Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo

V. K. pagal BK 149 str. 4 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą N. S. pareikštas 100000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. birželio mėn., dienos metu, tiksliau nenustatytu laiku, Kauno m. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, žinodamas, kad nukentėjusioji L. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas jos dėl mažametystės bejėgiška būkle, pasiguldęs ją ant lovos, įvedė varpą jai į makštį ir prieš nukentėjusiosios valią lytiškai su ja santykiavo mažiausiai du kartus, t.y. tokiu būdu išžagino mažametę L. S. ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 4 d.

Teismas V. K. pagal BK 149 str. 4 d. išteisino, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti BK 149 str. 4 d. numatyto nusikaltimo požymių. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad kaltinamasis V. K. kaltu neprisipažino ir nurodė, kad L. S. jis nežagino, o nukentėjusioji jį apkalba. Tokiais V. K. teiginiais yra pagrindo tikėti, nes jo kaltės, išskyrus nenuoseklius L. S. parodymus, nepatvirtina jokie kiti teisme ištirti įrodymai.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su nuosprendžiu dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir nepagrįsto V. K. išteisinimo.

Teismas, vertindamas nukentėjusiosios L. S. parodymus, nuosprendyje nurodė, kad V. K. parodymais yra pagrindo tikėti, nes jo kaltės, išskyrus nenuoseklius L. S. parodymus, nepatvirtina jokie kiti ištirti įrodymai, neatmetant galimybės, kad L. S. galėjo jį apkalbėti dėl vienų ar kitų priežasčių. Tačiau vertindamas L. S. parodymus kaip nepatikimus, o V. K. kaip duodančiais pagrindo jais tikėti, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 149 str. 4 d., požymių, kadangi toks įvykių vertinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir konstatuodamas, kad V. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 149 str. 4 d., požymių, iš esmės pripažino, kad L. S. jį apkalbėjo, ir tai pagrindė prielaidomis. Teismas nuosprendyje nurodė, kad L. S. galėjo apkalbėti V. K. iš pykčio ir tai patvirtina jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu (teigė, kad ji ant jo buvo pikta, kad norėjo gyventi kartu su juo bei seserimi, kad jie neišsikraustytų ir pan.). Tačiau pirmosios apklausos metu L. S. nurodė ne tik tai, kad pyksta ant V. K. dėl to, kad jis išsikraustė gyventi kitur, bet ir patvirtino aplinkybę, kad V. K. su ja lytiškai santykiavo. Todėl teismas padarė neteisingas išvadas, kad L. S. apkalbėjo V. K.. Be to, teismas, vertindamas nukentėjusios L. S. parodymus, neatsižvelgė į priežastis, įtakojusias jos parodymų keitimą, jos amžių, tinkamai neįvertino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)išvadų, kuriose nurodyta, jog L. S. galėjo teisingai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo teisingai suprasti jų reikšmės, kad L. S. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti.

Vertinant L. S. parodymų visumą, akivaizdu, kad jos parodymų keitimas, neigiant V. K. nusikalstamus veiksmus, sietinas su V. K. sugyventinės D. S. įtaka jai. L. S. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad sesuo D. liepė meluot. L. S. visose apklausose, išskyrus 2009-07-16 apklausą, nurodė, kad ji yra turėjusi lytinių santykių su V. K.. Todėl teismui, esant abejonėms dėl nukentėjusios L. S. parodymų, įvertinus jos amžių, psichologines savybes, jai galimai daromą įtaką prieš vykstant pas tyrėją apklausai, turėjo skirti papildomą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant specialistui - psichologui, L. S. parodė, kad tėtis nedarė taip, kaip Mindaugas ir V.. Ji pasakojo tyrėjai tą, ką D. jai liepė. „D.” stotelėje D. jai pasakė, kad jeigu ji nepasakys tyrėjui, kad tėtis ją žagino, tai jai bus blogai. Ji grasino jai važiuojant pas tyrėją ir pasakė, kad tėtis ją žagino. Daugiau niekas neprašė jos taip sakyti. D. liepė meluoti, kad tėtis norėjo ją išžaginti, o V. jai nieko nedarė. D. nieko neprašė pasakyti (1 t. b.l. 31-33, 35-37, 42-51). Abejoti šiais L. S. parodymais įvertinat, kad tuo metu jos sesuo D. S. gyveno kartu su ja ir buvo suinteresuota įvykių eiga, o vėliau rašė grasinančio pobūdžio žinutes, nėra pagrindo. Teismas šių aplinkybių nevertino. Nors D. S., duodama V. K. palankius parodymus, dėl jų prieštaravimo parodė, kad prieš tai duodama parodymus buvo streso būsenoje. Šių aplinkybių nustatymas, kartu vertinant visumą surinktų duomenų, leidžia kritiškai vertinti D. S. parodymus.

Taip pat teismo nuosprendyje nurodyta, kad būtent dėl V. K. veiksmų buvo pradėtas L. S. išžaginusio M. A. baudžiamasis persekiojimas, pasibaigęs apkaltinamuoju nuosprendžiu, kas patvirtina, kad L. S. V. K. apkalba. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. K., žinodamas apie M. A. atliekamus seksualinio prievartavimo veiksmus L. S. atžvilgiu, pradžioje niekam nepasakojo ir tik įvykus konfliktui tarp jo, M. A. ir J. S., pradėjo apie tai kalbėti kaimynams, J. S. ir N. S.. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios L. S. parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. J. S. bei N. S. parodė, kad L. jiems sakė, jog su V. K. lytiškai santykiavo. J. S. dėl šio įvykio kreipėsi į gydytoją ir apie tai pranešė policijai. L. S. taip pat patvirtino, kad apie tai papasakojusi tėvams. Už tai, kad V. su ja lytiškai santykiavo, ji nepyksta ant jo. Iš šių parodymų matyti, kad tokių aplinkybių L. S. negalėjo išgalvoti. Tai patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)išvados, kuriose nurodyta, kad L. S. galėjo teisingai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo teisingai suprasti jų reikšmės. L. S., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus tarpsnio ir individualius psichologinius ypatumus, jos būseną įvykių metu, ji negalėjo aktyviai, konstruktyviai priešintis su ja atliktiems veiksmams. L. S. galėjo ir gali teisingai suvokti konkrečias faktines įvykio aplinkybes bei gali duoti apie tai parodymus; nėra jokių duomenų, jog tiriamoji savo elgesiu inicijavo ar kaip nors provokavo jos atžvilgiu padaryti nusikalstamą veiką, jog jos lytinis potraukis būtų padidėjęs. Jos emocijos, jų raiška atitinka amžiaus tarpsnį. L. S. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, galimas L. S. padidintas įtaigumas emociškai reikšmingiems asmenims. Ji gali teisingai suvokti, įsiminti ir vėliau atgaminti konkrečius aplinkos įvykius bei faktus. Šiuo metu L. S. konstatuojamas depresinis elgesio sutrikimas, šio sutrikimo išsivystymas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su L. S. patirta prievarta (l t. b.l. 64-77).

