Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš S. Ž. 2273,67 Lt proceso išlaidų Policijos departamento prie VRM naudai.

Tuo pačiu nusprendžiu yra nuteistas Ž. S. . Dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. nuteistas už tai, kad 2003 m. birželio 22 dieną, apie 7 val., Ž. S. (duomenys neskelbiami), suorganizavus D. E. neteisėtą laisvės atėmimą ir jos laikymą daugiau kaip 48 valandas, t. y. nurodant V. J. atvesti D. E. prie pastato (duomenys neskelbiami), o S. Ž. ją paimti ir laikyti savo žinioje, dėl ko V. J. apie 14 val. 15 min. atvedė D. E. prie (duomenys neskelbiami) namo, o S. Ž. , vykdydamas Ž. S. nurodymą, apie 14 val. 30 min., pavartodamas fizinį smurtą, pasireiškiantį D. E. tempimu už drabužių prie automašinos, suduodant po vieną smūgį ranka į lūpas, pakaušį, tuo padarydamas nukentėjusiajai D. E. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį kraujosruva pakaušyje, dviejų viršutinių antrųjų abiejų pusių dantų (kandžių) kraštų nuskėlimu, kraujosruvomis abiejuose dilbiuose, dešiniajame žaste, dešinėje blauzdoje, dešinio kelio sąnario srityje, odos nubrozdinimais kelio sąnario srityje ir blauzdoje, per prievartą įsodino D. E. į automobilį ,,Opel Kadett Caravan“ valst. Nr. (duomenys neskelbiami), neteisėtai atėmė nukentėjusiajai D. E. laisvę, vežiodamas ją automašina tris su puse valandos po (duomenys neskelbiami) ir (duomenys neskelbiami), kol 2003 m. birželio 22 dieną apie 18 val. prie namo (duomenys neskelbiami), perdavė nukentėjusiąją D. E. saugoti A. I. , kuris, išlaikęs D. E. sodų bendrijoje ,,P“ iki birželio 23 d. 01 val., S. J. bute, (duomenys neskelbiami), iki birželio 23 d. 12 val., V. G. sodyboje, (duomenys neskelbiami), 2003 m. birželio 24 dieną apie 15 val. perdavė nukentėjusiąją D. E. V. R. , kuris atvežė D. E. pas Ž. S. , (duomenys neskelbiami), iš kur D. E. apie 19 val. iššokdama iš balkono pabėgo.

Be to, S. Ž. nuteistas už tai, kad 2003 m. birželio 22 dieną apie 15 val. atsivežė nukentėjusiąją D. E. prie tvenkinio (duomenys neskelbiami), ir grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą - užmušti bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle po padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir neteisėto laisvės atėmimo, išžagino nepilnametę D. E. .

Nuteistasis S. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir dėl jo priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl teismo išvadų neatitiktiems faktinėms bylos aplinkybėms, padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 3 dalį. Teigia, kad teismo išvadų, jog jis, kaip vykdytojas, neteisėtai atėmė laisvę D. E. , pavartojo prieš ją smurtą, be to, pagal įvykio aplinkybes turėjo ir galėjo numatyti, jog D. E. buvo nepilnametė, nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliantas skunde ginčija įrodymų (nukentėjusiosios D. E. , liudytojų M. G. , V. J. , nuteistojo Ž. S. parodymų ir kitų procesinių dokumentų), kuriais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, leistinumą ir liečiamumą.

Pasak apelianto, nukentėjusiosios D. E. parodymai, duoti apie jį, yra prieštaringi, nenuoseklūs. Nukentėjusioji parodymo atpažinti metu taip pat negalėjo konkrečiai įvardinti, koks asmuo vartojo prieš ją fizinį smurtą ir ją išžagino, tik pasakė, jog jis (apeliantas) yra panašiausias į ją išžaginusį vyrą. Apeliantas skunde prašo vertinant duomenis, gautus asmens parodymo atpažinti metu, atsižvelgti ir į tai, jog D. E. , 2003 m. birželio 25 d. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodė visai kitą ją išžaginusį asmenį, - ji aiškino, kad ją išžagino M. D. . Taip pat apeliantas skunde tvirtina, kad 2003 m. rugsėjo 4 d. asmens parodymas atpažinti buvo atliktas neteisėtai ir teismas, pripažindamas asmens parodymo atpažinti protokolą įrodymu, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 4 dalį. Apeliantas skunde darydamas tokią išvadą remiasi 2006 m. birželio 7 d. teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiosios D. E. , liudytojos S. P. , taip pat liudytojo M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kaip vyko atpažinimas.

