- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-09
- Bylos Nr.
- I-381-414/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01908-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui D. G., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. G. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 60 000 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas patikslinęs skundą (b. l. 46, skundas voke) nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. spalio 29 d. ir nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. spalio 7 d. jis neturėjo teisės pasimatyti su savo artimaisiais, nes baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius bei trumpalaikius pasimatymus. Nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. spalio 29 d. baudos izoliatoriaus kameros tipo patalpose buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Kameros Nr. 25, Nr. 22, Nr. 23, Nr. 21, Nr. 1, Nr. 6, Nr. 2 buvo perpildytos, vienam asmeniui nepakako minimalaus gyvenamojo ploto, dalį ploto užėmė baldai. Kameroje Nr. 22, Nr. 23, Nr. 21 buvo drėgna ir šalta, kameroje Nr. 23 turėjo gulėti ant grindų, lango rėmuose nebuvo stiklo. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus, oro temperatūra žiemą buvo +11?C, centrinė šildymo sistema nebuvo įjungta iki gruodžio mėnesio, o 2015 metais iki lapkričio 10 d. Kamerose Nr. 1, Nr. 6, Nr. 2 ant lango uždėtos žaliuzės trukdė į patalpą patekti dienos šviesai. Kameroje Nr. 25 nebuvo sienose langų, lubose buvo 2 stoglangiai, pačių stiklų nebuvo, blogomis oro sąlygomis lijo tiesiai į kamerą, vasarą įkaisdavo stogas, trūkdavo oro, oro temperatūra siekė +35?C, vienintelis ventiliacijos šaltinis buvo stoglangis. Kameroje Nr. 2 langas neatsidarinėjo, buvo tik atidaroma orlaidė, buvo drėgna. Visose kamerose buvo surūdiję tupimi unitazai, vidutinė oro temperatūra vasaros metu buvo +32?C, rudens metu +10?C, neįrengta šilto vandens sistema, nors į jas tiekiamas maitinimas, sanitarinio mazgo ventiliacijos sistema neveiksminga, neefektyvi, iš unitazo skylės grindyse išlįsdavo žiurkės, lovos surūdiję, čiužiniai drėgni, supeliję. Ne kartą kreipėsi į administraciją raštu, kad būtų pakeistas čiužinys, prašymai buvo ignoruojami. Minimalus gyvenamas plotas jam nebuvo užtikrintas ir 17-ame būryje 1-oje sekcijoje. Vieną kartą per savaitę buvo vedamas į dušą, kuris netvarkingas, nehigieniškas, slidus, nebuvo guminių kilimėlių (ne kartą paslydo ir susitrenkė), šiukšlių dėžės, apsiprausimui buvo skiriama 20 min. Per mėnesį gaudavo vieną prastos kokybės, tualetinio popieriaus ruloną. Pasivaikščiojimų kiemeliai purvini, antisanitarinės būklės, sienos apdrabstytos purvais, nebuvo šiukšlių dėžės. Vaikščioti skirtas laikas 1 val. per parą, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę nemažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke, tai pripažinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal. Jo sąskaita užblokuota, todėl niekas iš laisvės negali jam atsiųsti pinigų, perduoti maistą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija nustato, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti nemažesnis už 4 kv. m., valstybė turi užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė vidinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, fizinius negalavimus, baimę, stresą, depresiją, galvos skausmą, buvo pažemintas jo orumas, kreipėsi į daktarą dėl depresijos, jam buvo paskirti antidepresantai, ne kartą kreipėsi į psichologą pokalbiui, bet buvo iškviestas tik vieną kartą, nes, jo manymu, prašymai psichologės nepasiekdavo, atskiras registracijos pas psichologą žurnalas nėra vedamas. Pasimatymo kambario registracijos išrašai nėra visiškai tikslūs. Siekė surinkti nežmoniškų gyvenimo sąlygų įrodymus ir kreipėsi į visus valstybės administravimo subjektus, tačiau pareigūnai atsisakė imti prašymus ir juos registruoti, grasino, kad gaus nuobaudas. Tais atvejais, kai prašymus išsiųsdavo, viešojo administravimo subjektai atsisakydavo informaciją pateikti, pateikdavo ją netikslią arba melagingą. Prašė liudytojais apklausti kartu su juo kamerose gyvenusius asmenis, priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Prašė skundą tenkinti, priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. atliekant bausmę Marijampolės PN nežmoniškomis sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas – Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Marijampolės PN), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 49-57) nurodė, kad pareiškėjas D. G. į Marijampolės PN atvyko 2008 m. gruodžio 11 d. Nurodė kameras, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu jis atlikinėjo jam paskirtas nuobaudas, jų plotus, įrengtą miegamųjų vietų skaičių, kad nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. liepos 15 d. jam buvo paskirta gyvenamoji vieta 17-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje vienam nuteistajam teko 3,13 kv. m. ploto. Akcentavo, kad minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti gyvenamas plotas buvo užtikrintas. Pareiškėjas atsisakydavo bausmę atlikti jam paskirtame būryje, todėl buvo baudžiamas drausminėmis nuobaudomis ir uždaromas į baudos izoliatorių. Nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į jose įrengtų vietų skaičių. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Pataisos namų patalpos vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Baudos izoliatoriaus pastatas statytas dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje, todėl neatlikus rekonstrukcijos darbų ne visose patalpose pavyksta užtikrinti natūralios apšvietos reikalavimus. Skiriamas vienas rulonas tualetinio popieriaus vienam nuteistajam bei įrengti tupimi tualetai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad nei gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijose, nei kanalizacijoje asbesto nėra. Baudos izoliatoriaus kameras nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai, pažeidimų nenustatė, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į kompetentingas institucijas nėra kreipęsis. Teisė pasinaudoti vieną kartą per savaitę dušu, teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus, patiekalai, paruošti Marijampolės PN valgykloje, atitiko teisės aktuose nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, nes Marijampolės PN jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė ir prievolė atlyginti neturtinę žalą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 1 dalį reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas ieškinio senaties terminą ginčui taikyti neprašo, todėl teismas šiam ginčui neturi pagrindo taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo nurodytų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių neanalizuoja.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nustatyta, kad minimalaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam tardymo izoliatoriuje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m. ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. atskirais laikotarpiais laisvės atėmimo bausmę atliko baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose: Nr. 25, kurioje vienam nuteistajam teko 3,87 kv. m. gyvenamojo ploto; Nr. 22, kurioje vienam nuteistajam teko 4,08 kv. m. gyvenamojo ploto; Nr. 23, kurioje vienam nuteistajam teko 4,09 kv. m. gyvenamojo ploto; Nr. 21, kurioje vienam nuteistajam teko 4,13 kv. m. gyvenamojo ploto; Nr. 1, kurioje vienam nuteistajam teko 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto; Nr. 6 (schemoje pažymėta 1-25), kurioje vienam nuteistajam teko 3,81 kv. m. gyvenamojo ploto; Nr. 6 (schemoje pažymėta 2-5), kurioje vienam nuteistajam teko 4,08 kv. m. gyvenamojo ploto; Nr. 2, kurioje vienam nuteistajam teko 3,61 kv. m. gyvenamojo ploto; nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. liepos 15 d. jam buvo paskirta gyvenamoji vieta 17-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje vienam nuteistajam teko 3,13 kv. m. gyvenamojo ploto. Atsakovas pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. pažymą; Baudos izoliatoriaus I ir II aukšto schemas; 16 ir 17 būrių patalpų planą; b. l. 58-60, 99, 100, 101). Iš paties pareiškėjo nubraižytų kamerų planų matyti, kad jų plotas ne visada sutampa su atsakovo į bylą pateiktose Baudos izoliatoriaus I ir II aukšto schemose bei 16 ir 17 būrių patalpų plane nurodytais patalpų plotais, tačiau teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais oficialiais dokumentais (b. l. 99, 100, 101), todėl pareiškėjo nurodytus kamerų plotus atmeta kaip netikslius ir nepagrįstus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 23 jis turėjo gulėti ant grindų pasitiesęs čiužinį, o kameroje Nr. 21 gyveno 5 asmenys ir vienas iš jų gulėjo ant grindų. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji kamerose apgyvendinami pagal jose esančių vietų skaičių. Kadangi pareiškėjas nedetalizuoja, kokiu konkrečiu laikotarpiu ir kiek laiko jis ar kitas nuteistasis galėjo gulėti ne lovoje, byloje nėra duomenų, jog dėl minėtos aplinkybės pareiškėjas buvo kreipęsis į atsakovą, o šiuo metu pareiškėjo nurodyto fakto dėl gulėjimo ant čiužinio, praėjus ilgam laiko tarpui, nustatyti negalima, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo teisės galėjo būti pažeidžiamos jo nurodytu būdu. Teismas pritaria atsakovo argumentui, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Žemesnės instancijos teismas