N. S. parodė, kad V. K. jai sakė, jog M. A. santykiauja su L.. Ši pakviesta pasakė, kad M. A. ir V. K. su ja lytiškai santykiavo. Vėliau, kai buvo sulaikytas V., jai L. taip pat prisipažino, kad lytinius santykius ji turėjo ir su V., ir su M. D. S. jai sakė, kad matė kartu L. su V. K. gulinčius vienoje lovoje (1 t. b.l. 120-123, 125-130, 131-132, 133-134). D. S., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat patvirtino, kad matė kaip L. S. kartu su V. K. miegojo kartu kelis kartus. Kas ten vyko, nežino. Tačiau tokius liudytojų parodymus V. K. neigė ir nurodė, jog L. S. vienoje lovoje su juo niekada negulėjusi. Esant tokiems duomenims, V. K. parodymai negali būti pripažinti patikimais.

J. S. įtaką dėl L. S. parodymų paneigia tos aplinkybės, kad J. S., paaiškindamas L. S. išžaginimo aplinkybes, parodė, jog L. vieną kartą sakydavo, kad ją žagindavo Mindaugas, kitą kartą, kad žagino V.. Jis mano, jog L. S. galimai maišydavo vardus. Iš šių parodymų matyti, kad pirmą kartą apklausiant L. S. apie įvykio aplinkybes, J. S. nebuvo informuotas apie įvykių eigą ir nedarė įtakos L. S..

Taigi teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Prašo panaikinti nuosprendį dėl V. K. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį. Pripažinti V. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 149 str. 4 d., ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 11 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. N. S. pareikštą civilinį ieškinį patenkinti, priteisti iš V. K. 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje prokurorė prašo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. V. K. pripažinti kaltu pagal BK 149 str. 4 d. ir paskirti jam 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Prašo patikslinti kaltinime nurodytą nusikalstamos veikos padarymo laiką ir nustatyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2009 m. birželio mėn. Taip pat prokurorė prašo apeliaciniame skunde nurodomą neturtinės žalos dydį 100 000 Lt sumažinti iki 20 000 Lt. Išteisintasis V. K. ir jo gynėja prokuroro apeliacinį skundą prašo atmesti. Nukentėjusioji L. S. ir jos atstovai po pertraukos į teismo posėdį neatvyko ir baigiamosiose kalbose nedalyvavo.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai V. K. pagal BK 149 str. 4 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį.

Kaip matosi iš byloje esančio kaltinamojo akto, V. K. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. birželio mėn., dienos metu, tiksliau nenustatytu laiku bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, žinodamas, kad nukentėjusioji L. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, pasiguldęs ją ant lovos, įvedė varpą jai į makštį ir, prieš nukentėjusiosios L. S. valią, lytiškai su ja santykiavo mažiausiai du kartus, t.y. tokiu būdu išžagino mažametę L. S.. Iš kaltinamojo akto matosi, kad V. K. kaltė buvo grindžiama nukentėjusiosios L. S., liudytojų N. S., D. S., V. B., M. A., D. J., J. S. parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, įvykio vietos apžiūros protokolu.

Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas visus šiuos įrodymus ištyrė ir padarė išvadas, atitinkančias bylos aplinkybes. Teismas pagrįstai V. K. pagal BK 149 str. 4 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlikus įrodymų tyrimą, dar kartą papildomai buvo apklausta nukentėjusioji, liudytojai, ekspertė teismo psichiatrė, tačiau šie papildomai išnagrinėti įrodymai irgi nepatvirtino V. K. kaltės, o priešingai, jie tik dar kartą patvirtino skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų pagrįstumą.

Aptariamoje byloje tiesioginių V. K. kaltės įrodymų padarius išžaginimą, išskyrus nukentėjusiosios L. S. prieštaringus parodymus, nėra, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai neduoda pagrindo daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad jo kaltė įrodyta. Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai teisiamajame posėdyje išnagrinėjo visus kaltinamajame akte išdėstytus duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas V. K..

Pats išteisintasis savo kaltės nepripažino nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Teisme jis parodė, kad su L. S. jis niekad jokių lytinių santykių neturėjo. Dar gyvendamas Vilniuje, 2008 metų liepos mėn. jis susipažino su L. seserimi D. S. ir su ja ėmė draugauti. 2009 metais, po naujų metų, jis atvyko aplankyti D. į Kauną, o 2009 m. vasario 12d. jis su D. S. apsigyveno jos bendrabučio kambaryje, priklausančiame D. tėvams, kuriame taip pat gyveno D. seserys - mažametė L. S. ir D. S. bei šios sugyventinis M. A.. D. tėvai gyveno kitame to paties bendrabučio kambaryje. Bendrabutyje kartu su D. S. jis gyveno kaip sugyventinis iki 2009 m. balandžio mėn., kuomet su sugyventine išsikraustė į kitą butą. Tik pradėjęs gyventi bendrabutyje S. priklausančiame kambaryje, 2009 m. pavasarį, datos jis nepamena, kartą grįžęs iš darbo ir užėjęs į tualetą parūkyti, jis užtiko tualete M. A. su L. S.. M. A. buvo įkišęs L. S. į burną savo lytinį organą ir jie tokiu būdu santykiavo. Jis išvarė Laurą iš tualeto, o M. A. išbarė, sakydamas, ką tu darai su ta mergaite. Jis jam pasakė, kad kitą dieną jiedu išsiaiškins, tačiau rytojaus dieną M. A. iš buto išsikraustė. Pakalbėjęs su L. S., jis sužinojo, jog M. A. jau ne pirmą kartą su ja santykiauja, be to, lytinius santykius ji sakė turėjusi ne su juo pirmu. M. A. brolis Donatas jam pasakė, kad M. A. jau pusę metų turėjo lytinius santykius su L. S.. Tuomet jis apie tai papasakojo L. tėvams - Jonui ir N. S.. Jie jam liepė apie tai niekam nepasakoti, nes jis pats bus apkaltintas. Jis su jais ėmė pyktis, nes jie reikalavo niekam apie L. S. ir M. A. santykius nepasakoti. Tačiau jis nepaklausė ir apie M. A. tvirkinamuosius veiksmus L. S. atžvilgiu pasakojo kaimynams bei pas S. kartą į mėnesį ateinančiai socialinei pedagogei ar vaikų teisių atstovei. Sakė, kad L. S. tėvai jo nesiklauso, kad reikia pranešti policijai, kad M. A. prievartauja L. S.. K. S. ant jo supyko, tai iš jų buto jis išsikraustė. Jie skambinėjo jam, reikalavo pinigų už gyvenimą jų bute, tačiau jis jų nedavė. Jo įsitikinimu J. S. ir N. S. jį apkalba iš keršto, nes dėl jo paskleistų žinių apie M. A. lytinius santykius su L. S. buvo pradėtas tyrimas. Be to, jie ant jo pyksta dėl to, kad jis jiems išsikraustęs nebedavė pinigų, o jie turėjo didelių skolų. Su pareikštu kaltinimu jis nesutinka ir dėl to, kad L. nuo 2008 m. rugpjūčio iki 2009 m. birželio mėn. jis negalėjęs žaginti, nes tik 2009 m. vasario 12 d. ėmė gyventi kartu su D. S. ir tik tuomet susipažino su kartu gyvenančia jos seserimi L. S.. O išsikraustė iš bendrabučio kartu su D. S. 2009 m. balandžio mėn.

