Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-10 · Administracinė byla Nr. I-1391-629/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-04-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-10
Bylos Nr.
I-1391-629/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04238-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Milda Vainienė, Jolita Rasiukevičienė, Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Nathural Pharmaceuticals“
Atsakovas
Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai
Administracinė byla Nr. I-1391-629/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04238-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nathural Pharmaceuticals“ skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Nathural Pharmaceuticals“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) su skundu (I t., b. l. 1–11) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarimą Nr. 12NKV-116 arba sumažinti minėtu nutarimu paskirtą sankciją.

Nurodė, kad atsakovė skundžiamu nutarimu už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 str. 1 d. pažeidimą skyrė Bendrovei 4 000 Eur baudą. Pareiškėja nesutinka su atsakovės išvada, kad Bendrovės veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintą nuotolinės sutarties apibrėžimą bei CK 6.228⁸ str. 5 d. pateiktą situaciją. Pareiškėja pabrėžė, kad pagal CK 6.228³ str. 2 d. 9 p. sutartims dėl dažno ir reguliaraus maisto produktų, gėrimų ar kitų prekių, skirtų einamajam vartojimui namų ūkyje, tiekimo vartotojui netaikomos CK 6.228⁸ str. 5 d. nuostatos. Pažymėjo, kad maisto papildas yra maisto produktas, kuris reguliariai vartojamas papildant mitybos racioną, o tarp vartotojų ir Bendrovės buvo sudarytos sutartys dėl maisto produkto reguliaraus tiekimo (120 kapsulių pakuotes tiekiant kas du mėnesius). Bendrovės teigimu, jokiuose teisės aktuose nėra numatyta, jog tam, kad būtų taikoma minėta išimtis, vartotojas ir komercinės veiklos subjektas turėtų būti iš anksto sudarę sutartį, kurios pagrindu prekės būtų buvusios pristatinėjamos praeityje.

Pasak pareiškėjos, ji vartotojams buvo pateikusi visą teisės aktų reikalaujamą, reikšmingą ir išsamią informaciją, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog egzistavo objektyvios aplinkybės galimybei iškreipti vartotojų ekonominį elgesį. Tarnyba nepagrįstai konstatavo, jog vien vartotojų skundo pateikimas, nesant objektyvių suklaidinimo galimybių, leidžia daryti išvadą, kad įvyko konkretus suklaidinimo faktas.

Bendrovė taip pat nesutinka, kad jos veiksmai vertinti kaip agresyvi komercinė veikla. Atkreipė dėmesį, jog vartotoja K. R. O. sutiko su Bendrovės pateiktu pasiūlymu, tačiau tik po kurio laiko nusprendė pasiūlymo atsisakyti. Bendrovės vertinimu, tarp vartotojos ir Bendrovės buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria Bendrovė įsipareigojo pateikti prekę vartotojai, o vartotoja įsipareigojo priimti prekę ir atlikti sutartus mokėjimus, todėl visiškai nepagrįsta Tarnybos išvada, jog mokėjimo raginimai buvo siunčiami dėl prekių, kurios nebuvo vartotojos užsakytos. Be to, pareiškėja pabrėžė, jog jokių skambučių iš vartotojos Bendrovė nebuvo sulaukusi, ir vartotojos atsisakymą gauti maisto papildus gavo tik E. O. pateikus 2016 m. sausio 22 d. pranešimą, po kurio 2016 m. sausio 25 d. E. O. buvo informuotas, jog sąskaita anuliuota, o skolų išieškojimas yra nutrauktas. Kaip įrodymą, jog vartotoja K. R. O. telefonu atsisakė gauti maisto papildus, Tarnyba įvardija E. O. prašyme pateiktas aplinkybes, tačiau, Bendrovės nuomone, subjektyvi vartotojo pozicija negali pagrįsti atitinkamos aplinkybės egzistavimo fakto. Pareiškėja nurodė, kad pokalbio garso įrašas aiškiai patvirtina, jog ir vartotoja J. K. sutiko su Bendrovės pasiūlymu, o net ir gavusi terminus ir sąlygas su pirmąją sąskaita, atitinkamą sąskaitą apmokėjo, t. y. dar kartą patvirtino savo sutikimą su dalyvavimo programoje sąlygomis, kurios pakartotinai buvo pateiktos kitoje sąskaitos pusėje esančiuose terminuose ir sąlygose.

