turtu, bendravo, nes buvo bendri interesai. Nuvažiavus juos pasitiko Rimvydas, kieno pažįstamas jis buvo, negali atsakyti. Apsigyveno pagal pasitikusio žmogaus rekomendaciją ir kitą dieną atvyko pagrindinis žmogus, t.y. Rimvydas atvežė savo bosą Rolandą. Kai išsiaiškino pirkimo sąlygas, jai tai tapo nelabai įdomu, nes buvo per daug sudėtinga. Susitikime dalyvavo ir V. K., o dėl R. D. ir E. D. – nieko nežino. Rolandas jai nesukėlė pasitikėjimo, nes tuo metu Lietuvoje buvo daug verslininkų, kurie neturėdami supratimo, kaip daryti verslą, ėmėsi verslo ir tas Rolandas, jos nuomone, buvo absoliučiai nekompetentingas. Suprato, kad V. K. įsigijo nekilnojamąjį turtą, tačiau neatsimena, kurioje vietoje, jokių dokumentų nematė. Suprato, kad jis įregistravo įmonę ir sumokėjo pinigus už sklypą, kurį jis norėjo įsigyti. Ji negirdėjo, kad V. K. būtų buvęs apgautas, Rolandas buvo atvažiavęs į Vilnių ir susitikdavo su V. K. dėl nekilnojamojo turto Bulgarijoje. Ji nematė pinigų, kai V. K. važiavo į Bulgariją.

Liudytoja E. D. teisme parodė, jog R. B. nepažįsta. V. K. yra jos pusbrolis, kartu važiavo į Bulgariją, kur jis nusipirko žemės sklypą, tačiau vėliau išaiškėjo, kad nenusipirko, o jį apgavo. Ji važiavo į Bulgariją pailsėti ir apžiūrėti nekilnojamąjį turtą, važiavo jos sugyventinis ir dar trys žmonės. Bulgarijoje pasitiko kažkoks lietuvis. Kad V. K. buvo apgautas, tai sužinojo iš apklausos. V. K. grįždamas atgal minėjo, kad nusipirko kažką, bet dabar sunku pasakyti ką.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra surinkta objektyvių neprieštaringų duomenų, leidžiančių teigti, kad V. K. R. B. perduoti pinigai būtų buvę skirti įsigyti žemės sklypus. V. K. teikdavo paskolas, investuodavo pinigus, suvokė galimą riziką, tačiau nepasirašė jokių sutarčių, liudijančių žemės sklypų įsigijimą, nors neabejotinai privalėjo žinoti, kad nekilnojamasis turtas perkamas tik sudarant rašytines sutartis, kurias privalomai tvirtina notaras. Kodėl tai nebuvo padaryta, V. K. teisme nepaaiškino. Be to, kaip matyti iš 2009-03-13 pakvitavimo (t.3, b. l. 120), juo R. B. nurodė, kad pasiskolino iš V. K. 13 000 Eur, kuriuos grąžins 2010-01-01. Kadangi pakvitavimas įvardintas kaip „paskolos padidinimas“, darytina išvada, kad tai nebuvo pirmas kartas, kuomet R. B. skolinosi iš V. K.. Vien ta aplinkybė, kad sutartu laiku R. B. negrąžino V. K. pinigų, nelaikytina nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., požymiu. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas nesudaro BK 182 str. numatyto nusikaltimo sudėties būtinojo apgaulės požymio. Todėl ta aplinkybė, kad R. B. laiku negrąžino sutartos pinigų sumos, jokiu aspektu nepatvirtina apgaulės požymio. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pirmos instancijos teismo išvada teisinga - tarp R. B. ir V. K. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

Kolegija daro išvadą, jog nenustatyta, kad R. B. siekė apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Be to, V. K. turėjo teisę ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonės ir ta teise naudojosi. Pagal V. K. pateiktą prašymą 2013-07-09 priimtas Europos mokėjimo įsakymas išieškoti iš atsakovo X 2007 11 000 EUR skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 285 Lt žyminio mokesčio V. K., be to, V. K. kreipėsi į teismą civiline tvarka su ieškiniu įmonei “X 2007” dėl 11 000 eurų negrąžintos paskolos priteisimo.

Kaip jau minėta, bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymai prieštaringi. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), o baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio, t.y. kraštutinė priemonė ginant pažeistas teises, siekiant apsaugoti teisinius gėrius, vertybes. Negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus yra taikomos baudžiamosios teisės normos, o asmens elgesys esant civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-183/2012).

Byloje išsamiai ištyrus aplinkybes ir nešališkai įvertinus įrodymus padaryta pagrįsta išvada, jog byloje nenustatytas būtinas sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymis – apgaulė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada išteisinti R. B., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįsta išsamiai surinktų ir ištirtų įrodymų analize bei motyvuota.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Lauros Golubkienės ir nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus atmesti.