Papildomai apeliacinės instancijos teisme apklaustas išteisintasis parodė apie tokias pačias aplinkybes. Kaltę dėl L. S. žaginimo neigė, parodė, kad telefonu susipažino su D. S., 2009 m. vasario 12 d. atvažiavo pas S., davė jiems pinigų už butą ir pradėjo gyventi kartu su D. S., pradėjo dirbti. Iki 2009 m. vasario 12 d. su D. S. bendravo tik telefonu, pas ją nebuvo atvažiavęs, ji taip pat nebuvo atvažiavusi pas jį. Kai jis atvažiavo pas S., ten gyveno D. S. kartu su M. A., kuris ten gyveno jau apie pusę metų. Viename kambaryje gyveno tėvai, kitame jis su D. S., D. S., M. A. ir nukentėjusiąja L. S.. Išteisintasis parodė, kad su nukentėjusiąja lytinių ir kitokių intymių santykių neturėjo. Jis užtiko tualete M. A. su L. S., apie tai pasakė tėvams S. ir su jais susipyko, kadangi J. S. liepė jam apie tai ką matė tylėti. 2009 m. balandį jis su D. S. išsikraustė į kitą butą. Jo manymu, nukentėjusioji duoda parodymus, kad jis su ja lytiškai santykiavo, nes ji supyko ant jo ir D. S., kad jie išsikraustė ir nepasiėmė jos kartu gyventi, o ji labai norėjo.

Išteisintojo parodymai viso proceso metu buvo vienodi, nuoseklūs, išsamūs ir logiški. Priešingai nei nukentėjusiosios L. S.. Be to, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad jeigu nukentėjusioji, duodama parodymus dėl M. A. jos atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų, nurodo konkrečias aplinkybes, tai duodama parodymus apie V. K. tariamus veiksmus jos atžvilgiu, ji ne tik nenuosekli, tačiau ir nenurodo jokių konkrečių aplinkybių. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta keletą kartų. Pirmosios apklausos metu 2009-07-15 ji parodė, kad lytinius santykius yra turėjusi tik su V. K., jis buvęs jai pirmasis, su kuo ji turėjo lytinius santykius ir pirmą kartą tai įvykę praėjus savaitei po to, kai V. K. atsikraustė gyventi pas jos seserį D. S.. Su V. K. ji lytiškai santykiavo prieš savo valią ne vieną kartą - maždaug kartą į savaitę, tačiau ji ant jo dėl to nepykstanti. Ji pyksta ant jo tik dėl to, kad V. K. išsikraustė su jos seserimi D. S. gyventi į kitą butą. Vėliau, toje pačioje apklausoje L. S. jau teigė, jog yra santykiavusi su V. K. tik vieną kartą, kad pirmus lytinius santykius ji yra turėjusi ne su V. K., o su kažkokiu kitu berniuku, santykiavusi su juo maždaug 3-4 kartus ir pan. (1 t., 31-33 b.l.)

Apklausta kitą dieną, t.y. 2009-07-16, L. S. parodė, jog pirmus lytinius santykius ji turėjo su savo tėvu J. S., kuris ją išžagino 2008 m. liepos mėnesį, o po to 2008 m. rugpjūčio mėn.-2009 m. kovo mėn. laikotarpyje ją 7-8 kartus yra išžaginęs M. A.. Šios apklausos metu L. S. teigė, jog V. K. ji apkalbėjusi, jis jos nežaginęs, jiedu nėra turėję lytinių santykių, o apkalbėjo V. K. dėl to, kad šis išsikraustė su jos seserimi D. S. gyventi į kitą butą, nors ji labai norėjo su jais kartu gyventi (1 t., 36-37 b.l.).

Parodymų patikrinimo vietoje metu L. S. patvirtino, kad ji turėjo lytinius santykius su M. A., savo tėvu J. S., bei parodė, kur jie ją žagino (1 t., 38-40 b.l.).

Apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo (1 t., 42-48 b.l.) L. S. vėl parodė, kad ją žagino M. A. ir V. K., o jos tėvas jos nežagino-ji jį apkalbėjo prašoma savo sesers D. S.. Nukentėjusioji vėl nurodė visiškai kitokias jos išžaginimo aplinkybes, nei nurodydavo ankstesnių apklausų metu t.y. teigė, jog V. K. smurtavo, tempė ją į lovą, o ji priešinosi, šaukė ir pan.

Apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji L. S. davė visiškai kitokius parodymus. Ji parodė, kad jos tėvai Natalija ir J. S. bei jos broliai gyveno kitame šalia esančiame bute. 2008 m. kartu su ja ir jos seserimis D. ir D. apsigyveno ir jos sesers D. sugyventinis M. A.. Nors jis miegodavo su D., tačiau gyvenant jiems viename kambaryje, M. A. gal 5-6 kartus yra turėjęs lytinius santykius ir su ja. Jie santykiavo normaliu būdu kambaryje, kuomet nieko nebūdavo namuose. 2009 m. pavasarį kambaryje apsigyveno ir D. sugyventinis V. K.. Kartą, jai būnant tualete, į tualetą užėjo neblaivus M. A. ir liepė jai čiulpti jo lytinį organą. Kadangi ji buvo truputį išsigandusi, tai nesipriešino, paėmė jo lytinį organą į burną. Taip juos santykiaujant užtiko V. K.. Jis išbarė M. A., sakė „ką darai, ar žinai, kad jai tik 13 metų“. V. K. tą kartą niekam nepasakojo, kad matė ją su M. A. santykiaujančius. Tik vėliau, maždaug po 2 mėnesių, jis papasakojo apie tai jos tėvams. Taip pat teisme ji parodė, kad pirmą kartą V. K. su ja santykiavo namuose, kai bute buvo ir jos seserys D. su D.. Tai jis padarė jai prausiantis tualete, kai jis užėjo į tualetą parūkyti. V. K. neleido jai išeiti, numovė kelnaites ir tualete su ja santykiavo. Jai išėjus iš tualeto, kambaryje stovėjo D. ir D.. Jos matė ją išeinančią, tačiau nematė, kad tuo metu tualete buvo ir V. K.. Antrą kartą V. K. su ja lytiškai santykiavo, kai namuose buvo ji su V. K. ir sesuo D. S.. Tą kartą D. miegojo savo lovoje, o ji su V. K. jo lovoje žiūrėjo DVD filmą. V. K. vėl pradėjo prie jos lįsti ir išžagino. D. matė, kaip jie santykiavo, tačiau nieko nesakė. Tik kitą dieną ji ant jos dėl to pyko, barėsi, liepė pažadėti, kad daugiau ji taip nebedarys.