Šalies argumentai

Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, jog aktyviais veiksmais prašė suorganizuoti susitikimą su Tarnybos direktoriumi, kurio metu būtų detaliai aptartos galimybės tinkamai įgyvendinti CK 6.228⁸ str. 5 d. numatytą teisės normą. Bendrovė buvo informuota, jog atitinkamas susitikimo laikas bus derinamas, tačiau taip ir nesuorganizavus susitikimo buvo pateiktas pranešimas dėl bylos nagrinėjimo, kuriame ir toliau dėstomos išvados dėl neva agresyvių komercinių veiksmų atlikimo. Bendrovės nuomone, Tarnyba netinkamai bendradarbiavo su komercinės veiklos subjektu, todėl į šias aplinkybes turėtų būti atsižvelgiama vertinant Tarnybos veiksmus šioje byloje bei paskirtos baudos dydį.

Be to, pareiškėjos nuomone, paskirta bauda yra per didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui. Tarnyba kaip lengvinančią aplinkybę turėjo vertinti tai, kad Bendrovė geranoriškai teikė visą prašomą informaciją, pati inicijavo susitikimo organizavimą su Tarnybos atstovais dėl CK 6.228⁸ str. 5 d. reikalavimų taikymo, taip pat Bendrovė aiškiai ir išsamiai buvo pateikusi vartotojams visą teisės aktų reikalaujamą informaciją. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad CK 6.228⁸ str. nuostatos įsigaliojo tik nuo 2014 m., dar ir šiai dienai nėra teismų praktikos, išaiškinančios nagrinėjamų nuostatų taikymo apimtis.

Atsiliepimas

Atsakovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 84–92).

Nurodė, kad Tarnyba nagrinėjo Bendrovės veiklą ne CK, o Įstatymo atžvilgiu. Paaiškino, kad veiksmai, kurie neatitiko profesinio atidumo reikalavimo, neturi būtinai sukelti atitinkamas pasekmes, t. y. neprivalo iš esmės iškreipti vartotojų ekonominio elgesio, nes, idant būtų galima konstatuoti tokio pobūdžio įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui, užtenka nustatyti tokios įtakos galimybę. Nėra būtina, jog būtų sudarytas bent vienas sandoris, kurio vartotojas kitomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Šiuo atveju yra gautas E. O., atstovaujančio vartotojos K. R. O. interesus, ir vartotojos J. K. prašymas dėl pareiškėjos veiksmų, todėl laikytina, kad yra reali vartotojų K. R. O. ir J. K. ekonominio elgesio iškreipimo galimybė, be to, dėl pareiškėjos veiksmų galėjo būti iškreiptas ir kitų, nesiskundusių Tarnybai asmenų, ekonominis elgesys.

Atsakovė paaiškino, kad Bendrovės atstovai vartotojoms skambino telefonu, siekdami sudaryti nuotolinę sutartį dėl vartotojų dalyvavimo sveikatinimo programoje ir maisto papildų „OmegaMarineForte+“ įsigijimo, taigi pareiškėjos veiksmai atitinka CK įtvirtintą nuotolinės sutarties apibrėžimą bei CK 6.22⁸ str. 5 d. pateiktą situaciją, todėl laikytina, kad pareiškėja turėjo įgyvendinti CK 6.228 str. 5 d. įtvirtintas pareigas, t. y., vartotojui sutikus sudaryti nuotolinę sutartį, patvirtinti pasiūlymą vartotojui patvarioje laikmenoje, o tokią nuotolinę sutartį laikyti sudaryta nuo tada, kai vartotojas pasirašo pasiūlymą arba išsiunčia verslininkui savo rašytinį sutikimą, tačiau pareiškėja nepateikė tokių įrodymų, kad tarp jos ir vartotojų K. R. O. ir J. K. nebuvo sudarytos nuotolinės sutartys.

