Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Loreta Masevičiūtė, sekretoriaujant Eglei Pukinskaitei, dalyvaujant ieškovui J. A., jo atstovui advokatui Tomui Ridikui, trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovui Tautvydui Šukiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. ieškinį dėl preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties (toliau Sutarties) patvirtinimo ir pripažinimo galiojančia, pareikštą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie FM, trečiuoju asmeniu byloje esant Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Liudytojas A. E. parodė, kad J. U. jį įgaliojo pasirašyti turto pardavimo sutartį, nes buvo kaimynai, beveik su juo gyveno. Šis pas jį kreipdavosi su bėdomis. J. U. sunkiai rašė, todėl kur reikėdavo, visur jie dalyvaudavo. J. U. tikroji valia buvo parduoti sodybą. Pardavęs sodybą šis būtų gyvenęs pas jį, nes J. U. prižiūrėjo. Globa nebuvo priskirta. Rūpybos dokumentus buvo pradėjęs tvarkytis, nes J. U. ant patalo gulėjo, sunkiai vaikščiojo. Sutartį su J. A. sudarinėjo prieš metus. Pinigus paėmė grynais, o 3.000 Lt „papuolė“ į jo žmonos sąskaitą. Pinigus J. U. gavo grynais ir jie buvo pas J. U.. Sutartį tikrai pasirašė, turi jos originalą. J. U. buvo jį įgaliojęs paimti pinigus už parduodamą turtą. Pasirašant sutartį J. U. jau buvo pas jį, šį prižiūrėjo. Po sutarties pasirašymo J. A. sodino medelius, „aptvarkėm sodybą“ kiek buvo įmanoma. Aplinkiniai žmonės žinojo, kad J. U. sodybą pardavė. J. A. norėjo, kad sutartis būtų kuo greičiau patvirtinta, jis skambindavo, atvažiuodavo. J. U. irgi norėjo, kad viskas būtų kuo greičiau sutvarkyta. J. U. nevengė pasirašyti sutarties, tik vis atidėliojo pasirašymą sakydamas, kad spės. Pats seniau dirbo, tai ir pats neprisiruošė. J. U. buvo geros sveikatos. Nežino kur yra pinigai po J. U. mirties. J. U. jiems duodavo pinigų kai paprašydavo. Bet pas jį vis ateidavo lankytojų, tai ir tiems jis pinigų duodavo. J. U. jiems davė apie 10.000 Lt, o kiti pinigai buvo pas jį patį (b.l. 91-92).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

J. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo sodybą ir 2,24 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 7, 8, 13-32, 34-36, 37). 2011-02-28 J. U. pasirašė įgaliojimą, kuriuo A. E. įgaliojo parduoti visą jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, užsakyti ir gauti pardavimui reikalingus dokumentus (taip pat ir kadastrinius matavimus), atlikti pastatų inventorizaciją bei teisinę registraciją, atstovauti jį kitose įstaigose, pasirašyti pirkimo-pardavimo dokumentus, gauti pinigus už parduodamą turtą (b.l. 9-10). Iš 2011-03-01 sudarytos Preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad J. U., atstovaujamas A. E., sudarė su ieškovu J. A. nekilnojamojo turto – sodybos bei žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Sutartyje nurodyta, kad turtas parduodamas ir perkamas už 25.000 Lt sumą, kad pirkėjas šios sutarties pasirašymo dieną sumoka pardavėjui 22.000 Lt grynaisiais pinigais, o likusią kainos dalį – 3.000 Lt įsipareigoja sumokėti iki 2011-03-10. Pardavėjas šia sutartimi perdavė parduotą turtą naudotis pirkėjui ir įsipareigojo iki 2011-05-31 atlikti žemės sklypo matavimus, įregistruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą ir sutartį patvirtinti pas notarą. Sutarties grafoje – Šalių parašai: yra nurodytas tik pirkėjo vardas ir pavardė bei parašas. Sutarties gale yra ranka parašytas prierašas, kad A. E. 2011-03-01 grynaisiais pinigais gavo 22.000 Lt (b.l. 11-12). Byloje taip pat yra pateiktas dar vienas tos pačios sutarties egzempliorius su grafoje – Šalių parašai: įrašytu ir A. E. vardu, pavarde bei parašu (b.l. 84-85). Iš dviejų mokėjimo nurodymų matyti, kad 2011-03-08 J. A. R. E. į asmeninę sąskaitą per du kartus pervedė 3.000 Lt (b.l. 38, 39).