Nukentėjusioji papildomai buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme. Čia ji parodė, kad pasakodama mamai vis keisdavo vardus, nes nežinojo ką turi pasakyti. Su V. K. turėjo lytinių santykių keturis kartus, du kartus 2009 m. birželio mėnesį kambaryje, kai D. S. dirbdavo, ir du kartus 2009 m. rudenį tualete. Vėliau apklausos metu nukentėjusioji jau parodė, kad lytinių santykių su V. K. ji turėjo ne 2009 m. rudenį, o 2008 m. rudenį, kai jis buvo laikinai apsigyvenęs pas juos savaitei. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nustatyta, kad V. K. iki 2009 m. vasario 12 d., kai pirmą kartą susitiko su D. S. bei pradėjo kartu gyventi S. namuose, anksčiau ten nėra buvęs. Tai patvirtino ir V. K., ir byloje apklausti liudytojai. Todėl nukentėjusiosios parodymai šioje dalyje net neatitinka tikrovės, išteisintasis nebuvo laikinai apsistojęs pas S. 2008 m. rudenį. Teisme, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 3 p., 4 d., perskaičius nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji parodė, kad apie tėvą J. S. jai liepė sakyti sesuo D. S., taip pat ji prieš einant pas ikiteisminio tyrimo teisėją prašė nukentėjusiosios nieko nekalbėti apie V. K., nes norėjo su juo draugauti. Taip pat ji parodė, kad yra pasakojusi seseriai D. S., ką ji darė su M. A. ir šiek tiek ką darė su V. K.. Šiai dienai ji jau neprisimena kada su kuo santykiavo, nes pamiršo, bet pamena kiek kartų su kuo buvo.

Taigi iš viso proceso metu duotų L. S. parodymų akivaizdu, kad ji nuo pat pradžių buvo nenuosekli, jos parodymai buvo prieštaringi. Kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad kiekvienos apklausos metu L. S. duodavo skirtingus ar net prieštaringus parodymus, nurodydama skirtingus asmenis, su kuriais ji santykiavo, bei skirtingas jos išžaginimo aplinkybes. Jos parodymų teisme nepatvirtino nė vienas teisme apklaustas liudytojas, jų nepatvirtina ir kiti teisme ištirti bylos duomenys. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo surinkti duomenys, kurie neginčijamai patvirtintų V. K. kaltę.

Nukentėjusiosios motina liudytoja N. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iki 2009 m. vasario mėn. V. K. nebuvo atvažiavęs pas D. S.. Po to, 2009 m. vasario mėnesį, per Valentino dieną jis atvažiavo, kalbėjosi su jos vyru J. S. ir paprašė leisti laikinai pagyventi pas juos, kol jis su D. S. susiras nuomotis butą. Vyras leido jam apsigyventi su D. jų bendrabučio kambaryje, nes jie su vyru ir sūnumis gyveno kitame kambaryje. Pradžioje jis davė jiems pinigų kaip nuomą už tai, kad jie leido jam gyventi jų kambaryje. Vėliau pinigų nebedavė, nors gyveno ir viskuo naudojosi bute. Kadangi pinigų V. K. jau nebedavė, o kambaryje be V. K. su D. gyveno ir jos dukros-mažametė L. bei vaiko besilaukianti D. su sugyventiniu M. A., tai ji liepė V. K. ieškotis buto ir išsikraustyti. Dėl to jie pradėjo konfliktuoti, bartis. Kartą V. K. jų tarpusavio barnio metu pasakė, kad jis žino, kas lytiškai santykiauja su jos mažamete dukra L.. Ji L. nieko neklausinėjo, nes tuo nepatikėjo. Tačiau vėliau, kai M. A. išvažiavo gyventi į Vilnių, V. K. jos vyrui J. S. pasakė, kad M. A. santykiaudavo su L. S.. Ji pasikvietė savo dukrą Laurą ir jos paklausė, ar tikrai M. A. su ja turėjo lytinių santykių. L. patvirtino, kad turėjo lytinius santykius su M. A.. Vėliau ji patvirtino, kad ir su V. K. yra turėjusi lytinių santykių. Jos vyras nuvedė dukrą pas ginekologę, kad ši patikrintų, ar L. nesilaukia vaiko. Gydytoja pasakė, kad L. nesilaukia, bet ji yra tikrai ne vieną kartą turėjusi lytinių santykių. Pas juos į namus kartą į mėnesį ateinanti socialinė pedagogė taip pat klausinėjo L., ar ji turėjo lytinius santykius. L. ir jai tai patvirtino. Tuomet socialinė pedagogė pasakė, kad rašys pareiškimą policijai apie L. tvirkinimą. Neužilgo juos išsikvietė vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovės ir apklausė. Nors V. K. sakė, jog L. yra turėjusi lytinius santykius su M. A., tačiau L. papasakojo, kad yra santykiavusi ir su V. K.. Kokiu būdu tai vyko, jis nepasakojo. Jos dukra D. S. jai yra sakiusi, kad L. yra gulėjusi su V. K. vienoje lovoje, tačiau nesakė, kad jie gulėdami kartu būtų ką nors negero darę.

Nukentėjusiosios motina liudytoja N. S. buvo papildomai apklausta ir apeliacinės instancijos teisme. Iš esmės ši liudytoja patvirtino pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Ji parodė, kad V. K. jai pasakė, kad M. A. santykiauja su L. S., paskui tai jai patvirtino ir pati nukentėjusioji. Vėliau apklausiama pas tyrėją nukentėjusioji nurodė ir su V. K. turėjusi lytinių santykių, tačiau jai apie tai pati L. S. nepasakojo, sakė tik dėl M. A.. Kodėl jos dukra nukentėjusioji skirtingų apklausų metu nurodydavo skirtingus asmenis, liudytoja nežino, jai nukentėjusioji nepaaiškino to.