Dėl pareiškėjos nurodomos CK 6.228³ str. 2 d. 9 p. numatytos išimties Tarnyba paaiškino, kad minėta nuostata yra perkelta iš 2011 m. spalio 25 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EBB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, (toliau – ir Vartotojų teisių direktyva) 3 str. 3 d. j punkto, kuris įtvirtina, kad Vartotojų teisių direktyva nėra taikoma sutartims dėl maisto produktų, gėrimų ar kitų prekių, skirtų iš karto vartoti namų ūkyje, kurias prekiautojas fiziškai dažnai ir reguliariai tiekia į vartotojo namus, gyvenamąją vietą ar darbotvarkę, tiekimo. Atkreipė dėmesį, kad Teisingumo generalinio direktorato rekomendaciniame dokumente dėl 2011 m. spalio 25 d. Vartotojų teisių direktyvos (toliau – ir Vartotojų teisių direktyvos gairės) įtvirtinta, kad taikant Vartotojų teisių direktyvos 3 str. 3 d. j punkte įtvirtintą išimtį, turi būti tenkinamos dvi konkrečios sąlygos: 1) prekiautojas turi dažnai ir reguliariai pristatyti prekes ir 2) šios prekės turi būti skirtos iš karto vartoti namų ūkyje. Šiuo atveju pareiškėjos atstovai vartotojoms skambino dėl pirmo maisto papildo užsakymo ir sutartinių santykių sukūrimo, prieš Bendrovės atstovų skambutį telefonu pareiškėjos ir vartotojų nesiejo jokie sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja dažnai ir reguliariai pristatinėjo prekes vartotojoms. Be to, pareiškėja maisto papildus vartotojoms pateikė ne fiziškai, t. y. ne konkrečiam asmeniui (bendrovės atstovui ar kurjeriui) pristatant prekę vartotojui, (perduodant tiesiogiai), o siunčiant siuntą paštu. Tarnyba pažymėjo, kad verslininkui skambinant vartotojui telefonu ir siekiant sudaryti nuotolinę sutartį, vartotojas nėra pasirengęs deryboms, yra netikėtai užkluptas ir negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais pasiūlymais, todėl tokiu būdu yra dar labiau susilpninama vartotojo padėtis bei sąmoningumas priimti informacija paremtą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, pareiškėja vartotojoms siuntė maisto papildų pakuotes, o vėliau ir raginimus susimokėti, kai tarp minėtų subjektų nebuvo jokių sutartinių santykių. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, po vartotojos K. R. O. atsisakymo telefonu, atsiuntė platinamus maisto papildus, tačiau vartotoja jų neatsiėmė pašte, o po kurio laiko gavo skolų išieškojimo raštą dėl esamo įsiskolinimo. Vartotojai J. K. pareiškėja atsiuntė du raginimus susimokėti, kuriuose pateikiama grasinančio pobūdžio informacija, jog, jeigu vartotoja neapmokės pateikto raginimo, vartotojos asmens duomenys bus perduoti skolų išieškojimo įmonei ir vartotoja galės patirti papildomų išlaidų, taip pat, kad tai gali paveikti vartotojos kreditingumą bei ateityje užkirsti kelią kredito arba paskolų gavimui. Atsakovės nuomone, raginimo susimokėti tariamą skolą, kai vartotojas jau yra atsisakęs gauti prekes, pateikimas vienareikšmiškai laikytinas agresyvia bedrovės veikla vidutinio vartotojo atžvilgiu. Tai, kad bendrovė kilusius ginčus su vartotojais išsprendė taikiu būdu, negali turėti įtakos vertinant vykdomą komercinę veiklą agresyvumo atžvilgiu.

