Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-07 · Administracinė byla Nr. A-146-33-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-07
Bylos Nr.
A-146-33-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Drigotas, Artūras Drigotas
Pareiškėjas
T. K.
Atsakovas
Valstybinio
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos
Advokatai
Irena Maksimova
Kategorijos
  • 6.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-33/2011Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Irenai Maksimovai,atsakovo atstovei Jurgitai Čepaitienei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovėms Jūratei Bimbirienei ir Živilei Karčiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2009 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 6-12N-2;

2) panaikinti VSDFV 2009 m. kovo 30 d. sprendimą Nr.(11.1)-1-1873;

3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjui ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį pagal nedarbingumo pažymėjimą serija D Nr. 4956938.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2008 m. rugsėjo 20 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu jo vairuojamas automobilis atsitrenkė į kelio atitvarus, dėl ko jis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl patirtų sužalojimų jis gydėsi Vilniaus universitetinėje Greitosios pagalbos ligoninėje ir kitose gydymo įstaigose. Už gydymosi laikotarpį (nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. gruodžio1 d.) jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, serija D Nr. 4956938. Nedarbingumo pažymėjimą kartu su prašymu skirti ligos pašalpą jis pateikė VSDFV Vilniaus skyriui. Atsakovas 2009 m. sausio 6 d. sprendimu Nr.6-12N-2 nusprendė neskirti jam ligos pašalpos, nurodydamas, kad apdraustasis tapo laikinai nedarbingu vairuodamas automobilį neblaivus (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 str. 3 d., Ligos ir motinystės pašalpų socialinio draudimo pašalpų nuostatų 35.3 p.). Šį sprendimą VSDF valdyba 2009 m. kovo 30 d. sprendimu paliko nepakeistą.

Pažymėjo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis numato, jog ligos pašalpa nemokama, jeigu kompetentingos institucijos nustato, kad apdraustasis asmuo tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr.86 (toliau – ir Nuostatai), 35.3 punkte. Teigė, jog šiomis teisės normomis įstatymų leidėjas nustatė dvi esmines jų taikymo sąlygas: 1) apdraustasis asmuo tampa laikinai nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis (turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp neblaivumo (girtumo) ir laikino nedarbingumo; 2) faktą, jog tarp neblaivumo (girtumo) ir laikino nedarbingumo egzistuoja priežastinis ryšys, privalo patvirtinti atitinkamos kompetentingos institucijos. Pareiškėjas savo poziciją, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš šių sąlygų, grindė šiais argumentais:

1. VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDF valdyba priėmė sprendimus neatsižvelgdamos į tai, kad jokia kompetentinga institucija nėra nustačiusi, kad 2008 m. rugsėjo 20 d. atsitikusį eismo įvykį, dėl kurio jis buvo laikinai nedarbingas, nulėmė būtent jo neblaivumas. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.A2.6.-161-298/2009 jį pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje ir skyrė 4000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, tačiau šis nutarimas apeliacine tvarka buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėjo manymu VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDF valdybos sprendimai neskirti ligos pašalpos negali būti laikomi pagrįstais, teisingais ir teisėtais, nes jie priimti neturint kompetentingos institucijos (teismo) procesinio sprendimo dėl jo veiksmų (neveikimo) vertinimo, kaip to imperatyviai reikalauja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis ir Nuostatai.

2. Nors VSDF valdybos 2009 m. kovo 30 d. sprendime Nr.(11.1) 1-1873 pažymėta, esą jo neblaivumą Vilniaus rajono apylinkės teismas nurodė pirmąja automobilio nesuvaldymo ir traumos priežastimi, tačiau šie VSDF valdybos teiginiai nepagrįsti. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. nutarime priežastinio ryšio tarp jo neblaivumo ir eismo įvykio nenustatyta. Nei Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje, nei Vilniaus rajono apylinkės teisme, nebuvo atliekamos ekspertizės, nebuvo gauta specialistų ar ekspertų išvadų, kad neblaivumas buvo objektyvi priežastis dėl kurios jis nesuvaldė automobilio ir patyrė traumą. Pasak pareiškėjo, laiku sustabdyti automobilį ir išvengti eismo įvykio jam sutrukdė ne neblaivumas ar kiti kalti neteisėti veiksmai (neveikimas), bet objektyvi situacija eismo įvykio metu - įspėjamieji ženklai apie kelio remonto darbus bei su tuo susijusius greičio apribojimus buvo pastatyti netinkamai, labai mažu atstumu nuo uždarytos eismo juostos. Dėl šios priežasties tamsiu paros metu ir važiuojant leistinu greičiu pareiškėjas teigė negalėjęs iš toli pastebėti ir įvertinti, jog šia eismo juosta eismas toliau yra uždarytas.

3. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad atitinkamas įvykis gali būti pripažintas nedraudiminiu tik tais atvejais, kai dėl jo yra pašalintos visos abejonės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta jokių ekspertizių, gauta specialistų išvadų ar surinkta panašių įrodymų, kuriuose aiškiai ir konkrečiai būtų konstatuota, jog automobilio suvaldyti ar adekvačiai reaguoti į susidariusią kritinę situaciją kelyje pareiškėjas negalėjęs dėl neblaivumo. Pareiškėjo manymu, vien faktas, kad jo veiksmai buvo kvalifikuoti pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį savaime neįrodo ir nepagrindžia, jog neblaivumas buvo tiesioginė eismo įvykio priežastis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 37-38) paaiškino, kad vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi ligos pašalpa nemokama, jeigu apdraustasis asmuo tapo laikinai nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo). Vadovaujantis Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo išdavimo taisyklių, patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.V-533/A1-189 (toliau - ir Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklės), 48.4 punktu, nedarbingumo pažymėjimai neišduodami asmenims, kurie į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl traumos kreipėsi būdami neblaivūs (girti). Nedarbingumo pažymėjimas tokiu atveju gali būti išduodamas tik gavus teisėsaugos institucijų (teismo, prokuratūros ir kt.) ar kitų kompetentingų institucijų išvadą, dėl neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas traumai atsirasti įtakos neturėjo.

Paaiškino, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 20 d. raštu Nr. A2.6-161-298/2009 informavo VSDFV Vilniaus skyrių, kad T. K. 2008 m. rugsėjo 20 d. neblaivus (jo kraujyje buvo rasta 1.90 promilės etilo alkoholio), nepasirinkęs saugaus vairavimo greičio, neatsižvelgęs į kelio meteorologines sąlygas, nesuvaldė vairuojamo automobilio nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kelio aptvarus. VSDFV Vilniaus skyriaus specialistas (medikas) 2008 m. gruodžio 30 d. atliko T. K. medicininių dokumentų patikrinimą, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas tapo laikinai nedarbingas dėl neblaivumo. 2009 m. sausio 6 d. medicininių dokumentų patikrinimo pažymoje Nr.14-1404N1 buvo konstatuota, kad T. K. gydėsi VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetini ligoninėje nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. spalio 30 d. dėl 2008 m. rugsėjo 20 d. įvykusio eismo įvykio. Nedarbingumo pažymėjimas D Nr. 4956938 už gydymosi stacionare laikotarpį T. K. buvo išduotas pažeidžiant Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 49 punktą, kadangi nebuvo patikslinta, ar nukentėjusiojo kraujyje nerasta alkoholio. Įvertinę medicininius T. K. dokumentus, VSDFV Vilniaus skyriaus specialistai priėjo prie išvados, kad T. K. tapo laikinai nedarbingas dėl to, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio. 2009 m. sausio 6 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu Nr.6-12N-2 buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui ligos pašalpos už nedarbingumo laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėjui ligos pašalpa už šį nedarbingumo laikotarpį galėtų būti skiriama tik tokiu atveju, jei pareiškėjas pateiktų teisėsaugos institucijų išvadą, kad jo neblaivumas neturėjo įtakos traumai atsirasti, tačiau nagrinėjamu atveju tokia išvada nebuvo pateikta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b. l. 27-28) prašė pareiškėjo skundą atmesti, o savo poziciją iš esmės pagrindė tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas. Pažymėjo, kad VSDF valdyba privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi T. K. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. sausio 6 d. sprendimo Nr.6-12N-2, šį sprendimą paliko galioti kaip pagrįstą ir teisėtą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas išanalizavo bylai aktualias faktines aplinkybes ir nustatė, kad T. K., 2008 m. rugsėjo 20 d. viruodamas automobilį neblaivus (1,90 promilių) padarė avariją, kurios metu buvo sužalotas pats pareiškėjas bei kartu važiavę asmenys (b. l. 7-10). Dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų T. K. nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. gydėsi ir jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas serija D Nr.4956938 (b. l. 40). 2008 m. gruodžio 9 d. T. K. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti ligos pašalpą (b. l. 39). VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. sausio 6 d. sprendimu Nr.6-12N-2, remdamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 35.3 ir 58 punktais, nusprendė T. K. neskirti ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d., nes apdraustasis tapo nedarbingu dėl neblaivumo ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis (b. l. 17). Šį sprendimą VSDF valdyba 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr.(11.1)I-1873 pripažino pagrįstu, todėl T. K. skundą dėl šio sprendimo panaikinimo atmetė (b. l. 18-19).