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosios patalpos, kameros vėdinamos per langus arba orlaides. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2016 m. sausio 12 d., atlikęs patikrinimą Baudos izoliatoriaus 20-oje kameroje, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės neatitikimų higienos normos reikalavimams nenustatė (b. l. 67-69). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas 2016 m. rugpjūčio 24 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. atliko oro temperatūros, santykinės oro drėgmės matavimus kameroje Nr. 1, pažeidimų nenustatė (b. l. 72-74). Konstatavo, kad yra įrengtas natūralus apšvietimas (langas), patalpa vėdinama per langą. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, jose esančios drėgmės, oro temperatūros.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktuose, pagal kuriuos natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 % (Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo koeficiento nereglamentuoja); mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.; santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2013 m. lapkričio 19 d. atliko dirbtinės, natūralios apšvietos ir mikroklimato (temperatūros, santykinės oro drėgmės) matavimus ir Patikrinimo akte Nr. Pa-450 (b. l. 61-62) konstatavo, kad 21-oje kameroje Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas 2016 m. rugpjūčio 24 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. atliko oro temperatūros, santykinės oro drėgmės matavimus kameroje Nr. 1, pažeidimų nenustatė (b. l. 72-74). Konstatavo, kad yra įrengtas natūralus apšvietimas (langas). Natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p., Higienos normos HN 134:2015 3 p.). Pareiškėjo teigimu, oro temperatūra kamerose buvo nuo +10?C iki +35?C, tačiau kokiu būdu (prietaisu) jis temperatūrą išmatavo nenurodė. Pastebėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas nustato nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, pagal kurį termometrą nėra leidžiamą turėti. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose yra netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl netinkamos natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės ar oro temperatūros pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas nurodo, kad visose kamerose buvo tupimi unitazai, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pastebėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte, be kita ko, reglamentuojama, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtinta 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622, galiojo iki 2016 m. birželio 27 d.) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Todėl, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai ir pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Marijampolės PN sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti sėdimi tualetai atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo sprendimui.
Pareiškėjas nurodo, kad Marijampolės PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, atsakovas šią aplinkybę neigia.
Pastebėtina, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje būtų vykdomi remonto darbai ir būtų išardyti paviršiai, kurių sudėtyje yra asbesto. Pareiškėjui nenurodžius aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, ir nepateikus asbesto dulkių pasklidimo aplinkoje galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje buvo kenksmingų asbesto dulkių, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad atliekant nuobaudas, į lauką jį išleisdavo tik 1 valandą per parą ir, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose išaiškinimuose.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Pastebėtina, kad Komitetas minėtą rekomendaciją teikė pareiškėjo nurodytoje Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti.
Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 222 punktą (redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 31 d.) ir BVK 145 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.), nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama vieną valandą pasivaikščioti. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.
Pareiškėjas nurodė, kad baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus.
BVK 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Taigi, pareiškėjui atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose jo teisės buvo apribotos BVK 145 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad į kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.
Pareiškėjas nurodo, kad maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, kad jo sąskaita užblokuota, todėl niekas iš laisvės negali atsiųsti jam pinigų, perduoti maistą.
Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 6 d., 2015 m. lapkričio 20 d. patikrinimo metu paėmė dienos maisto davinius energinei vertei ir fiziologinei mitybos normai nustatyti. Pažeidimų nenustatė (b. l. 63-66; 67-69). Marijampolės pataisos namuose nuteistiesiems tiekiamo maisto dienos patiekalų energetinė vertė 2233 kcal patvirtinta ir Kauno technologijos universiteto maisto instituto Maisto tyrimų centro 2013 m. gruodžio 18 d. Tyrimų protokolu (b. l. 98). Pareiškėjo teiginiai dėl per mažos maisto energetinės vertės negali būti laikomi pagrįstais, nes toks rodiklis gali būti nustatytas tik atliekant cheminius tyrimus (laboratorijoje). Jo argumentas dėl užblokuotos sąskaitos nėra detalizuotas galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, o nesant neteisėtų veiksmų, atsakovo deliktinė atsakomybė negalima.
Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas nurodė, jog jam buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę 20 minučių naudotis dušu. Nei Higienos norma HN 76:2010, nei Higienos norma HN 134:2015 nenustato, jog duše turi būti guminiai kilimėliai ar šiukšliadėžės. Byloje esančiuose Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra konstatuota, kad dušai neatitiko higienos normų reikalavimų. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, būtent naudodamasis dušu, dėl slidžių grindų būtų patyręs traumas byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavmus, o pareiškėjas naudodavosi dušais, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pareiškėjas nurodė, kad jis per mėnesį gaudavo vieną prastos kokybės tualetinio popieriaus ruloną, kurio nepakakdavo, kad buvo neleidžiama turėti šiltą pledą, kad lovos surūdiję, čiužiniai drėgni, supeliję, kad sanitarinio mazgo ventiliacija neefektyvi, kamerose nėra įrengta šilto vandens sistema, iš unitazo skylės išlįsdavo žiurkės, pasivaikščiojimo kiemeliai purvini, sienos apdrabstytos purvais, nėra šiukšliadėžių.
Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; toliau – ir Normos), be kita ko, numatyta, jog tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui. Duomenų, jog pareiškėjas prašė pas atsakovą išduoti jam papildomai tualetinio popieriaus, o šis tokio prašymo netenkino, byloje nėra. Teismas neturi teisinio pagrindo vertinti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar pažeidė Normų reikalavimus, aprūpindamas pareiškėją tualetiniu popieriumi, todėl argumentai dėl pareiškėjo teisių pažeidimo minėtu aspektu, atmestini. Higienos normos HN 76:2010 21 punktas ir Higienos normos HN 134:2015 18 punktas, reglamentuojantys vandens į atitinkamas patalpas laisvės atėmimo vietose tiekimą, nenumato, jog baudos izoliatoriaus tipo kamerose turi būti įrengta šilto vandens sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens nebuvimo šio tipo patalpose atmestini. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai, tačiau reikalavimo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti šiukšlių dėžės, nėra. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 10 d. patikrinimo akte (b. l. 63) konstatuojama, kad patikrinimų metu pelėsių gyvenamosiose patalpose nebuvo aptikta, graužikų nepastebėta, nuteistieji graužikų buvimo fakto taip pat nepatvirtino. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. gegužės 23 d. Patikrinimo akte (b. l. 70-71) konstatuojama, kad nuteistajam paprašius čiužinys, antklodė ir pagalvė buvo pakeisti, nuteistasis raštu patvirtino, kad dėl pakeistos patalynės pretenzijų neturi. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į Atsakovą dėl netinkamo čiužinio, lovos, leidimo turėti šiltą pledą ar netinkamai veikiančios ventiliacijos ir jam buvo neatsakyta ar buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti, todėl minėti teiginiai laikytini nepagrįstais. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas pareiškėjui atsakė į jo 2014 m. spalio 2 d. kreipimąsi (b. l. 6), į jo nevienkartinius prašymus atsakė 2016 m. rugpjūčio 10 d., 2016 m. rugsėjo 8 d. raštais (b. l. 7, 40), atsakė į 2016 m. liepos 25 d., 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymus (b. l. 8, 10, 38), buvo sudaryta galimybė 2013 m. rugsėjo 17 d. prašymu kreiptis į Kalėjimų departamentą prie LR teisingumo ministerijos (b. l. 39), į teismą nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, kad jo prašymai buvo ignoruojami ar dėl kreipimųsi buvo grasinama, vertintini kritiškai. Teismas vertina, kad į suimtųjų ir nuteistųjų skundus dėl galimai netinkamų gyvenimo sąlygų yra reaguojama, atliekami patikrinimai, randami trūkumai, jie šalinami. Be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įtvirtina įpareigojimą patiems laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl gyvenimo sąlygų kokybė priklauso ir nuo pačių nuteistųjų noro ir pastangų gyventi švariai, tvarkingai, kreiptis į atitinkamas institucijas dėl galimai netinkamų sąlygų egzistavimo ir jų šalinimo.
