- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-17
- Bylos Nr.
- eI2-11581-809/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01963-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2025 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. ATRS-1849 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“; Krašto apsaugos ministro 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 12-01-687 „Dėl 2025 m. kovo 17 d. skundo“; įpareigoti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. V. prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo vienerių metų laikotarpiui.
Nurodo, kad Atrankos komisijos sprendimas ir jo pagrindu priimtas Krašto apsaugos ministro sprendimas neatitinka Karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte keliamo reikalavimo atlikti individualizuoto karo prievolininko prašymo atidėti Tarnybą vertinimo. Pareiškėjas 2025 m. vasario 26 d. prašyme atidėti Tarnybą individualia tvarka paaiškino, kad: 1) 2024 m. lapkričio 27 d. su žmona D. V. įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), su 115 600,00 Eur (kreditu įkeičiant turtą; 2) 2024 m. gruodžio 16 d. sudaryta civilinės atsakomybės sutartis Nr. 113487913, pagal kurią pareiškėjo žmona įsipareigojo kasmėnesinėmis įmokomis po 7,81 Eur iki 2025 m. gruodžio 15 d. sumokėti 93,66 Eur; 3) 2024 m. gruodžio 16 d. sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis Nr. 113490647, pagal kurią pareiškėjo žmona įsipareigojo kasmėnesinėmis įmokomis po 4,48 Eur iki 2025 m. gruodžio 16 d. sumokėti 53,71 Eur; 4) 2024 m. gruodžio 19 d. sudaryta interneto paslaugų sutartis Nr. 0000374329570104 su AB „Telia Lietuva“, pagal kurią pareiškėjas yra įsipareigojęs iš viso mokėti po 29,60 Eur, t. y. 22,89 Eur ir 6,71 Eur dydžio kasmėnesines įmokas; 5) 2025 m. vasario 27 d. sudaryta mobilaus ryšio paslaugų teikimo sutartis Nr. 20254646 – 60231635, kurios pagrindu pareiškėjas yra įsipareigojęs kasmėnesinėmis įmokomis iki 2027 m. vasario 26 d. mokėti po 14,00 Eur; 6) 2025 m. vasario 11 d. sudaryta „SB lizingas“ vartojimo kredito sutartis Nr. 6308093, kurios pagrindu pareiškėjas yra įpareigojęs kasmėnesinėmis įmokomis po 58,23 iki 2027 m. vasario 16 d. sumokėti 1397,50 Eur; 7) pareiškėjos žmonos gaunamos pajamos iš individualios veiklos yra nestabilios; 8) pareiškėjas dirba ir gauna stabilias pajamas. Taigi pareiškėjas pirmiau nurodytas aplinkybes pagrindė įrodymais. Be to, pareiškėjas Atrankos komisijos prašė atidėti Tarnybą iki 2025 m. gruodžio 31 d. ir nurodė, kad tarnybą galės atlikti nuo 2026 m. gegužės 1 d., o tai reiškia, kad pareiškėjas nevengia atlikti Tarnybos ir sutinka su Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teise ir pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Tačiau šiuo metu pareiškėjui atliekant Tarnybą vis dėlto būtų padaryta didžiulė žala, susijusi su būsto įsigijimui AB SEB banke gauta paskola bei kitais turimais finansiniais įsipareigojimais (kurie iš viso per mėnesį sudaro 114,12 Eur), ir pareiškėjo sutuoktinės gaunamų pajamų nestabilumo.