Teismas išanalizavo nagrinėjamam ginčui spręsti taikytiną teisinį reguliavimą. Rėmėsi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi, kurioje nurodyta, kad pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles. Taip pat rėmėsi Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 48.4 punktu, kuriame numatyta, kad nedarbingumo pažymėjimai neišduodami asmenims, kurie į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl traumos kreipėsi būdami neblaivūs ar apsvaigę. Tokiu atveju išduodama medicininė pažyma (forma Nr. 094/a). Taip pat rėmusį Šių Taisyklių 50 punktu, kuriame nurodoma, jog pateikus teisėsaugos institucijų (teismo, prokuratūros ir kt.) išvadą, kad neblaivumas ar apsvaigimas traumai atsirasti įtakos neturėjo, medicininę pažymą asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija keičia pažymėjimą tik gavusi Fondo valdybos teritorinio skyriaus leidimą raštu.

Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog T. K. susižalojo vairuodamas automobilį neblaivus (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis) ir iš karto po eismo įvykio neblaivus buvo pristatytas į Vilniaus universitetinę greitosios pagalbos ligoninę. Pažymėjo, jog nėra ginčo ir dėl tų aplinkybių, jog pareiškėjui nebuvo išduota Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 48.4 punkte nurodyta medicininė pažyma, o nedarbingumo pažymėjimas (serija D Nr.4956938) buvo išduotas pažeidžiant šių Taisyklių 50 punkto nuostatas. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu neginčijo tos aplinkybės, kad jokia teisėsaugos institucijos išvada nėra nustatyta, kad neblaivumas neturėjo įtakos atsirasti eismo įvykio metu patirtiems sužalojimams (Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 50 p.).

Įvertinęs minėtas aplinkybes teismas priėjo prie išvados, kad T. K. nedarbingumo pažymėjimas išduotas pažeidžiant šių pažymėjimų išdavimo procedūras bei sąlygas, numatytas Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 48.4. ir 50 punktuose, t. y. neteisėtai. Konstatavo, jog neteisėtai, t. y. grubiai pažeidžiant Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių nuostatas, išduotas nedarbingumo pažymėjimas negali būti pripažįstamas pagrindu skirti ligos pašalpą.

Ištyręs ir įvertinęs įrodymus, remdamasis minėtais teisės aktais teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. sausio 6 d. sprendimas ir VSDF valdybos 2009 m. kovo 30 d. priimti teisingai pritaikius ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl juos naikinti ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą, nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas T. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79-83), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde remiasi argumentais, kuriais savo poziciją grindė pirmosios instancijos teisme. Be to, nurodo šiuos papildomus motyvus:

1. Spręsdamas ginčą teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių nuostatomis, nes jos reglamentuoja tik nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarką. Ligos pašalpų skyrimo sąlygas ir mokėjimo tvarką nustato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai, tačiau pirmosios instancijos teismas šiais norminiais teisės aktais nesirėmė ir dėl jų taikymo nepasisakė. Tuo teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apelianto nuomone, vien ši aplinkybė įrodo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir yra besąlyginis pagrindas jį panaikinti (ABTĮ 142 str.2 d.5 p.).

2. Nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 35.3 punkte nėra numatyta asmens, besikreipiančio dėl ligos pašalpos gavimo pareiga įrodinėti, kad jis netapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo), rinkti neapibrėžtos formos ir turinio teisėsaugos institucijų išvadas, kad neblaivumas nedarbingumo atsiradimui neturėjo įtakos. Kiekvienu atveju, kai atsisakoma skirti ligos pašalpą dėl asmens neblaivumo, priežastinį ryšį tarp neblaivumo ir sveikatos sutrikimo turi įrodyti būtent kompetentingos institucijos. Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp jo neblaivumo bei 2008 m. rugsėjo 20 d. įvykusio eismo įvykio, dėl kurio jis buvo laikinai nedarbingas. Byloje nėra jokios teisėsaugos institucijos išvados, jog nedarbingumą sukėlė būtent neblaivumas.

3. Esmines ligos pašalpos mokėjimo sąlygas nustato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis. Kitos šio įstatymo nuostatos, susijusios su šių pašalpų mokėjimu, turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai, atsižvelgiant į minėtos teisės normos turinį. Įstatymo nuostatos turi aukštesnę galią už poįstatyminį teisės aktą - Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisykles, kurių 48.4 ir 50 punktais vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

Apelianto nuomone, Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 50 punktas, kuris reikalauja asmeniui pačiam įrodinėti, kad jo sužalojimas (sveikatos sutrikimas) nesusijęs su neblaivumu, užkerta kelią gauti ligos pašalpą, o pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį priežastinį ryšį turi įrodyti kompetentingos institucijos ir kol toks ryšys neįrodytas, atsisakyti skirti ligos pašalpą nėra pagrindo. Todėl apeliantas prašė Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnyje numatyta tvarka ištirti norminio teisės akto - Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 50 punkto teisėtumą, t. y. jo atitikimą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir formaliai susiejo ligos pašalpos mokėjimą vien tik su nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarkos pažeidimais. Apeliantas pažymėjo pripažįstantis, kad nedarbingumo pažymėjimas jam buvo išduotas formaliai pažeidžiant Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių nuostatas ir teigė, kad dėl to jo kaltės nėra. Apelianto manymu, net ir esant formaliems nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarkos pažeidimams, nagrinėjamu atveju VSDFV įstaigoms egzistavo prievolė skirti jam ligos pašalpą, nes VSDF valdybos įstaigos nėra surinkusios įrodymų ir nustačiusios, kad eismo įvykis kilo dėl jo neblaivumo.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 92-93) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kadangi jis yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime remiasi argumentais, kurie buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsikirsdamas į apeliacinį skundą, atsakovas papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. Nurodo nesutinkantis su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta nuomone, esą Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 50 punktas prieštarauja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Atsakovo nuomone, tiek Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, tiek Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklės įtvirtina vienodą nuostatą, kad asmeniui, tapusiam laikinai nedarbingu dėl apsvaigimo nuo alkoholio, nedarbingumo pažymėjimo išdavimas bei ligos pašalpos mokėjimas yra siejamas su ta aplinkybe, jog asmens neblaivumas turėjo įtakos sveikatos sutrikimui atsirasti. Pažymėjo, jog aplinkybė, kas turi įrodyti priežastinį ryšį tarp asmens neblaivumo ir jo sveikatos sutrikdymo, negali būti suprantama kaip Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių nuostatų prieštaravimas Įstatymo nuostatoms, kadangi vienu atveju kalbama apie nedarbingumo pažymėjimo išdavimą, o kitu – apie ligos pašalpos mokėjimą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nustatė, kad nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjui išduotas pažeidžiant Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. sausio 6 d. sprendimas Nr.6-12N-2 buvo priimtas ne dėl to, kad tam nebuvo pagrindo (tinkamai išduoto nedarbingo pažymėjimo), o dėl to, kad asmuo tapo laikinai nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 94-95) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti ir nurodo analogiškus argumentus, kurie buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 6-12N-2, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui ligos pašalpą dėl laikinojo nedarbingumo.

