- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-100-198/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pirm.), Birutė Valiulienė, Birutė Jonaitienė (pran.)
- Ieškovas
- Panevėžio teritorinės, Panevėžio
- Atsakovas
- O. N., G. N., E. N.
- Išvadą teikia
- Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
- Advokatai
- Odeta Daminaitytė
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 100 – 198 / 2011
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 12 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Panevėžio teritorinės darbo biržos apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1144-233/2010 pagal ieškovo Panevėžio teritorinės darbo biržos ieškinį atsakovams O. N., G. N. ir E. N., atstovaujamiems įstatyminės atstovės O. N., institucijai, teikiančiai išvadą byloje – Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl valstybės subsidijos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
Ieškovas, sutikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš atsakovų 19 000 Lt valstybės subsidijos (b. l. 46-49, 94-95, 116-118). Nurodė, kad vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 29, 30 ir 32 straipsniais bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-07-31 įsakymu Nr. A1-222 patvirtinto Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 6.2 ir 17.2 punktais, ieškovas su neįgaliuoju asmeniu R. N. 2007-06-12 sudarė Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. ST-7, kurios dalykas - darbo vietos sau steigimo subsidijavimas. Ieškovas, vadovaudamasis minėtos sutarties 2.1 punktu, įsipareigojo skirti R. N. 38 000 Lt subsidiją darbo vietai steigti. 2007-06-21 pervedė 28 500 Lt, o 2007-11-13 pervedė likusias subsidijos lėšas – 9 500 Lt. R. N., vadovaudamasis sutarties nuostatomis, įsipareigojo įsteigti sau darbo vietą ir įsteigtos darbo vietos nepanaikinti trejus metus nuo jos įsteigimo dienos, o panaikinus įsteigtą darbo vietą – grąžinti 50 procentų subsidijos, skirtos tai darbo vietai įsteigti, kai darbo vieta panaikinama per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesių. Vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus, R. N. už subsidijos lėšas įsigijo Neumeier GmbH firmos mini ekskavatorių Nr. 1.5. Darbo vietos įsteigimo faktas patvirtintas 2007-11-12 Darbo vietos įsteigimo aktu Nr. 1-563. 2010-04-01 ieškovas gavo informaciją, kad neįgalus asmuo R. N. (duomenys neskelbtini) mirė. 2010-04-07 raštu Nr. S-170 ieškovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktą išaiškinimą, informavo R. N. galimą paveldėtoją bei kitų įpėdinių atstovę O. N. apie prievolę grąžinti 50 proc. subsidijos, skirtos darbo vietai įsteigti, kai darbo vieta panaikinama nuo 24 iki 36 mėnesių laikotarpyje. 2010-04-15 atsakovė informavo, kad R. N. palikimas dar nėra priimtas, tačiau ir jį priėmus savo ar nepilnamečių vaikų vardu jiems neatsiranda pareiga vykdyti R. N. įsipareigojimus pagal sutartį. 2010-05-10 ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovę raštu, prašydamas grąžinti 50 proc. subsidijos, t. y. 19 000 Lt, o 2010-05-10 per Rokiškio rajono I-ąjį notarų biurą pateikė pretenziją mirusio R. N. įpėdiniams. 2010-05-12 ieškovas gavo atsakovės raštą, kuriuo informuojama, kad kaip galima mirusio R. N. turto paveldėtoja jo žmona O. N. bei kitų paveldėtojų įstatyminė atstovė neketina vykdyti R. N. sutartinių įsipareigojimų pagal 2007-06-12 savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. ST -7. Kaip nurodyta Aprašo 2.2.4. punkte, darbo vieta laikoma panaikinta, kai, nepraėjus 3 metų laikotarpiui nuo darbo vietos įsteigimo dienos, neįgalusis asmuo, pradėjęs savo verslą įsteigtoje sau darbo vietoje, jo nebevykdo. Kadangi darbo vietą už valstybės subsidijos lėšas sau įsteigė neįgalusis asmuo R. N., tai jam mirus jo įsteigtoje sau darbo vietoje veikla nebegali būti vykdoma. Aprašas nedetalizuoja dėl kokių priežasčių nevykdant veiklos darbo vieta laikoma panaikinta. Darbo vietą sau R. N. įsteigė 2007-11-12, o veiklos