Nukentėjusiosios sesuo liudytoja D. S., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, jog su V. K. susipažino 2008 metais, kai su juo pradėjo bendrauti jos sesuo D.. 2009 metų vasario mėnesį V. apsigyveno kartu su D. tame pat bendrabučio kambaryje, kur gyveno ir ji su M. A. bei seserimi L. S.. Ji patvirtino tyrimo metu duotus parodymus, kad iš jų namų išsikrausčius M. A., o vėliau ir V. K. su D. S., jai L. S. yra sakiusi, kad turėjo lytinius santykius su M. A.. Kitą kartą ji jai jau sakė, kad turėjo lytinius santykius su V. K.. Sesuo kaskart vis kitą vardą jai minėdavo, t.y. vieną kartą sakydavo, kad santykiavo su M. A., kitą kartą - kad su V. K.. Kad jos sugyventinis M. A. turėjo lytinių santykių su L., ji nežinojo iki to laiko, kol po gimdymo 2009 m. liepos mėn. negrįžo į namus. V. K. yra gulėjęs su L. vienoje lovoje kuomet žiūrėdavo filmus per DVD, tačiau niekad nėra mačiusi, kad V. K. būtų santykiavęs su L.. Ši liudytoja taip pat buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme. Liudytoja patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, taip pat parodė, kad vieną naktį, kai sesuo D. dirbo, V. K. paprašė jos, kad L. S. su juo miegotų, o ji tuo metu laukėsi. Ji lyg girdėjo kažkokius judesių garsus, kai L. S. su V. K. gulėjo jo lovoje ir žiūrėjo filmą, tačiau nieko nematė. Kartais L. S. sakydavo, kad santykiavo su M. A., kartais su V. K., ji nežino kodėl jos sesuo keitė parodymus.

Kita nukentėjusiosios sesuo liudytoja D. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. K. yra jos sutuoktinis. Su juo ji susipažino 2008 metų liepos 12d. Vilniuje. Kurį laiką bendravo, važinėjo pas jį. 2009 m. vasario 12 d. V. K. atvažiavo pas ją į bendrabutį (duomenys neskelbtini) Kaune, kur ji gyveno su seserimis L. ir D. bei šios sugyventiniu M. A.. Jos tėvai gyveno kitame bendrabučio kambaryje su jos broliais. V. K. paprašė tėvų, kad leistų jam gyventi kartu su ja bendrabučio kambaryje ir tėvai jam leido likti. Taip jie apsigyveno kartu, miegojo vienoje lovoje. S. D. miegojo su M. A., o L. atskiroje lovoje. Jai nėra nieko žinoma, kad V. K. būtų lytiškai priekabiavęs prie jos sesers L.. 2009 m. gegužės mėn., jai grįžus iš darbo naktinėje pamainoje, ji matė, kaip V. K. buvo prirėmęs prie sienos M. A.. Jai paklausus, dėl ko jis taip darė, V. K. papasakojo, jog rado M. A. ir L. S. santykiaujančius tualete oraliniu būdu. Ji paklausė apie tai L. ir ši patvirtino, kad M. A. prie jos priekabiauja. Vieną kartą ji pati juodu yra užtikusi tualete santykiaujančius oraliniu būdu, tačiau apie tai ji niekam nepasakojo. Ši liudytoja taip pat buvo papildomai apklausta ir apeliacinės instancijos teisme. Ji parodė, kad iš pradžių nukentėjusioji L. S. jai sakė, kad lytiškai ją išnaudojo M. A., paskui sakė, kad ir V. K.. Kad V. K. miegotų su L. S. vienoje lovoje, ji nežino tokių atvejų. Perskaičius jos ankstesnius parodymus, liudytoja patvirtino, kad matė, kaip L. S. su M. A. tualete santykiavo oraliniu būdu. Ji neįkalbėjo nukentėjusiosios apkalbėti tėvą, prašė sakyti tiesą. Pirmosios instancijos teisme parodė kitaip, nes jai nebuvo leista viską pasakyti, ką ji norėjo. Iš tiesų prie jos tėvas J. S. nelindo, jis tik buvo užėjęs į dušą, kai ji maudėsi, pasakyti, kad ji užsidarytų duris.

Nukentėjusiosios tėvas liudytojas J. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis gyveno bendrabučio kambaryje Lampėdžių g. 10-127 Kaune, kartu su žmona ir sūnumis, o jo dukros D., D. ir L. S. gyveno to paties bendrabučio 126 kambaryje. Jo duktė D. 2008 m. pradėjo lauktis vaiko nuo M. A., todėl jis leido jam gyventi kartu su D.. Jo dukra D. 2008 m. rugpjūtį susipažino su V. K., kuris tuo metu gyveno Vilniuje. Jie kurį laiką susitikinėjo, D. nuvažiuodavo pas jį. 2009 m. vasario mėnesį, maždaug per Valentino dieną, V. K. atvažiavo pas juos iš Vilniaus ir paprašė leisti jam apsigyventi su D. jų bendrabučio kambaryje (duomenys neskelbtini) Kaune, kol jis susiras darbą. Jis sutiko ir V. K. atsikraustė gyventi į bendrabutį. Kadangi V. K. su M. A. gyvendami viename kambaryje konfliktuodavo, tarp jų kildavo barniai, o vasarą jo dukra D. turėjo jau gimdyti, todėl reikėjo vietos kambaryje vaiko lovelei, 2009 m. gegužės mėnesį jis ėmė raginti V. K. susirasti kitą butą ir su D. išsikraustyti. Tą kartą V. K. jam pasakė, kad M. A. lytiškai santykiauja su jo dukra L., kuriai tuo metu buvo 12 metų, ir kad jis juos buvo užtikęs santykiaujančius tualete. P. L. ar tai tiesa, ši tylėjo, nieko jam neatsakė. Tuomet jis nusivedė Laurą pas ginekologę, kuri patvirtino, jog L. yra ne kartą turėjusi lytinius santykius, tačiau nėra pastojusi. V. K. jis liepė išsikraustyti ir šis su D. išsinuomavo butą kitoje vietoje. Apie tai, kad M. A. turėjo lytinius santykius su jo dukra, jis niekam nepranešė. Tik praėjus kuriam laikui po jos apžiūros pas ginekologę jis apie tai minėjo socialinei pedagogei, kuri ateidavo pas juos į namus. Maždaug 2009 m. liepos mėnesį jam L. pasakė, kad ji turėjo lytinius santykius su V. K.. Tą patį ji patvirtino ir policijoje. Praėjus kuriam laikui ji jau sakė, kad lytiškai santykiavo su M. A., o ne su V. K.. Vėliau policijai L. sakė, kad ir jis t.y. J. S., yra santykiavęs su ja, tačiau to tikrai nėra buvę. Šis liudytojas taip pat buvo papildomai apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme, kur parodė, kad V. K. pas juos apsigyveno 2009 m. vasario 12 ar 14 d. V. K. jam yra pasakęs, kad M. A. santykiavo su L. S. tualete oraliniu būdu, tačiau jis iš pradžių nepatikėjo, pamanė, kad iš pykčio V. K. taip kalba, nes jis liepė jam išsikraustyti. Liudytojas parodė, kad L. S. apie tai, kad V. K. ją išnaudoja, pasakė 2009 m. liepos 14 d. Teisme perskaičius šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu būtent jo nurodytą dieną (2009 m. liepos 14 d.), kur jis parodė, kad apie santykiavimą su V. K. L. S. jam pasakė liepos 11 ar 12 d., liudytojas negalėjo paaiškinti, kodėl jo nurodomos datos skiriasi. Taip pat liudytojas neigė, kad V. K. jam yra sakęs, jog ne kartą miegojo su L. S. vienoje lovoje.

