Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-04-03 · Civilinė byla Nr. 2A-791-653/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-03
Bylos Nr.
2A-791-653/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-10028-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius
Ieškovas
N. S.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-791-653/2014Proceso Nr.2-01-3-10028-2012-2Procesinio sprendimo kategorija: 121.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius apeliacinį skundą dėl 2013-04-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriui dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovė pateikė teismui ieškinį, prašydama 1993 m. tarp A. A. ir Vilniaus miesto valdybos atstovės, Panerių seniūnijos seniūnės B. B., sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl 0,0734 ha žemės sklypo Nr. 39, esančio sodininkų bendrijoje „Upelis“ Salininkuose, Vilniuje, pripažinti galiojančia. Nurodė, kad 2006-09-08 mirė ieškovės dėdė A. A.. Testamentiniu patvarkymu jis visą savo turtą paliko ieškovei. Pradėjus tvarkyti paveldėjimo dokumentus išaiškėjo, kad vienintelis A. A. nekilnojamas turtas - sodininkų bendrijoje „Upelis“ esantis 0,0734 ha žemės sklypas - nebuvo tinkamai įformintas bei įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Iki pat savo mirties A. A. naudojosi žemės sklypu, prižiūrėdavo jį, augino vaisius, daržoves, buvo sodininkų bendrijos „Upelis“ nariu, tvarkingai mokėjo sodininko bendrijos nario mokesčius. A. A. kaip pirkėjas visiškai įvykdė sandorį - sumokėjo pinigus ir priėmė prekę, t.y. žemės sklypą, kuriuo naudojosi iki pat mirties.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad teismui pateiktos valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties rengimo metu (1994 m.) valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai pardavimą iki 1993 m. liepos 28 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtinta Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarka bei nuo 1993 m. liepos 28 d. galiojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka bei Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės. Taisyklių 10 ir 11 punktuose buvo nurodyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir turi būti pirkėjo įregistruota miesto žemėtvarkos tarnyboje. Ieškovės su ieškiniu pateiktos valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 6 punkte nurodytas įpareigojimas per tris mėnesius sutartį įregistruoti Žemėtvarkos tarnyboje. Duomenų, kad A. A., 1994 m. pasirašęs valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, būtų atlikęs veiksmus teisiškai įforminant jam suteiktą žemės sklypą, nepateikta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2013-04-25 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: pripažinti galiojančia 1993 m. tarp A. A. ir Vilniaus miesto valdybos atstovės, Panerių seniūnijos seniūnės B. B., sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl 0,0734 ha žemės sklypo Nr. 39, esančio sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad 1992 m. birželio 26 d. A. A. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą parduoti sodo sklypą Nr. 39. Pagal mokėjimo pranešimą A. A. 1992 m. rugsėjo 29 d. sumokėjo 9,42 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis. 1992 m. rugsėjo 30 d. parengtas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas. A. A. kaip pirkėjas visiškai įvykdė sandorį - sumokėjo pinigus ir priėmė prekę, t.y. žemės sklypą, kuriuo naudojosi iki pat mirties. Turtas, t. y. 0,0734 ha žemės sklypas Nr. 39, esantis sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo tinkamai įformintas bei įregistruotas nekilnojamojo turto registre, testamentu paliktas ieškovei. A. A. kaip pirkėjas visiškai įvykdė dvišalį sandorį - sumokėjo pinigus ir priėmė prekę, t.y. žemės sklypą kuriuo naudojosi iki pat mirties, todėl ieškinys tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmuo vien sumokėjęs sutratą sumą neįgyja nuosavybės teisės į perkamą daiktą. Ieškovo pateikta pirkimo-pardavimo sutartis, kurią prašyta pripažinti galiojančia, neatitinka jos sudarymo metu žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai nustatytų reikalavimų.

Teismas taikė Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisykles, patvirtintas 2004-11-15 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1443, o ne ginčo pirkimo-pardavimo sutarties rengimo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu.

