- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-167-606/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33794-2015-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė (pirm.), Savinijus Katauskas, Violeta Miliuvienė
- Nukentėjusysis
- J. Č.
- Nuteistasis
- R. R.
- Advokatai
- Vitalija Smolenskienė, Alvydas Kvaščevičius
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-167-606/2016
Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33794-2015-7
2016 m. birželio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems (3) metams,
pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta trejų (3) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems (2) metams ir 50 MGL (1883 eurų) dydžio bauda.
Į bausmės laiką įskaityta bausmė iš dalies atlikta pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems (2) metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (564,90 eurų) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš UAB „(duomenys neskelbtini) “ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), bankroto administratorius MB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini)) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorius R. R.) solidariai priteista V. Č. ir J. Č. po 20000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir J. Č. 3599,78 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. nuteistas už tai, kad pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo:
2013 m. gegužės 23 d. su UAB „(duomenys neskelbtini) “, reg. (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktorės I. V., sudarė sutartį Nr. 1007-01 dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių dviejų sublokuotų naudotų aliuminės konstrukcijos medienos džiovyklų su įranga pardavimo ir išmontavimo, kurioje, neturėdamas teisės veikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir interesais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui pateikė ir sutartyje nurodė melagingus duomenis apie tikrąją sutarties šalį – „PIRKĖJĄ“, nurodydamas kad „PIRKĖJAS“ yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus V. Š., už kurį jis sutartyje ir pasirašė. Suklastojus sutartį, iki 2015 m. birželio 15 d. keliais etapais medienos džiovyklų išmontavimo darbai R. R. pavedimu buvo atlikti jo atstovaujamų įmonių – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais.
Be to, R. R. nuteistas ir už tai, kad būdamas darbdaviu, pažeidė Darbų saugos įstatyme nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas:
nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) ir nuo 2014 m. lapkričio 10 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, t. y. turėdamas įgaliojimus įmonių vardu sudaryti darbo sutartis ir, būdamas atsakingu už darbuotojų saugos ir sveikatos darbe reikalavimų įgyvendinimą, nesudaręs darbo sutarties su G. Č., nesuteikęs informacijos apie darbuotojų saugos ir sveikatos organizavimą įmonėse, esamą ir galimą profesinę riziką, neinstruktavęs, kaip saugiai dirbti pavestą darbą, neįrengė kolektyvinių apsaugos priemonių, neparinko ir neišdavė jokių asmeninių apsaugos priemonių, apsaugančių darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, objekte atliekant pavojingus darbus darbams nevadovavo ir nevykdė šių darbų kontrolės, nekontroliavo, kad nedirbtų neblaivūs darbuotojai, tokiu būdu elgdamasis nerūpestingai, 2015-05-14 pavedė jam vykdyti darbuotojo funkcijas, susijusias su pavojingu darbu aukštyje, išmontuojant medienos džiovyklas UAB „(duomenys neskelbtini) “ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą („Darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje. Tuo tikslu darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą <...>“), 25 straipsnio 4 punktą ir 6 punktą („Darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais: užtikrina, kad darbuotojai įsidarbindami ir darbo metu įmonėje gautų išsamią informaciją apie darbuotojų saugos ir sveikatos organizavimą įmonėje, apie esamą ar galimą profesinę riziką, parengtas priemones rizikai šalinti ir (ar) mažinti <...>; organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti darbuotojų instruktavimą užtikrinant, kad darbuotojai būtų instruktuojami priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą, pakeitus darbo organizavimą, pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti naujas technologijas, pakeitus ar priėmus naujus darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus. Nustato darbuotojų mokymo ir žinių iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities tikrinimo tvarką.“), 27 straipsnio 1 dalį („Darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbą įmonėje, jeigu jis neinstruktuotas saugiai dirbti jam pavestą darbą.“), 28 straipsnio 1 ir 2 dalis („Kolektyvinių darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įrengimas darbo vietose ir (ar) darbo patalpose turi būti numatomas darbo ar gamybos technologinių procesų projektavimo metu, įvertinant darbo ar gamybos procesuose naudojamas medžiagas, darbo priemones ir galimus rizikos veiksnius <...>. Jei kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduodamos asmeninės apsaugos priemonės. Asmeninės apsaugos priemonės darbuotojui išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti, neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai ir atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.“). Dėl to, 2015 m. birželio 15 d., apie 16 val., G. Č., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nežinodamas saugaus darbų atlikimo būdo, neprisirišęs apraištais, be šalmo, ant medienos džiovyklos stogo, apie 6 metrų aukštyje, kampiniu šlifuokliu pjaudamas, ir taip atlaisvinęs stogo dangos aliuminio lakštą, ant jo užkrito, ir lakštui įlinkus į vidų, pro atsivėrusį plyšį nukrito ant grindinio, dėl to patyrė daugybinius sunkius sužalojimus ir, išsivysčius dėsningoms komplikacijoms, 2015 m. birželio 28 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo pripažinti lengvinančia aplinkybe tai, jog BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo G. Č. elgesys, be to, už BK 176 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskirti baudą pagal Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio taisykles, o nukentėjusiosioms V. Č. ir J. Č. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 5000 eurų kiekvienai, neturtinę žalą priteisti solidariai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nurodo, kad padarė nesunkią ir neatsargią nusikalstamą veiką, dėl jų prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Turi šeimą, prižiūri ir išlaiko nepilnamečius vaikus, turi nuolatinį darbą, yra aktyvus (duomenys neskelbtini) progimnazijos, kurioje mokosi vaikai, bendruomenės narys, vadovauja mokyklos tarybai.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama nukentėjusiojo asmens rizikingas elgesys, turėjęs įtakos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nustatė, kad nukentėjusysis G. Č. dirbdamas ant medienos džiovyklos stogo, buvo neblaivus. Ši aplinkybė nustatyta ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad 2015-06-15, apie 16.45 val. paimtame nukentėjusiojo kraujyje rasta 3,20 promilės alkoholio, t. y. nukentėjusysis darbo vietoje ir darbo metu buvo sunkaus girtumo laipsnio (nelaimingas atsitikimas įvyko 2015-06-15, apie 16 val.). Nukentėjusysis negalėjo medienos džiovyklos stogo ardymo darbų atlikti užsilipęs ant stogo, tuo labiau ardyti stogo konstrukciją (stogo dangos aliuminio lakštą) užsilipęs ant jos. Ardant medienos džiovyklos stogo dangos aliuminius lakštus, nukentėjusysis turėjo naudotis žirkliniu keltuvu, buvusiu darbų atlikimo vietoje, ir stogo dangos aliuminius lakštus ardyti iš apačios. Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo sunkus girtumas įtakojo tai, kad jis nepaisė, ignoravo medienos džiovyklos stogo dangos ardymo reikalavimus, nesinaudojo tokiems darbams atlikti būtinu darbo įrankiu, žirkliniu keltuvu. Nukentėjusysis turėjo ir galėjo žinoti, jog užsilipęs ant ardomo medienos džiovyklos stogo dangos aliuminio lakšto, kelia realų pavojų savo sveikatai ir gyvybei, ir tai pripažintina rizikingu nukentėjusiojo elgesiu atsiradusiems padariniams. Taigi, nukentėjusiojo sunkus girtumas ir medienos džiovyklos stogo ardymo darbų reikalavimų ignoravimas, apelianto nuomone, pripažintina nukentėjusiojo rizikingu elgesiu ir jo (apelianto) atsakomybę švelninančia aplinkybe.
