Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. e2A-1130-826/2015

Teisėjas Egidijus Mickevičius (Proceso Nr. 2-06-3-10830-2014-0)

2015 m. liepos 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj ir Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovių L. R. ir D. N. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių L. R. ir D. N. ieškinį atsakovams E. G. ir P. Š. dėl teisės pripažinimo be bendraturčių sutikimo įteisinti savavališką statybą ir gauti statybą leidžiančius dokumentus statybos darbams atlikti pagal parengtus projektus, tretieji asmenys Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliantė D. N. pateikė teismui prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių bei nevisapusiškai įvertino šalių pateiktus įrodymus, nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų. Be to, šalims turėtų būti sudaryta galimybė iš naujo pasisakyti dėl įrodymų vertinimo. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl ieškovės D. N. prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmetamas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Ieškovė L. R. apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2015-03-26 L. R. prašymą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2015-04-17 raštą, pastato ir jo gretimybių fotofiksaciją, 2015-04-21 L. R. prašymą ir 2015-04-28 Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos raštą. Ieškovė D. N. kartu su apeliaciniu skundu taip pat pateikė naujus įrodymus – gyvenamojo namo ir žemės sklypo fotonuotraukas. CPK 314 str. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliančių pateikti įrodymai, nors ir pateikti jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, yra susiję su nagrinėjama byla. Be to, atsakovams buvo sudaryta galimybė susipažinti su ieškovių pateiktais įrodymais bei atsiliepime į apeliacinius skundus pateikti savo nuomonę dėl šių įrodymų vertinimo. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes bei įvertinusi tai, jog naujų įrodymų priėmimas nagrinėjamu atveju neužvilkins bylos nagrinėjimo, teisėjų kolegija ieškovių pateiktus įrodymus prideda prie bylos bei vertina juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

Dėl atsakovų atsisakymo duoti sutikimą savavališkų statinių įteisinimui pagrįstumo

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovių teisės be žemės sklypo bendraturčių sutikimo įteisinti savavališkų statinių – atvirų lauko terasų – statybą. Apeliaciniuose skunduose apeliantės iš esmės teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovų atsisakymą duoti sutikimą ieškovių savavališkai įrengtų atvirų lauko terasų įteisinimui pripažino pagrįstu. Apeliančių teigimu, savavališki statiniai nesuvaržo atsakovų, kaip žemės sklypo bendraturčių, teisių ir nepažeidžia jų teisėtų interesų. Skunduose nurodoma, kad teismo išvados, jog šie statiniai apsunkina galimybę privažiuoti, naudotis žemės sklypu bei sudaro sąlygas atsirasti papildomam triukšmui ir pakeičia bendrą namo vaizdą, yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais apeliacinių skundų argumentais nesutinka.

Byloje nustatyta, kad ieškovei L. R. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, o ieškovei D. N. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Atsakovė E. G. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, savininkė, o atsakovas P. Š. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, savininkas. Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/4 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. 2013 m. rugsėjo mėnesį ieškovės prie savo butų išorinės sienos, iš namo fasado šiaurinės pusės, neturėdamos statybą leidžiančių dokumentų pastatė dvi atviras lauko terasas. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistui atlikus patikrinimą, ieškovėms buvo surašyti savavališkos statybos aktai už I grupės nesudėtingų statinių kategorijai priskiriamų statinių statybą. Šių aktų pagrindu ieškovėms taip pat buvo surašyti reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytas terasas ir sutvarkyti statybvietę. Siekiant įteisinti savavališkas statybas pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. 4 d. nuostatas, ieškovių užsakymu buvo parengtas supaprastintas I gr. nesudėtingo statinio statybos prie namo (duomenys neskelbtini) buto Nr. 2, Klaipėdoje, bei supaprastintas I gr. nesudėtingo statinio statybos prie namo (duomenys neskelbtini) buto Nr. 1, Klaipėdoje, projektas, tačiau atsakovai atsisako duoti sutikimą savavališkai pastatytų statinių įteisinimui.

CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis, todėl siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012 ir kt.). Dėl to kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendro daikto būklę yra ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus. Vienas iš teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar savavališkos statybos įteisinimu, t. y. bendraturčių, sutikimą (Statybos įstatymo 23 str. 10 d. 4, 5 p.). Teisės aktuose įtvirtintas imperatyvus reikalavimas gauti rašytinį bendraturčio sutikimą statinio statybai arba savavališkos statybos įteisinimui suteikia teisę bendraturčiui išreikšti savo poziciją dėl šio statinio ir sudaro sąlygas išvengti galimo jo teisių ir interesų pažeidimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendraturtis, kaip suinteresuotas asmuo, turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš statybos darbų. Bendraturčio nesutikimas turi būti protingai motyvuotas. Bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Esant ginčui dėl atsisakymo duoti sutikimą, teismas nagrinėja konkretaus atsisakymo priežastis ir jų pagrįstumą.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad bendras šalims priklausančio žemės sklypo plotas yra 0,0381 ha, iš jo 0,0196 ha sudaro žemės sklype esančio gyvenamojo pastato užstatymo plotas. Taigi neužstatyta žemės sklypo ploto dalis santykinai yra nedidelė. Pagal ieškovių pateiktus supaprastintus I gr. nesudėtingo statinio statybos projektus matyti, kad vienos terasos plotas sudaro 18 kv. m, aukštis – 2,70 m. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog lauko terasų konstrukcijos faktiškai užima visą iš namo fasado šiaurinės pusės esantį laisvą žemės sklypo plotą, todėl atstumas tarp šių terasų ir gretimo žemės sklypo ribos yra itin nežymus. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovėms priklausantys statiniai iš esmės užima visą teritoriją iš šiaurinės namo pusės. Teisėjų kolegija pažymi, jog ši aplinkybė yra reikšminga vertinant statinių įteisinimo galimybę atsakovų, kaip žemės sklypo bendraturčių, teisių ir interesų apsaugos kontekste.

Nagrinėjamu atveju galima sutikti su apeliaciniuose skunduose ieškovių nurodytu argumentu, jog šiaurinėje namo dalyje esančių savavališkų statinių įteisinimas savaime neapsunkins atsakovų galimybės privažiuoti prie gyvenamojo namo. Iš byloje esančių planų bei fotonuotraukų matyti, kad įvažiavimas į žemės sklypą bei patekimas prie jame esančio gyvenamojo namo yra iš kitos žemės sklypo pusės, t. y. pietinėje gyvenamojo namo fasado dalyje. Taigi ieškovėms priklausantys statiniai šios atsakovų teisės iš esmės neapriboja. Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog privažiavimo prie pastato galimybės apribojimas nagrinėjamu atveju nebuvo esminis kriterijus, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovų teisių pažeidimą. Savininko teisė laisvai savo nuožiūra naudoti ir valdyti nuosavybės teisės objektą lemia tai, jog žemės sklypo dalis gali būti naudojama ne tik patekimo prie sklype esančių statinių tikslu, tačiau ir bet kuriais kitais teisėtais tikslais. Byloje nėra ginčo dėl to, jog naudojimosi šalims priklausančiu žemės sklypu tvarka nėra nustatyta, todėl nė viena iš bendro žemės sklypo dalių nėra priskirtina išimtinai vieno ar kelių bendraturčių naudojimui. Dėl to visi su žemės sklypo naudojimu ir valdymu susiję klausimai privalo būti sprendžiami visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str. 1 d.). Nors ieškovės teigė, kad dėl terasų konstrukcijos visi bendraturčiai gali nekliudomai naudotis po terasomis esančia sklypo dalimi, tačiau teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad nors šiuo atveju bendraturčiams ir išlieka fizinė galimybė praeiti minėta žemės sklypo dalimi, tačiau statinių pobūdis ir jų konstrukcijos matmenys lemia tai, jog realus šios žemės sklypo dalies naudojimas kitais tikslais praktiškai yra neįmanomas, o bet kokia veikla šioje sklypo dalyje tampa itin ribota. Teisėjų kolegijos nuomone, tai sudaro esminį šios žemės sklypo dalies naudojimo ir valdymo apribojimą, todėl tam yra būtinas visų sklypo bendraturčių sutarimas. Pažymėtina, kad ieškovės D. N. nurodyta aplinkybė, jog atsakovai šiuo metu šia žemės sklypo dalimi faktiškai nesinaudoja, neatima atsakovų galimybės įgyvendinti savininko teisių dėl šios žemės sklypo dalies ateityje. Esama faktinė situacija suponuoja išvadą, jog visa namo šiaurinėje fasado pusėje esanti žemės sklypo dalis šiuo metu realiai yra naudojama išimtinai ieškovių naudai ir jų interesais. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovės būtų informavusios visus sklypo bendraturčius apie planuojamas statybas bei siekusios gauti jų sutikimą dar iki šių statinių statybos pradžios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia situacija iš esmės neatitinka sklypo bendraturčių interesų pusiausvyros, jų kooperavimosi, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad terasų įrengimas lems didesnį triukšmą. Ieškovė L. R. atkreipė dėmesį į tai, jog iš visų namo pusių yra triukšmą sukeliančių veiksnių (vaikų darželis, teniso kortai, Liepų gatvėje vykstantis eismas), o ieškovė D. N. papildomai pažymėjo, jog nuo terasų statybos pabaigos ieškovės dėl jų negavo jokių nusiskundimų, nebuvo įspėtos ar baustos dėl jose keliamo triukšmo. Teisėjų kolegija su nurodytais apeliančių argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti, kad neigiamas poveikis dėl terasose keliamo triukšmo yra atsiradęs, juo labiau šiai aplinkybei patvirtinti nėra būtina nustatyti, kad ieškovės dėl terasose keliamo triukšmo būtų baustos administracine tvarka. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog terasose yra lauko baldai, todėl akivaizdu, jog šios terasos naudojamos laisvalaikiui. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pati statinių paskirtis bei jų padėtis namo atžvilgiu sudaro prielaidas didesniam triukšmui atsirasti. Pažymėtina ir tai, jog ieškovės nurodyti už žemės sklypo ribų esantys triukšmą sukeliantys veiksniai šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes visas šias aplinkybes atsakovai turėjo galimybę įvertinti prieš įsigydami turtą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei šalių išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bendrosios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje pastatyti savavališki statiniai pažeidžia atsakovų, kaip žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendraturčių, teises ir teisėtus interesus, todėl atsakovų atsisakymas duoti sutikimą šių statinių įteisinimui buvo pagrįstas.

