Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-12-08 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-331-1035/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-12-08
Bylos Nr.
AN2-331-1035/2022
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00750-2022-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Valerij Lauš (pirm.)
Institucija
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-331-1035/2022Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00750-2022-9Procesinio sprendimo kategorija 16.9.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal P. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 7 d. nutarties, kuria netenkintas P. J. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-8692-2022.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2022 m. balandžio 26 d. nutarimu P. J. pripažintas kaltu pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 75 Eur dydžio bauda.

P. J. nubaustas už tai, kad 2021 m. gruodžio 4 d.,17.59 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „B.“ pagrindiniu keliu antroje eismo juostoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 101, 106 punktų reikalavimus, keitė važiavimo kryptį, rikiavosi į pirmąją eismo juostą turėdamas tikslą pasukti į dešinę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio pirmąją eismo juosta važiuojančiam automobiliui „M. B.“, su juo susidūrė ir sugadino abi transporto priemones.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 7 d. nutartimi P. J. skundas dėl Institucijos 2022 m. balandžio 26 d. nutarimo netenkintas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu P. J. prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 7 d. nutartį ir nutraukti jam pradėtą administracinių nusižengimų teiseną pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį; 2) priteisti iš valstybės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (advokato paslaugoms apmokėti). Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai neišnagrinėjo ir tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, rėmėsi tik eksperto pateikta išvada. Teismas turėjo būti aktyvus, imtis visų įmanomų priemonių svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tačiau to nepadarė, o kilusias abejones dėl atliktos ekspertizės išsamumo ir teisingumo formaliai vertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai. Teismas nesilaikė nuostatos, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Viso proceso metu P. J. laikėsi pozicijos, kad eismo įvykio kaltininkas yra automobilio „M. B.“ vairuotojas, važiavęs eismo juosta, skirta maršrutiniam transportui, ir atsitrenkęs į P. J. automobilio galinę dalį, todėl būtent automobilio „M. B.“ vairuotojo padaryti pažeidimai – važiavimas eismo juosta, skirta važiuoti tik maršrutiniam transportui, nustatyto leistino (saugaus) greičio viršijimas lėmė eismo įvykio kilimą. Teismas rėmėsi tik tikėtinomis ekspertizės akte gautomis išvadomis, neįvertinęs kitų aplinkybių, t. y. nenustatė, koks buvo automobilio „M. B.“ greitis prieš atsirandant kliūčiai kelyje, koks turėjo būti saugus greitis, atsižvelgiant į eismo sąlygas, taip pat neįvertinęs byloje pateikto vaizdo įrašo originalo. P. J. nėra aišku, kuo remiantis pripažinta, kad jo veiksmuose yra ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis.

1.2. P. J., savarankiškai atlikusio originalaus vaizdo įrašo analizę, vertinimu, iš įrašo galima buvo gauti bylos tinkamam išnagrinėjimui būtinus duomenis. Skunde pateikiamas žemėlapyje pavaizduotas vaido kameros matymo laukas su išmatuotais galimais atstumais. Turint šiuos duomenis ir matant vaizdo įraše šviesos stulpus, nustatyti galimi atstumai. Tai patvirtina, kad ekspertas, turintis pakankamai žinių, galėjo tinkamai išnagrinėti vaizdo įrašą ir nustatyti tikruosius, o ne tikėtinus duomenis.

1.3. Nesutiktina su ekspertu, kad nėra pagrindo teigti, jog po abiejų transporto priemonių susidūrimo, „B.“ automobilis patyrė didelius apgadinimus. Nors vizualiai apgadinimai atrodo nedideli, tačiau smūgis buvo toks, kad eksperto atliktas „B.“ automobilio remonto skaičiavimas rodo, jog automobilis yra neremontuotinas, kadangi yra sulinkęs galinis lonžeronas, nukreiptas galinis pakabos tiltas, nebėra geometrijos, dėl smūgio nefunkcionuoja automatinė greičio dėžė, po smūgio iškrito priekinis aušinimo radiatorius. Ekspertizės akte nebuvo pateikta kategoriška išvada, bet tik tikėtina galimybė, jog eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi buvo P. J. veiksmai.