Atsakovės nuomone, pareiškėjos teiginiai dėl bendradarbiavimo stokos yra nepagrįsti. Pabrėžė, jog pareiškėja Tarnybos rašytais buvo informuota apie CK 6.228⁸ str. 5 d. bei CK 6.228¹⁶ str. įtvirtintas nuostatas, taip pat Tarnyba pateikė pareiškėjai rekomendaciją, kad pareiškėjos veiksmai bei veiklos modelis nepažeistų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, tačiau Bendrovė ir toliau tęsė veiksmus, galimai pažeidžiančius Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas bei vartotojų teises ir teisėtus interesus. Be to, Tarnyba, atsižvelgdama į Tarnybos vadovo užimtumą bei vasaros atostogų laikotarpį, ne kartą siūlė pareiškėjos atstovams susitikti su atsakingais, vykdančiais tyrimą dėl galimo pareiškėjos Įstatymo pažeidimo, skyrių darbuotojais bei Tarnybos direktorių pavaduojančiu asmeniu, tačiau pareiškėja kategoriškai nesutiko. Tarnyba taip pat atkreipė dėmesį, jog bylos dėl pažeidimo nagrinėjimo posėdis pareiškėjos prašymu buvo perkeltas.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai skirta ženkliai mažesnę nei pradinis vidurkis bauda. Tarnybos įsitikinimu, baudos dydis proporcingas padarytam Įstatymo nuostatų pažeidimui. Jei baudos dydis pareiškėjui neturėtų įtakos ir nesukeltų jokių padarinių, galėtų būti sudarytos prielaidos nepasiekti teisinės atsakomybės tikslų, įskaitant Įstatymo pažeidimų prevenciją. Pabrėžė, jog teisės aktuose nustatytas baigtinis lengvinančių aplinkybių sąrašas, o pareiškėja neatliko nei vieno veiksmo, kuris galėtų būti laikomas lengvinančia aplinkybe.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarimo Nr. 12NKV-116 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Tarnyboje buvo gauti vartotojų skundai dėl Bendrovės veiklos. E. O., atstovaujantis savo dukrą vartotoją K. R. O., skunde nurodė, jog jo dukra iš Bendrovės sulaukė pasiūlymo pirkti žuvies taukų kapsules. Pirma pakuotė nemokama (sumokėti reikia tik už pašto išlaidas), o pasiūlymo galima bet kada atsisakyti. Vartotoja sutiko su pateiktu pasiūlymu, atsiėmė pirmąjį siuntinį bei paskambino Bendrovei informuodama, kad nutraukia žuvies taukų kapsulių pirkimą. K. R. O. buvo informuota, jog, jei ateityje gautų pranešimą apie kitą siuntinį, tada galėtų jo neatsiimti ir paštas pats grąžins siuntinį kaip neatsiimtą. Po kurio laiko vartotoja pradėjo gauti pranešimus iš pašto apie naują žuvies taukų kapsulių siuntą iš Bendrovės ir šiuos pranešimus ignoravo, tačiau po kurio laiko savo pašto dėžutėje rado antrą Bendrovės žuvies taukų kapsulių pakuotę ir sąskaitą 26,05 Eur sumai. Vėliau vartotoja gavo „Lindorff Oy“ filialo laišką dėl įsiskolinimo, delspinigių ir išieškojimo išlaidų išieškojimo (I t., b. l. 93–95).

Vartotoja J. K. Tarnybai pranešė, kad 2016 m. sausio mėn. gavo reklaminę Bendrovės maisto papildų pakuotę. 2016 m. vasario mėn. Bendrovė atsiuntė maisto papildų pakuotę, kurios vartotoja neužsakė, todėl kitą dieną maisto papildų pakuotė buvo grąžinta, tačiau Bendrovė po kelių savaičių atsiuntė raginimą susimokėti už šią pakuotę (I t., b. l. 158–159).

