- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-06
- Bylos Nr.
- I-221-554/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- V.N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 37.6Kiti su bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygomis susiję klausimai
- 55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2018 m. birželio 27 d. kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2018 m. birželio 27 d.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 3-4) ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 84-85) nurodė, kad atvyko į Marijampolės pataisos namus (toliau – Marijampolės PN) 2015 m. sausio 16 d. Atvykęs buvo patalpintas į karantino kamerą. Karantino patalpos buvo perpildytos, nebuvo lango, mechaninės ventiliacijos sistema buvo silpna, natūralaus apšvietimo nebuvo, o dirbtinis apšvietimas buvo labai silpnas, dėl didelio asmenų skaičiaus neužtekdavo vietos prie stalo, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą.
Nuo 2015 m. sausio 23 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 7 būrį, kuriame buvo kalinamas perpildytoje patalpoje, kurioje gyveno 20 nuteistųjų. Gyvenamąjį plotą dar labiau mažino baldai ir kitas inventorius. 7 būryje buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, nes nebuvo atitverti sienelėmis, todėl atliekant gamtinius reikalus nebuvo visiško privatumo. Buvo per mažas lauko kiemelis, per maža virtuvėlė bei per siauras koridorius. Nuo 2015 m. gegužės 27 d., bausmę atlikinėjo baudos izoliatoriuje kamerose Nr. 25, 22, 20, 18, 7, 5, 3, 24, 15, 16, 17, 1, 2, 4. Kamerose, kurios buvo 14 kv. m ploto, bausmę atlikinėjo 4 asmenys, todėl trūko gyvenamojo ploto, dalį ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Buvo didžiulė drėgmė, ant sienų buvo pelėsis, nebuvo ventiliacijos, ant langų buvo grotos tiek iš vidaus, tiek iš lauko pusės, iš lauko pusės stovėjo aukšta tvora, kuri dengdavo langus ir neleisdavo patekti saulės spinduliams bei grynam orui. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo, o senas surūdijęs lovys. Tualete nebuvo nei spintelės, nei veidrodžio. Apšvietimas buvo labai prastas. Pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, todėl išėjus visiems nuteistiesiems pasivaikščioti, trūkdavo laisvo ploto. Dėl prasto maisto buvo sutrikusi sveikata, pareiškėjas buvo išvežtas į ligoninę.
Teigė, kad dėl prastų sąlygų kreipėsi į administraciją, Psichologinę tarnybą, į psichiatrą, gėrė raminamuosius vaistus. Kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, kad perkeltų jį į būrį, kuriame galėtų atlikinėti bausmę, tačiau neperkėlė. Nurodė, kad prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2018 m. birželio 27 d. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjui atvykus į Marijampolės PN administracija nesupažindino jo su teisės aktais, nesuteikė jokios teisinės literatūros bei raštu neinformavo apie tokias galimybes. Nurodė, kad kai tik sužinojo apie savo teisių pažeidimą, iš karto parašė skundą teismui. Nurodė, kad dėl netinamų kalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, patyrė didelius nepatogumus, jautė emocinę depresiją.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 11-19) nurodė, kad prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas buvo 7 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurios plotas yra 34,36 kv. m, patalpoje buvo iki 11 nuteistųjų, todėl kiekvienam nuteistajam teko 3,12 kv. m ploto. Pareiškėjo teiginiai, kad 7 būryje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nepagrįsti. Marijampolės PN 6, 7 ir 5 būriai naudojasi dviem sanitariniais mazgais, kietieji įrenginiai atskirti sienelėmis ir privatumas buvo užtikrintas. Teisės aktai nenumato kiemų, virtuvėlės ir koridoriaus ploto. Taip pat nenurodo, kiek kvadratinių metrų vienam nuteistajam privalomai tenkančio minimalaus ploto kiemuose, virtuvėlėse ar koridoriaus techninių parametrų, todėl pareiškėjo argumentas dėl per mažo kiemo, virtuvėlės ir koridoriaus ploto yra nepagrįstas.
Laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. pareiškėjas buvo nubaustas perkeliant į kamerų tipo patalpas arba baudos izoliatorių. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Nurodė, kad patalpų atitikimas higienos normoms: temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėjęs pažeidimus nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to nedarė. Marijampolės visuomenės sveikatos centras atlikęs kamerų patikrinimus pažeidimų nenustatė. Pažymėjo, kad Marijampolės PN Ūkio skyriaus specialistai atlieka patalpų patikrinimą ir esant poreikiui atlikti paprastus patalpų remonto einamus darbus, surašomi avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktai. Marijampolės PN buvo atlikti remonto darbai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Teisės aktai nenumato specifikos sanitarinio mazgo įrenginiams, todėl tupimas tualetas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistieji patys privalo tvarkytis savo gyvenamąsias patalpas, sanitarinį mazgą, todėl pareiškėjo teiginys dėl esamų nešvarumų yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra nepagrįstas, kadangi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įstatymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Pataiso įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nenumato kiemų ploto. Maitinimas Marijampolės PN organizuotas vadovaujantis teisės aktais. Pagal atliktus tyrimus viešojo maitinimo patiekalai, paruošti Marijampolės PN valgykloje, atitiko maisto produktų kiekius ir nustatytas energetines vertes. Tvarkant maistą Marijampolės PN vadovaujamasi geros higienos praktikos taisyklėmis viešojo maitinimo įmonėms. Vykdant Valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę grubių higienos – sanitarijos pažeidimų nustatyta nebuvo. Pareiškėjas dėl virškinimo sutrikimo buvo kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą du kartus. Pareiškėjui buvo paskirti medikamentai, tačiau jų neėmė ir nenaudojo. Pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę konvojuotas nebuvo. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 27 d. iki 2018 m. birželio 27 d. dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti tariamai blogos gyvenimo sąlygos į Sveikatos priežiūros tarnybą nėra kreipęsis. Pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu 2015 m. sausio 16 d. iki 2018 m. birželio 27 d. Atsakovo atstovas teismo prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkamu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. birželio 27 d. (b. l. 5). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. birželio 27 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).
Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi jam atvykus į Marijampolės PN administracija nesupažindino jo su teisės aktais, nesuteikė jokios teisinės literatūros bei raštu neinformavo apie tokias galimybes. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, kaip minėta, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su teisės aktais. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. birželio 27 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2015 m. birželio 28 d. iki 2018 m. birželio 27 d. (ABTĮ 56 str.).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 24-26, 53-54) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose kamerose Nr. 1, 2, 4, 5, 7, 15, 16, 17, 18, 20, 22, 23, 24. Pareiškėjui minėtose kamerose teko nuo 3,6 iki 4,7 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas nurodė, kad lauko (pasivaikščiojimo) kiemas buvo labai mažas, kad visiems išėjus į lauką, trūkdavo laisvo ploto. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemelių plotų ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl prasto maisto buvo sutrikusi sveikata ir pareiškėjas buvo išvežtas į ligoninę. Pareiškėjo teiginius, jog dėl netinkamo maitinimo jis buvo išvežtas į ligoninę paneigia Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. liepos 10 d. pažyma (b. l. 27), kurioje nurodyta, kad bausmės atlikimo metu pareiškėjas į jokią ligoninę konvojuotas nebuvo. Taip pat minėtoje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl virškinimo sutrikimų yra kreipęsis 2 kartus. Abu kreipimaisi dėl padidėjusio rūgštingumo, rėmens graužimo, pareiškėjas paskirtų medikamentų neėmė ir nenaudojo. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad virškinimo sutrikimai buvo tiesiogiai įtakoti Marijampolės PN tiekiamo maitinimo. Be to, jie nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų pagrindas konstatuoti neturtinės žalos atlyginimo faktą, kadangi, kaip minėta, pateiktos pažymos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nevartotojo jam gydytojo paskirtų medikamentų. Be to, atsakovo atstovas pateikė į bylą Kauno technologijos universiteto maisto instituto Maisto tyrimų centro Tyrimų protokolus (b. l. 42-49), iš kurių matyti, kad 2016 m. balandžio 14-20 d., 2016 m. gruodžio 8-14 d., 2017 m. vasario 9-15 d., 2017 m. gegužės 10-18 d. buvo tikrinamas maisto davinys nedirbantiems vyrams ir atlikus patikrinimus pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nepateikta objektyvių duomenų, kad Marijampolės PN savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidę pareiškėjo teises ar teisėtus interesus šiuo aspektu.