Pastebėtina, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2016 m. sausio 12 d. atlikęs patikrinimą (b. l. 67-69) konstatavo, kad Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 22 lango stiklo viršus išmuštas. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos 2015 m. sausio 22 d. ataskaitoje (b. l. 11-19) konstatuojama, kad 2015 m. sausio 8 d. apsilankius Marijampolės PN buvo nustatyti atitinkami trūkumai laikino sulaikymo kamerose Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9, Nr. 11, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 18, Nr. 19, Nr. 20 ir Nr. 21. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis, pareiškėjas 2016 metais kameroje Nr. 22 nebuvo laikomas, kameroje Nr. 21 buvo laikomas atskirais laikotarpiais iki 2014 birželio 16 d. Todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad kompetentingų institucijų nustatyti pažeidimai 2016 m. sausio 12 d. ir 2015 m. sausio 8 d. galėjo pažeisti ir pareiškėjo teises ar teisėtus interesus ir dėl jų jis galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašė apklausti liudytojais, kartu su juo kamerose buvusius nuteistuosius, rašytinius liudytojų parodymus pridėjo prie skundo (b. l. 20-21, 22-23, 24, 25-26, 27-28, 29). Teismas, įvertinęs bylos duomenis, pareiškėjo skunde ir pridedamuose nuteistųjų raštuose išdėstytus argumentus daro išvadą, kad raštus parašiusių asmenų nurodyti argumentai yra abstraktūs, apibūdinantys kalinimo sąlygas, kurios neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, analogiški pareiškėjo skunde nurodytiems, kurie išanalizuoti šioje byloje. Jų pateikti kamerų plotai ne visada sutampa su atsakovo pateiktais oficialiai duomenimis (plotais nurodytais Baudos izoliatoriaus II aukšto schemoje, Baudos izoliatoriaus I aukšto schemoje, b. l. 99, 100), todėl nepatikimi. Kadangi įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti ginčo išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes, teismas vertina, kad abstrakčias aplinkybes pareiškėjo pridedamuose raštuose nurodžiusių asmenų šaukimas į bylą liudytojais neužtikrintų racionalaus proceso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012), todėl pareiškėjo nurodyti asmenys liudytojais nekviečiami.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė vidinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, fizinius negalavimus, baimę, stresą, depresiją, galvos skausmą, buvo pažemintas jo orumas, kreipėsi į daktarą dėl depresijos, jam buvo paskirti antidepresantai, ne kartą kreipėsi į psichologą pokalbiui, bet buvo iškviestas tik vieną kartą, nes, jo manymu, prašymai psichologės nepasiekdavo, tačiau jokiais įrodymais jų nepagrindžia. Byloje nenustatyti jokie dėl kalinimo sąlygų galėję pasireikšti sveikatos sutrikimai. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 95) nurodoma, kad dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, D. G. kreipęsis nebuvo. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. lapkričio 16 d. pažyma (b. l. 75) patvirtina, kad dėl įvairių nusiskundimų sveikata į gydytojus pareiškėjas kreipėsi 39 kartus, iš jų 8 nusiskundimai dėl psichikos ir miego sutrikimų vartojant heroiną. Nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. D. G. yra įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines-psichotropines medžiagas įskaitą. D. G. asmens sveikatos istorijoje yra 5 apsvaigimo nustatymo aktų kopijos, kuriose konstatuoti apsvaigimai heroinu. Gydytojų išvados ir įrašai Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 76-94) leidžia spręsti, kad pareiškėjo apibūdinti sveikatos sutrikimai, negalavimai yra sąlygoti jo paties pasirinkto elgesio ir gyvenimo būdo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti pripažinti kalinimo Marijampolės PN pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Taip pat akcentuotina, kad nenustačius dviejų iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1197/2014, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas Konvencijos 3 straipsnio, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu yra nepagrįstas (vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma ir kitos pareiškėjo apibūdintos gyvenimo sąlygos gyvenamosiose patalpose (kamerose), kuriose jis atliko bausmę ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus) ir negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovo atstovas su pareiškėju elgėsi ne taip, kaip jis turėjo elgtis vykdydamas įstatymus, t. y., kad elgėsi kankinančiai, žiauriai ar žeminančiai jo orumą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie patirtos žalos faktą, teismas tokio fakto taip pat nenustatė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. G. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.