Atsakovė, atsižvelgdama į vartotojų skundus dėl pareiškėjos veiklos, už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 str. 1 d. pažeidimą, kai komercinė veikla atitinka 3 str. 2 d. 1 p. ir 8 str. 1 d., skyrė pareiškėjai 4 000 Eur baudą. Tarnyba nutarime konstatavo, kad Bendrovės komercinė veikla neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir galėjo iš esmės iškreipti vartotojų elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, nes Bendrovė nesilaikė CK 6.228⁸ str. 5 d. reikalavimų, be to, nurodė, jog Bendrovės veiksmai tiesiogiai ar per skolų išieškojimo bendrovę pateikiant grasinančio pobūdžio raginimus susimokėti, nors nebuvo sudaryta nuotolinė sutartis, yra vertinami kaip agresyvi komercinė veikla (I t., b. l. 14–30).

Įstatymo 3 str. 1 d. nustato, kad nesąžininga komercinė veikla draudžiama. Pagal Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Vadovaujantis Įstatymo 2 str. 9 d., profesinis atidumas – tai specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje. Įstatymo 2 str. 10 d. sprendimą dėl sandorio apibrėžia kaip vartotojo sprendimą veikti ar neveikti, kurį vartotojas priima dėl produkto pirkimo, pirkimo būdo ir sąlygų, visos kainos sumokėjimo ar mokėjimo dalimis, produkto įsigijimo ar atsisakymo, ar pasinaudojimo su produktu susijusia sutartine teise. Vadovaujantis Įstatymo 2 str. 3 d., iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį reiškia vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. aplinkybių egzistavimas pareiškėjos veikloje nustatytas konstatavus, kad pareiškėja nesilaiko CK 6.228⁸ str. 5 d. reikalavimų, pagal kuriuos verslininkas, kuris skambina vartotojui telefonu siekdamas sudaryti nuotolinę sutartį, pokalbio su vartotoju pradžioje privalo atskleisti savo tapatybę (vardą ir pavardę ar pavadinimą) ir, jeigu reikalinga, asmens, kurio vardu jis skambina, tapatybę (vardą ir pavardę ar pavadinimą) ir nurodyti komercinį šio pokalbio tikslą. Jeigu šiuo atveju vartotojas sutinka sudaryti nuotolinę sutartį, verslininkas privalo patvirtinti pasiūlymą vartotojui patvariojoje laikmenoje. Nuotolinė sutartis laikoma sudaryta, kai vartotojas pasirašo pasiūlymą arba išsiunčia verslininkui savo rašytinį sutikimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrovė skambino vartotojams siūlydama dalyvauti sveikatinimo programoje ir įsigyti maisto papildus „OmegaMarineForte+“.

Teismas kritiškai vertina Bendrovės teiginius, kad jos veiklai netaikomos CK 6.228⁸ str. 5 d. nuostatos dėl CK 6.228³ str. 2 d. 9 p. numatytos išimties, įtvirtinančios, kad CK XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ nuostatos, išskyrus 6.228⁴ str., netaikomos sutartims dėl dažno ir reguliaraus maisto produktų, gėrimų ar kitų prekių, skirtų einamajam vartojimui namų ūkyje, tiekimo vartotojui. Nors pritartina pareiškėjai, kad maisto papildai patenka į maisto prekių apibrėžimą, tačiau Bendrovės vykdomas maisto papildų tiekimas negali būti laikomas dažnu ir reguliariu maisto produktų tiekimu. Pareiškėja vartotojoms dažnai ir reguliariai nepristatinėjo prekių – vartotojoms maisto papildų pakuotės siųstos tik du kartus, be to, ginčo prekių tiekimas kas du mėnesius nelaikytinas dažnu. Taigi darytina išvada, kad ginčo atvejai nepatenka į CK 6.228³ str. 2 d. 9 p. nurodytą išimtį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vartotojos, kurių skundų pagrindu buvo priimtas ginčijamas nutarimas, telefoninio pokalbio metu sutiko su Bendrovės pasiūlymu, tačiau pasiūlymą vartotojoms nebuvo patvirtintas patvarioje laikmenoje, be to, Bendrovė sutartį laikė sudaryta, nors vartotojos nei pasirašė pasiūlymą, nei išsiuntė pareiškėjai savo rašytinį sutikimą. Taigi Bendrovės ir vartotojų nesiejo jokie sutartiniai santykiai, tačiau bendrovė vartotojoms vis tiek siuntė savo prekes, už kurias reikalavo susimokėti. Nors Bendrovė vartotojoms su pirmąją maisto papildų pakuote atsiuntė dalyvavimo sveikatingumo programoje sąlygas, tokie Bendrovės veiksmai negali būti laikomi tinkamu pasiūlymu patvarioje laikmenoje, nes minėtos sąlygos pateiktos iš karto su preke ir iš jų turinio matyti, kad vartotojoms nėra siūloma įsigyti maisto papildus, bet konstatuojamas jų dalyvavimas sveikinimo programoje ir išdėstomos tokio dalyvavimo sąlygos.