Nors pareiškėjas apskundė teismui ir VSDF valdybos 2009 m. kovo 30 d. sprendimą Nr.(11.1)-1-1873, tačiau šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir palikus teritorinio skyriaus sprendimą nepakeistą. Taigi pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes sukelia VSDF valdybos teritorinio skyriaus sprendimas.

Apdraustųjų teisę į ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (byloje aktuali 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr.X-1338 redakcija).

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato ligos pašalpos skyrimo atvejus, tarp jų – atvejį, kad ligos pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo atvejus. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, jeigu jie: 1) tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą; 2) prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Be to, įstatymų leidėjas ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje nustatė sąlygas, kuriomis ligos pašalpa nemokama, tarp jų – jeigu kompetentingos institucijos nustato, kad apdraustasis asmuo tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis (LMSD įstatymo 15 str.1 d.3 p.). Ši įstatymo nuostata perkelta į Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 35.3 punktą. Minėtų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo normų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad apdraustųjų, tapusių laikinai nedarbingais dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusių darbo pajamų, nors jie ir turi šiuo įstatymu nustatytos trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, teisė gauti ligos pašalpą nėra absoliuti, nes įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kuriomis ligos pašalpa nemokama.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles. Šio įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ligos pašalpa apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatęs apdraustųjų teisę gauti ligos ir motinystės pašalpas ir sureglamentavęs šių pašalpų skyrimo sąlygas, pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos nustatymą delegavo Vyriausybei, o nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarkos patvirtinimą – sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms. Vykdydama šiuos įstatymų leidėjo pavedimus Vyriausybė 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr.86 patvirtino Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus (galioja 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr.43 redakcija), o Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrai 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.V-533/A1-189 patvirtino Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo išdavimo taisykles (galioja ir byloje aktuali 2008 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr.V-321/A1-125 redakcija). Detalizuojant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalį Nuostatų 50 punkte nurodyta, kad pagrindas skirti ir mokėti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas ir tęsiamas laikantis Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių. Taigi sprendžiant ginčą dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta skirti ligos pašalpą, pagal teisės aktų hierarchijos principą pirmiausia turi būti remiamasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, kartu atsižvelgiant į tai, ar buvo laikomasi poįstatyminiais teisės aktais nustatytų jų taikymo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ligos ir motinystės socialinis draudimas yra viena iš socialinio draudimo rūšių (VSDĮ 3 str.). Valstybinio socialinio draudimo lėšos kaupiamos valstybinio socialinio draudimo fonde (VSD 2 str.12 d.), kurį pagal šiuo įstatymu nustatytą kompetenciją administruoja VSDF valdyba (VSDĮ 28 str.) ir jos teritoriniai skyriai (VSDĮ 30 str.). VSDFV teritorinių įstaigų pagrindinis uždavinys – operatyvus Fondo lėšų tvarkymas užtikrinant priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą į Fondą laiku ir teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (VSDĮ 30 str.). Teisingas socialinio draudimo išmokų paskyrimas reiškia ne tik pareigą teisingai apskaičiuoti paskiriamą atitinkamą socialinio draudimo išmoką, bet kartu ir pareigą ją paskirti ir mokėti tik esant įstatymų nustatytoms sąlygoms. Viena iš VSDF teritorinių skyrių funkcijų - kontroliuoti nedarbingumo pažymėjimų,<...> išdavimo ir tęsimo teisėtumą bei pagrįstumą (laikinojo nedarbingumo nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą) (VSDĮ 31 str. 14 p.).

Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 5 punkte nurodyta, kad šių Taisyklių laikymąsi turi teisę kontroliuoti VSDF valdybos ir jos teritorinių vyriausieji specialistai (gydytojai). Šių Taisyklių 48.4 punktas nustato, kad asmenims, kurie kreipiasi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl traumos neblaivūs (girti), taip pat asmenims, kurių laikinojo nedarbingumo priežastis yra piktnaudžiavimas psichiką veikiančiomis medžiagomis, nedarbingumo pažymėjimas neišduodamas, šiais atvejais išduodama medicininė pažyma (forma Nr.094/a). Taisyklių 50 punktas reglamentuoja, kad pateikus teisėsaugos institucijų (teismo, prokuratūros ir kt.) ar kitų kompetentingų institucijų išvadą, kad neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas traumai atsirasti įtakos neturėjo, esant medicininės apžiūros išvadai „blaivus ir (ar) neapsvaigęs“, medicininė pažyma (šių Taisyklių 48.4 punktas) keičiama į pažymėjimą.