Apelianto teigimu, minėtų asmenų parodymai leidžia daryti išvadą, jog liudytojams, taip pat nukentėjusiajai iki ikiteisminio tyrimo veiksmo – asmenų parodymo atpažinti - buvo rodomos jo foto-nuotraukos, vaizdo įrašas šių procesinių veiksmų nefiksuojant dokumentuose, kaip to reikalauja BPK 192, 194 straipsnių nuostatos. Šie padaryti procesiniai pažeidimai, apelianto teigimu, sąlygojo tai, kad nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė ginčyti neteisėtai atliktus procesinius veiksmus (nesant dokumentų neįmanoma patikrinti, ar buvo laikomasi įstatymo reikalavimų rodant liudytojams jo foto-nuotraukas, vaizdo įrašą). Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nurodydami nukentėjusiajai, kad jį (apeliantą) atpažino kiti proceso dalyviai, taip darė įtaką nukentėjusiosios nuomonės apie ją išžaginusį vyrą susiformavimui.

Apelianto nuomone, jo kaltės įrodymu teismas negalėjo pripažinti ir Ž. S. parodymų. Apeliantas teigia, kad nuosprendyje pacituoti Ž. S. parodymai nėra įrodymai BPK 20 straipsnio prasme, nes tokių parodymų Ž. S. teisiamajame posėdyje nedavė, taip pastarasis aiškino tik ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, laikantis BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo metu Ž. S. duotais parodymais, galėjo tik juos panaudoti byloje esantiems įrodymams patikrinti.

Apeliantas skunde ginčija ir M. G. , V. J. duotų parodymų leistinumą. Teigia, kad įvertinus tai, jog dėl V. J. pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesant tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo ir V. J. su M. G. buvo apklausti kaip liudytojai bei pirmiausiai parodymus davė apie savo pačių galimai padarytas nusikalstamas veikas, yra pagrindas laikyti, jog minėtų asmenų parodymai gauti neteisėtais būdais, o teismas, remdamasis jais, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį. Apelianto teigimu, vertinant V. J. parodymus, turėjo būti atsižvelgta ir į tai, jog ši yra ir suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, - V. J. nenori, kad būtų panaikintas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Apeliantas, skunde ginčydamas priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat tvirtina, kad teismo padarytose išvadose yra esminių prieštaravimų. Teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad V. J. pati prisidėjo prie neteisėto D. E. laisvės atėmimo, nors nustatomojoje dalyje V. J. , kaip nusikaltimo bendrininkė, nėra nurodyta. Apelianto nuomone, teismas, taip nurodydamas, padarė ne tik viena kitai prieštaraujančias išvadas, bet savo ruožtu pasisakė ir dėl asmenų, kuriems nebuvo pareikštas kaltinimas, kaltės.

