Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovui E. M. dėl piniginės kompensacijos už dalį buto priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. J. Š. (duomenys neskelbtini) mirė. 2016 m. sausio 26 d. J. Š. sudarė testamentą, kuriuo butą paliko atsakovui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra 1/6 buto dalies bendrasavininkė, įvertinus tai, kad atsakovui priklauso didesnė buto, kurio vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis yra 33 900 Eur, dalis, ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovo 1/6 buto vertės kompensaciją – 5 650 Eur.

Motyvuojamoji dalis

7. Ieškinys atmetamas.

8. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 1992 m. gegužės 11 d. sutartimi (toliau – taip pat ir buto pirkimo-pardavimo sutartis) ieškovės motina J. Š. iš Vilniaus valstybinio paukštyno už 20 658 rb. kainą nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2016 m. sausio 26 d. testamentu J. Š. butą paliko savo vaikaičiui – atsakovui. (duomenys neskelbtini) J. Š. mirė. Atsakovo nuosavybės teisė į butą paveldėjimo pagal testamentą liudijimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2016 m. rugsėjo 20 d.

9. Buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad 2 519 rb. buto kainos dalis buvo sumokėta grynais pinigais, o 18 139 rb. kainos dalis buvo sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis. Iš ieškovės motinos J. Š. taupomosios knygelės matyti, kad 1992 m. balandžio 16 d. iš J. Š. sąskaitos nurašyta 14 000 rb. valstybės vienkartinių išmokų, o iš ieškovės tėvo G. Š. taupomosios knygelės matyti, kad 1992 m. balandžio 21 d. iš G. Š. sąskaitos nurašyta 4 139 rb. valstybės vienkartinių išmokų, kas atitinka buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą vienkartinėmis išmokomis sumokėtą buto kainos dalį. Iš J. Š. sąskaitos nurašytos 14 000 rb. vienkartinės išmokos sudaro visas į J. Š. sąskaitą įrašytas valstybės vienkartines išmokas, t. y., 7 000 rb. valstybės vienkartines išmokas, kurios 1992 m. buvo indeksuotos iki 14 000 rb.

10. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 str. 1 d. 1 ir 5 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams 1.1., 1.5 p. nuostatas, į ieškovės motinos J. Š. sąskaitą įrašytas 7 000 rb. pradinės vertės valstybės vienkartines išmokas sudarė J. Š. skirtos 5 000 rb. vertės valstybės vienkartinės išmokos ir po 1 000 rb. vertės tuo metu nepilnametėms ieškovei ir jos seseriai E. Š. skirtos valstybės vienkartinės išmokos. Todėl pagrįstas ieškovės teiginys, kad buto kainai sumokėti buvo panaudotos 2 000 rb. vertės ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančios lėšos – ieškovei skirtos valstybės vienkartinės išmokos. Tačiau šių lėšų vertė sudarė 9,68 proc. buto kainos. Teismo posėdžio metu ieškovė negalėjo paaiškinti, kokiu būdu ieškovė apskaičiavo, kad buto pirkimo metu jos asmeninės lėšos sudarė 1/6 buto kainos dalį.

11. Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovė buvo pilnametė, todėl pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. buvo buto privatizavimo subjektas. Pagal Butų privatizavimo įstatymą 5 str. 1 d. gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai turėjo susitarti dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps gyvenamojo namo, buto savininku (bendrasavininkais). Toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaroma. Ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, koks susitarimas buvo sudarytas dėl buto pirkimo. Tikėtina, kad toks susitarimas buvo sudarytas tarp pilnamečių bute gyvenusių asmenų, nes buto privatizavimo proceso pradžioje ieškovė buvo nepilnametė (nutarimas parduoti butą buvo priimtas 1991 m. rugsėjo 30 d.), ieškovė tapo pilnamete likus tik pusantro mėnesio iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.

12. Net jei susitarimas pirkti butą buvo sudarytas tik tarp pilnamečių bute gyvenusių asmenų, ieškovė dėl jai skirtų vienkartinių išmokų panaudojimo daliai buto kainos apmokėti netapo buto bendrasavininke. Buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ieškovės motinos J. Š. vardu ir buto savininke tapo J. Š.. Ieškovė, norėdama įgyti nuosavybės teisę į buto dalį ir reikalauti šią dalį atidalinti išmokant ieškovei kompensaciją pinigais, turi ginčyti susitarimą pirkti butą ir buto pirkimo-pardavimo sutartį ir prašyti pripažinti ją buto bendrasavininke. Tačiau tokio reikalavimo ieškovė nereiškia.

13. Ieškovė taip pat yra praleidusi ieškinio senaties terminą pareikšti ieškinį dėl savo teisių, susijusių su jai skirtų valstybės vienkartinių išmokų panaudojimu butui pirkti, gynimo, o atsakovas prašo šį terminą taikyti. Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str.).

14. Kaip jau nurodyta, buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1992 m. gegužės 11 d. Ieškovė šios sutarties sudarymo metu buvo pilnametė, todėl turėjo domėtis ir per protingą terminą išsiaiškinti aplinkybes apie buto, kuriame ji gyvena, savininką/bendrasavininkus, taip pat apie jai skirtų valstybės vienkartinių išmokų panaudojimą. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skirtos kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, 1991 m. prasidėjęs valstybės turto pirminio privatizavimo ir butų privatizavimo procesas buvo labai plačios apimties, vyko ilgą laiką, todėl ieškovė negalėjo nežinoti nei apie Lietuvos Respublikos piliečiams skirtas valstybės vienkartines išmokas, nei apie galimybę šias išmokas panaudoti butui bei kitam valstybės turtui privatizuoti ar šias išmokas parduoti kitam asmeniui. Iš 2017 m. vasario 24 d. ieškinyje nurodytų aplinkybių galima padaryti išvadą, kad ieškovei apie buto pirkimą panaudojant ieškovės vienkartines išmokas buvo žinoma nuo pat buto įsigijimo – ieškovė nurodė, kad butas buvo pirktas už ieškovės vienkartines išmokas, nuosavybės teisė į butą buvo įregistruota ieškovės motinos vardu, nes ieškovės motina gyveno bute nuo pat jo įsigijimo, tačiau tarp ieškovės ir jos motinos buvo sudarytas susitarimas, kad vėliau bus įregistruotas tikrasis buto savininkas – ieškovė. Tačiau jokių įrodymų apie tokio susitarimo buvimą byloje nėra. Kaip nurodė ieškovė, ji iš buto išsikėlė 1996 m., o iš 2011 m. kovo 30 d. Rudaminos seniūnijos pažymos matyti, kad ieškovė bute nebuvo ir nėra deklaravusi gyvenamosios vietos.

15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties termines šiuo atveju baigėsi 1995 m. gegužės 11 d. arba netrukus po šios datos. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2017 m. vasario mėn., t. y., daugiau kaip 22 metus praleidusi ieškinio senaties terminą. Jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą šį terminą atnaujinti, nėra (1964 m. CK 90 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 85 str. 2 d., 90 str. 1 d.).

16. Ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovo naudai priteisiamos 550 Eur išlaidos už advokato padėjėjo pagalbą (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškovės I. T. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės I. T. atsakovo E. M. naudai 550 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.