Apeliacinės instancijos teisme buvo iškviesta ir apklausta ekspertė V. K., kuri patvirtino ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)išvadas. Šiame ekspertizės akte nurodyta, kad L. S. galėjo teisingai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo teisingai suprasti jų reikšmės. Atsižvelgiant į L. S. būdingus amžiaus tarpsnio ir individualius psichologinius ypatumus, jos būseną įvykių metu, ji negalėjo aktyviai, konstruktyviai priešintis su ja atliktiems veiksmams. Ji galėjo ir gali teisingai suvokti konkrečias faktines įvykio aplinkybes bei gali duoti apie tai parodymus; nėra jokių duomenų, jog tiriamoji savo elgesiu inicijavo ar kaip nors provokavo jos atžvilgiu padaryti nusikalstamą veiką, kad jos lytinis potraukis būtų padidėjęs. L. S. emocijos, jų raiška atitinka jos amžiaus tarpsnį. L. S. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, tačiau galimas padidintas jos įtaigumas emociškai reikšmingiems asmenims. Ji galinti teisingai suvokti, įsiminti ir vėliau atgaminti konkrečius aplinkos įvykius bei faktus. Šiuo metu L. S. konstatuojamas depresinis elgesio sutrikimas, šio sutrikimo išsivystymas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su L. S. patirta prievarta(1t. b.l. 64-77). Ekspertė apeliacinės instancijos teismui paaiškino, kad nukentėjusiosios parodymų keitimui įtakos galėjo turėti emociškai jai artimų žmonių netiesioginis poveikis. Ji nefantazuoja, tačiau pasiduoda poveikiui dėl savo emocinių, psichologinių savybių, atsilikimo. Ekspertizės metu nukentėjusioji nurodė, kad patiria poveikį iš sesers D. S., taip pat nurodė, kad turėjo santykių tiek su M. A., tiek su V. K.. Kad būtų turėjusi su tėvu, nenurodė. Nukentėjusioji negali atsiminti įvykių datų, nes jai buvo tik 11 metų, be to, ji protiškai atsilikusi, jos šeimoje niekas nepalaikė. Ekspertizės metu L. S. pasakojimas buvo adekvatus, atitiko jos išgyvenimus, realią būseną, ekspertai nematė prieštaravimų, mergaitė verkė, išgyveno. Depresinio elgesio sutrikimas jai atsirado dėl patirtos prievartos. Ekspertės manymu, nukentėjusiosios apeliacinės instancijos teisme dalis duotų parodymų neatitinka bylos aplinkybių dėl jos protinio atsilikimo ir dėl 4-5 metų tarpo po įvykio.

Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo iškviesta ir apklausta liudytoja J. D., kuri parodė, kad yra psichologė. Nukentėjusioji su socialine darbuotoja buvo pas ją atvykusi 2009 m. rugpjūčio mėnesį. Tuo metu buvo įtariamas nukentėjusiosios tėvas ir dviejų seserų sugyventiniai. Bandant liesti seksualinės prievartos temą, nukentėjusioji labai nenorėjo apie tai kalbėti. Jai susidarė įspūdis, kad prievartą naudojo ne vienas asmuo, tačiau ji nebandė aiškintis kas. Ji suprato, kad nukentėjusioji labai pyksta ant savo seserų sugyventinių. L. S. sunkiai adaptavosi mokykloje, buvo impulsyvi, būdavo ir agresijos protrūkių. Ji nepastebėjo nukentėjusiosios polinkio fantazuoti, kaip tik, jos manymu, L. S. buvo linkusi daugiau į konkretų situacinį mąstymą.

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja V. B. parodė, kad 2009 m. gegužės 29 d. J. S. ginekologo apžiūrai atvedė savo mažametę dukrą L. S., nes norėjo sužinoti, ar ši turėjusi lytinius santykius ir ar ji nesilaukia. Ginekologinės apžiūros metu ji nustatė, kad L. jau ne kartą yra turėjusi lytinius santykius. P. L., su kuo ji yra turėjusi lytinius santykius, mergaitė jai pasakė, kad lytinius santykius ji yra turėjusi su savo sesers D. sugyventiniu, kuris prie jos lindo. Po L. S. apžiūros ji J. S. pasiūlė kreiptis į policijos pareigūnus dėl mažametės jo dukters tvirkinimo.