Ieškovė L. R. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad terasų įrengimas galėtų būti vertinamas kaip turto savininkų pareigos prižiūrėti nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje esantį objektą pažeidimas. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) ir patenka į valstybės saugomos Klaipėdos miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, teritoriją. Ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2015-04-17 raštas patvirtina, kad pagal parengtus projektinius pasiūlymus atvirų lauko terasų statybai specialieji paveldosaugos reikalavimai nėra nustatyti. Taigi šiuo atveju byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog duodami sutikimą terasų įrengimui atsakovai iš esmės pažeistų teisės aktuose numatytą pareigą prižiūrėti saugomą objektą. Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nagrinėjamos bylos dalyką sudaro žemės sklypo bendraturčių atsisakymo duoti sutikimą savavališkos statybos įteisinimui pagrįstumo vertinimas. Teismui pripažinus, jog bendraturčių atsisakymas duoti sutikimą statinių įteisinimui buvo pagrįstas, vien ta aplinkybė, kad šių statinių įteisinimas nepažeistų kultūros vertybių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, šiai bylai esminės reikšmės neturi.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Apeliantė D. N. apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes vertino statinių projektinių sprendinių teisėtumą ir jų atitiktį įstatymų reikalavimams. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu neturi pagrindo sutikti. Teismas nagrinėja šalių ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos teisminio nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas bei faktinis ieškinio pagrindas (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Nagrinėjama byla nėra susijusi su poreikiu apsaugoti viešąjį interesą, todėl jos nagrinėjimo ribas nustato ieškovių pareikšto ieškinio dalykas ir jo faktinis pagrindas. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje yra sprendžiamas šalių ginčas dėl ieškovių teisės be žemės sklypo bendraturčių sutikimo įteisinti savavališkų statinių statybą. Pažymėtina, kad vertinant bendraturčių atsisakymo duoti sutikimą priežastis ir jų pagrįstumą šiuo atveju tinkamas bylos išnagrinėjimas nėra galimas neįvertinus konkrečių statinių projektų ir juose esančių projektinių sprendinių bei jų įtakos bendraturčių teisėms ir interesams. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, jog bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai vertino ieškovių į bylą pateiktus statinių projektus, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog buvo peržengtos bylos teisminio nagrinėjimo ribos.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino bei priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Apeliacinį skundą atmetus ieškovių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.). Duomenų apie atsakovų ar trečiųjų asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl šis klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.