- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-28
- Bylos Nr.
- I2-175-414/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01640-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 20.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovei O. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja A. V. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, 448,95 Eur turtinės žalos atlyginimą ir išlaidas, susijusias su šia administracine byla.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad turi sąskaitą „Swedbank“, AB, į kurią gauna pensiją ir vienišo asmens išmokas. Taip pat pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pripažįsta, kad kad ji turi pareigą mokėti žemės mokestį, tačiau žemės mokesčio deklaracijoje už 2021 metus buvo nurodyta, jog bendra mokėtina suma yra 3225,92 Eur, o ranka deklarcijoje buvo įrašyta 3091,98 Eur suma.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Mokesčių inspekcija) 2022 sausio 10 d. nurodė nurodė nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų 2891,85 Eur mokestinę nepriemoką. Pareiškėja mano, kad 2022 sausio 10 d. Mokesčių inspekcijos nurodymas yra negaliojantis, nes jis nepasirašytas, be spaudo. Pagal tokį nurodymą iš pareiškėjos sąskaitos buvo nurašyta 448,95 Eur suma, tačiau įstatymai neleidžia daryti išieškojimų iš pensijų ir kitokių išmokų.
Pažymėjo, kad Mokesčių inspekcija atsisako grąžinti pareiškėjai nepagrįstai nuskaitytą 448,95 Eur sumą, atsisako nuimti areštą nuo sąskaitis ir atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo. Mano, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims.
Atsakovės Lietuvos valstybės, kuriai atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą atsakovė nurodė ir teismo posėdžio metro atsakovės atstovė paaiškino, kad pareiškėja Mokesčių inspekcijos 2022 m. rugsėjo 19 d. duomenimis biudžetui skolinga 3 123,66 Eur, iš jų: 2 764,12 Eur žemės mokesčio ir 135,25 Eur šio mokesčio delspinigių, 220,00 Eur administracinių baudų ir 4,29 Eur pagal Lietuvos institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Žemės mokestis už 2021 metus yra 2269,00 Eur.
Pažymėjo, kad Mokesčių inspekcija 2019 m. gruodžio 16 d. gavo pareiškėjos prašymą dėl žemės mokesčio sumokėjimo atidėjimo, į kurį 2019 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. RNA-31840 informavo pareiškėją, kad 2019 m. gruodžio 19 d. yra priimtas sprendimas Nr. (23.24-08) 327-18852 atidėti 400,70 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2020 m. gruodžio 25 d. Mokesčių inspekcija 2019 m. gruodžio 19 d. sudarė su pareiškėja mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)327-18853, kuria pareiškėja įsipareigojo mokėti mokestinę nepriemoką prie mokestinės paskolos sutarties sudarytą mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafiką. Kadangi mokestinė nepriemoka nebuvo mokama atsakovė 2021 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)327-4712 nutraukti mokestinės paskolos sutartį.
Akcentavo, kad Mokesčių inspekcija 2022 m. sausio 10 d. priėmė nurodymą Nr. (23.31-08) 467-6768 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) (toliau – ir Nurodymas) dėl 2 891,85 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo. Vykdant šį mokesčių inspekcijos Nurodymą iš pareiškėjos sąskaitos buvo nurašyta 448,95 Eur (2022-01-21 nurašyta 124,30 Eur, 2022-02-22 nurašyta 62,00 Eur, 2022-03-22 nurašyta 61,31 Eur, 2022-04-21 nurašyta 62,18 Eur, 2022-05-20 nurašyta 62,18 Eur, 2022-06-21 nurašyta 76,98 Eur).
Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos susidariusi mokestinė nepriemoka yra galiojanti, jos apskaičiavimas nėra apskųstas. Mokesčių inspekcija yra įgijusi teisę išieškoti nesumokėtą mokestinę nepriemoką. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 737 straipsnio 4 punkte įtvirtintos nuostatos, kad išieškojimui iš pensijos taikomos išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės, galima išskaityti 70 procentų pajamų, o pagal CPK 739 straipsnio 1 dalies 2 punktą iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA), išskaityti leidžiama 20 procentų gautų pajamų. Mokesčių inspekcija atlikusi pareiškėjos sąskaitos išrašo analizę, nustatė, kad iš pareiškėjos sąskaitos išieškota 85,17 Eur per daug pagal CPK įtvirtintas nuostatas, todėl 2022 m. spalio 3 d. grąžino į pareiškėjos sąskaitą 85,17 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribos nustatytos pareiškėjos reikalavimu, priimtu 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi (1 t., b. l. 49– 50).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėja A. V. kildina iš nepagrįstai išskaitytos 448,95 Eur sumos iš jos sąskaitos, atlyginimo. Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad patyrė 448,95 Eur žalą, vykdant 2022 m. sausio 10 d. atsakovės Nurodymą Nr. (23.31-08) 467-6768 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Nurodymas buvo vykdomas dėl 2 891,85 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo (1 t., b. l. 7).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė priteisti žalos atlyginimą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).
Pareiškėja, prašydama priteisti turtinės žalos atlyginimą, iš esmės grindžia prašymą tuo, kad, jos teigimu, Mokesčių inspekcijos Nurodymas Nr. (23.31-08) 467-6768 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) yra neteisėtas (negaliojantis), nes nepasirašytas, be spaudo, įstatymai neleidžia daryti išieškojimų iš pensijų ir kitokių išmokų (1t., b. l. 7).
Pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo teisėtumo ir pagrįstumo tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013).
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką. Pagal MAĮ administruojamas žemės mokestis (MAĮ 13 straipsnio 5 punktas).
Byloje nėra jokio ginčo dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) esantys sklypai yra įtraukti į 2021 metų netvarkomų žemės sklypų Alytaus miesto mteritorijoje sąrašą, patvirtintą Alytaus miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. DV-979 „Dėl 2021 metų netvarkomų žemės sklypų Alytaus miesto teritorijoje sąrašo patvirtinimo“.
Teismo posėdžio metu nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 30 d. pareiškėja buvo informuota apie nesumokėtus žemės mokesčius už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Pranešime buvo pateikta informacija, kad nesumokėjus pranešime nurodytos skolos per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo datos, Mokesčių inspekcija inicijuos mokestinės skolos priverstinį išieškojimą (1 t., b. l. 76–77, 101).
Pareiškėja laiku ir tiksliai mokestinę prievolę neįvykdė, todėl Mokesčių inspekcija priėmė Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Paminėtas Nurodymas buvo grindžiamas MAĮ 33 straipsnio 8 punktu (mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas), MAĮ 105 straipsniu (mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos), MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu (mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų). Šis nurodymas vykdomas šio Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka).
Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas dėl mokesčių mokėtojui priklausančio sumokėti mokesčio, yra tie teisinę reikšmę turintys dokumentai, kuriais remiantis mokestinių teisinių santykių dalyviams yra sukuriamos teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje.
Nurodyme buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau Nurodymas nebuvo apskųstas. Vykdant šį atsakovės Nurodymą iš pareiškėjos sąskaitos buvo nurašyta 448,95 Eur (2022-01-21 nurašyta 124,30 Eur, 2022-02-22 nurašyta 62,00 Eur, 2022-03-22 nurašyta 61,31 Eur, 2022-04-21 nurašyta 62,18 Eur, 2022-05-20 nurašyta 62,18 Eur, 2022-06-21 nurašyta 76,98 Eur) (1 t., b. l. 160–161).
CPK (akto redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.) 737 straipsnio 7 punkte įtvirtintos nuostatos, kad išieškojimui iš pensijos taikomos išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės, o pagal CPK 736 straipsnio 1 dalies 2 punktą iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, išskaityti leidžiama 20 procentų gautų pajamų. Mokesčių inspekcija atlikusi pareiškėjos sąskaitos išrašo analizę, nustatė, kad iš pareiškėjos sąskaitos išieškota 85,17 Eur per daug pagal CPK įtvirtintas nuostatas, todėl 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 331-1206154 nusprendė grąžinti į A. V. sąskaitą 85,17 Eur, o 2022 m. spalio 3 d. minėtą sumą grąžino į pareiškėjos sąskaitą (1 t., b. l. 179–181).
Teismas atmeta skunde nurodytą aplinkybę, jog negalimas išieškojimas iš socialinio draudimo senatvės pensijos, nes tokį išieškojimą numato CPK 739 straipsnis. Pažymėtina ir tai, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip vienišo asmens išmoka, mokama pagal Lietuvos Respublikos vienišo asmens išmokos įstatymą (CPK 739 straipsnio 10 punktas). Nustatyta, kad vienišo asmens išmokas pareiškėja gavo (1 t., b. l. 197–198) iš Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (Vienišo asmens išmokos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis), tačiau į bylą nepateikta jokių duomenų, kad Nurodymo pagrindu iš pareiškėjos sąskaitos buvo išieškomos sumos, kurios priklausė A. V. (skolininkui) kaip vienišo asmens išmoka.
Byloje esanti medžia apatvirtina, kad 2022 m. balandžio 14 d. Mokesčių inspekcija priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 467-85008, kuriuo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos turto 2740,80 Eur žemės mokesčio (1 t., b. l. 71–73). Siekdama išvengti dvigubo išieškojimo Mokesčių inspekcija 2022 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-132968 pripažino netekusiu galios 2022 m. sausio 10 d. Nurodymą Nr. (23.31-08) 467-6768 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) (2 t., b. l. 39). Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovės 2022 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-85008 bei 2022 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-132968 teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Nurodymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Nurodymas priimtas remiantis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, jame nurodytas jo priėmimo teisinis reglamentavimas, apskundimo tvarka. Taigi, vien tik pareiškėjos nesutikimas su Nurodymu nedaro jo neišsamiu, nemotyvuotu ar neteisėtu. Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtų buvę atlikti veiksmai, pažeidžiantys pareiškėjos (mokesčio mokėtojos) teises.
Pažymėtina ir tai, kad Mokesčių inspekcija teikė pareiškėjai informaciją apie nesumokėtus mokesčius, žemės mokečio perskaičiavimą (sumažinimą) ir atleidimą nuo mokesčio, mokesčio mokėtojo teises (1 t., b. l. 61, 65–68, 80–85, 100–102).
Pasisakydamas dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog Nurodymas yra neteisėtas (negaliojantis), nes nepasirašytas, be spaudo, teismas pažymi, kad Nurodymo forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 (nauja redakcija nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d.) ir tai nesudaro pagrindo netaikyti mokestinės prievolės išieškojimo ir tuo pačiu neleidžia konstatuoti Nurodymo neteisėtumo.
Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, nenustatęs neteisėtų Mokesčių inspekcijos veiksmų, patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmeta.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.