Į bylą pateikti įrodymai, kad T. K. pateikus atsakovui prašymą skirti ligos pašalpą pagal nedarbingumo pažymėjimą serija D Nr.4956938, VSDFV Vilniaus skyriaus vyriausioji specialistė nedarbingumo kontrolei atliko medicininių dokumentų dėl pareiškėjo laikinojo nedarbingumo patikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlikdamas šį patikrinimą atsakovas vykdė jam pavestas funkcijas ir kompetencijos neviršijo (VSDĮ 31 str. 14 p., NPI taisyklių 5 p.). Kaip matyti iš 2009 m. sausio 6 d. medicininių dokumentų patikrinimo pažymos Nr.14-1404N1, šio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog 2008 m. rugsėjo 20 d. pristačius susižalojusį T. K. iš eismo įvykio vietos į Vilniaus universitetinę Greitosios pagalbos ligoninę, buvo paimtas jo kraujas alkoholio kiekiui nustatyti, tačiau 2008 m. spalio 30 d. išleidžiant T. K. iš šios ligoninės stacionaro, nedarbingumo pažymėjimas jam buvo išduotas nepatikslinus duomenų apie tai, ar kraujyje nerasta alkoholio, o pagal gautus iš policijos duomenis T. K. (vairuotojas) nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo neblaivus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pažymoje pateikta išvada, kad nedarbingumo pažymėjimas T. K. buvo išduotas pažeidžiant Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 49 punkto reikalavimus, todėl ligos pašalpa pagal pateiktą nedarbingumo pažymėjimą negali būti skiriama (skyrimas galimas gavus teisėsaugos institucijų išvadą, kad T. K. neblaivumas traumai atsirasti įtakos neturėjo). Atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovas 2009 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 6-12N-2 nusprendė neskirti T. K. ligos pašalpos (LMSD įstatymo 15 str., Nuostatų 35.3 ir 58 p.).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio nuostatos yra imperatyvios. Todėl VSDF valdybos teritorinis skyrius, nustatęs, kad apdraustasis asmuo tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis (LMSD įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), o teisėsaugos institucijos (teismas, prokuratūra ir kt.) ar kitos kompetentingos institucijos nėra priėmę išvadų, kad neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas traumai atsirasti įtakos neturėjo, neturi diskrecijos teisės spręsti ar mokėti ligos pašalpą ir privalo priimti sprendimą ligos pašalpos nemokėti. Atsakovas 2009 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 6-12N-2 nusprendė neskirti T. K. ligos pašalpos nustatęs, jog egzistuoja ligos pašalpos nemokėjimo sąlyga, numatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte (analogiškai nurodyta ir Nuostatų 35.3 punkte). Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis atsakovo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas ir pirmosios instancijos teismas jo nenaikino pagrįstai.

Pareiškėjo susižalojimo dėl kurio jis nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. buvo laikinai nedarbingas faktinės aplinkybės byloje yra nustatytos – T. K. 2008 m. rugsėjo 20 d. susižalojo eismo įvykyje neblaivus (1,90 promilių) vairuodamas automobilį. Apeliantas neneigia, kad susižalojo eismo įvykyje vairuodamas automobilį neblaivus, tačiau teigia, kad jo neblaivumas negali būti pripažintas pagrindu nemokėti ligos pašalpos, nes teisėsaugos institucijų nėra nustatyta, kad eismo įvykio priežastis buvo jo neblaivumas.