Teismas sutinka su atsakovės vertinimu, kad nurodyti pareiškėjos veiksmai neatitinka profesinio atidumo reikalavimų. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, verslininkui skambinant vartotojui telefonu ir siekiant sudaryti nuotolinę sutartį, vartotojas nėra pasirengęs deryboms, yra netikėtai užkluptas ir negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais pasiūlymais, todėl tokie Bendrovės veiksmai sudaro galimybes iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį, t. y. įsigyti Bendrovės prekes tinkamai neįvertinus visas pasiūlymo sąlygas. Pažymėtina, kad būtent siekiant išvengti tokių situacijų bei siekiant, kad vartotojas turėtų galimybes tinkamai apsvarstyti pasiūlymą, ir yra įtvirtinta CK 6.228⁸ str. 5 d. nuostata dėl pasiūlymo patvirtinimo vartotojui patvariojoje laikmenoje ir rašytinio vartotojo pareiškimo dėl sutarties sudarymo. Pareiškėja šių veiklos reikalavimų nesilaikė, ir netgi gavusi vartotojų atsisakymus toliau gauti Bendrovės prekes, vis tiek siuntė vairuotojams maisto papildus ir reikalavo už juos susimokėti. Taigi tokie pareiškėjos veiksmai nesuderinami su verslo subjektui, parduodančiam prekes vartotojams, keliamais atsakingumo, rūpestingumo ir profesinio atidumo reikalavimais.

Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovė, nurodydama, jog vartotoja K. R. O. telefonu atsisakė dalyvauti pareiškėjos sveikatingumo programoje, remiasi prielaidomis, teismo vertinami kritiškai, nes Bendrovės vartotojams siųstų terminų ir sąlygų (I t., b. l. 183) 15 p. nurodyta, kad vartotojas gali sustabdyti dalyvavimą sveikatos programoje, susisiekę su Bendrove nurodytais kontaktais. Minėtame punkte nurodyta, kad nuo vartotojo pranešimo gavimo, dalyvavimas sveikatos programoje bus nutrauktas ir maisto papildai nebebus siunčiami. Pažymėtina, kad toks dalyvavimo sveikatingumo programoje nutraukimo būdas nurodomas ir Bendrovės atstovės telefoniniame pokalbyje. Taigi sudarydama vartotojams galimybę apie nenorą gauti maisto papildus pranešti telefonu, ir vartotojui teigiant, kad šiuo būdu pasinaudojo, pati pareiškėja turėtų įrodyti, jog toks vartotojo pareiškimas nebuvo gautas.