nebevykdo nuo 2010-03-13, todėl laikoma, kad darbo vieta panaikinta trečiaisiais metais nuo jos įsteigimo, t. y. per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesių nuo jos įsteigimo. Kadangi Aprašo 2.2.4. punkte nurodyta, kad darbo vieta laikoma panaikinta, kai, nepraėjus 3 metų laikotarpiui nuo darbo vietos įsteigimo dienos, neįgalusis asmuo, pradėjęs savo verslą įsteigtoje sau darbo vietoje, jo nebevykdo ilgiau kaip šimtą dvidešimt dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, todėl R. N. mirus jo įsteigtoje sau darbo vietoje veiklos nevykdant šimtą dvidešimt dienų iš eilės laikoma, kad darbo vieta panaikinta 2010-07-12. Vadovaujantis sutarties 1.13.3 punktu, Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir Aprašo 25.3 punktu, subsidijos gavėjas, panaikinęs įsteigtą darbo vietą, turi darbo biržai grąžinti 50 procentų subsidijos, kai darbo vieta panaikinama per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesių nuo jos įsteigimo, kas konkrečiu atveju sudaro 19 000 Lt grąžintinos valstybės subsidijos. Minima prievolė grąžinti dalį subsidijos yra turtinė prievolė, kuri gali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui ir nėra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu, t. y. mirus R. N., vadovaujantis CK 6.128 str. 1 d., ji nesibaigė, ši prievolė yra paveldima. Be to, atsakovė šios prievolės nevykdydama, nepagrįstai praturtėtų valstybės sąskaita, todėl, vadovaujantis CK 6.242 str. 1 d., ji privalo atlyginti valstybei tokio dydžio nuostolius, koks bus nepagrįstas praturtėjimas priėmus palikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovas su R. N. 2007-06-12 sudarė Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. ST-7, kuria ieškovas įsipareigojo skirti R. N. 38 000 Lt subsidiją darbo vietai steigti. R. N. įsipareigojo įsteigti sau darbo vietą ir įsteigtos darbo vietos nepanaikinti trejus metus nuo jos įsteigimo dienos, o panaikinus įsteigtą darbo vietą, grąžinti 50 procentų subsidijos, skirtos tai darbo vietai įsteigti, kai darbo vieta panaikinama per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesių. (duomenys neskelbtini) R. N. mirė. Jo palikimą priėmė vaikai G. N., E. N. bei sutuoktinė O. N.
Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-07-31 įsakymu Nr. A1-222 patvirtinto Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo, kuriuo rėmėsi šalys sudarydamos 2007-06-12 Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį, 2.4 p., aiškinant subsidijos sąvoką, nurodyta, kad tai negrąžintinos lėšos, skiriamos darbo vietoms steigti (pritaikyti). Ieškovo nurodomame apraše reglamentuojamas darbo vietos panaikinimas akivaizdžiai susijęs su paties subsidijos gavėjo veiksmais, neveikimu, t. y. neatsiejamai susijęs su subsidijos gavėjo valios išraiška (Aprašo 25 punktas). Taigi asmens mirtis, jei prievolė negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu, yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu, yra prievolės pasibaigimo pagrindas (CK 6.128 str. 1 d.). Teismo nuomone, ieškovas, teigiantis, kad prievolė pereina R. N. įpėdiniams, turi pareigą įrodyti, kad prievolė nėra asmeninė, todėl ją gali įvykdyti skolininko įpėdiniai. Šiuo atveju ieškovas neginčijo, ir jo atstovė teisme patvirtino, kad mirus R. N. jo pareigos išsaugoti darbo vietą negalėjo vykdyti niekas, t. y. pripažino, jog ši R. N. prievolė – asmeninė ir neatskiriamai susijusi su palikėjo asmeniu. Be to, iki pat savo mirties momento R. N. sutarties sąlygas vykdė tinkamai (pripažino ieškovas). Esant tokioms aplinkybėms, teismas laikė, kad palikimo atsiradimo momentu, kuris sutampa su palikėjo mirties momentu (CK 5.3 str.), nebuvo palikėjo pareigos ieškovui grąžinti atitinkamą subsidijos dalį. Be to, kad palikimo atsiradimo momentu palikėjas neturėjo prievolių ieškovui, teismo nuomone, patvirtina ir tas faktas, jog pats ieškovas palikėjo darbo vietą laiko panaikinta praėjus 120 dienų po jo mirties, t. y. 2010-07-12. Taip pat nurodė, jog asmens mirties faktas, kuris pagal CK 6.128 str. 1 d. reiškia prievolių pabaigą, laikytinas analogišku šalių Sutartyje numatytam atleidimui nuo atsakomybės dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, nes priešingas aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, įtvirtintiems CK 1.5 str.