Pareiškėjo teigimu, nors karo prievolininkams yra mokama 4,6 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka buitinėms išlaidoms (322,00 Eur), tačiau pareiškėjo vieno mėnesio įmoka už gyvenamojo būsto suteiktą paskolą, yra apie 562,43 Eur šio skundo surašymo dieną, o kiti finansiniai įsipareigojimai iš viso per mėnesį sudaro 114,12 Eur. Tai reiškia, kad valstybės suteikiamos paramos neužtektų net pareiškėjo finansinių įsipareigojimų tinkamam įvykdymui. Be to, kaip pareiškėjas buvo nurodęs Krašto apsaugos ministrui, pareiškėjo sutuoktinės gaunamos pajamos yra nestabilios, todėl ji viena negalėtų vykdyti turimų finansinių įsipareigojimų Tarnybos atlikimo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, kad jei jam Tarnyba
nebus atidėta, o pareiškėjas bei jo sutuoktinė negalės vykdyti finansinių įsipareigojimų, įgis prievolę grąžinti visą paskolą bei praras šeimos gyvenamąjį būstą. Pareiškėjo vertinimu, ši žala yra neproporcinga būtent pareiškėjo interesams. Šios aplinkybės buvo įvertintos itin formaliai, nurodant, kad pareiškėjas turi galimybę kreiptis į kreditorių dėl įsipareigojimų modifikavimo dėl valstybes veiksmų taip minimizuojant galimai kilsiančią žalą, nors net neaišku, ar toks pareiškėjo prašymas dėl sutartinių įsipareigojimų modifikavimo būtų tenkinamas.
Pažymi, kad visuotinis šaukimas Lietuvoje negalioja, tai reiškia, kad pareiškėjas galėjo būti arba pašauktas į Tarnybą, arba ne. Atsižvelgiant į tai, prisiimti finansiniai įsipareigojimai negali būti laikytini ekonomiškai nepagrįstu ir neracionaliu pareiškėjo elgesiu. Pareiškėjui nebuvo nurodyta, kokių konkrečiai duomenų trūksta ir nenustatytas terminas jiems pateikti, tai reškia, kad Atrankos komisija apsiribojo formaliu konstatavimu, kad karo prievolininkas privalo pagrįsti kylančią neproporcingai didelę žalą ir įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu žalos būtų galima išvengti, tačiau Atrankos komisijos padarytų išvadų nesusiejo su pareiškėjo atveju ir nepasinaudojo suteiktais įgaliojimais papildomai informacijai surinkti (priešingai, pvz., Atrankos komisija nurodė, kad pareiškėjo prašyme nedetalizuota darbovietė ir pan.). Daro išvadą, kad sprendžiant pareiškėjo prašymą atidėti Tarnybą nebuvo vertintos individualios aplinkybės. Todėl dėl įrodymų trūkumo kritiškai vertina Atrankos komisijos bei Krašto apsaugos ministro sprendimų argumentus. Atkreipia dėmesį, kad nei Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktas, nei kitų teisės aktų nuostatos neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu Tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar Tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir, ar būtų galima neproporcingai didelės žalos išvengti, jeigu karo prievolininkas Tarnybą atliktų kitu metu. Šiuo atveju nei Atrankos komisija, nei Krašto apsaugos ministras neįsigilino į pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes ir tinkamai neišanalizavo įrodymų, todėl darytina išvada, kad tiek Atrankos komisija, tiek Krašto apsaugos ministras padarė nepagrįstas ir neteisingas bei prieštaraujančias pareiškėjo pateiktiems įrodymams išvadas.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad abi institucijos priimant sprendimus pareiškėjo atžvilgiu elgėsi atidžiai ir rūpestingai, veikė taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Tiek iš Atrankos komisijos sprendimo, tiek iš Krašto apsaugos ministerijos sprendimo matyti, kad buvo išsamiai išnagrinėtos pareiškėjo prašyme bei skunde nurodytos aplinkybės ir dėl jų pasisakyta, o išvados pagrįstos objektyviais duomenimis, susietais su taikomomis konkrečiomis teisės normomis. Atsakovė sutinka, kad atsižvelgiant į nuolatinį tarnybos atlikimo pobūdį bei 9 mėn. trukmę, daugumai karo prievolininkų reikia sustabdyti ar nutraukti socialinius bei ekonominius santykius ir pakeisti gyvenimo režimą, todėl tam tikro masto žala ir nepatogumai yra tikėtini ir neapsaugoti teisės, tačiau žala ir nepatogumai vertinami, atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę, valstybės gynybos interesus ir grėsmę šiems interesams. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus. Todėl kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turėdamas galimybę naudotis tam tikromis konstitucinėmis teisėmis neturi alternatyvos nevykdyti konstitucinių pareigų.
