Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl 2007 m. vasario 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metamas 7 mėnesiams.

Pagal BK 63 str. 1, 4, 9 d. iš dalies sudedant subendrinus šią bausmę su bausme, paskirta 2004-09-03 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris buvo keičiamas 2004-11-04 Panevėžio apygardos teismo ir 2005-03-08 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuosprendžiais, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. P. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2004-05-08 3.30 val. iki 2004-05-09 17.00 val. Panevėžyje, Alanto gatvėje įsibrovė į garažų bendrijoje esantį K. B. garažą Nr. 19, iš kur slapta pagrobė įvairaus nukentėjusiojo turto už 10010 Lt, o būtent : 2 benzopjūklus „Stihl MS-180“, bendros 1240 Lt vertės, benzopjūklą „Dolmar 111“ 1300 Lt vertės, 6 dėžes po 12 vnt. kiekvienoje 1 l talpos tepalo „Stihl“, bendros 1332 Lt vertės, elektrinę metalo pjovimo mašinėlę 350 Lt vertės, 25 grandininių pjūklų juostas bendros 1250 Lt vertės, kartoninę dėžę su „Stihl“ firmos grandinine juosta ritėje, tuščiomis dėžutėmis supakavimui ir pakeliais sujungimo narelių bendros 750 Lt vertės, 70 grandinių benzopjūklams bendros 2450 Lt vertės, 400 grandinių sujungimo narelių bendros 600 Lt vertės, 1 butelį 0,7 l talpos degtinės „Nemirof“ 30 Lt vertės, 2 butelius 0,5 l talpos degtinės „Nemirof“ bendros 40 Lt vertės, 6 blokus cigarečių „West“, „Bond“, „L&M“ bendros 110 Lt vertės, 3 šokoladus bendros 18 Lt vertės, fotoaparatą „Zenit“ 300 Lt vertės, vyrišką juodą odinę rankinę 40 Lt vertės, 6 vaikiškus komplektus su kepuraitėmis, pirštinėmis ir šalikėliais bendros 60 Lt vertės, 10 porų vaikiškų pirštinių bendros 40 Lt vertės, 2 komplektus į lubas įleidžiamų lempučių bendros 100 Lt vertės.

Teismas nepagrįstai rėmėsi R. J. parodymais, kurie buvo išgauti neleistinais būdais. Ji parodė, kad pirmosios apklausos metu apeliantą kaltinančius parodymus ji davė tik todėl, kad jai taip liepė pareigūnai ir žadėjo apeliantą paleisti iš suėmimo. R. J. nurodė, jog buvo apklausta dar automobilyje, nedalyvaujant nei motinai, nei pedagogui. Liudytoja R. J. parodė, kad jos nepilnametę dukrą R. J. išsivežę pareigūnai neleido jai vykti kartu, tuo grubiai pažeisdami baudžiamojo proceso nuostatas. R. J. parodymais teismas negalėjo remtis. Be to, nors R. J. ir buvo prisipažinusi, jog dalyvavo nusikaltime, prieš ją byla buvo nutraukta, nes prieš ją buvo pavartota prievarta. Skunde nurodoma, kad teismas visiškai nesigilino į R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį. Ji parodė, kad visus pavogtus daiktus apeliantas sudėjo į maišą, kas pagal pavogtų daiktų kiekį ir apimtį yra visiškai neįmanoma. Nežiūrint į tai, teismas apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi R. J. parodymais kaip neginčijamai įrodančiais jo kaltę.

Be to, teismas neįvertino, kad pavogtų daiktų atsižvelgiant į jų bendrą svorį ir apimtį, jis niekaip negalėjo parsigabenti į namus be specialaus transporto. Kaip parodė nukentėjusysis K. B., garažų bendrijos vartai nakčiai visą laiką užrakinami ir yra pakankamai aukšti. Ši aplinkybė įrodo, kad jis (apeliantas), būdamas 1,60 m ūgio niekaip negalėjo įvykdyti vagystės, už kurią buvo nuteistas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo

Iš esmės visi nuteistojo G. P. apeliacinio skundo argumentai siejami su byloje surinktų įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas. Tačiau, kolegijos nuomone, teismas šioje byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatos, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Skundžiamame nuosprendyje teismas pateikė pakankamai išsamią įrodymų analizę, kai kuriuos jų, pvz. R. J. parodymus, kaip prieštaringus ir galimai neobjektyvius, keliančius abejonių, teismas visiškai teisingai atmetė. Kitus įrodymus (nukentėjusiojo K. B., D. Š., L. M. parodymus, kratos pas G. P., daiktų atpažinimų protokolų duomenis), kurie neabejotinai patvirtina nuteistojo kaltę padarius K. B. turto vagystę iš jo garažo, teismas įvertino jų neišskirdamas kaip kad tvirtinama apeliaciniame skunde (kalbant apie L. M. parodymus), nesuteikdamas jiems jokio prioriteto ar pirmenybės, o atsižvelgdamas į jų visetą.

