Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės R. L. atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1000-284/2014 pagal ieškovės R. L. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo sustabdymą vykdymo procese, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Byloje nagrinėjamas teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0037/14/00177, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl esančios objektyvios grėsmės dėl būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimo. Teismas matė, kad iš K. L. darbo užmokesčio yra vykdomi išieškojimai ir sprendė, kad patenkinus ieškovės reikalavimus, dalintino turto balansas gali būti lengvai perskaičiuojamas ir jokios realios grėsmės ieškovės turtiniams interesams nesukels bei teismo sprendimo įvykdymo nepasunkins.

Apeliantė vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje sustabdymo būtinumą grindžia pagrindiniu aspektu, jog dėl K. L. asmeninės prievolės išlieka grėsmė, kad gali būti realizuotas nekilnojamasis turtas ar jo dalis ir dėl to gali būti pažeisti ieškovės interesai.

Vadovaudamasis LR CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, kad pagal LR CPK 145 str. 2 d. teismas laikinąsias apsaugos priemones turi parinkti, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, kuris, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, taip pat teisingumo principu, kuris reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija nurodo, jog ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo ne ginčo tvarka sustabdymas – yra numatytos įstatyme (LRCPK 145 str. 1 d. 10 p.). Pažymėtina, jog dalijant sutuoktinių turtą, privaloma atsižvelgti į kreditorių reikalavimus (LR CK 3.118 str. 2 d.).

Sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai. Priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo, prievolės gali būti vykdomos: iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis); prievolei esant asmeninei – iš asmeninio sutuoktinių turto, o jeigu asmeninio turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies (CK 3.112 straipsnis); iš asmeninio sutuoktinių turto, kai abu kreditoriai yra solidarieji skolininkai, o kreditorių reikalavimams patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį, tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Taigi, prievolės pobūdžio nustatymas yra labai svarbus. Vadovaujantis CPK 382 straipsnio 5 punktu, ieškinyje dėl santuokos nutraukimo turi būti įvardijami visi sutuoktinių kreditoriai. Priverstinį išieškojimą šie kreditoriai gali inicijuoti tik turėdami vykdomąjį dokumentą (CPK 586 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju LITEKO duomenimis nustatyta, kad vykdomojoje byloje Nr. 0037/14/00177 antstolė R. A. vykdo 235097,58 Lt skolos išieškojimą kartu su vykdymo išlaidomis tik iš atsakovo K. L. 3 eilės išieškotojo UAB „Ignalinos šilas“ naudai pagal Šiaulių apygardos teismo 2014-02-28 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-373-124. Nors išieškotojas UAB „Ignalinos šalis“ kreipėsi su pareiškimu dėl skolininko dalies, esančios bendroje su kitais asmenimis nuosavybe bei esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, tačiau byla sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, santuokinio turto padalijimo. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad konkrečiu atveju dabartinėje stadijoje išieškojimas iš skolininko nėra vykdomas, išieškojimas į skolininko turto dalį bus nukreiptas tik teismui nustačius skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybe, todėl šiuo atveju skolininko K. L. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dar nėra nustatyta. Šios bylos kontekste, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ieškovė neįrodė, kadangi išieškojimas iš antstolės areštuoto nekilnojamojo turto nėra vykdomas. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliantės argumentu, kad išlieka grėsmė, jog gali būti realizuotas nekilnojamasis turtas ar jo dalis ir dėl to gali būti pažeisti jos interesai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nenustatytos jokios aplinkybės, kurios patvirtintų grėsmę ieškovei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui, kadangi antstolės turto arešto aktu turtas yra tik areštuotas ir jis nėra realizuojamas.

Byloje nustatyta, kad Pakruojo rajono apylinkės teisme priimtas ieškovės R. L. ieškinys atsakovui K. L. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės. Vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovė prašo visą santuokoje bendrosios nuosavybes teise įgytą turtą priteisti jai asmenines nuosavybės teise.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi vertinti materialiojo ieškinio reikalavimų pagrindo, be to, pareikšti reikalavimai turėtų būti vertinami kiekvieną kartą individualiai. Pažymėtina, kad skirtingas bylų pobūdis gali lemti ir prima facie reikalavimų vertinimo apimtis. Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens naudai yra areštuotas santuokoje įgytas nekilnojamasis sutuoktinių turtas, kurio padalinimo klausimas bus sprendžiamas santuokos nutraukimo byloje. Todėl apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tokio pobūdžio bylose ieškinio priėmimo stadijoje nėra galimybės daryti vienareikšmišką prielaidą dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo, kadangi argumentai dėl galimybės visą turtą priteisti vieno iš sutuoktinio asmenine nuosavybe gali būti nagrinėjami tik bylą sprendžiant iš esmės, ir kiekvienu atveju motyvai vertinami individualiai, atsižvelgiant į susiklosčiusio teisinio santykio konkrečias aplinkybes. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad patenkinus ieškovės reikalavimus, dalintino turto balansas gali būti lengvai perskaičiuojamas ir jokios realios grėsmės ieškovės turtiniams interesams nesukels bei teismo sprendimo įvykdymo nepasunkins.

Atskirojo skundo argumentai, dėl ieškovės darbo užmokesčio dalies arešto, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes byloje nėra pateikta duomenų, kad įstatymų nustatyta tvarka tokį antstolės patvarkymą ieškovė skundė , ir ar realiai yra toks išieškojimas vykdomas.

Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (LR CPK 329, 330, 338 str.). Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.