Nuteistasis R. R. nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šiuo atveju atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir rizikingas nukentėjusiojo G. Č. elgesys, turėjęs įtakos BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Už BK 176 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskyrus bausmės rūšį – baudą, bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai ir paskirtis.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiųjų reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, pagrįstai nurodė, jog nukentėjusiosios nepagrindė prašomos priteisti žalos dydžio, nenurodė, kuo pasireiškė patirta neturtinė žala. Pagrįstai atsižvelgta ir į tai, kad žuvusysis G. Č. dirbo, būdamas neblaivus, sunkaus girtumo laipsnio. Įvertinus vien tai, jog nukentėjusiosios patyrė išgyvenimus, mirus artimam žmogui, bei atsižvelgus į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis. Teismas nepagrįstai nurodė, jog 20000 eurų neturtinės žalos priteisimas kiekvienam iš nukentėjusiųjų atitinka ir teisminę praktiką. Pagal teismų suformuotą praktiką šio pobūdžio bylose, neturtinė žala nukentėjusiesiems įvertinama 5000 eurų (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-462/2012, 2K-326/2012, 2K-572/2013). Apeliantas pažymi ir tai, kad nukentėjusioji J. Č. iki įvykio kartu su žuvusiuoju G. Č. negyveno, nevedė bendro ūkio jau mažiausiai metus laiko. Jų santuoka tuo metu buvo formali, todėl šios nukentėjusiosios patirta neturtinė žala nėra tokio dydžio, kokį nustatė pirmosios instancijos teismas.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras, nukentėjusioji J. Č., nukentėjusiųjų J. Č. ir V. Č. atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009).
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį neginčija, tačiau mano, kad nusikalstamos veikos pagal BK 176 straipsnio 1 dalį padarymui, turėjo įtakos rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, nes nukentėjusysis G. Č. dirbo girtas, jam buvo nustatytas sunkus girtumas, be to, jis ignoravo medienos džiovyklos stogo ardymo darbų reikalavimus, todėl ši aplinkybė turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsižvelgus į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei rizikingą nukentėjusiojo G. Č. elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nuteistojo R. R. teigimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai ir jos paskirtis, būtų pasiekti pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskyrus ir švelnesnes bausmės rūšis – baudas. Taip pat, apelianto nuomone, kiekvienai nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis ir turėtų būti sumažintas iki 5000 eurų kiekvienai.
Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-386/2012, 2K-538-788/2015) rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. nurodė, kad nukentėjusysis G. Č. darbo vietoje ir darbo metu buvo sunkaus girtumo laipsnio, be to, teigė, kad nukentėjusysis negalėjo medienos džiovyklos stogo ardymo darbų atlikti užsilipęs ant stogo, tuo labiau ardyti stogo konstrukciją (stogo dangos aliuminio lakštą) užsilipęs ant jos. Ardant medienos džiovyklos stogo dangos aliuminius lakštus, nukentėjusysis turėjo naudotis žirkliniu keltuvu, buvusiu darbų atlikimo vietoje, ir stogo dangos aliuminius lakštus ardyti iš apačios. Nukentėjusysis turėjo ir galėjo žinoti, jog užsilipęs ant ardomo medienos džiovyklos stogo dangos aliuminio lakšto, kelia realų pavojų savo sveikatai ir gyvybei, ir tai pripažintina rizikingu nukentėjusiojo elgesiu atsiradusiems padariniams.