Apeliantas skunde abejoja ir prašo kritiškai vertinti liudytojo L. M. parodymus ir tvirtina, kad K. B. turto vagystę galėjo suorganizuoti pats L. M., kuris jam ir atnešė kratos metu jo bute rastus iš nukentėjusiojo garažo pagrobtus daiktus. Tačiau šis teiginys prieštarauja logikai, nes didesnė dalis iš nukentėjusiojo garažo pagrobtų daiktų buvo rasta išslapstyta nuteistojo nuomotame bute (orkaitėje, už radiatoriaus ir pan.). Pirmos instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad nuteistajam nebuvo jokios prasmės į gerus, paklausius ir nesunkiai parduodamus daiktus, t.y. į sportinius kostiumus, mainyti ir du šokoladus, kurie buvo pagrobti iš nukentėjusiojo garažo su visais kitais daiktais. Kita vertus, tikint šia nuteistojo versija sunku yra paaiškinti, kodėl L. M., neva tai pagrobęs nukentėjusiojo daiktus ir iškeitęs juos su apeliantu į sportinę aprangą, tuoj pat dalį jų (degtinę, kelias dėžutes su grandinėmis benzopjūklams, šokoladus, lemputes) atnešė ir atidavė K. B.. Šiuo atveju įtikinamesni yra L. M. parodymai, kad šiuos daiktus jis nupirko iš G. P. ir atidavė juos nukentėjusiajam įsitikinti, ar tai jo pagrobti daiktai. Būtent tai patvirtino ir pats K. B.. Nuteistasis įsitikinęs, kad L. M. tyčia siekė, kad jis (apeliantas) būtų nuteistas dėl šios vagystės, apkalbėjo jį keršydamas už kažkada tai pavogtą jo automobilį, kuomet šis buvo įsitikinęs, jog automobilį pavogė būtent nuteistasis. Tačiau šie apelianto argumentai yra visiškai nepagrįsti, byloje nėra surinkta jokių juos patvirtinančių faktinių duomenų. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme L. M. parodė, kad iš jo nebuvo pagrobtas joks automobilis, o prieš kelis metus pavogus jo brolio automobilį, jis iš tiesų kreipėsi į nuteistąjį klausdamas, gal šis turi kokios nors informacijos apie vagystę. Tai nepatvirtina, kad L. M. turėjo realų pagrindą kaltinti apeliantą nebūtais dalykais, tokiais kaip turto vagystė. Priešingai, kad po šio įvykio L. M. ir G. P. toliau bendravo draugiškai, neturėjo jokių konfliktų, patvirtino ir jie patys – pagal jų parodymus G. P. atnešdavo parduoti L. M. įvairius daiktus, lankėsi pas jį su drauge, užeidavo išgerti kavos, naudodavosi šio telefonu ir pan. Taigi jokių duomenų, kad L. M. turėjo pagrindą jį apkalbėti ar keršyti, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis versiją apie L. M. kaip apie galimą šio nusikaltimo organizatorių ar vykdytoją išsakė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu tvirtindamas, kad pas jį bute rastus iš K. B. garažo pagrobtus daiktus pirkęs turguje. Taip jis tyčia klaidino ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus, kai atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje nuteistasis nurodė visiškai svetimus žmones ir vietas, iš kur jis neva tai pirko pavogtus daiktus. Šie nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu visiškai buvo paneigti. G. P. bandymas savo parodymų keitimą pateisinti laisvės atėmimo vietose nusistovėjusiais principais ar tradicijomis (būdamas sulaikytas negalėjo skųsti kito žmogaus) yra visiškai neįtikinamas. Įvertinus faktines bylos aplinkybes (G. P. ir jo draugę prie garažo matė ne tik L. M., bet ir K. B.) bei L. M. asmenybę (jis dirbo, gerai sutarė su nukentėjusiuoju, pats ėmėsi jam padėti) daug labiau suprantama ir logiška pirmos instancijos teismo išvada, kad nuteistasis tokiu būdu pabandė visą kaltę suversti jį iš esmės demaskavusiam liudytojui. Pagaliau, L. M. parodymai yra visiškai nuoseklūs, dėl esminių aplinkybių praktiškai sutampa su nukentėjusiojo K. B., liudytojos D. Š. parodymais, yra patvirtinti kitais bylos įrodymais – įvykio vietos apžiūros, kratos, daiktų apžiūros protokolų duomenimis. Tenkinant nuteistojo prašymą ir L. M. apklausus apeliacinės instancijos teisme, liudytojas patvirtino savo parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teisėjui. Todėl, abejoti liudytojo parodymais ir juos vertinti kitaip, nei tai padarė pirmos instancijos teismas, nėra jokio pagrindo.