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Panevėžio teritorinei darbo biržai iš R. N. įpėdinių solidariai priteisti 19 000 Lt palikėjui suteiktos valstybės subsidijos. Nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 29 str. 2 d. 3 p., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006- 07-31 įsakymu Nr. A1-222 patvirtinto Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 25.3 punktu ir tarp apelianto bei subsidijos gavėjo 2007-06-12 pasirašytos Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. ST-7 1.13.3 punktu, subsidijos gavėjas, panaikinęs įsteigtą darbo vietą, turi darbo biržai grąžinti 50 procentų subsidijos, kai darbo vieta panaikinama per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesių nuo jos įsteigimo. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, kad subsidijos gavėjas Sutarties sąlygas įvykdė tinkamai. Priešingai, Sutarties 1.11 punkte nurodyta, jog įsteigtos darbo vietos subsidijos gavėjas negali panaikinti būtent trejus metus nuo darbo vietos įsteigimo dienos. Be to, priešingai nei sprendė teismas, prievolę galima įvykdyti alternatyviuoju būdu, t. y. grąžinant 50 procentų subsidijos, nes šios prievolės pobūdis nėra siejamas su R. N. asmeniu, todėl ją įvykdyti gali ir jo paveldėtojai. Taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad palikimo atsiradimo momentu, kuris sutampa su palikėjo mirties momentu, nebuvo palikėjo pareigos grąžinti 50 procentų gautos valstybės subsidijos, nes pareiga grąžinti 50 procentų subsidijos atsiranda tada, kai palikėjas negali įvykdyti prievolės kitu būdu. Šiuo atveju mirties ir prievolės negalėjimo įvykdyti išlaikant įsteigtą darbo vietą momentai sutampa. Palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąjį poveikį, nes palikimą priėmusiam įpėdiniui palikėjo teisės ir pareigos pereina ne nuo palikimo priėmimo dienos, bet nuo jo atsiradimo dienos (CK 5.3 str., 5.9 str. 4 d.). Tai patvirtina ir CK 4.47 str., kuriame, be kitų, paveldėjimas nustatytas kaip savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Tokios nuostatos taip pat laikomasi ir teismų praktikoje: paveldint įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos nepasikeitusiu pavidalu, visa apimtimi ir tuo pačiu momentu, jeigu nėra kokių nors įstatyme nustatytų išimčių. Mano, jog ginčytinas ir sprendimo argumentas dėl subsidijos, kaip negrąžintinų lėšų, skiriamų darbo vietoms steigti (pritaikyti), sąvokos aiškinimo atskirai nuo Aprašo 25.3. punkto, kuriuo remiantis subsidijos gavėjas įsteigtas (pritaikytas) naujas darbo vietas privalo išsaugoti mažiausiai trejus metus nuo darbo vietų įsteigimo (pritaikymo), nes tik tada minėtos lėšos tampa negrąžintinomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ginčo atveju pagrindinė prievolė įsteigtą darbo vietą išlaikyti baigėsi skolininkui mirus. Asmens mirtis, jei prievolė negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu, yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu ir yra prievolės pasibaigimo pagrindas. Ieškovui pripažįstant, kad prievolė pagal sutartį vykdyti veiklą subsidijos pagalba įsteigtoje darbo vietoje trejus metus yra neatsiejamai susijusius su R. N., ir kad ši prievolė yra pasibaigusi, laikytina, jog ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti įvykdyti sutartį fakultatyviu būdu, t. y. sumokant sutartines netesybas, nes pasibaigus pagrindinei prievolei baigiasi ir visos šalutinės ar fakultatyvios prievolės, kylančios dėl prievolės neįvykdymo pagrindiniu būdu. Be to, apeliantas klaidingai aiškina, jog prievolė grąžinti 50 proc. subsidijos egzistavo palikimo atsiradimo momentu. Pagal Sutarties 1.13.3 punktą, subsidijos gavėjas privalo