- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-21
- Bylos Nr.
- 2S-471-357/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06510-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Pareiškėjas
- P. Č.
- Suinteresuotas asmuo
- VMI prie LR FM, J. Č., B. K.
- Kategorijos
- 106.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. Č. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VMI prie LR FM, J. Č., B. K. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas P. Č. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo P. Č. faktinė gyvenamoji vieta nuo santuokos įregistravimo su J. Č., t. y. nuo (duomenys neskelbtini), yra gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. Č. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Šalies argumentai
Teismas vertino, kad pareiškėjas P. Č. su analogišku prašymu jau buvo kreipęsis į Šiaulių apylinkės teismą. Šiaulių apylinkės teismui paduotame pareiškime civilinėje byloje Nr. 2-5589-776/2014 P. Č. prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Pažymėjo, kad CPK 385 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti ir pareikštus reikalavimus dėl turto padalijimo. Pareiškėjas taip pat turi teisę ginčyti jo teigimu formalaus turto savininko B. K., kuris turto savininku nurodytas registre, nuosavybės teisę. Pareiškėjui nenuginčijus ginčo teisenos tvarka B. K. nuosavybės ar jos dalies, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali sukurti ir nesukurs jokių teisinių pasekmių pareiškėjui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu pareiškėjas P. Č. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, įpareigoti Šiaulių apylinkės teismą CPK 72 str. nustatyta tvarka atlikti procesinius veiksmus - išnagrinėti pareiškėjo P. Č. prašymus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. ir 2014 m. gruodžio 31 d. nutarčių išaiškinimo ir dėl šių pareiškėjo prašymų priimti atitinkamas teismo nutartis.
1. Teismas buvo nenuoseklus, neobjektyvus ir neteisingas, kadangi tas pats teismas tą patį pareiškimo priėmimo klausimą toje pačioje byloje sprendė skirtingai, nes priėmė dvi skirtingo turinio nutartis, kurios buvo teismo paskelbtos 2014 m. rugsėjo 3 d. ir 2015 m. vasario 19 d. Pažymi, kad tik pareiškėjui pilnai įvykdžius teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį būtų buvę galima priimti objektyvią 2015 m. vasario 19 d. nutartį, tačiau teismui negavus iš pareiškėjo duomenų, kurių teismas reikalavo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, nebuvo atskleista bylos esmės, nes teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi sprendė pareiškimo priėmimo klausimą neužbaigus pareiškimo trūkumų šalinimo klausimo vykdant apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį.
2. Nėra konkrečiai aišku, kokiu pagrindu teismas atsisakė priimti pareiškimą. Jeigu pareiškimas nenagrinėtinas teisme pagal CPK 137 str. 2 d. l p., tai tokiu atveju yra neteisėta teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarties dalis, kuria teismas siūlė pareiškėjui P. Č. juridinę reikšmę turintį faktą spręsti kitame teisme ginčo teisena santuokos nutraukimo byloje. Jeigu teismo pasiūlymas pareiškimą nagrinėti kitoje byloje ginčo teisena yra teisėtas ir pagrįstas, tokiu atveju yra neteisėta 2015 m. vasario 19 d. nutartis, kuria Šiaulių apylinkės teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d., kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo P. Č. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pažymėtina, kad teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 21 d. nutartyje teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektine teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui (CPK 146 str.). Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų.
Pareiškėjas skundžia Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį, todėl teismas pasisako tik dėl šios nutarties bei nevertina ankstesnių pareiškėjo nurodytų pirmosios instancijos teismo nutarčių, kadangi dėl jų jau yra priimti apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, susijusias su juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylų nagrinėjimu. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad iš skundžiamos teismo nutarties nėra aišku, kokiu pagrindu teismas atsisakė priimti pareiškimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo ir ypatingoji teisena numato skirtingas bylų nagrinėjimo taisykles. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LITEKO duomenų sistema ir aptarė jau išnagrinėtas bylas, kuriose svarstytas pareiškėjo pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo priėmimo klausimas.
Pareiškėjui ankstesniais teismo procesiniais sprendimais, kuriais atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, išaiškinta, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Tai, ar faktas turi teisinę reikšmę, lemia materialusis teisinis reglamentavimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. Aleksandravičiaus pareiškimą; suinteresuoti asmenys: D. R. S., K. B., bylos Nr. 3K-3-497/2004).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių, teismas atsisako jį priimti kaip nenagrinėtiną teisme.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo P. Č. faktinė gyvenamoji vieta nuo santuokos įregistravimo su J. Č., t. y. nuo (duomenys neskelbtini), yra gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo prašo nustatyti juridinį faktą, susijusį su kito asmens, sutuoktinės, su kuria vyksta skyrybų procesas, tėvo B. K. nuosavybės teisės ribojimu. Teismai pareiškėjui jau išaiškino, kad Nekilnojamojo turto registre yra registruota kito asmens nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo prašymas dėl juridinio fakto nustatymo negali sukelti pareiškėjui jokių juridinių pasekmių. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė pareiškėjo teisę ginčyti registre nurodyto turto savininko B. K. nuosavybės teisę, nes ginčo teisenos tvarka B. K. nuosavybės ar jos dalies nenuginčijus, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali sukurti ir nesukurs jokių teisinių pasekmių pareiškėjui. Nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad teismas pripažinęs ieškinį nenagrinėtiną teisme CPK 137 str. 2 d. l p. pagrindu, neturėjo teisės siūlyti pareiškėjui P. Č. juridinę reikšmę turintį faktą spręsti ginčo teisena santuokos nutraukimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad negalima pripažinti materialinio teisinio pobūdžio juridinių faktų, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims neatsiranda teisės ir pareigos. Tačiau šalims nedraudžiama kitoje byloje įrodinėti faktus, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškimas neatitinka CPK 445 str. nustatytų sąlygų juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareikšimą kaip nenagrinėtiną teisme. Dėl to skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.), o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.