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys dėl nuteistojo R. R. apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad nukentėjusysis G. Č. dirbo girtas, jam buvo nustatytas sunkus girtumas, be to, jis ignoravo medienos džiovyklos stogo ardymo darbų reikalavimus, visiškai nemažina nuteistojo R. R. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo bei nesudaro pagrindo pripažinti šių aplinkybių nuteistojo R. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Iš ikiteisminiame tyrime duotų ir teisiamajame posėdyje ištirtų V. K. parodymų matyti, kad R. R., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, jam ir P. A. parodė tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją ir angarą, kurį reikėjo griauti, po to parodė, kur motelis, apgyvendino ir išvažiavo. Liudytojo nuomone, direktorius pats nelabai suprato, kokius tiksliai darbus reikėjo atlikti, tiesiog tik pasakė, kad reikės išardyti angarą. Darbus organizavosi patys. Ardymo darbus pradėjo nuo stogo. Direktorius išdavė darbui reikalingus įrankius, tačiau kokių nors apsaugos reikmenų – kaip šalmų, saugos diržų ar panašiai – jie negavo. Kitą dieną jie patys nuėjo į objektą ir dirbo. Direktorius atėjęs nebuvo. Trečią dieną direktorius atvežė dar vieną vyrą – G. Č., kuris turėjo dirbti kartu su jais. Kaip suprato, šis vyras jau buvo dirbęs objekte ir anksčiau. G. Č., būdamas ant stogo, elektriniu kampiniu šlifuokliu su diskeliu pjaustė skardas. Vakare grįžę į motelį išgėrė alkoholio. Iš G. Č. būklės buvo matyti, kad jis girtavo jau ne vieną dieną, nes jam drebėjo rankos. Darbo grafiko jiems niekas nurodęs nebuvo. Ryte trise išgėrė dar apie du litrus alaus. Tą dieną G. Č. ant stogo vėl pjaustė skardas, o jis su P. A. keltuvu pasikeldavo iki viršaus, nuardydavo metalinę konstrukciją ir vėl nusileisdavo į apačią. Jokios specialios apsauginės aprangos ir priemonių nei jiems, nei G. Č. niekas nedavė. G. Č. taip pat neturėjo jokių apsaugos diržų prisitvirtinimui. Kai G. Č. nukrito nuo stogo, P. A. paskambino R. R., tačiau direktorius į objektą neatvažiavo. Po nelaimės jie į objektą dirbti nebėjo, tačiau direktorius atvažiavo jų paimti tik po dviejų dienų (t. 2, b. l. 27–29).
Iš ikiteisminiame tyrime duotų ir teisiamajame posėdyje ištirtų P. A. parodymų nustatytos analogiškos aplinkybės, kad direktorius R. R. nedavė jiems, kaip darbuotojams, jokių šalmų, saugos diržų ar kitokių saugos priemonių, apie darbų saugą neaiškino nieko. Visi dirbo vilkėdami tik savo pačių turimais paprastais rūbais. Jokio grafiko direktorius nustatęs nebuvo taip pat. Prieš nelaimę, iš vakaro, jis, V. K. ir G. Č. vartojo alkoholinius gėrimus. Ryte išgėrę keletą litrinių butelių alaus, apie 9-10 val. išėjo dirbti. G. Č. ant stogo pjaustė skardas. Kaip jis nukrito nuo stogo, liudytojas nematė. G. Č. nebuvo prisitvirtinęs jokiais diržais, neturėjo šalmo. Po nelaimės R. R. į objektą neatvažiavo (t. 2, b. l. 38–40).