grąžinti 50 proc. subsidijos, kai darbo vieta panaikinama per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesio. Pagal Aprašo 2.2.4 punktą, darbo vieta laikoma panaikinta, kai nepraėjus 3 metų laikotarpiui nuo darbo vietos įsteigimo neįgalusis asmuo, pradėjęs savo verslą įsteigtoje sau darbo vietoje, jos nebevykdo ilgiau kaip 120 dienų iš eilės. Taigi prievolė grąžinti 50 proc. subsidijos sietina ne su negalėjimu įvykdyti prievolę pagrindiniu būdu, bet su darbo vietos panaikinimu, kuris suprantamas kaip veiklos sau įsteigtoje darbo vietoje nevykdymas 120 dienų iš eilės arba 140 dienų per kalendorinius metus. Pats ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad darbo vietos panaikinimo data laiko 2010-07-12. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas neteisingai aiškino „subsidijos“ kaip negrąžintinų lėšų, skiriamų darbo vietai įsteigti, sąvoką. Tai, kad Aprašo 25 punkte numatytos sankcijos už paramos teikimo sąlygų netinkamą įvykdymą, nekeičia to fakto, jog pagal šią tvarką suteikta subsidija yra laikoma negrąžintinomis lėšomis nuo pat paramos suteikimo momento. Tokią poziciją pagrindžia ir sisteminis 2007-06-12 Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. ST-7 nuostatų aiškinimas. Pagal sutarties 5 p., šalys gali būti atleidžiamos nuo atsakomybės už šioje Sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą, jei tai įvyko dėl nenugalimos jėgos sukeltų aplinkybių. Asmens mirties faktas, kuris pagal CK 6.128 str. 1 d. reiškia prievolių pabaigą, yra analogiškas sutartyje numatytam atleidimui nuo atsakomybės dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Kitoks traktavimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Apeliacinis skundas atmestinas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teismas sprendime nurodė konkrečius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, tinkamai motyvavo savo išvadas, nurodė teisės normas, kuriomis vadovaujasi, kas ir sudarė faktinį bei teisinį pagrindą ieškovo Panevėžio teritorinės darbo biržos ieškinį atmesti.
Byloje nustatyta, kad ieškovas su R. N. 2007-06-12 sudarė Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. ST-7 (b. l. 6-7), kuria ieškovas įsipareigojo skirti R. N. 38 000 Lt subsidiją darbo vietai steigti (2.1 p.), o R. N. įsipareigojo įsteigti sau darbo vietą iki 2007-08-30 (1.1 p.) ir įsteigtos darbo vietos nepanaikinti trejus metus nuo jos įsteigimo dienos (1.11 p.), o panaikinus įsteigtą darbo vietą, grąžinti 50 procentų subsidijos, skirtos tai darbo vietai įsteigti, kai darbo vieta panaikinama per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesių (1.13.3 p.). Ieškovas subsidiją R. N. pervedė : 2007-06-21 – 28 500 Lt ir 2007-11-13 – 9 500 Lt (b. l. 8). Tačiau (duomenys neskelbtini) R. N. mirė (b. l. 10). Iš Rokiškio rajono I-ojo notaro biuro notarės R. Š. rašto bei 2010-06-15 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo nustatyta, kad R. N. palikimą priėmė jo vaikai G. N., E. N. bei sutuoktinė O. N. (b. l. 21, 83-87).
Apeliantas skundą grindžia iš esmės tuo, kad, vadovaujantis Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. ST-7 1.13.3 punktu, tuo metu galiojusio LR Užimtumo rėmimo įstatymo 29 str. 2 d. 3 p. ir Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 25.3 punktu, subsidijos gavėjas – R. N., panaikinęs įsteigtą darbo vietą, turi darbo biržai grąžinti 50 procentų subsidijos, kai darbo vieta panaikinama per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesių nuo jos įsteigimo, kas konkrečiu atveju sudaro 19 000 Lt grąžintinos valstybės subsidijos. Kadangi ši prievolė grąžinti dalį subsidijos yra turtinė prievolė, kuri gali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui ir nėra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu, t. y. mirus R. N., todėl grąžinti 50 procentų gautą valstybės subsidiją pareiga pereina paveldėtojams – šiuo atveju atsakovams. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo argumentais nesutinka.