Be to, apeliantas skunde teigia, kad BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, kurio padarymu jis yra kaltinamas, galėjo padaryti kiti asmenys. Apeliantas, taip teigdamas, remiasi duotais ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. vasario 6 d. V. J. , 2003 m. rugpjūčio 27 d., 2003 m. lapkričio 7 d. M. G. ir ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusiosios D. E. parodymais. Tvirtina, kad šių asmenų parodymai rodo, jog M. G. , V. J. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, požymių. Apeliantas teigia, kad teismui neišsiaiškinus šių aplinkybių ir neįvertinus M. G. , V. J. vaidmens padarant nusikaltimą, kartu nepatikrinus nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl V. J. teisėtumo bei ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, tai iš esmės paveikė teismo išvadas, padarytas dėl jo kaltumo.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad nėra pagrįsta jokiais įrodymais ir teismo išvada, jog jis pagal įvykio aplinkybes turėjo ir galėjo numatyti, kad D. E. buvo nepilnametė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (koks yra nukentėjusiosios ūgis ir kt.), kurie leistų atskirti 16 metų asmenį nuo 18 metų asmens.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismo posėdis vyko pažeidžiant rungimosi principą, - teismo posėdžio pertraukos metu prokurorė rodė nukentėjusiajai bylos dokumentus, davė kažkokius patarimus, nukentėjusioji į teismo posėdžio salę buvo kviečiama keletą kartų ir apklausinėjama apie tas pačias aplinkybes, pareikštas prokurorei nušalinimas buvo nemotyvuotai teismo atmestas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis S. Ž. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą; prokuroras prašė nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: jo veiką pagal BK 149 straipsnio 3 dalį perkvalifikuoti į BK 149 straipsnio 1 dalį ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, kitos nuosprendžio dalies nekeisti; nukentėjusioji D. E. pareiškė paliekanti Apeliaciniam teismui pačiam nuspręsti, ar nuteistojo S. Ž. apeliacinis skundas pagrįstas.

Nuteistojo S. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistasis S. Ž. pripažintas kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų: neteisėto D. E. laisvės atėmimo ir jos išžaginimo.

Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nukentėjusiosios D. E. , iš dalies kito nuteistojo Ž. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir perskaitytais teisme, liudytojų V. J. , M. G. ir S. P. parodymais, teismo medicinos ekspertizės aktu.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis dėl jo kaltumo, teigia, jog jo dalyvavimas padarant nusikaltimus neįrodytas. Bene pagrindinis jo argumentas – nukentėjusiosios parodymai dėl nusikalstamas veikas įvykdžiusio asmens yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu ji buvo parodžiusi, kad ją išžagino kitas konkretus asmuo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įtaką nukentėjusiosios parodymų pakeitimui ir nuomonei apie jį (S. Ž. ), kaip asmenį, atėmusį laisvę ir ją išžaginusį, padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai.

Matyti, kad apeliantas neginčija, jog 2003 m. birželio 22 d. buvo suorganizuotas D. E. neteisėtas laisvės atėmimas ir jos laikymas daugiau negu 48 valandas bei ji išžaginta prie tvenkinio(duomenys neskelbiami), grasinant pavartoti fizinį smurtą bei pasinaudojant jos būkle po padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir neteisėto laisvės atėmimo.

Jokių argumentų, kuriais būtų galima suabejoti nukentėjusiąja dėl šių aplinkybių, nuteistasis skunde nenurodo. Tai reiškia, kad nuteistajam abejonių nesukėlė nukentėjusiosios parodymai apie visas pripažintas įrodytomis aplinkybes (padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius), išskyrus asmenį, padariusį šias veikas.

Matyti, kad nukentėjusiosios parodymams būdinga tai, kad ji suvokė, įsiminė ir atkūrė faktus, susijusius su nusikaltimais. Kita vertus, nukentėjusioji dėl staigiai jai kilusio pavojaus, pavartoto fizinio smurto, didelio susijaudinimo ir išgąsčio, gerai neįsidėmėjo nusikaltimą padariusį asmenį.

Dėl šios priežasties 2003 m. birželio 25 d., apklausiant ją kaip liudytoją Telšių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo, ji parodė, kad 2003 m. birželio 24 d. Telšių rajono policijos komisariato paieškomų asmenų skelbimų lentoje pamatė nuotrauką ir atpažino ją išžaginusį asmenį M. D. (t. 1, b. l. 26-27). 2003 m. rugpjūčio 27 d. liudytojo apklausos protokole jos parodyta, kad M. D. , kaip ją išžaginusį asmenį, nurodė todėl, kad iš visų buvusių skelbimų lentoje nuotraukų jis buvo panašiausias į tą asmenį, kuris ją išžagino (t. 1, b. l. 29-30).

Nukentėjusioji D. E. šias aplinkybes patvirtino nagrinėjant bylą apygardos teisme ir apeliacine tvarka teismo posėdyje. Ji parodė, kad 2003 m. birželio 25 d. apklausoje pasakė, kad ją išžagino M. D. . Kai 2003 m. birželio 24 d. ji atėjo į Telšių policijos komisariatą rašyti pareiškimą, paieškomų asmenų lentoje pamatė nuotrauką žmogaus, kuris buvo labai panašus į ją išprievartavusį. Buvo nurodyta jo pavardė – M. D. .

Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. E. sąžiningai suklydo. Lietuvos kriminalinės policijos biuro pažymoje nurodyta, kad 2003 m. sausio 23 d. iš Interpolo Anglijos NB buvo gautas pranešimas, kad M. D. Anglijoje, Linkolno karališkajame teisme 2002 m. spalio 8 d. buvo nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme už plėšimą ir atlieka bausmę (t. 2, b. l. 14).

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji D. E. parodė, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme apie įvykio aplinkybes teisingi. Ji ikiteisminio tyrimo metu neabejodama atpažino M. G. kaip vairuotoją, vežiojusį ją su nusikaltusiu asmeniu. Tačiau ji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismuose negalėjo ir negali patvirtinti, kad asmuo, atėmęs jai laisvę ir ją išžaginęs, yra S. Ž. . Jis yra panašus į ją išžaginusį ir atėmusį laisvę asmenį. Ant asmens, kuris ją sumušė, įtempė į mašiną ir išžagino prie tvenkinio, kūno (rankos) buvo tatuiruotės.

Teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojo M. G. parodymais. Jis viso bylos proceso metu davė nuoseklius parodymus, tvirtindamas, kad S. Ž. yra tas asmuo, kuris nukentėjusiąją D. E. per prievartą įtempė į automobilį, sumušė ir pasiliko su ja prie tvenkinio (duomenys neskelbiami) kaime. Iš bylos duomenų nematyti, kad jis būtų suinteresuotas bylos baigtimi ir ketintų apkalbėti nuteistąjį S. Ž. .

Tai, kad ne kas kitas, o S. Ž. padarė nusikaltimus prieš D. E. , patvirtina ir kiti jo tapatybę patvirtinantys duomenys.

Nukentėjusiosios D. E. 2003 m. birželio 25 d. liudytojos apklausos protokole nurodyta labai reikšminga bylai aplinkybė – ant kaltininko abiejų rankų buvo tatuiruotės (t. 1, b. l. 27). 2003 m. rugsėjo 4 d. asmens parodymo atpažinti protokole ji patvirtino ant kaltininko rankos buvus tatuiruotes. Parodymo atpažinti metu pats S. Ž. pareiškė ir parodė, kad tatuiruotės yra ant abiejų jo pečių (t. 1, b. l. 54, 55). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis S. Ž. parodė, kad turi tatuiruotes, ir jas parodė jo asmens atpažinimo metu po to, kai nukentėjusioji pareiškė, kad ant jo kūno yra tatuiruotė.

Pažymėtina, kad nėra jokio pagrindo kitaip vertinti nuteistojo Ž. S. parodymų, kaip juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Teismas pagrįstai pripažino teisingais nuteistojo Ž. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis parodė, kad jo prašymu S. Ž. sutiko atvežti jam D. E. .

Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), bet jie patys savaime nelaikytini įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi atsižvelgti į juos tikrindamas bei vertindamas teisiamajame posėdyje gautus liudytojų parodymus, specialisto išvadas, byloje esančius dokumentus ir daiktus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai vertinant įrodymus. Bendrame bylos duomenų kontekste taip pat tinkamai įvertinti liudytojos V. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Duomenys, gauti iš nuteistojo Ž. S. , nukentėjusiosios D. E. bei liudytojo M. G. parodymų, duoda pagrindą išvadai, kad D. E. išžagino ir atėmė iš jos laisvę ne kas kitas, o nuteistasis S. Ž. . Net ir atmetus kaip įrodymus 2003 m. rugpjūčio 21 d. ir 2003 m. rugsėjo 4 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas ir asmens parodymo atpažinti protokolus (t. 1, b. l. 50-52, 53-54), kadangi paaiškėjo, jog nukentėjusiajai D. E. iki asmens parodymo atpažinti buvo parodytas vaizdo įrašas, kuris nefiksuotas dokumentais, kaip tai numatyta BPK 194 straipsnyje, vis vien išlieka pagrįsta ir teisinga teismo išvada apie nuteistojo S. Ž. kaltumą. Todėl jo prašymas panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti nėra pagrįstas ir yra atmestinas.