Dėl to, ar Valstybinė mokesčių inspekcija yra tinkamas atsakovas šioje byloje.

Nors atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, kad yra netinkama šalis šioje byloje, kad palikimo nepriėmė, nepradėjo paveldėjimo procedūrų, todėl ieškovo teisių nepažeidė, tačiau teismas sutinka su ieškovo atstovo nurodomu argumentu, kad valstybė negali atsisakyti priimti palikimo. Suėjus 18 mėnesių terminui turtas tampa valstybės nepriklausomai nuo to, ar yra kreiptasi dėl liudijimo išdavimo, ar nėra. Ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad teisės normos, reglamentuojančios palikimo priėmimą valstybei, yra imperatyvios, tai reiškia, jog valstybė negali atsisakyti paveldėto turto. Kadangi nuo palikėjo mirties praėjo aštuoniolika mėnesių, dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė, paveldėjimo bylų nėra užvesta ir teisės liudijimų išduota nebuvo, turto paveldėjimas perėjo valstybei, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija yra tinkama šalis šioje byloje.

Dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimo ir pripažinimo galiojančia.

Lietuvos Respublikos CK 6.305 str. 1 d. įtvirtinta bendroji taisyklė, apibrėžianti pirkimo –

pardavimo sutartį kaip vienos šalies (pardavėjo) įsipareigojimą perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, ir pirkėjo įsipareigojimą priimti daiktą (prekę) bei sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Teismas sprendžia, kad iš Sutartyje nustatytų šalių teisių ir pareigų turinio matyti, jog šalys tarėsi dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties ne ateityje, o šiuo metu, todėl sudaryta Sutartis, nors ir pavadinta preliminaria, atitinka pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas. Tačiau, nekilnojamojo turto perleidimo sutartis yra specifinė sutarties formos ir momento, nuo kurio sutartis laikoma sudaryta, požiūriu. Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma. Notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro tokią sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (CK 6.159 str., 6.181 str. 4 d., 6.393 str. 1 ir 2 d). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad jeigu pagal faktines aplinkybes būtų konstatuota, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių turto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos Lietuvos Respublikos CK 1.93 str. 4 d. ir CK 6.309 str. 3 d. normų pagrindu, o tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu. Kasacinio teismo praktikoje taip pat suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios.