Net keli iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų yra siejami su liudytojos R. J. parodymais šioje byloje. Visų jų esmė – teismas neturėjo jais remtis nuosprendyje įrodinėdamas jo kaltę. Kadangi, kaip jau minėta ir šioje nutartyje, šios liudytojos parodymų apylinkės teismas nepripažino įrodymais ir nuosprendyje juos atmetė kaip prieštaringus ir galimai neobjektyvius, nes liudytoja buvo nuteistojo draugė, kolegija jų neanalizuoja ir detaliau dėl jų nepasisako. Šia prasme pažymėtina tik viena – ikiteisminis tyrimas prieš R. J. nutrauktas nesurinkus pakankamai jos kaltę patvirtinančių įrodymų (1 t., 159 – 160 b.l.), o ne dėl to, kad prieš ją buvo naudota prievarta ar pan., kaip kad nuteistasis nurodo savo apeliaciniame skunde.

Ikiteisminio tyrimo metu pas G. P. buvo rasta tik dalis iš nukentėjusiojo pagrobtų daiktų, likusi jų dalis (benzopjūklai, metalo pjovimo mašinėlė, kiti apeliaciniame skunde paminėti daiktai) rasti nebuvo. Galima sutikti, kad bendrai imant jų svoris turėjo būti nemažas, tačiau tai nereiškia, kad visi šie daiktai iš garažo buvo išnešti per vieną kartą ir buvo laikomi bute, kur gyveno nuteistasis. Apeliantas tvirtina esąs mažo ūgio ir nebūtų galėjęs jų perkelti per garažų bendrijos vartus. Tačiau, atskirai paėmus kiekvieną iš daiktų jie nėra tokie sunkūs, kad sveikas pilnametis vyras jų negalėtų permesti ar perkelti per tvorą ar vartus ir po to juos paslėpti. Be to, nukentėjusysis K. B. teisme parodė, kad vartai buvo uždaromi, kad neišvažiuotų mašinos, o juos perlipti galėjo bet kas. Todėl, vsuomoje šiuos apelianto argumentus kolegija vertina kaip jo eilinį bandymą savaip vertinti įvykio aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus ir juos atmeta. Kolegijos nuomone, šioje byloje pilnai pakanka faktinių duomenų, kad K. B. turtą iš jo garažo pagrobė būtent G. P., jo kaltė neginčijamai įrodyta, jo veika atitinka BK 178 str. 2 d.

Nuteistojo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytas prašymas panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui papildyti ikiteisminį tyrimą, yra visiškai nemotyvuotas ir negali būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teisme jo paties prašymu buvo atliktas įrodymų tyrimas, t.y. teismas apklausė liudytoją L. M., daugiau jokių naujų prašymų rinkti ar tirti kitus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, kaip beje ir baigus byloje ikiteisminį tyrimą ar pirmos instancijos teisme, nuteistasis neturėjo.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę G. P., t.y. parinkdamas bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatydamas jos dydį ir bei galutinę subendrintą bausmę, apylinkės teismas nepažeidė BK 41, 54 str. numatytų bausmės skyrimo pagrindų ir sąlygų.

Apylinkės teismas tinkamai įvertino nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį – padarytas apysunkis, tyčinis, baigtas, savanaudiškas nusikaltimas. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių. Pirmos instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino neigiamą nuteistojo asmenybę: jis ankščiau teistas ne vieną kartą, šį nusikaltimą padarė turėdamas teistumą, niekur nedirbo, ir pagrįstai paskyrė jam bausmę, kuri artima sankcijoje už šią nusikalstamą veiką nustatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Kolegijos nuomone, G. P. paskirta bausmė yra teisinga, t.y. ne per griežta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.