Dėl pareiškėjo nurodytų argumentų pažymi, kad turimi finansiniai įsipareigojimai savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatyta karo tarnyba būtų negalima. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks pareiškėjo (jo artimųjų) padėtį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan.
Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – KASOKTĮ) 60 straipsnio 1 dalis numato, jog kariams Krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka kiekvieną mėnesį mokama 4,6 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka buitinėms išlaidoms. Jiems taip pat gali būti mokamos 3,7 bazinės socialinės išmokos dydžio premijos už pavyzdingą tarnybą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2024 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1095 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatė, jog bazinės socialinės išmokos dydis 2025 m. – 70 Eur. Apibendrinant, pareiškėjas pavyzdingai atlikdamas tarnybą, kartu su išmoka gaudamas premiją gautų 5 229 Eur sumą ((70 Eur × 4,6 + 70 Eur × 3,7) × 9 mėn.). Atkreipia dėmesį, kad kariai gauna pilną valstybės išlaikymą (apgyvendinimas, maitinimas, apranga, socialinis ir gyvybės draudimai), už ką pareiškėjas būdamas civiliu moka iš savo asmeninių lėšų ir patiria papildomas finansines išlaidas. Lietuvos kariuomenė taip pat pažymi, kad atlikęs PPKT pareiškėjas įgaus įvairiapusiškos gyvenimiškos patirties, ugdys asmenines savybes, kurias vėliau galės pritaikyti tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime keldamas savo kvalifikaciją po tarnybos.
Dėl tarnybos atlikimo kitu metu, nurodo, kad, KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba (PPKT) individualia tvarka atidedama karo prievolininkams, kurie krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka – atliekantiems PPKT būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas PPKT atlikti kitu metu. Ši nuostata aiškiai nurodo, jog asmenys siekdami tarnybos atidėjimo turi pagrįsti ne tik neproporcingai didelę žalą, bet pateikti argumentus bei įrodymus, kad atidėjus tarnybą tolimesniam laikui žalos būtų galima išvengti. Minėtu teisiniu reglamentavimu siekiama, kad nesusidarytų situacijos, kai asmenys nepagristai galėtų išvengti karo tarnybos (Konstitucinės pareigos). Šiuo atveju pareiškėjo išdėstytos aplinkybės nebuvo pagrįstos tokiais įrodymais svarstant PPKT atidėjimo klausimą, kurie įrodytų, jog pašaukus pareiškėją į tarnybą būtį patirta neproporcingai didelė žala, kuri atsvertų Konstitucijoje numatytą piliečio pareigą atlikti karo tarnybą. Karo prievolininkas, žinodamas apie būsimą 9 mėnesius trunkančią karo tarnybą, pats sprendžia dėl galimų nuostolių minimizavimo ir prisiimtų įsipareigojimų modifikavimo. Pareiškėjas finansinius įsipareigojimus prisiėmė būdamas tokio amžiaus, kai galėjo būti šaukiamas atlikti PPKT, todėl, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas turėjo įvertinti savo veiksmus ir galimai kilsiančias rizikas. Pareiškėjo elgesio sukeltos pasekmės nelaikytinos didele žala jo asmeniniams interesams, galinčia sąlygoti karo tarnybos atidėjimą. Atsakovės nuomone, pareiškėjas nerūpestingai vertino savo Konstitucinę pareigą atlikti PPKT, nesiėmė jokių veiksmų galimai kilsiančiai žalai mažinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2025 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. ATRS-1849 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ ir Krašto apsaugos ministro 2025 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 12-01-687 „Dėl 2025 m. kovo 17 d. skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo vienerių metų laikotarpiui.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Tarnyba gavo pareiškėjo 2025 m. vasario 26 d. prašymą (toliau – Prašymas) dėl tarnybos atidėjimo vienerių metų laikotarpiui (iki 2026 m. gegužės mėn.). Prašyme nurodė, kad su žmona įsigijo neįrengtą būstą su paskola 136 000 Eur, tačiau žmonos pajamos iš individualios veiklos yra nestabilios, o šiuo metu vienintelis stabilias pajamas, su neterminuota darbo sutartimi turintis šeimos narys yra pareiškėjas. Netekęs darbo pagal savo kvalifikacija, negalėtų užtikrinti nei paskolos mokėjimo, nei šeimos finansinio stabilumo, todėl prašo atidėti tarnybą, kad išvengtų rimtų finansinių sunkumų.