Į bylą pateikti įrodymai, kad dėl 2009 m. rugpjūčio 20 d. 08 val. eismo įvykio kelio Vilnius – Panevėžys 16-me kilometre, kuriame susižalojo automobilį vairavęs T. K. ir nukentėjo du automobilio keleiviai, yra priimti atitinkami prokuratūros ir teismų procesiniai sprendimai ir visuose pareiškėjo neblaivumas nurodytas eismo įvykio priežastimi, taip pat išaiškintos ir kitos šio eismo įvykio priežastys (nepasirinktas saugus greitis, neatsižvelgta į kelio sąlygas [ribotas greitis, remontuojamas kelio ruožas, kelio susiaurėjimas]).Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra, 2008 m. gruodžio 31 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr.57-1-01655-08 nutraukė nenustačiusi T. K. veikoje nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 212 str.1 d.1 p., 3 str.1 d.1 p.), tačiau tuo pačiu nutarimu iškėlė T. K. administracinio teisės pažeidimo bylą kadangi nustatė, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9,14,133 punktų reikalavimus, ir šiuose jo veiksmuose (vairavo automobilį neblaivus [1,90 promilių], nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas [ribotas greitis, remontuojamas kelio ruožas, kelio susiaurėjimas], kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, dėl ko nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kelio atitvarus, dėl ko buvo nežymiai sužaloti du automobilio keleiviai) yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, sudėtis (b.l.7-9). Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.2.6-161-298/2009 pripažino T. K. kaltu pažeidus šiuos KET reikalavimus ir padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią administracinę bylą, minėtas nutarimas nebuvo įsiteisėjęs (T. K. dėl šio nutarimo buvo padavęs apeliacinį skundą, b.l. 10-16). Iš viešos Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (liteko.teismai.lt ) nustatyta, kad minėtas nutarimas yra įsiteisėjęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs T. K. apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. nutarimą paliko nepakeistą (ATP byla Nr.N-444-4663/2009). Kaip matyti iš šios nutarties, apeliacinės instancijos administracinis teismas įvertinęs bylos medžiagą, T. K. argumentą, esą aplinkybė, kad jis vairavo automobilį neblaivus, neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui, vertino kaip nepagrįstą. Teismas pabrėžė, kad nuo alkoholio sulėtėja reakcija, koordinacija. Teismas akcentavo, kad <...apeliantui nustatytas net 1,9 promilės girtumas, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad girtumas neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui>. Iš minėtos nutarties matyti, kad esmine eismo įvykio priežastimi buvo pripažintas vairuotojo T. K. neblaivumas. Aptarti procesiniai dokumentai, priešingai, nė teigia apeliantas, patvirtina, jog teisėsaugos institucijų yra nustatyta, kad T. K. neblaivumas buvo eismo įvykio, kuriame jis susižalojo ir buvo laikinai nedarbingas, priežastis.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo laikinojo nedarbingumo atvejis atitinka į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatą ligos pašalpos nemokėjimo sąlygą ir ligos pašalpa jam negali būti mokama. Atsakovas pagal savo kompetenciją nustatęs, kad nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjui buvo išduotas nepagrįstai ir egzistuoja imperatyvi įstatymu nustatytą ligos pašalpos neskyrimo sąlyga (LMSD įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), 2009 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 6-12N-2 ligos pašalpos neskyrė pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, esą pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą vadovavosi tik Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklėmis, atmeta kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, patikrinęs skundžiamų individualių administracinių aktų priėmimo teisinius pagrindus (tarp jų - LMSD įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), teismas konstatavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojantys aktai buvo taikyti teisingai. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad spręsdamas ginčą teismas rėmėsi ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi (nors sprendime skaitmenine išraiška yra nuoroda į 5 dalį, tačiau yra cituojama šio straipsnio 6 dalis) ir tik po to su šios įstatymo normos taikymu susijusio poįstatyminio teisės akto - Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių normomis (48.4 p. ir 50 p.). Pirmos instancijos teismo sprendime yra būtinieji motyvuojamosios dalies elementai (ABTĮ 87 str. 4 d.), teismo sprendimas pagrįstas teisės normomis ir atitinkamais įrodymais, išvados, prie kurių priėjo bylą nagrinėjęs teismas, motyvuotos. Pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir naikinti teismo sprendimą dėl to, kad jis be motyvų, nenustatyta.

Teisėjų kolegijai abejonių dėl Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių 50 punkto atitikties Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui nekyla. Todėl apelianto prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.) netenkinamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas esmės teisingai taikė teisės normas, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArūnas DrigotasRomanas Klišauskas