Tačiau pripažintinas pagrįstu S. Ž. apeliacinio skundo argumentas, jog bylos įrodymai nepatvirtina, kad pagal įvykio aplinkybes jis turėjo ir galėjo numatyti, kad D. E. buvo nepilnametė.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog išžaginimą kvalifikuojančio požymio nesuvokimas nepašalina asmens kaltės ir baudžiamosios atsakomybės už išžaginimą. Tuo atveju, jei kaltininkas, žagindamas, nesuvokė nukentėjusiosios nepilnametystės požymio, šis požymis negali būti jam inkriminuotas, jei dėl to nėra kaltės.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal bylos aplinkybes S. Ž. turėjo ir galėjo numatyti, kad nukentėjusioji D. E. yra nepilnametė (ūgis, fiziniai duomenys, 16 metų amžius). Kolegija nesutinka su šia teismo išvada, nes ji padaryta neištyrus ir neįvertinus su šiuo kvalifikuojančiu požymiu susijusių duomenų.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji D. E. parodė, kad asmens, kuris iš jos atėmė laisvę ir išžagino, nepažįsta, įvykio metu pamatė pirmą kartą. Su juo apie savo amžių nekalbėjo. Neatsimena, kad jam sakytų, kiek jai metų. Tuo laiku, nors ir buvo šešiolikos metų, tačiau pagal savo išvaizdą, fizinius duomenys ji atrodė žymiai vyresnė, maždaug 19 metų amžiaus. Asmenys, kurie nežinojo jos tikslaus amžiaus, negalėjo nuspėti, jog ji nepilnametė. Ją pažįstantys sakydavo, kad ji neatrodanti kaip nepilnametė, ją prilygindavo devyniolikmetėms, ji vertėsi prostitucija.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. 383 matyti, kad D. E. prieš įvykį gyveno lytinį gyvenimą, turėjo lytinių santykių (t. 2, b. l. 62). Byloje nėra atskleista jokių duomenų, pagal kuriuos nuteistasis galėjo ir turėjo suprasti, kad nukentėjusioji nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametė.

Nuosprendis keistinas, kadangi dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai). Nuteistojo S. Ž. nusikalstama veika iš BK 149 straipsnio 3 dalies perkvalifikuotina į BK 149 straipsnio 1 dalį, nenumatančią veiką kvalifikuojančių aplinkybių. Skiriant bausmę atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (ji priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai), nuteistojo asmenybės duomenis (anksčiau teistas (t. 2, b. l. 76-112), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, didesnė už sankcijos vidurkį.

Teismų praktikoje taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą, laikomasi nuostatos, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su tokiais asmenimis, nustatomojoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamą veiką, jų pavardės neminimos. Kai jie yra žinomi, galima parašyti ,,su asmeniu, kurio byla išskirta“, o kai nežinomi – ,,su nenustatytu asmeniu“ ir panašiai. Todėl iš Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinos V. J. , A. I. ir V. R. pavardės, įvardinant juos kaip asmenis, prieš kuriuos ikiteisminis tyrimas nutrauktas, paliekant nuosprendyje aprašytus jų veiksmus. Ši nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Šioje byloje yra 2004 m. kovo 29 d. prokuroro nutarimas nutraukti prieš V. J. , A. I. ir V. R. ikiteisminį tyrimą dalyje dėl D. E. neteisėto laisvės atėmimo, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 ir 146 straipsniuose, padarymo (t. 2, b. l. 76).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1-4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį dėl nuteistojo S. Ž. pakeisti.

S. Ž. nusikalstamą veiką iš BK 149 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 149 straipsnio 1 dalį ir S. Ž. paskirti bausmę - laisvės atėmimą penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę S. Ž. paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Iš Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti V. J. , A. I. ir V. R. pavardes, įvardinti juos kaip asmenis, prieš kuriuos ikiteisminis tyrimas nutrauktas, palikti nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytus jų veiksmus.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.