1.4. Ekspertizės aktą parengęs ekspertas nurodė, kad surašant minėtą aktą nebuvo nagrinėtas teismo posėdžio metu parodytas vaizdo įrašas. Eksperto teigimu, jis nebuvo nagrinėtas, kadangi buvo gautas tik perfilmuotas vaizdo įrašas, o originalų vaizdo įrašą turėjo policijos komisariatas, kuris dėl nežinomų priežasčių jo nepateikė ekspertui. Teismo posėdyje P. J. prašė atlikti papildomą ekspertizę, pateikė savo atliktus skaičiavimus dėl galimo „M. B.“ automobilio judėjimo greičio, kuris buvo didesnis negu buvo nurodytas ekspertizės akte, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir papildomos ekspertizės nepaskyrė.

1.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė priežastinio ryšio nustatymo modelį, nes jį taikė tik vienam iš eismo įvykio dalyvių, t. y. P. J. ir visiškai nevertino, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jei „M. B.“ vairuotojas nebūtų išvažiavęs į pirmąją eismo juostą ir pasirinkęs saugų greitį, t. y. jeigu pastarasis nebūtų be pagrindo važiavęs maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, nebūtų viršijęs greičio ir joje nevažiavęs ar važiavęs saugiai (saugiu greičiu, atsižvelgiant į esamas eismo sąlygas), eismo įvykis nebūtų kilęs.

1.6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad eismo įvykis įvyko P. J. pilnai pabaigus manevrą, t. y. jis, persirikiuodamas į maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą, prieš sukdamas į dešinėje esantį įvažiavimą, įsitikino, jog tai daryti saugu ir tai padarė, nepažeisdamas KET reikalavimų. Šią aplinkybę įrodo byloje esantys įrodymai, patvirtinantys tikrąsias faktines aplinkybes, t. y. jog „M. B.“ automobilis atsitrenkė į „B.“ automobilio galinę dalį, o ne į šonines dureles ir pan. Jeigu P. J. būtų persirikiavęs prieš pat „M. B.“ automobilį, tokiu atveju nebūtų buvęs nustatytas „M. B.“ automobilio kelių dešimčių metrų čiuožimo kelias iki susidūrimo. Iš minėtų aplinkybių galima daryti išvadą, kad „M. B.“ vairuotojas P. J. daromą persirikiavimo manevrą galimai matė tarp dviejų automobilių esant didesniam nei 50 m atstumui. Tai galima aiškiai matyti ir nustatyti, išanalizavus minėtą vaizdo įrašą, kuriame matoma, kad „B.“ automobilis į maršrutiniam transportui skirtą juostą persirikiuoja, likus apie 20 metrų iki įsukimo į kiemą, o tuo metu atstumas tarp „B.“ ir „M. B.“ automobilių buvo apie 50 metrų, tai reiškia, jog „M. B.“ vairuotojas, pamatęs persirikiuojantį „B.“, iki įvykusio eismo įvykio vietos važiavo dar apie 70 metrų.

1.7. Analizuotame vaizdo įraše yra aiškiai matyti, kad „B.“ automobiliui pravažiavus „A“ eismo juosta toliau bei jau pradėjus sukti į dešinėje pusėje esantį kiemą, o tuo metu tarp „B.“ ir „M. B.“ automobilių dar būnant apie 35 metrų atstumui, „M. B.“ vairuotojas dar sugebėjo mirksėti „B.“ automobiliui tolimosiomis šviesomis, o ne stabdyti. Ekspertizės akte užfiksuota, kad „B.“ automobilis buvo stabdomas be praslydimo, kas įrodo, kad veiksmas buvo atliktas ne staigiai užlendant priešais „M. B.“ automobilį, o būtent tai, kad tai buvo atliekama saugiai ir jog „M. B.“ automobilio vairuotojas P. J. veiksmus matė iš toli bei būtent jo veiksmai (saugaus greičio nepasirinkimas, eismo sąlygų dėl sniego neįvertinimas) buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga.