Iš aptartų liudytojų V. K. ir P. A., kurie įvykio dieną dirbo tame pačiame objekte su žuvusiuoju G. Č., parodymų aiškiai matyti, kad direktorius R. R. nurodė V. K., P. A. ir G. Č. atlikti pavojingus medienos džiovyklų ardymo darbus, tačiau nė vienam iš jų neišdavė asmeninės apsaugos priemonių, apsaugančių darbuotojus nuo kritimo iš aukščio, neinstruktavo dėl darbo saugos ir niekas nevadovavo konstrukcijų ardymo darbams, nekontroliavo, kad jie nedirbtų neblaivūs. Iš liudytojo V. K. parodymų matyti, kad pagal G. Č. būklę, buvo galima suprasti, kad jis girtavo jau ne pirmą dieną, t. y. dar prieš atvežant į objektą, kuriame ir įvyko nelaimė. Aplinkybę, kad G. Č. dažnai būdavo po išgertuvių, ir dėl to jo ir anksčiau negalėdavo vežti į darbą, teisiamajame posėdyje patvirtino ir pats R. R., pripažino, kad turėjo kontroliuoti situaciją darbo vietoje (t. 3, b. l. 114, 116). Tačiau R. R. ne tik, kad neišdavė darbininkams atitinkamų asmens saugos priemonių, neinstruktavo jų dėl darbo saugos ir reikalavimų, kaip tinkamai turi būti atlikti pavesti darbai, bet, net iš anksto žinodamas apie G. Č. pomėgį alkoholiui, darbininkų būklės nekontroliavo ir neužtikrino, kad jie kiekvieną dieną, prieš pradėdami dirbti, būtų blaivūs. Kad nelaimingas atsitikimas įvyko būtent dėl to, jog prieš atliekant medienos džiovyklų ardymo darbus, buvo neidentifikuoti pavojingi rizikos veiksniai, galintys atsirasti metalinių konstrukcijų ardymo metu, neparengtos ir neišduotos asmeninės apsaugos priemonės, apsaugančios darbuotojus nuo kritimo iš aukščio, kad niekas nevadovavo konstrukcijų ardymo darbams, nekontroliavo, kad nedirbtų neapmokyti, neinstruktuoti ir neblaivūs darbuotojai, nustatė ir Nelaimingo atsitikimo darbe akte užfiksavo Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojai (t. 1, b. l. 119–120, 121).
Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, akivaizdu, kad R. R. nekontroliavo savo darbininkų, todėl G. Č. dirbo neblaivus, be to, iš esmės nesiėmė jokių priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, kurios saugotų darbininkus nuo galimų rizikos veiksnių, jų neinstruktavo kaip saugiai dirbti. Pažymėtina, kad šiuo atveju G. Č. dirbo neblaivus ne dėl to, kad nepakluso R. R. nurodymui nedirbti neblaiviam, o dėl to, kad jo niekas nekontroliavo. Aptartos aplinkybės parodo, kad nuo pat pradžių, pats R. R., neišduodamas darbininkams asmens apsaugos priemonių, neinstruktuodamas dėl medienos džiovyklos stogo ardymo darbų reikalavimų laikymosi, nekontroliuodamas, kad darbininkai dirbtų blaivūs, elgėsi ne tik, kad nerūpestingai, bet ir sudarė sąlygas darbininkams, netgi ir būnant blaiviems, rizikuoti savo sveikata ir gyvybe. Todėl R. R. apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis turėjo ir galėjo žinoti, jog užsilipęs ant ardomo medienos džiovyklos stogo dangos aliuminio lakšto, kelia realų pavojų savo sveikatai ir gyvybei, vertintinas kaip R. R. pasiteisinimas ir siekimas sušvelninti savo padėtį bei nėra pagrindo sutikti su tuo, kad G. Č. ignoravo džiovyklos stogo ardymo darbų reikalavimus, kurie net nebuvo jam išaiškinti, ir iš viso nebuvo sudarytos galimybės jų laikytis. Todėl apeliaciniame skunde R. R. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis G. Č. dirbo girtas, jam buvo nustatytas sunkus girtumas, be to, jis ignoravo medienos džiovyklos stogo ardymo darbų reikalavimus ir taip elgėsi rizikingai, visiškai nesudaro pagrindo pripažinti R. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog neatsakingas nukentėjusiojo elgesys – pavojingų darbų atlikimas, ir net 6 metrų aukštyje, esant neblaiviam, įtakojo paties nelaimingo atsitikimo kilimą, o ne R. R. veiksmus, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje; be to, įtakojo tik tam tikra dalimi, šios bylos aplinkybių kontekste asmens neblaivumas nebuvo vienintelis, juolab lemiantis veiksnys pasekmių atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė – tai, jog G. Č. dirbo neblaivus, vertintina su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą.
Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistojo R. R. asmenybę, į tai, kad ankstesniu nuosprendžiu jam buvo paskirta bausmė – bauda, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Nuteistasis R. R. anksčiau teistas Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tyčinės savanaudiškos nusikalstamos veikos, nukreiptos prieš valdymo tvarką, susijusią su dokumentų klastojimu, priskiriamos nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis) kategorijai, bei pagal BK 176 straipsnio 1 dalį už neatsargaus dėl nusikalstamo nerūpestingumo nusikaltimo, nukreipto prieš asmens socialines teises, pažymėtina, dėl kurio žuvo žmogus, padarymą, baustas administracine tvarka. Nors nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei nenustatyta sunkinančių aplinkybių, tačiau pažymėtina, kad R. R. Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas 50 MGL dydžio bauda, kurią privalėjo sumokėti iki 2014-04-08, tačiau jos nesumokėjo. Ir tai leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistajam paskirta bausmė – bauda, jo elgesio tinkamai neįtakoja. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis neatlygino ir nusikaltimu padarytos turtinės žalos. Todėl, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti R. R. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, į tai, kad, nors nusikalstama veika, numatyta BK 176 straipsnio 1 dalyje, padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, tačiau yra su negrįžtamomis pasekmėmis, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, apylinkės teismas nuteistajam R. R. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 176 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai ir teisėtai paskyrė griežčiausias bausmės rūšis –laisvės atėmimą – bei tinkamai nustatė šios bausmės rūšies dydžius, kurie yra mažesni negu sankcijose už šių nusikalstamų veikų padarymą numatyti laisvės atėmimo bausmės vidurkiai. Pažymėtina, kad apylinkės teismo nustatyta nuteistojo R. R. atsakomybė lengvinanti aplinkybė, buvo viena iš sąlygų pritaikyti jam BK 64¹ straipsnio nuostatas (BK 64¹ straipsnio 2 dalis) ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad R. R. dirbas, išlaiko nepilnamečius vaikus, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams.
Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam R. R. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę. Teismo R. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, neprieštarauja teisingumo principui.
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. nesutinka ir su priteistos nukentėjusiosioms V. Č. ir J. Č. neturtinės žalos dydžiais.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.
Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Konkrečios žalos padarymo aplinkybės turi būti vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama išankstinės reikšmės.
Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo, susijusio su darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų (BK 176 straipsnio 1 dalis).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai akcentavo, jog nukentėjusiosios J. Č. ir V. Č. pareiškime dėl neturtinės žalos atlyginimo, padarytos žalos visiškai nepagrindė. Iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustos kaip liudytojos J. Č. parodymų matyti, kad ji iki įvykio ir įvykio metu su savo vyru G. Č. kartu negyveno, nes buvo apsipykę, norėjo pagyventi atskirai. Ji nežinojo ir kiek laiko bei kur tiksliai vyras dirbo, nes apie šiuos dalykus su vyru nekalbėdavo. Jos dukra V. Č. gyveno kartu su tėvu, iš jos sužinojo ir apie vyro nelaimę (t. 1, b. l. 177–179). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja V. Č. parodė, kad ji gyveno kartu su tėvu G. Č.. Kai tėvas būdavo išvykęs dirbti, ji bendraudavo su juo telefonu, paskutinį kartą bendravo su juo 2015-06-14. 2015-06-15, apie 23 val., į namus atvykęs R. R. pranešė, kad įvyko nelaimė – tėvas nukrito nuo stogo ir yra ligoninėje, reanimacijos skyriuje. 2015-06-16 ryte kartu su tėčio seserimi nuvyko į ligoninę, (duomenys neskelbtini) . Nuo tos dienos prie tėčio nuolat budėjo iki pat jo mirties. Tėtis atgavęs sąmonės nebuvo. Dėl tėčio mirties patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus (t. 1, b. l. 169–171). Teisiamajame posėdyje nukentėjusiosios apklaustos nebuvo. Nagrinėdamas R. R. bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nutarė atlikti įrodymų tyrimą bei apklausti nukentėjusiąją J. Č..
Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji J. Č. parodė, kad paskutiniu metu su vyru G. Č. buvo susipykę, kaip susipykstama kiekvienoje šeimoje, tačiau vis tiek vedė bendrą ūkį, biudžetas buvo bendras ir skirtis nesiruošė. Ji iki įvykio savaitę, gal dvi, buvo pas savo tėvus, nes tėvai sirgo ir juos reikėjo slaugyti. Tačiau grįždavo į namus, kuriuose gyveno jos vyras ir dukra, tvarkydavo namus, ruošdavo valgį. Tėvus slaugo ir iki šiol. Dėl vyro mirties ji ir dukra patyrė stresą, lankėsi pas šeimos gydytoją, vartoja vaistus nuo streso, tačiau medicininių duomenų nepateikė, nes pirmosios instancijos teisme pasakė, kad jos dalyvavimas nėra būtinas. Vyrą lankė ligoninėje savaitgaliais, nes savaitės dienomis dirbo nuo 9 val. iki 20 val., taip pat ji vyrą palaidojo. Apie vyrui ištikusią nelaimę sužinojo iš dukters. Dukra į ligoninę važiuodavo kas kelintą dieną, todėl pranešdavo apie vyro sveikatos būklę. Darbdavys skambino ne jai, o dukrai, nes žinojo dukros telefono numerį. Dukra su tėvu buvo labai artimi, jie vienas be kito negalėjo (t. 3, b. l. 148–149).
Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad žuvusiojo G. Č. duktė ir jo žmona dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų patyrė dvasinių išgyvenimų. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiosioms J. Č. ir V. Č. po 20000 eurų neturtinei žalai atlyginti, neatsižvelgė į kiekvienos nukentėjusiosios buvusius asmeninius santykius su žuvusiuoju G. Č., nepakankamai atsižvelgė į nusikaltimus padariusio asmens bei nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą, ne visiškai įvertino aplinkybių visumą, be to, nepakankamai atsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinė žala atlieka kitokią funkciją, t. y. kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Be to, itin didelis neturtinės žalos priteisimas iš kaltininko neleidžia pasiekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.
Nustatant nukentėjusiosioms J. Č. ir V. Č. priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, pasekmes – nuteistasis R. R. padarė ne tyčinį, bet neatsargų nusikaltimą dėl nerūpestingumo, susijusį su darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimais. Kita vertus, nors veika ir neatsargi, bet nusikalstamas nerūpestingumas sukėlė negrįžtamas pasekmes – buvo sunkiai sutrikdyta G. Č. sveikata ir dėl to jis ligoninėje mirė. Akivaizdu, kad dėl tokių nuteistojo nusikalstamų veikų abi nukentėjusiosios patyrė dvasinius išgyvenimus. Šiuo atveju J. Č. neteko vyro, o V. Č. tėvo. Iš aptartų J. Č. ir V. Č. parodymų visumos nustatyta, kad J. Č., nors, jos teigimu, ji su vyru ir vedė bendrą ūkį, tačiau jų santykiai paskutiniu metu nebuvo labai artimi, ji iš esmės savo vyro asmeniniu gyvenimu nesidomėjo. Nors J. Č. teigimu, ji iš karto pas vyrą į ligoninę nenuvažiavo, nes dirbo, pas jį nuvažiavo savaitgalį, tačiau tai, jog ji, žinodama apie kritinę savo vyro būklę, į ligoninę nuvažiavo tik po penkių dienų, nes nelaimingas atsitikimas įvyko – 2015-06-15 – pirmadienį, taip pat iš esmės nepaneigia to, kad jos ir G. Č. santykiai labai artimi nebuvo. J. Č. savo teiginių, kad dėl patirtų išgyvenimų lankėsi pas gydytojus, gėrė vaistus nuo streso, rašytiniais duomenimis nepatvirtino. Tačiau šiuo atveju nepaneigta aplinkybė, kad J. Č. savo vyrą palaidojo, nors jų santykiai labai geri ir nebuvo, tačiau tai parodo, kad tarp jos ir vyro ryšys visiškai nutrūkęs nebuvo, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad ji bet kokiu atveju patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. V. Č. santykiai su tėvu buvo geri, ji su tėvu kartu gyveno, nuolat bendravo telefonu ir jam dirbant kitame mieste. Apie nelaimę taip pat buvo pranešta dukrai. Ji jau kitą dieną nuvažiavo pas tėvą į ligoninę, ir buvo šalia jo iki pat mirties.
Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką baudžiamosiose bylose, esant tokiai pat nuteistojo kaltės rūšiai (neatsargumas), panašaus pavojingumo veikai (nusikaltimas, susijęs su darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimais), pasekmėms (nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvo žmogus), taip pat atsižvelgiant ir į tai, kad G. Č. elgėsi lengvabūdiškai, sutiko dirbti nelegaliai, dirbdamas be asmens apsaugos priemonių, kurių nesuteikė darbdavys, dar ir vartojo alkoholį, jam nustatytas net 3,20 promilės girtumas, konstatuoja, jog nukentėjusiosioms J. Č. ir V. Č., priklausomai nuo aptartų reikšmingų bylos aplinkybių, kiekvienos nukentėjusiosios asmeninio santykio su žuvusiu asmeniu, apylinkės teismo nustatytas po 20000 eurų kiekvienai neturtinės žalos dydis būtų neproporcingas patirtiems dvasiniams išgyvenimams, lyginant juos su patirtais dėl tyčinių nusikaltimų žmogaus sveikatai, todėl nukentėjusiajai J. Č. priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 5000 eurų, o nukentėjusiajai V. Č. – iki 10000 eurų.
Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiųjų J. Č. ir V. Č. atstovė advokatė V. Smolenskienė pateikė pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį J. Č. sumokėjo 600 Eur už nukentėjusiosioms suteiktas teisines paslaugas ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 146), bei prašė šias proceso išlaidas priteisti iš nuteistojo R. R. (t. 3, b. l. 148).
Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-374/2012). Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Kolegija pažymi, kad atsikirtimų surašymas ir pateikimas apeliacinės instancijos teismui yra viena iš nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo dalyvavimo bei savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų. Kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų interesais, todėl jie buvo priversti kreiptis į advokatą dėl profesionalios teisinės pagalbos surašant atsikirtimus. Tokios išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, t. y. sumažina neturtinės žalos dydį. Nustatydamas proceso išlaidų dydį, apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, kad nuteistojo R. R. baudžiamoji byla apeliaciniame teismo posėdyje pagal nuteistojo apeliacinį skundą buvo išnagrinėta vieno posėdžio metu, posėdis neužtruko nė valandos laiko (t. 3, b. l. 148, 150), nukentėjusiųjų atstovė atsikirtimų į nuteistojo R. R. apeliacinį skundą neteikė, todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei proporcingai į nuteistojo R. R. apeliacinio skundo dalies patenkinimą, t. y., kad buvo patenkinta iš esmės viena trečioji jo apeliacinio skundo dalis, prašomos priteisti proceso išlaidos proporcingai mažintinos iki 400 eurų.
Esant aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3, 4 punktai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais, kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendį pakeisti.
Iš UAB „(duomenys neskelbtini) “ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), bankroto administratorius MB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini)) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorius R. R.) solidariai priteistą nukentėjusiajai V. Č. 20000 eurų neturtinės žalos dydį sumažinti iki 10000 eurų.
Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), bankroto administratorius MB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) ) ir UAB „(duomenys neskelbtini) “ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorius R. R.) solidariai priteistą nukentėjusiajai J. Č. 20000 eurų neturtinės žalos dydį sumažinti iki 5000 eurų.
Iš nuteistojo R. R. priteisti nukentėjusiajai J. Č. 400 eurų proceso išlaidų už suteiktas teisines paslaugas.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.