Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko ( kolegijos pirmininko ir pranešėjo ), Reginos Gaudutienės, Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., 5 d. 2 p., paskirtoji bausmės apėmimo būdu subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir E. K. galutinė subendrinta bausmė nustatyta – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2008-12-12, apie 17.00-18.00 val., N. K. namuose, esančiuose Anykščių r., Kurklių sen., Kurklių II k., kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, spirdamas J. K. į galvą ir nugarą, apie 4 kartus abiejų rankų alkūnėmis ir apie 2 kartus su kėdute smogdamas į nugaros sritį, padarė nukentėjusiajam krūtinės sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis nugaros minkštuosiuose audiniuose, dešinės pusės 8, 9, 10, 12-to, kairės pusės 7-to šonkaulių lūžiais, dešinio plaučio plyšimu, odos nubrozdinimus viršugalvyje ir kaktoje, kairiame smilkinyje, smakre, kraujosruvas viršutinės ir apatinės lūpų gleivinėje, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, kraujosruvas kaktos ir viršugalvio minkštuosiuose audiniuose, nedidelį kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešiniame ir kairiame pusrutuliuose, ir taip tyčia nužudė J. K. , nes nukentėjusysis nuo krūtinės sumušimo, lūžus dešinės pusės šonkauliams, plyšus dešiniajam plaučiui ir įvykus vidiniam nukraujavimui į krūtinės ertmę, mirė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ir prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas grindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Apeliantas, nesutikdamas su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal LR BK 129 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad jis neturėjo išankstinio nusistatymo prieš nukentėjusįjį, pažymi, kad J. K. jį labai įžeidė, apkaltindamas benzopjūklo vagyste. Jis buvo labai įžeistas ir susijaudinęs dėl nukentėjusiojo pasakyto jo adresu nepagrįsto kaltinimo, todėl spontaniškai sudavė smūgius nukentėjusiajam.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenoje, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka šio straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas. Pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Antra, staiga kilęs didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų. Trečia, kaltininko veiksmai turi pasižymėti nedelsiant įvykdytu atsaku – nužudymu Tik esant šių sąlygų visumai, veika kvalifikuojama kaip nužudymas padarytas labai susijaudinus. Pagal susiformavusią teismų praktiką, tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko – atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/1999, „Teismų praktika“ Nr. 11 ). Ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, būtina atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias savybes.

Apelianto keliama versija, kad jis J. K. nužudė staiga labai susijaudinęs, buvo tiriama pirmosios instancijos teisme ir nuosprendyje pagrįstai atmesta. Iš esmės tie patys argumentai, kuriais remdamasis E. K. apeliacinio teismo prašo perkvalifikuoti jo veiką iš LR BK 129 str. 1 d. į 130 str., buvo nurodyti ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo E. K. ir nukentėjusiojo J. K. prasidėjo susiginčijus kas iš jų dviejų kaime pavogė benzopjūklą, t.y. dėl asmeninio pobūdžio nesutarimo. Liudytojas G. B. teisme patvirtino, kad J. K. priekaištavo E. K. dėl benzininio pjūklo vagystės, tokias pačias aplinkybes savo parodymuose patvirtino ir kaltinamasis. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, kad ginčas įvyko abipusių kaltinimų vagyste pagrindu, girtavimo metu ir ginče paminėtos įvykio aplinkybės E. K. nebuvo netikėtos. Tokios įvykio aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad E. K. buvo fiziologinio afekto būsenoje, o nukentėjusiojo pasakyti priekaištai negali būti vertinami kaip itin įžeidžiantys apelianto garbę bei orumą bei inspiruoti jo didelį susijaudinimą, pasižymintį nedelsiant įvykdytu atsaku – nužudymu. E. K. reakcija į nukentėjusiojo žodžius buvo neadekvati situacijai ir smurtinių veiksmų pobūdžiui. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad E. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ir teismas, pripažindamas šią aplinkybe sunkinančia apelianto atsakomybę, pagrįstai pripažino, kad tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Ginčo metu E. K. iš pradžių sudavė smūgius nukentėjusiajam kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, po to – kėde J. K. per kaklą ir nugarą. Iš esmės panašias aplinkybes teisme nurodė ir kaltinamasis E. K. , tik jis neigė smūgiavęs į J. K. kėde, bet patvirtino sudavęs jam rankomis ir kojomis didelį kiekį smūgių, kaip jis paaiškino teisme, kad J. K. „sutrypė“. Tačiau tiesiogiai įvykį stebėjęs liudytojas G. B. , kurio parodymais pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, parodė, kad ginčo dėl benzopjūklo vagystės metu, E. K. koja spyrė nukentėjusiajam į veidą, mušė jį alkūne, po to paėmęs taburetę, trenkė ja J. K. per kaklą ir nugarą. Savo parodymus G. B. patvirtino jų patikrinimo vietoje metu ir atpažino kėdę – taburetę, kuria nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai. G. B. parodymams dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio, jų atsiradimo mechanizmo ir vietos, neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad J. K. mirė nuo krūtinės sumušimo, lūžus dešinės pusės šonkauliams, plyšus dešiniam plaučiui ir įvykus vidiniam nukraujavimui į krūtinės ertmę. Taip pat išvadoje nurodyta, kad visi J. K. padaryti sužalojimai atsirado dėl kietų bukų daiktų poveikio, galimai suduodant smūgius kumščiais, spiriant koja ir panašiu būdu. Tą aplinkybę, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai ne tik kojomis ir rankomis, tačiau ir kėde bei kastuvu, parodė ir liudytojas A. S. , kuriam iš karto po įvykio E. K. pasakojo kokiu būdu vartojo smurtą J. K. atžvilgiu. A. S. parodymai yra netiesioginiai, nes apie įvykio aplinkybes jis sužinojo iš E. K. pasakojimo, tiesioginiu įvykio liudytoju buvo tik G. B. , tačiau svarbu yra tai, kad visi paminėti ir byloje ištirti įrodymai tarpusavyje sutampa ir vienas kitam neprieštarauja.