1.8. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į P. J. skundo teiginius, kad ekspertizės akte nebuvo nustatyta, koks buvo automobilio „M. B.“ greitis prieš atsirandant kliūčiai kelyje, o atsižvelgiant į ekspertizės akte nustatytą tikėtiną pėdsakų ilgį iki susidūrimo, kuris yra apie 15,5 metrų. Akivaizdu, kad greitis buvo tikrai didesnis, nei toje vietoje yra leistinas, ypač atsižvelgiant į tai, kad „M. B.“ automobilio greitis buvo žymiai didesnis, nei saugus greitis. Vairuotojas privalo važiuoti, neviršydamas leistino greičio, tačiau būtent kokiu greičiu vairuotojui važiuoti (minimaliu ar maksimaliai leidžiamu greičiu), sprendžia pats vairuotojas, priklausomai nuo daugybės aplinkybių (kelio dangos, krovinio, oro sąlygų, vairuotojo savijautos ir pan.), tokiu būdu pasirinkdamas jam saugų greitį. Saugaus greičio nustatymas buvo svarbus ir dėl to, kad eismo įvykio metu buvusi kelio būklė, meteorologinės bei eismo sąlygos buvo blogos, t. y. įvykio metu kelio danga buvo padengta sniegu, buvo slidu. Ekspertizės akte į tai atsižvelgta nebuvo, taip pat nebuvo įvertinta ir tai, kad „M. B.“ automobilis dar ir po susidūrimo toliau slydo apie 7-8 metrus, kas parodo, jog „M. B.“ greitis galėjo būti žymiai didesnis, nei buvo nustatyta ekspertizės akte.

1.9. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į P. J. teiginius, kad policijos pareigūnai, atvykę į eismo įvykio vietą, nesiėmė veiksmų tinkamai apžiūrėti eismo įvykio vietą, esančius KET ženklus ir kelio ženklinimą, klaidingai nubraižė eismo įvykio schemą, pavaizduodami, jog „M. B.“ vairuotojas važiavo eismo juosta, skirta važiuoti „A“, „+4“ ir „elektromobiliams“, nors eismo juosta esanti eismo įvykio vietoje skirta važiuoti tik „A“, „Taksi“ ir „elektromobiliams“, taip pat klaidingai nurodė atstumus. Minėtos aplinkybės taip pat turėjo didelės įtakos neišsamiam ir neteisingam ekspertizės akto priėmimui, kadangi automobilių judėjimas buvo modeliuojamas, remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Policijos pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą, privalo fiksuoti transporto priemonių išsidėstymą kelyje po eismo įvykio ir kitus rastus pėdsakus bei jokių prielaidų ar menamų trajektorijų į schemą įbraižyti negali. Taip pat buvo neatsižvelgta į eismo įvykį mačiusių liudytojų parodymus, kad P. J., keisdamas važiavimo kryptį ir rikiuodamasis į pirmąją eismo juostą („A“ juosta, skirtą maršrutiniam transportui), tai darė įsitikinęs, jog tai daryti saugu, kadangi tarp jo vairuojamo „B.“ automobilio ir „A“ eismo juosta važiavusio „M. B.“ automobilio buvo didelis atstumas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo jo netenkinti. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, teismo posėdyje išklausė pareiškėją ir ekspertą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pažymi, kad ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti ANK 569 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp asmens padarytos veikos ir kilusių padarinių konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje detaliai aprašė ir komentavo skundžiamus argumentus, ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės bei nurodė motyvus, dėl kurių priimta nutartis. Byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, todėl vien dėl to, kad P. J. nepriimtinos išvados dėl įrodymų ir byloje esančių duomenų bei faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, o priimta nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčiją kaltę padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą.

Žemesnės instancijos teismas

P. J. nesutikimą su skundžiama nutartimi, be kita ko, motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, kurios, apelianto vertinimu, nėra išsamios, teisingos ir tik tikėtinos. Nurodo, kad nagrinėjamo eismo įvykio kaltininkas yra ne jis, o automobilio „M. B.“ vairuotojas, nes būtent pastarojo veiksmai – važiavimas eismo juosta, skirta važiuoti tik maršrutiniam transportui, galimai viršytas leistinas (saugus) greitis, nulėmė eismo įvykio kilimą. Su šiais argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už, be kita ko, reikalavimo duoti kelią pradedant važiuoti, įvažiuojant į kelią, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį nevykdymą. KET 9 punktas nurodo, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 101 punkte numatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Pagal KET 106 punktą, prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu), vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Kelio ženklai ir (arba) horizontalusis ženklinimas gali šį reikalavimą pakeisti.