Liudytoja D. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad kaip Kauno m. socialinių paslaugų centro darbuotoja nuo 2008 m. lankydavo daugiavaikę S. šeimą, kurioje augo trys nepilnametės dukros bei keli sūnūs. T. S. dukros-nepilnametės D., D. bei mažametė L. gyveno viename bendrabučio kambaryje, o tėvai su sūnumis-kitame. Su mergaitėmis gyveno ir D. bei D. sugyventiniai. 2009 m. gegužės mėn. iš vienos savo bendradarbės, tuo metu tame pat bendrabutyje lankiusios kitą šeimą, ji sužinojo, jog kaimynai kalba apie tai, kad S. dukros D. sugyventinis seksualiai išnaudoja mažametę L. S.. Ji nuėjo pas L. tėvą J. S. norėdama išsiaiškinti, ar iš tikrųjų vyksta tokie dalykai. J. S. jai patvirtino, jog iš kaimynų sužinojo, kad jos dukters D. sugyventinis Mindaugas (M. A.) seksualiai išnaudoja jo dukterį Laurą. Jokių kitų asmenų, seksualiai išnaudojusių Laurą, J. S. neminėjo, nesakė, jog ją lytiškai išnaudojo kitas jo dukters sugyventinis-V. (V. K.). Pokalbyje dalyvavo ir L., kuri patvirtino, kad jai tikrai kažkas buvo su M. (M. A.). A. V. (V. K.) ji nieko nesakė. Smulkiau ji mergaitės neklausinėjusi nenorėdama jos traumuoti. Ji liepusi pranešti apie seksualinį dukters prievartavimą policijai, tačiau J. S. to nenorėjo daryti, bijojo pats būti nubaustas už vaikų nepriežiūrą. J. S. ji liepė nuvesti mergaitę pas ginekologę. Kuomet ir gydytoja J. S. patvirtino, jog L. yra turėjusi lytinius santykius, ji informavo raštu apie seksualinį mažametės prievartavimą Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tik tuomet, kai buvo pradėtas tyrimas, vėliau iš J. S. ji sužinojo, kad ir kitos jo dukters sugyventinis V. K. galėjo seksualiai išnaudoti L. S., nors iš pradžių J. S. apie tai nebuvo jai minėjęs.

Iš teisme ištirtų įrodymų matosi, jog ir liudytojoms D. J. bei V.B. L. S. yra sakiusi, kad lytinius santykius ji yra turėjusi tik su D. S. sugyventiniu, o apie santykiavimą su V. K. ji joms nėra nekalbėjusi.

Iš prie bylos pridėto kito, jau įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio matosi, kad M. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. gegužės mėn., Kauno m. (duomenys neskelbtini)esančiame bute ne mažiau kaip 7 kartus mažametę L. S. išžagino, be to, laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio mėn. iki gegužės mėn. tame pačiame bute seksualiai prievartavo mažametę L. S. tenkindamas su ja lytinę aistrą oraliniu būdu.

Iškviestas į apeliacinės instancijos teismo posėdį nagrinėjant V. K. bylą M. A. apie jam žinomas bylos aplinkybes duoti parodymus kategoriškai atsisakė.

Pagal galiojančią teisminę praktiką, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Siekiant pašalinti jau aptartas, taip pat ir prokuroro apeliaciniame skunde dėstomas abejones, kaip minėta, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu papildomai apklausti išteisintasis, nukentėjusioji bei liudytojai. Apibendrinant visų apklaustų asmenų parodymus, iš jų matosi, kad jokių reikšmingų aplinkybių jie nenurodė, niekas iš liudytojų nematė ir konkrečiai nežino, ar V. K. lytiškai santykiavęs su L. S.. Taigi tiesioginių V. K. kaltės įrodymų, išskyrus nevienodus ir prieštaringus nukentėjusiosios parodymus, byloje nėra.

Vertinant, ar asmuo padarė nusikaltimą, numatytą BK 149 str. 4 d., būtina nustatyti visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius. BK 149 str. 4 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas lytiškai santykiavo su mažamečiu asmeniu prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo mažamečio asmens būkle.

Kaip jau minėta, byloje nėra jokių tiesioginių V. K. kaltės žaginus L. S. įrodymų. Pats išteisintasis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę neigė. Prokuroro apeliaciniame skunde nenurodoma jokių duomenų, kurie patvirtintų išteisintojo nusikalstamus veiksmus. Kaip jau minėta šioje nutartyje, tai išanalizavo ir pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad tik prieštaringais L. S. parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji visose apklausose, išskyrus vieną, 2009 m. liepos 16 d., parodė, jog yra turėjusi lytinių santykių su V. K., ir nurodo parodymų keitimo priežastį – liudytoja D. S. neva liepė meluoti, kolegija su tokia prokuroro pozicija nesutinka. Kaip jau minėta, nukentėjusioji buvo apklausta keletą kartų – tris kartus ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme. Jau pirmos apklausos metu – 2009 m. liepos 15 d., nukentėjusioji toje pačioje apklausoje davė skirtingus prieštaringus parodymus – tai nurodė, kad pirmą kartą lytinius santykius turėjo su V. K., jie santykiaudavo vieną kartą per savaitę, tai tos pačios apklausos metu jau nurodė, kad su juo lytinius santykius turėjo tik vieną kartą, ir be to jis nebuvo pirmasis. Lieka neaišku kodėl nukentėjusioji, apklausiama pirmą kartą, tos pačios apklausos metu davė skirtingus parodymus, nors tada dar jos niekas nebuvo prašęs meluoti. Ir, nors apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė V. K. paaiškino, kad nukentėjusioji praėjus keliems metams ir dėl to, kad yra protiškai atsilikusi, gali visko neatsiminti ir todėl duoti kitokius parodymus, visgi kolegija pažymi, kad nukentėjusioji skirtingus parodymus duodavo nuo pat proceso pradžios ir net tose pačiose apklausose kalbėdavo vienas kitam prieštaraujančius dalykus, jų nepaaiškindama. Dėl nukentėjusiosios protinio atsilikimo, vėlgi, tame pačiame ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), nurodoma, kad nukentėjusiosios protinio išsivystymo lygis bei pažintinės veiklos ypatumai yra žemesni už amžiaus tarpsnio normas, taigi nėra nustatyta, kad L. S. būtų protiškai atsilikusi, o kita vertus, ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad ji galėjo teisingai suvokti faktinius įvykius. Kitą dieną, tai yra prokuroro skunde nurodomą dieną – 2009 m. liepos 16 d., L. S. parodė, kad ją žagino tėvas J. S. ir M. A., o V. K. ji apkalbėjo, nes supyko, kai jis su jos sese D. S. išsikraustė, o ji norėjo gyventi kartu su jais. Apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. vasario 10 d. nukentėjusioji vėl parodė, kad ją žagino M. A. ir V. K., o jos tėvas jos nežagino-ji jį apkalbėjusi prašoma savo sesers D.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios apklausos metu nukentėjusioji parodė visiškai kitokias jos išžaginimo aplinkybes, nei nurodydavo ankstesnių apklausų metu t.y. teigė, jog V. K. smurtavo, tempė ją į lovą, o ji priešinosi, šaukė ir pan. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiajai liepė meluoti sesuo D. S., todėl antros apklausos metu ji nurodė, kad V. K. jos nežagino. Tačiau apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad sesuo D. S. einant pas ikiteisminio tyrimo teisėją prašė nesakyti jos apie V. K.. O būtent šios apklausos metu nukentėjusioji, priešingai, vėl ėmė kalbėti ir apie lytinius santykius su V. K., tik vėl kitomis aplinkybėmis, neva jis jos atžvilgiu ir smurtavo. Toliau teisiamajame posėdyje nukentėjusioji vėl parodė kitokias aplinkybes: kad su V. K. santykiavo du kartus, vieną kartą tualete, kitą kartą kambaryje žiūrint filmą. O apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad su V. K. lytinių santykių turėjo keturis kartus, du kartus 2009 m. birželio mėnesį kambaryje, kai D. S. dirbo, ir du kartus 2009 m. rudenį tualete. Vėliau apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad lytinių santykių su V. K. ji turėjo ne 2009 m. rudenį, o 2008 m. rudenį, kai jis buvo laikinai apsigyvenęs pas juos savaitei. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios parodymai yra ne tik kad nenuoseklūs, ji parodo apie aplinkybes, kurios skiriasi esminėse bylai reikšmingose detalėse. Iš jos parodymų neaišku kiek, pasak jos, iš tikrųjų kartų ji turėjo lytinių santykių su V. K., neaiškūs ir nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, ji nenurodo, kaip konkrečiai vyko jų santykiavimas, kur jis vyko ir kada. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors prokuroras bando tai paaiškinti ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad nukentėjusiosios parodymų keitimui galėjo turėti įtakos sesers spaudimas, o, be to, ji galėjo teisingai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo suprasti jų reikšmės, L. S. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, tačiau, kaip žinia, dėl nukentėjusiosios žaginimo ir seksualinio prievartavimo jau buvo nuteistas M. A. (V. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas), ir duodama parodymus dėl jo prieš ją atliktų nusikalstamų veikų, nukentėjusioji nurodydavo konkrečiai, kad M. A. jai liepė nusimauti kelnes ir kelnaites, kišo varpą jai į makštį ir pan. Todėl neaišku kodėl, duodama parodymus apie V. K. tariamus lytinio pobūdžio veiksmus, ji nė karto nebuvo konkreti, ir dar nuolat savo parodymus keisdavo, tame tarpe ir vietas, kuriose neva santykiavo su V. K., ir santykiavimų skaičių, o be to, pati liudytoja D. S. parodė, kad nevertė nukentėjusiosios meluoti, o prašė pasakyti tiesą. O apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad su V. K. turėjo lytinių santykių net keturis kartus, du kartus 2009 m. birželį, ir 2008 m. rudenį, kai jis buvo savaitei apsistojęs jų namuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog V. K. iki 2009 m. vasario 12 d. buvo apsistojęs savaitei S. namuose, paneigta paties V. K. parodymais, liudytojų D. S., N. S., J. S. parodymais, kad V. K. iki apsigyvenimo pas juo 2009 m. vasarį, nebuvo likęs nakvoti ir nebuvo apsistojęs. Todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji nelinkusi fantazuoti, yra nepagrįsti. Juolab, taip ir lieka neaišku kiek kartų, kur ir kada, anot prokuroro, V. K. žagino L. S..