Atrankos komisija, vadovaudamasi KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2025 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. ATRS-1849 nusprendė neatidėti PPKT.
Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui, pakartotinai išdėstydamas savo argumentus.
Krašto apsaugos ministras išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei priėmė 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 12-01-687 „Dėl 2025 m. kovo 17 d. skundo“, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio ir jų nepakanka konstatuoti neproporcingai didelę žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams, t. y. Atrankos komisijos sprendimą paliko nepakeistą.
Pareiškėjas nesutikdamas su sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.
Nagrinėjamo ginčo esmė, ar pareiškėjo Prašymą nagrinėjančios institucijos pagrįstai, jame nurodytų priežasčių, dėl kurių privalomoji pradinė karo tarnyba turėtų būti atidėta, nevertino kaip galimai galėsiančių sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ir visuomeniniams interesams ir kurios (žalos) būtų galima išvengti, jeigu pareiškėjas tarnybą atliktų kitu metu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį, įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos.
KPĮ 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – nepertraukiama, privalomoji pradinė karo tarnyba, kurią atlikdamas karo prievolininkas įgyja pagrindinį karinį parengtumą, pasirengia veikti karinio vieneto sudėtyje. Šio 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba karo prievolininkams individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.
Karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytu atveju tvarką nustato Aprašas. Aprašo (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo pateikimo metu) 5 punkte nustatyta, kad karo prievolininkas turi teisę pateikti karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos sistemos institucijai arba jos regioniniam padaliniui prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą ir tarnybą rezerve individualia tvarka, kai jam atliekant karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad prašyme turi būti nurodytos karo tarnybos atidėjimo priežastys ir motyvai, informacija apie galimą neproporcingai didelę žalą karo prievolininko ar visuomeniniams interesams ir pateikti tai patvirtinantys įrodymai.
Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala, būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar tokios žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti karo tarnybą, palikta Tarnybai.
Pareiškėjas prašymą Tarnybai argumentavo tuo, kad dėl PPKT atlikimo jam kyla didžiulė rizika prarasti gyvenamąjį būstą, patirti kitus finansinius nuostolius dėl prisiimtų įsipareigojimų.
Įvertinus pareiškėjo prašyme Tarnybai ir skunde teismui išdėstytus argumentus matyti, kad pareiškėjas argumentus dėl karo prievolės atidėjimo iš esmės grindžia tik menama žala, kurią galimai galėtų patirti.