Nagrinėjamu atveju P. J., vairuodamas automobilį ir važiuodamas pagrindiniu keliu antra eismo juosta, turėjo tikslą pasukti į dešinėje pusėje esantį kiemą, tačiau persirikiuodamas į pirmą eismo juostą, skirtą maršrutiniam transportui, neįsitikino, kad tai daryti saugu (t. y. kad šia juosta niekas nevažiuoja), nepraleido šia juosta tiesiai važiuojančio automobilio „M. B.“ ir su juo susidūrė. Akivaizdu, kad P. J., planuojantis atlikti tokį manevrą, privalėjo būti ypatingai atidus ir įsitikinti, jog tai daryti yra saugu. Tačiau, kaip matyti, P. J. to nepadarė ir tokiu būdu sudarė pagrindiniu keliu tiesiai pirma eismo juosta važiuojančiam bei link jo artėjančiam automobiliui „M. B.“ netikėtą kliūtį. Šių faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad būtent šie P. J. veiksmai buvo viena iš eismo įvykio kilimo priežasčių, nepaisant to, jog automobilio „M. B.“ vairuotojas neturėjo teisės važiuoti pirma eismo juosta ir galimai viršijo leistiną greitį. Būtent tokia išvada padaryta šioje byloje atlikus ekspertinį tyrimą.

Pažymėtina, kad ekspertizė skiriama, kai nagrinėjamoje byloje reikalingos specialiosios žinios tam tikroje srityje, pavyzdžiui, gamtos, techninių, ekonominių bei kitų mokslų srityse. Atkreiptinas dėmesys, kad specialios žinios neapima teisinių žinių, o teisinė veikų kvalifikacija, faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir nustatymas, ar buvo laikomasi visuotinai priimtinų bendro elgesio taisyklių, yra teismo prerogatyva. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, specifiką lemia tai, jog aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialiųjų žinių. Nepaisant to, ekspertizės aktas teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, siekiant visapusiškai ir objektyviai ištirti eismo įvykio aplinkybes, buvo pasitelktas asmuo, turintis reikiamų specialių žinių, t. y. eismo įvykio teismo eksperto, transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikacijas, kuris atliko ekspertinį tyrimą. 2022 m. kovo 14 d. ekspertizės akte Nr. 11-338 (22) nustatyta, kad techniniu požiūriu pagrindine šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo automobilio „B.“ vairuotojo P. J. veiksmai, kadangi persirikiuodamas į maršrutinio transporto eismo juostą prieš sukdamas į dešinėje esantį įvažiavimą jis nedavė kelio ta eismo juosta didesniu greičiu prie jo iš paskos artėjusiam automobiliui „M. B.“, dėl to su juo susidūrė (b. l. 23–30). Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas papildomai paaiškino, kad šioje situacijoje judėjimo pirmumo teisę turėjo „M. B.“ vairuotojas, nes iš įvykio vietoje užfiksuotų nuotraukų matyti, kad „B.“ vairuotojas į dešinėje esantį įvažiavimą rikiavosi iš eismo juostos, kuri iš dešinės yra antra, vadinasi, jis buvo kairiau, įvažiuodamas į maršrutiniam transporto skirtą juostą, tad „B.“ automobilis turėjo duoti kelią šia eismo juosta judėjusiam transportui, tačiau to nepadaręs, sudarė pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ekspertas nepateikė kategoriškos išvados, o tik tikėtiną galimybę, jog eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi buvo apelianto veiksmai. Pažymėtina, kad ekspertizės akte nėra nurodyta, kad tai tikėtina išvada. Ekspertas pateikė tikėtiną išvadą tik dėl automobilio „M. B.“ judėjimo greičio.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ekspertiniam tyrimui buvo pateiktas perfilmuotas transporto priemonių važiavimo vaizdo įrašas, o ne jo originalas, kuris pagal apelianto atliktus skaičiavimus parodytų, jog automobilio „M. B.“ greitis dar iki atsirandant kliūčiai buvo žymiai viršytas ir nesaugus, atsižvelgiant į eismo sąlygas. Pažymėtina, kad dėl šių aplinkybių pasisakyta skundžiamoje nutartyje, teisingai nurodant, jog P. J. ir jo atstovo išdėstytos abejonės dėl ekspertizės akto išvadų pagrįstumo išsklaidytos eksperto teismo posėdyje pateiktais atsakymais. Ekspertas paaiškino, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog automobilio „M. B.“ vairuotojas būtų viršijęs leistiną 50 km/h greitį ir kad būtų pasirinktas netinkamas greitis esamoje situacijoje, automobilis būtų nesuvaldytas dėl eismo sąlygų. Šios transporto priemonės greitis tyrimo metu apskaičiuotas pagal fotonuotraukose matomas stabdymo žymes, atlikus susidūrimo modeliavimą. Net jeigu ir būtų atliktas tyrimas iš P. J. pateikto originalaus vaizdo įrašo ir nustatytas kažkoks automobilio „M. B.“ greitis (kad ir didesnis), tai, eksperto teigimu, nekeistų pagrindinės ekspertizės akto išvados dėl automobilio „B.“ vairuotojo veiksmų, kurie buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis.