Šioje byloje šalys ginčija sodybos bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sandorį. Ieškovas nurodo, kad jis minimą Sutartį įvykdė, tik J. U., atstovaujamas A. E., vengė ją patvirtinti pas notarą. Atsakovo teigimu, ginčo Sutartis neturėtų būti tvirtinama dėl to, kad yra pasirašyta tik ieškovo, ir kad per preliminarioje sutartyje nustatytus terminus nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė ją sudaryti pasibaigia.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Respublikos CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Šiuo atveju vertinant bylos faktinius duomenis bei kitas reikšmingas aplinkybes svarbu pastebėti, ginčo Sutartyje įrašytas prierašas, kuriame nurodyta, kad A. E. gavo iš ieškovo 22.000 Lt pinigų sumą, nepatvirtina, jog minėtą sumą gavo turto savininkas J. U.. Dalis pinigų sumos (3.000 Lt) buvo pervesta į R. E. asmeninę sąskaitą, kuri nėra J. U. įgaliotinė, taigi ir J. A. netinkamai įvykdė įsipareigojimą sumokėti už perkamą turtą Sutartyje užfiksuotu būdu – sumokėti pardavėjui (Sutarties 2.3. punktas). Abejonę, kad J. U. negavo sumokėtų pinigų sustiprina ir liudytojo A. E. paaiškinimai, kad iki mirties J. U. gyveno jo namuose, pinigus J. U. gavo grynais ir jie buvo pas J. U.. Į papildomą klausimą atsakė, kad nežino kur yra pinigai po J. U. mirties. Dalį jų – apie 10.000 Lt, A. E. teigimu, J. U. davė jam, o kitą dalį (apie 15.000) išdalino jį lankiusiems asmenims, nors bylos duomenimis J. U. buvo geros sveikatos, tik sunkiai vaikščiojo ir mirė netikėtai praėjus tik vienam mėnesiui ir dviem savaitėms laiko nuo ginčo Sutarties sudarymo. Taigi, neturėdamas artimųjų, iššvaistyti tokią pinigų sumą per gana trumpą laikotarpį jį lankiusiems asmenims, yra neprotingas, sveiko žmogaus poelgis, kai paties ieškovo teigimu, J. U. pirmojo susitikimo su ieškovu J. A. metu pasakė, kad jam reikia pinigų (b.l. 91). Antra, nors nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi J. A. įsipareigojo likusią nesumokėtą 3.000 Lt pinigų sumą sumokėti iki 2011-03-10, tačiau 2011-03-08 dviejuose pavedimuose yra nurodyta, jog tai „avansas už sodybą“, nors suma yra labai maža ir avansu ją pavadinti toje situacijoje, kai buvo sumokėta praktiškai visa pinigų suma už perkamą sodybą (22.000 Lt), yra nelogiška. Abejotina ir tai, ar sutartis buvo sudarinėjama tikrai 2011-03-01, nes ir paties ieškovo teigimu, jis sodybą pirko vasaros laikotarpiu, negalėjo tiksliai paaiškinti kada ir kaip buvo susitarta dėl jos pirkimo. Byloje esantys įrodymai nesuteikia pagrindo teigti, kad ieškovas įvykdė pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėjo sutartyje sulygtą sumą ir ją turto savininkas J. U. gavo. Taip pat byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad J. U. vengė Sutartį patvirtinti pas notarą. Ieškovo teigimu, sodybai nebuvo atlikti kadastriniai matavimai. Todėl prašant pardavėjo Sutartį įforminti notariškai, buvo atsakoma, jog nebaigti kadastriniai matavimai, kad visus dokumentus tvarkė kaimynas, kad stengėsi prašymą įvykdyti ir pats baigė tvarkyti dokumentus – kadastriniai matavimai buvo atlikti tik šiais metais (b.l. 89-90). Liudytojas A. E. teigė, kad J. U. nevengė pasirašyti sutarties, tik vis atidėliojo pasirašymą sakydamas, kad spės, pats tuo metu dirbo (b.l. 92). Apie jokius žemės sklypui ar sodybai neatliktus kadastrinius matavimus liudytojas net neužsiminė. Teismui pateiktoje Sutartyje yra nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja iki 2011-05-31 atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus, todėl vien J. U. mirties fakto negalima laikyti vengimu Sutartį patvirtinti, nes ir laiko tam padaryti dar buvo likę daugiau nei mėnuo. Visa tai sustiprina abejones, kad jokie žemės sklypo kadastriniai matavimai iki J. U. mirties dar nebuvo užsakyti ir ruošiami daryti, kad 2011-03-08 pavedimais į R. E. asmeninę sąskaitą pervesti 3.000 Lt buvo avansas už sodybos pirkimą, o 2011-03-01 Sutartis galėjo būti pasirašyta ir po J. U. mirties.

Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje nepateikta duomenų, jog Sutartis dėl kainos sumokėjimo būtų ieškovo įvykdyta. Šios aplinkybės nepatvirtina ir tai, kad nuo Sutarties pasirašymo dienos ieškovas paties teigimu turtą prižiūrėjo. Be to, byloje esant abejonėms dėl tikrosios J. U. valios, taip pat nesant įrodymų, kad J. U. būtų vengęs notarine tvarka sudaryti sutartį, tai yra nenustačius faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu, Sutarties patvirtinti ir pripažinti galiojančia teismas neturi teisinio pagrindo, todėl ieškinys atmestinas (CPK 177 str. 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šiuo atveju byloje ginčas kilo dėl sandorio pripažinimo galiojančiu. Teismo vertinimu tai yra turtinis ginčas, kuris susijęs su pirkimo-pardavimo sutarties objekto – sodybos ir žemės sklypo dalies, įgijimu nuosavybės teise, todėl ieškinio suma turi būti nustatoma pagal šio turto rinkos vertę (CPK 85 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas, kreipdamasis į teismą savo ieškinį apmokėjo 142 Lt dydžio žyminiu mokesčiu, jis nėra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistina likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 608 Lt (25.000 Lt – 3 proc. = 750 Lt; 750 Lt – 142 Lt = 608 Lt). Taip pat iš ieškovo priteistinos teismo patirtos išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą bylos šalims (24 Lt) (b.l. 79 str. 1 d., 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 9 p., 86 str., 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 260 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti J. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) šešis šimtus trisdešimt du litus (632 Lt) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas (įmokos kodas išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu – 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Šakių rajono apylinkės teismą.