KASOKTĮ 60 straipsnio 1 dalis numato, jog PPKT kariams Krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka kiekvieną mėnesį mokama 4,6 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka buitinėms išlaidoms. Jiems taip pat gali būti mokamos 3,7 bazinės socialinės išmokos dydžio premijos už pavyzdingą tarnybą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 1095 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatyta, jog bazinės socialinės išmokos dydis 2025 m. – 70 Eur. Kaip nurodė atsakovė, pareiškėjas pavyzdingai atlikdamas tarnybą, kartu su išmoka gaudamas premiją per tarnybos laikotarpį gautų 5 229 Eur sumą ((70 Eur × 4,6 + 70 Eur × 3,7) × 9 mėn.). Taip pat asmenys atliekantys PPKT gauna pilną valstybės išlaikymą (apgyvendinimas, maitinimas, apranga, socialinis ir gyvybės draudimai), už ką pareiškėjas būdamas civiliu moka iš savo asmeninių lėšų ir patiria papildomas finansines išlaidas.
Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pareiškėjo nurodyti finansiniai įsipareigojimai savaime nėra teisinis pagrindas atidėti privalomąją karo tarnybą. Netgi paskola galėtų būti karo tarnybos atidėjimo pagrindu, tik jeigu būtų nustatyta, jog dėl karo tarnybos asmeniui būtų padaryta neproporcingai didelė žala. Tokie atvejai turi būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į asmens ir (ar) šeimos pajamas, į tai, ar asmuo turi vaikų, išlaikytinių, ir į kitas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2023 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-363-602/2023).
Šiuo atveju pareiškėjo argumentai dėl didelės žalos, kuri galimai kiltų dėl buto paskolos sutarties nutraukimo (turto praradimo) vertintini tik kaip deklaratyvūs. Tuo labiau, kad įvertinus pareiškėjo šeimos sumokamas banko paskolos įmokas per visą tarnybos laikotarpį (5 061,87 Eur (562,43 x 9 mėn.)), matyti, kad už tarnybą gauta išmoka padengia paskolos įmokas pareiškėjo tarnybos atlikimo laikotarpiu. Teismo vertinimu, taip pat ir kitos pareiškėjo nurodytos tarnybos atidėjimo priežastys, kurios siejamos su galimais patirti finansiniais nuostoliais, kurie sudaro 114,12 Eur per mėnesį, ar sutuoktinės nestabilios pajamos nepagrindžia galimos neproporcingai didelės žalos atsiradimo. Vien tai, kad pareiškėjas gali patirti nepatogumų dėl tarnybos atlikimo, kaip jau pirmiau minėta, savaime negali būti vertinama kaip neproporcingai didelė žala pareiškėjo interesams.
Teismas sutinka su atsakovo išvadomis, kad paties pareiškėjo galimo elgesio sukeltos pasekmės (paskola būstui, kiti finansiniai įsipareigojimai) nelaikytinos didele žala jo asmeniniams interesams, galinčia sąlygoti karo tarnybos atidėjimą. Šiuo atveju pareiškėjas, siekdamas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą ir jos atlikimą, turi nurodyti išskirtines, realias ir galinčias būti pagrindu atidėti privalomąją karo tarnybos atlikimą priežastis, tačiau šiuo atveju byloje tokių aplinkybių nenustatyta.
Pareiškėjo argumentas, kad abu viešojo administravimo subjektai iš esmės išdėstė tokius pačius ar panašius motyvus priimtuose sprendimuose (neatliktas individualus vertinimas) nedaro skundžiamų aktų neteisėtais. Pareiškėjas pats tiek atsakovei, tiek krašto apsaugos ministerijai (o taip pat ir teismui) išdėstė tuo pačius argumentus, kuriais remiantis siekia atidėti tarnybą, todėl į juos ir buvo atsakyta pareiškėjui skundžiamuose aktuose.
Apibendrinus, darytina išvada, kad tiek Tarnyba, tiek Krašto apsaugos ministras visapusiškai ir išsamiai įvertino pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, tinkamai taikė jų kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, todėl pagrįstai ginčijamais sprendimais pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepripažino kaip galinčių sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Sprendimai pakankamai išsamiai detalizuoti, suprantami, pagrįsti teisės aktų nuostatomis, todėl jų nakinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovę išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, taip pat netenkinamas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.