Apeliantas vadovaujasi CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 8 str. 3 d. ir nurodo, kad ieškovė nesikreipė į teismą su pareikšimu atnaujinti praleistą sutarties įregistravimo terminą, todėl sutartis negalioja. Pagal 1964 m. CK 255 str., 47 str. 2 d. toks sandoris yra negaliojantis.

Sutarties rengimo metu (1993 m.) valstybinės žemės pardavimas vyko specialiųjų teisės aktų pagrindu, kuriuose buvo nurodyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią. Teisniu reglamentavimu buvo nustatyta, kad žemės sklypo sandoriui sudaryti privalėjo būti suformuotas žemės sklypas ir nuosavybės teisę į jį įgydavo asmenys, kuriems institucijos sprendimu buvo leista įsigyti valstybinės žemės sklypą, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka sudarę pirkimo-pardavimo sutartį bei įregistravę nuosavybės teisę į šį žemės sklypą. Dėl to apeliantas mano, kad tik sumokėjus įmoką už įsigyjamą žemės sklypą pirkimo-pardavimo santykiai nesusiklostė, nes nebuvo atlikti visi reikalingi veiksmai – žemės pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai ir turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje.

Teismas nepagrįstai taikė CK 1.93 str. 4 d., o ieškovė neįrodė, kad pardavėjas vengė įforminti sandorį notariškai. Priešingai, sutartis nebuvo sudaryta dėl A. A. neveikimo.

Pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyta jos sudarymo data, tuo tarpu pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. 1129 10 p. sutarties sudarymo data yra vienas iš duomenų, įrašomų į nekilnojamąjį registrą. Apeliantas mano, kad pateikta sutartis yra tik projektas.

Atsiliepimas

Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad A. A. yra silpnoji sutarties šalis, kuri tinkamai nesuprato žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tvarkos ir sąlygų. 1991-1992 m. prasidėjo valstybei priklausančio turto privatizavimo procesas. Tai buvo naujas reiškinys ir paprastam žmogui jis buvo sunkiai suprantamas. Ieškovė mano, kad pradavėjas turėjo ne tik atstovauti valstybę, bet ir organizuoti privatizavimo procesą, išaiškinti pirkėjams eigą. Jeigu pardavėjas nevengtų įforminti sandorį, dokumentai būti tinkamai sutvarkyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byloje nenustatyti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindai.

Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo tvarką nuo 1993 m. liepos 21 d. iki 1995 m. liepos 22 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka (toliau - Tvarka) bei Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės (toliau - Taisyklės). Naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarka buvo reglamentuota Taisyklių 4-12 punktais. Pagal galiojusią tvarką asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti prašymą pirkti žemės sklypą; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą (Taisyklių 4.1-4.5 p.). Gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba turėjo surašyti sklypo įkainojimo aktą bei šio sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą bei supažindinti su šiais dokumentais pirkėją (Taisyklių 6 p.). Supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, žemėtvarkos tarnyba turėjo pateikti šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai, kuri leidimą pirkti žemės sklypą tvirtindavo potvarkiu, kuriame turėjo būti nurodyta parduodamo žemės sklypo vieta (adresas) ir dydis; sklypo kaina ir kt. (Taisyklių 8 p.). Miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą pirkti žemės sklypą, turėjo išsiųsti pirkėjui pranešimą, su nurodyta suma, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą; įpareigoti žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais ir patikslinti kartografinę bei žemės kadastro medžiagą (Taisyklių 9 p.). Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos turėjo sumokėti pranešime nurodytą sumą ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvykti nustatytuoju laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, tvirtinamos notariškai (Taisyklių 10 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1992 m. birželio 26 d. A. A. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą parduoti 734 kv.m. sodo sklypą Nr. 39 (b.l. 46). 1992 m. birželio mėn. buvo surašytas žemės sklypo įkainojimo aktas (b.l. 7). Byloje nėra ginčo, kad A. A. apmokėjo už žemės sklypą. 1992 m. parengtas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas (b.l. 48). 1994-04-21 priimtas Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 736V, kuriuo patvirtino sodininkų bendrijos „Upelis“ teritorijos ribas pagal atliktus tikslius matavimus bei nutarė parduoti šios sodininkų bendrijos teritorijos ribose esančius sodininkų sklypus pagal priedelį; įgaliotiniui žemėtvarkos reikalams Panerių seniūnijos valdyboje sudaryti su sodininkų bendrijos „Upelis“ nariais žemės pirkimo-pardavimo sutartis bei notariškai patvirtintas sutartis per mėnesį įregistruoti Žemėtvarkos tarnyboje (b.l. 49). Iš minėto potvarkio priedelio matyti, kad A. A. buvo nutarta parduoti Sklypą Nr. 39, kurio plotas 734 kv.m. už 18,84 Lt (b.l. 50). Taip pat byloje pateiktas tuo laikotarpio žemės sklypo planas, identifikuojantis perkamą objektą (b.l. 66). Taip pat ieškovė pateikė 1994 m. sudarytą valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties originalą, kurį pasirašė Panierių seniūnijos valdybos seniūnė (b.l. 6), kuris nėra įvardintas kaip projektas, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas parduodamas pagal ankščiau minėtą potvarkį (1 p.).

Išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog buvo atliktos pagrindinės procedūros sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su A. A.. Akivaizdu, jog žemės sklypo pardavimo procedūra buvo pradėta, tačiau neužbaigta, kadangi nebuvo sudaryta notariškai patvirtina sutartis. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės, minėtame potvarkyje nurodytas įgaliojimas Vilniaus miesto valdybos atstovams sudaryti su sodininkų bendrijos nariais žemės pirkimo-pardavimo sutartis (6.2 p.) bei Taisyklėse nustatytas reglamentavimas suponuoja išvadą, kad žemės sklypo pardavimo A. A. procedūra nebuvo užbaigta dėl Vilniaus miesto valdybos atstovo netinkamo veikimo, t.y. neorganizuojant sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, o būtent: nenustatant laiko, kada pirkėjas privalo atvykti pasirašyti notariškai tvirtinamos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.

Pirkėjo atlikti veiksmai patvirtina, jog jis išpildė visas būtinąsias sąlygas pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau įgaliotos valstybės institucijos be pagrindo neorganizavo tinkamo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir registravimo. Kadangi buvo įgyvendintos visos valstybės nustatytos sąlygos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, teisėjų kolegija laiko, jog valstybė (jos įgaliotos institucijos) be pagrindo vengė notariškai įforminti tokią sutartį.

1964 m. CK 253-254 straipsniuose buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto sandorio atveju sandoris laikomas sudarytu nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento, o valios pareiškimas fiksuojamas sandorį sudarant notarine forma. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalį įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį, o pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengė sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir 2000 m. CK (1.93 str. 1, 4 d.; 6.393 str.). CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir tokiu atveju sandorio po to įforminti notarine tvarka nebereikia.

Taigi pagal galiojusį reglamentavimą pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iniciatyva, priėmus miesto (rajono) valdybai potvarkį parduoti žemės sklypą (Taisyklių 8 p.), priklausė ne ieškovei, o valstybei, kurią atstovavo Vilniaus miesto valdyba. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad valstybė ar jos įgaliotos institucijos būtų atlikusios aktyvius veiksmus pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti bei įforminti ją įstatymo nustatyta tvarka, tuo tarpu pirkėjas atliko visus būtinus veiksmus tokiai sutarčiai sudaryti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį.

Tai, kad sutartyje nurodyti tik jos sudarymo metai (1994 m. – b.l. 6) neturi įtakos nei jos galiojimui, nei galiojimo patvirtinimui, todėl apelianto su tuo susiję argumentai atmestini. Apeliantas teisus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisykles, patvirtintas 2004-11-15 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1443, tačiau tai nepaneigia išvados, kad teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė

2013-04-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jelena ŠiškinaRūta BurdulienėRūta Petkuvienė