CK 6.128 str. 1 d. nustatyta, kad kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu. Skolininko mirtis yra būtent asmeninės prievolės pabaigos pagrindas. Kaip minėta, 2007-06-12 Savarankiško užimtumo rėmimo sutartimi R. N. įsipareigojo įsisteigti darbo vietą sau ir jos nepanaikinti 3 metus, skaičiuojant nuo jos įsteigimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. N., kaip fizinio asmens, įsipareigojimas įsteigti sau darbo vietą ir vykdyti savo darbinę veiklą, jos nepanaikinti yra neatsiejamai susiję su jo valia, todėl ir sutartyje ar teisės aktuose numatyta atsakomybė šiam asmeniui už savo darbo vietos panaikinimą ar veiklos nevykdymą gali kilti tik tuo atveju, kai šis panaikinimas ar veiklos nevykdymas yra asmens valios išraiškos rezultatas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-07-31 įsakymu Nr. A1-222 patvirtinto Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos aprašo, kuriuo rėmėsi šalys sudarydamos Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį, 2.4 punktas paaiškindamas subsidijos sąvoką nurodo, kad tai negrąžintinos lėšos, skiriamos darbo vietoms steigti (pritaikyti). Darbo vietų steigimo subsidijavimo sąlygų ir tvarkos apraše reglamentuojamas darbo vietos panaikinimas taip pat neatsiejamai susijęs su subsidijos gavėjo valios išraiška. Kad mirus R. N. jo pareigos išsaugoti darbo vietą negalėjo vykdyti niekas, pripažino ir pats ieškovas. Taigi darytina išvada, kad prievolė grąžinti 50 procentų subsidijos, skirtos darbo vietai įsteigti, kai darbo vieta panaikinama per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesių, yra asmeninė ir neatskiriamai susijusi su palikėjo (R. N.) asmeniu.
Priešingai, nei teigia apeliantas, prievolė grąžinti 50 procentų subsidijos sietina ne su negalėjimu įvykdyti prievolę pagrindiniu būdu, bet su darbo vietos panaikinimu, kuris suprantamas kaip veiklos sau įsteigtoje darbo vietoje nevykdymas 120 dienų iš eilės arba 140 dienų per kalendorinius metus. Kaip matyti, ieškovas neginčijo to, jog iki pat savo mirties momento R. N. būtų netinkamai vykdęs sutarties sąlygas. Be to, pats ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad palikėjo R. N. darbo vietą laiko panaikinta praėjus 120 dienų po jo mirties, t. y. 2010-07-12 (b. l. 116-118). Taigi palikimo atsiradimo momentu palikėjas neturėjo prievolių ieškovui. Būtent 2007-06-12 Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties 5 punktas nurodo, jog šalys atleidžiamos nuo atsakomybės už šioje sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą, jei tai įvyko dėl nenugalimos jėgos sukeltų aplinkybių LR teisės aktų numatytais atvejais (b. l. 7). Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmens mirties faktas, kuris pagal CK 6.128 str. 1 d. reiškia prievolių pabaigą, laikytinas analogišku sutartyje numatytam atleidimui nuo atsakomybės dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Dėl tokių aplinkybių, akivaizdu, jog ieškovo suteikta subsidija buvo skirta esant tik tam tikroms sąlygoms, t. y. R. N. prisiimta prievolė baigėsi jam mirus, kuri kitiems asmenims nėra paveldima.
Žemesnės instancijos teismas
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad subsidijos gavėjas Sutarties sąlygas įvykdė tinkamai, dėl ko pareigos grąžinti 50 procentų subsidijos, skirtos darbo vietai įsteigti, kai darbo vieta panaikinama per laikotarpį nuo 24 iki 36 mėnesių, palikėjo R. N. įpėdiniams nėra. Teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas. Keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme atsakovė O. N. sumokėjo 1 500 Lt (b. l. 135). Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo Panevėžio teritorinės darbo biržos CPK 88 str. 1 d. 6 p. pagrindu. Iš ieškovo taip pat priteistina 4,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.) (b. l. 130).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Panevėžio teritorinės darbo biržos, į. k. (duomenys neskelbtini), 1 500,00 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų O. N., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 4,05 Lt (keturis litus ir 5 centus) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.