Pareiškėjo teiginius, kad jis yra kreipęsis dėl netinkamų sąlygų į Psichologinę tarnybą, psichiatrą, gėrė raminamuosius vaistus, paneigia Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. liepos 12 d. pažyma Nr. 55/04-504 (b. l. 28), kuri patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 27 d. iki 2018 m. birželio 27 d. dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos kreipęsis nebuvo. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų, dėl perkėlimo į kitą būrį, yra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, pats pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo šią aplinkybę, nenurodo, kada konkrečiai kreipėsi, kokius konkrečius prašymus teikė, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose buvo didžiulė drėgmė, nebuvo ventiliacijos, ant sienų buvo pelėsis, ant langų esančios grotos ir šalia esanti aukšta tvora blogino šviesos ir gryno oro patekimą, tualetas buvo tupimas, surūdijęs, tualete nebuvo nei spintelės, nei veidrodžio, apšvietimas buvo labai prastas.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktus (b. l. 55-78). Šiais patikrinimo aktais pažeidimų nenustatyta. Taip pat į bylą pateikti Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktai (b. l. 30-41) patvirtina, jog 2016 metais buvo atliktas baudos izoliatoriaus kamerų remontas (perdažytos sienos ir lubos, langai pakeisti į varstomus, suremontuoti baldai, sutvarkyti sanitariniai mazgai ir kt.). Dėl pareiškėjo argumentų, kad patalpose buvo pelėsis, teismas pažymi, kad už patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti patalpas.
Iš pareiškėjo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. kovo 6 d. rašto Nr. (4-124.80)2-9091 (adresuoto kitam nuteistajam) (b. l. 87) matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas, atlikęs patikrinimus konstatavo, jog natūralaus apšvietimo patekimas į kameras Nr. 15 ir 16 yra apribotas prie lango stovinčios betoninės sienos ir lango uždengimo tankiomis grotomis. Tačiau pažymėtina, kad patikrinimo metu galiojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015), nenustato natūralaus apšvietimo koeficiento, todėl nėra pagrindo konstatuoti minėtos higienos normos pažeidimo. Dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento nustatyto pažeidimo – kamerų Nr. 2 ir Nr. 15 apšvietimo neatitikimo Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų (b. l. 87) pažymėtina, jog patikrinimas buvo atliktas ne pareiškėjo buvimo šiose kamerose metu (kameroje Nr. 15 pareiškėjas buvo 2016 m. gruodžio – 2017 m. sausio mėnesiais, kameroje Nr. 2 – nuo 2018 m. balandžio 16 d.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Be to, pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl drėgmės, pelėsio kamerose, netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (pareiškėjas teigia, kad sanitariniame mazge nebuvo spintelės ir veidrodžio), surūdijusio unitazo, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusiu aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriose kamerose) ir kuriuo laikotarpiu buvo netinkamos pareiškėjo nurodomos sąlygos, todėl neaišku, kokias konkrečiai aplinkybes teismas turi aiškintis ir vertinti. Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisiu pažeidimu susijusių aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Marijampolės PN veiksmus. Be to, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V.N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.