Įstatymo 3 str. 4 d. nustatyta, kad nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi. Pagal Įstatymo 8 str. 1 d. komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja siuntė prekes ir raginimus už jas sumokėti, nesudariusi su vartotojomis nuotolinių sutarčių, t. y. siųstos prekės vartotojų realiai nebuvo užsakytos. Be to, ginčo prekės buvo siunčiamos ir po vartotojų išreikštų atsisakymų dalyvauti sveikatingumo programoje. Pažymėtina, kad atsisakymai buvo išreikšti pačios pareiškėjos atsiųstose sveikatingumo programos sąlygose nurodytais būdais – vartotoja J. K. maisto papildų pakuotę grąžino (terminų ir sąlygų 12 p.), o K. R. O. atsisakymą dalyvauti programoje išreiškė telefonu (terminų ir sąlygų 15 p.). Taigi, nors vartotojos prekių neužsisakė, be to, išreiškė nenorą dalyvauti Bendrovės sveikatingumo programoje, tačiau gavo skolų išieškojimo bendrovės „Lindorff Oy“ raštus dėl esamo įsiskolinimo. Teismo vertinimu, tokiais veiksmais Bendrovė skatina vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs, t. y. gali būti labai apribojama vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvė ir elgesys Bendrovės parduodamo produkto atžvilgiu, nes vartotojos skatinamos ir raginamos pirkti produktus, kurių neužsisakė. Taigi Tarnyba pagrįstai konstatavo, kad tokia Bendrovės praktika atitinka Įstatymo 8 str. 1 d. nurodytą agresyvią komercinę veiklą, kuri yra draudžiama. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo 8 str. 3 d. preziumuojama, kad komercinė veikla yra agresyvi, jeigu ji pasireiškia kaip reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė tinkamai įvertino Bendrovės veiklą ir pagrįstai nustatė skundžiamame nutarime nurodytus pažeidimus.

Įstatymo 13 str. 1 d. nustatyta, kad už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams Tarnyba pagal savo kompetenciją gali skirti nuo 289 iki 8 688 Eur baudą, jeigu ši bauda neviršija 3 proc. komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Pagal Įstatymo 13 str. 3 d. skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudų vidurkį. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 4 ir 5 d. nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidurkio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuojamas Tarnybos nutarime.

Kaip matyti iš ginčijamo nutarimo, Tarnyba, skirdama pareiškėjai 4 000 Eur baudą, vertino pažeidimo trukmę (nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki posėdžio Tarnyboje dienos pareiškėja tęsė pažeidimą) bei mastą (Tarnyboje gauti 2 vartotojų prašymai, be to, dėl Bendrovės veiksmų galėjo būti iškreiptas ir nesiskundusių asmenų ekonominis elgesys). Tarnyba nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau taip pat įvertino tai, kad Bendrovė neatsižvelgė į Tarnybos pateiktas pastabas bei rekomendaciją.

Pareiškėjos nuomone, paskirta bauda per didelė, neproporcinga, nes atsakovė neįvertino pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Teismas pažymi, kad atsakovė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 24 str. 7 d., įtvirtinančia reklaminės veiklos subjektų, padariusių Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Šiuo atveju pareiškėjai bauda skiriama už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimą, todėl skiriant baudą atsižvelgtina į Įstatymo 13 str. 4 d. įtvirtintas lengvinančias aplinkybes, t. y. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą komercinės veiklos subjektai savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, bendradarbiavo su Tarnyba tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą arba kai Tarnyba gavo iš už elgesio kodeksą atsakingo subjekto pagrįstą pranešimą, kad padarę pažeidimą komercinės veiklos subjektai nutraukė nesąžiningą komercinę veiklą. Nors atsakovė nagrinėjamu atveju vadovavosi netinkamo įstatymo nuostatomis, tačiau įvertinus nustatytas aplinkybes teigtina, jog pareiškėjos veiksmuose nebuvo ir Įstatymo 13 str. 4 d. atsakomybę švelninančių aplinkybių. Tai, kad Bendrovė siekė susitikti su Tarnybos vadovu, nelaikytina tinkamu bendradarbiavimu su Tarnyba tyrimo metu, nes Bendrovė nereagavo į Tarnybos rekomendacijas dėl CK 6.228⁸ str. 5 d. įtvirtintų nuostatų taikymo. Teismas atkreipia dėmesį, jog, nors pareiškėjos veikloje atsakomybę švelninančių aplinkybių nenustatyta, Bendrovei buvo paskirta mažesnė už baudų vidurkį (4 488,50 Eur) bauda, t. y. 4 000 Eur, kuri teismo vertinimu, atitinka Įstatymo 13 str. reikalavimus ir yra individualizuota, adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo sumažinti paskirtą baudą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti Tarnybos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarimą Nr. 12NKV-116, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Natural Pharmaceuticals“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolita RasiukevičienėMargarita StambrauskaitėMilda Vainienė