Nors apeliantas E. K. ir nurodo, kad G. B. davė neteisingus parodymus, o A. S. apie įvykį nepasakojo, tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų pagrįsti tokius teiginius. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad G. B. tyčia siekė pabloginti E. K. teisinę padėtį, parodydamas, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai kėde. Tokie apelianto E. K. teiginiai yra nepagrįsti ir kolegijos vertinami kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija ir siekimas kiek įmanoma sušvelninti savo teisinę padėtį.

Aplinkybės dėl J. K. nužudymo būdo yra nustatytos teisingai ir negali būti pašalintos iš kaltinimo.

Apelianto prašymas sušvelninti paskirtą bausmę, taip pat negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Įstatyme reikalaujama, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikiant netiesiogine tyčia, esant neišnykusiam teistumui už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), lengvinančių aplinkybių nenustatyta. E. K. nesutikdamas su šia teismo išvada skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybe lengvinančiomis aplinkybėmis, jog jis prisipažinimo padaręs nusikalstamą vieką ir dėl to nuoširdžiai gailisi bei, kad įtakos nuskalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

Vadovaujantis BK 59 str. 1 d. 2 p., kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte teismams išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti nusikaltimo padarymą. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei toks gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Iš bylos matyti, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino tik iš dalies, teigdamas, kad su kėde nukentėjusiajam nesmūgiavo, taip pat byloje nėra duomenų, kad E. K. gailėtųsi dėl padaryto nusikaltimo, būtų atsiprašęs nukentėjusiosios, atlyginęs bent dalį padarytos žalos ar kitaip stengtųsi sušvelninti nusikaltimų padarinius, todėl apygardos teismas pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi.

Negali būti E. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys. Baudžiamosios teisės teorijoje susiformavusioje teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Šios aplinkybės jau buvo nagrinėtos šioje nutartyje, atsakant į skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo pagal LR BK 130 str. ir kolegija jų iš naujo nebekartoja. Pažymėtina tai, kad nukentėjusiojo provokuojančio elgesio atveju, kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į tokio pobūdžio nukentėjusiojo veiksmus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis J. K. sąmoningai būtų skatinęs nuteistąjį E. K. pradėti muštynes. Byloje nenustatyta, kad J. K. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kėlusius grėsmę apelianto arba jo artimų žmonių sveikatai ar gyvybei.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, E. K. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį. E. K. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.