Apeliantas skunde pateikė paties atliktą vaizdo įrašo išsamią analizę, teigdamas, kad iš jo tikrai būtų galima gauti šiai bylai svarbių duomenų. Atkreiptinas dėmesys, kad tai yra tik subjektyvūs apelianto samprotavimai, kurie yra niekuo neparemti ir neįrodo, jog ekspertizės akte pateiktos išvados yra nepatikimos. Ekspertas teisme aiškiai nurodė, kad iš šio vaizdo įrašo vis tiek nebūtų galima nustatyti, koks konkrečiai buvo greitis automobilių susidūrimo momentu, vaizdo įraše matyti tik judančių transporto priemonių stogai, tačiau stulpų ženklinimo linijų nesimato, kaip ir tikslios transporto priemonių judėjimo trajektorijos, pats susidūrimas jame neužfiksuotas.

Pažymėtina, kad apeliantas akcentuoja ne savo, o būtent automobilio „M. B.“ vairuotojo padarytus KET pažeidimus, nes pastarasis važiavo eismo juosta, skirta važiuoti tik „A“, „Taksi“ ir „elektromobiliams“, kurie, apelianto nuomone, nulėmė eismo įvykį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad „M. B.“ automobilio vairuotojas pažeidė KET reikalavimus ir važiavo eismo juosta, kuria neturėjo teisės važiuoti. Kita vertus, nors automobilio „M. B.“ vairuotojas ir padarė minėtus pažeidimus, jie nelaikytini pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi. Šie jo veiksmai yra įvertinti ir už juos vairuotojas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje taip pat nenustatyta, kad automobilio „M. B.“ vairuotojas neatsižvelgė į tuo metu buvusias oro sąlygas, nesiėmė jokių atsargumo priemonių ir nesirinko saugaus greičio.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su automobilio „M. B.“ vairuotojo viršytu greičiu, pažymėtina, kad, net ir darant prielaidą, jog automobilio „M. B.“ vairuotojas viršijo leistiną greitį, šis greitis tikrai nebuvo viršytas žymiai, kaip teigia apeliantas, be to, pasak eksperto, ši aplinkybė nekeistų jo pateiktos išvados, kad pagrindine eismo įvykio priežastimi buvo „B.“ automobilio vairuotojo P. J. veiksmai. Sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog vien tai, kad P. J. savaip vertina eismo įvykį, nesutinka su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir išvadomis bei pateikia subjektyvų byloje esančių įrodymų vertinimą, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, o skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Aukštesniojo teismo vertinimu, P. J. kaltei konstatuoti pakanka byloje esančių įrodymų ir nėra abejonių, kad nagrinėjamoje situacijoje būtent P. J. pagrįstai pripažintas kilusio eismo įvykio kaltininku.

Nesutiktina su apelianto teiginiais, kad jo kaltė padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje, yra grindžiama tik ekspertizės akto išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad eksperto pateiktą išvadą apylinkės teismas vertino visumoje su kitais įrodymais ir priimdamas sprendimą rėmėsi surinkta byloje įrodymų visuma – administracinio nusižengimo protokolu (b. l. 14), eismo įvykio schema (b. l. 18), policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu (b. l. 15), eismo įvykio dalyvių paaiškinimais (b. l. 16–17) ir kitais bylos nagrinėjimo metu pateiktais rašytiniais ir vaizdo duomenimis (b. l. 33–43). Taigi, P. J. argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus ir priėmė sprendimą, remdamasis tik eksperto pateikta išvada, yra nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, konstatuotina, kad P. J. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamoje nutartyje padarė pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ja apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas P. J. prašo priteisti iš valstybės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, P. J. prašymas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 7 d. nutartį nepakeistą ir P. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Netenkinti P. J. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Valerij Lauš