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad kiekvienos apklausos metu L. S. duodavo skirtingus ar net prieštaringus parodymus, nurodydama skirtingus asmenis, su kuriais ji santykiavo, bei skirtingas jos išžaginimo aplinkybes, o jos parodymų teisme nepatvirtino nė vienas liudytojas, jų nepatvirtina ir kiti teisme ištirti bylos duomenys, todėl nebuvo surinkta duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų V. K. kaltę.

Taip pat kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog būtent dėl V. K. veiksmų buvo pradėtas L. S. išžaginusio M. A. baudžiamasis persekiojimas, nei pati nukentėjusioji, nei jos tėvai, nei kiti šeimos nariai nenorėjo, kad L. S. lytiniai santykiai su M. A. iškiltų viešumon ir kad būtų pradėtas M. A. baudžiamasis persekiojimas. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad iniciatyvos informuoti teisėsaugos institucijas apie faktus dėl mažametės dukters žaginimo ėmėsi ne jos tėvas ar motina, o socialinė pedagogė bei vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, pareikalavę, kad J. S. nuvestų L. S. tyrimui pas ginekologę, o po to ir kreiptųsi į tyrėjus dėl jos išžaginimo, nors iki to laiko J. S. ir N. S. V. K. jau buvo informuoti, kad jų dukra yra žaginama M. A.. Be to, taip pat pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad L. S. galėjo apkalbėti V. K. iš pykčio jam, tai patvirtina ir jos parodymai tyrimo metu (teigė, kad ji ant jo buvo pikta, kad norėjo gyventi kartu su juo bei seserimi, kad jie neišsikraustytų ir pan.). Ji tai galėjo padaryti ir dėl to, kad būtent dėl V. K. kaltės apie jos lytinius santykius su M. A., kurių ji pati neviešino, ėmė kalbėti bendrabučio kaimynai, kiti asmenys, apie juos sužinojo jos tėvai.

Kolegija sutinka su tuo, kad iš tiesų ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 str. 5 d. prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma (2K-32/2010). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visi prokuroro apeliaciniame skunde nurodomi duomenys ir jais remiantis padarytos išvados yra subjektyvaus pobūdžio, atspindintys prokuroro nuomonę. Netiesioginis yra toks įrodymas, kuriuo įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Visais atvejais būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Šioje byloje nepakanka pavienių netiesioginių įrodymų, kad jais būtų galima pagrįsti byloje kaltinto asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką. Netiesioginiai įrodymai byloje taip pat yra prieštaringi, kelia abejonių, kadangi visi liudytojai davė parodymus tik iš to, ką girdėjo iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų, nieko patys nematė ir nežino, jie nesudaro nuoseklios ir logiškos grandinės. O visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pagal BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o prielaidomis ir spėjimais jis negali būti grindžiamas. Kiekviena išvada turi būti pagrįsta byloje surinktais įrodymais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę padarius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes, o svarbiausia, turi būti įrodyta, kad kaltininko veiksmuose yra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėtis.

Prokuroras nesutinka su teismo įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aptariamoje byloje nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, patikrino byloje surinktų duomenų sąsajumą ir leistinumą bei įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Vertindamas įrodymus teismas BPK 20 str. nustatytų reikalavimų nepažeidė. Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pateikė išsamius jų vertinimo motyvus. Tai, kad prokuroras nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai ar kad netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas yra įpareigotas išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Aptariamoje byloje objektyvių įrodymų, kad V. K. būtų žaginęs L. S., nesurinkta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų bei skundžiamame nuosprendyje, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įvertintų įrodymų visetu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo išnaudotos visos galimybės, tačiau abejonių dėl V. K. kaltės pašalinti nepavyko. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir jį naikinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

Kadangi V. K. pagal BK 149 str. 4 d. pagrįstai išteisintas, todėl ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl jam skirtinos bausmės ir civilinio ieškinio taip pat atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.