- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-01
- Bylos Nr.
- 2A-1366-661/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-04034-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Liuda Uckienė, Alvydas Barkauskas (pran.)
- Ieškovas
- D. R.
- Atsakovas
- Vilniaus Universitetui
- Trečiasis asmuo
- S. J.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. R. ieškinį atsakovui Vilniaus Universitetui, trečiasis asmuo S. J. , dėl protokolo pripažinimo niekiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas D. R. pareiškė ieškinį Vilniaus Universitetui ir prašė pripažinti niekiniu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros 1998 m. birželio 1 d. protokolą. Ieškinyje nurodė, kad 2010-03-23 sužinojo apie tai, jog protokole yra paskleista apie jį neigiama informacija, neva 1998 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedrai ieškovo pateiktas bakalauro darbas yra plagiatas. Ieškovas minėto bakalauro darbo nesigynė, nes atsiėmė. Be to, kitais metais toje pačioje katedroje pas tuos pačius dėstytojus sėkmingai apsigynė bakalauro darbą. Ginčijamas protokolas buvo surašytas nesilaikant imperatyvių Vilniaus universiteto statuto, studijų nuostatų bei akademinės etikos kodekso normų, todėl pagal CK 1.80 str. 1 d. yra niekinis ir negalioja. Pagal minėtus vidinius teisės aktus konstatuoti faktą bei taikyti sankcijas dėl nesavarankiško darbo pateikimo (plagijavimo) teisę turi tik fakultetų dekanai arba rektorius. Šios procedūros laikytasi nebuvo, kas automatiškai reiškia, kad protokolas yra surašytas neteisėtai. Be to, ieškovui nebuvo sudaryta galimybė ginčyti protokolą, o faktą apie tokio protokolo surašymą ieškovas sužinojo tik praėjus 12 metų. Akivaizdu, kad ieškovui nebuvo suteikta teisė į gynybą (apeliaciją). Dėl visų paminėtų priežasčių 1998-06-01 protokolas pripažintinas niekiniu.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus Universitetas pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su ieškovo pareikštais ieškininiais reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad ginčijamas protokolas yra universiteto vidaus dokumentas, fiksuojantis katedros posėdžio eigą bei posėdžio narių pasisakymus ir nuomonę, jis negali būti prilyginamas sandoriui, nes joks sprendimas jame nėra užfiksuotas. Protokolas atitinka CK 2.91 str. 2 d. reikalavimus, nes pasirašytas asmenų turėjusių atitinkamus įgaliojimus. Teisinės pasekmės, turinčios reikšmę ieškovui, kilo ne iš ginčijamo protokolo ir ginčijamas galėjo būti ne šis dokumentas. 1998 m. birželio 25 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekano įsakymu Nr. 88, patvirtintu rektoriaus, ieškovas D. R. buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto dėl nepažangumo moksle. Minėtas įsakymas buvo gerai žinomas ieškovui ir galėjo būti apskųstas, tačiau tai padaryta nebuvo. Apie menamą savo teisės pažeidimą ieškovas žinojo, kaip ir žinojo priežastis nulėmusias tokį sprendimą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų ir nepasinaudojo galimybe apginti savo neva pažeistą teisę. Atsakovas prašė taikyti 10 metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo atsakovo pusėje S. J. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 1998 metais nesant kitokios nustatytos tvarkos, studentų baigiamojo darbo (diplominio, bakalauro ar magistro darbo) vadovas turėjo teisę pats nuspręsti leisti ar neleisti studentui ginti pateiktą baigiamąjį darbą. Pateikus su esminiais trūkumais darbą, kai jau nebūdavo laiko jį taisyti, vadovas neleisdavo ginti tokio baigiamojo darbo. Taip būdavo elgiamasi ir išsiaiškinus, jog įteiktas darbas ar jo dalys yra plagiatas. D. R. baigiamojo darbo juodraščio nebuvo pateikęs, o prieš pat gynimą ar gynimams jau prasidėjus, įteikė švaraštį. Susipažinus su darbu buvo pastebėta, kad darbo įvado ir tam tikrų dalių kokybinis lygis, minčių dėstymas aiškiai skyrėsi vienas nuo kito. Susidarė įspūdis, kad šios dalys yra perkeltos į darbą iš jau anksčiau paskelbtų kūrinių, todėl kilo įtarimas, kad bakalauro darbas ar tam tikra jo dalis nėra savarankiškas šio studento kūrinys. D. R. bakalauro darbo oficialus oponentas doc. Dr. S. K. , susipažinęs su darbu, tai pat pasakė, kad tai esąs plagiatas ir paminėjo šaltinius. Netikėti kolega nebuvo pagrindo. Ši oponento nuomonė buvo pasakyta D. R. , tačiau jis dėl tokios išvados nepareiškė nei reikalavimų, nei prašymų. Darbas buvo grąžintas D. R. , nes tuo metu Istorijos fakultete katedrose nebuvo saugomi neginti baigiamieji darbai. Ginčijamame protokole yra išdėstytos aplinkybės, susijusios su D. R. bakalauro darbu, siekiant informuoti katedros narius apie susiklosčiusią situaciją. Posėdyje dalyvavusiems katedros nariams jokių neaiškumų nekilo, todėl tuo klausimu nebuvo nei atskirų nuomonių, nei diskusijų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, nes posėdžio protokolas negali būti pripažintas sandoriu. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad anksčiau galiojusio 1964 m. CK 40 str. 1 d. ir dabar galiojančio CK 1.63 str. 1 d. sandoriu laiko asmenų veiksmus, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 1. 63 str. 3 d. nustato, kad vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Nagrinėjamu atveju katedros posėdžio protokolą galima būtų pripažinti vienašaliu sandoriu ir jį ginčyti pagal sandorių negaliojimo taisykles tik tuo atveju, jeigu jame yra išreikšta posėdyje dalyvavusių narių valia. Katedros narių susirinkimas yra kolegialus organas, todėl jo valia gali būti išreikšta kolegialiais sprendimais posėdžio darbotvarkėje numatytais klausimais. Kaip matyti iš ginčijamo protokolo Naujosios istorijos katedros 1998-06-01 posėdyje nebuvo svarstomas D. R. bakalaurinis darbas ir šiuo klausimu nebuvo priimta jokių sprendimų. Todėl ieškovo teiginiai, kad protokolas yra sandoris, teisiškai yra visiškai nepagrįstas. Ginčijamas protokolas neturi ir formalių trūkumų, nes atitinka CK 2.90 str. keliamus juridinių asmenų kolegialių organų posėdžių protokolams keliamus reikalavimus.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo D. R. ieškinį patenkinti. Nurodo, jog protokole užfiksuota informacija, net jeigu ji ir būtų laikoma nuomone, neabejotinai sukėlė teisines pasekmes kaip priimtas institucijos sprendimas. Protokolą kaip sprendimą, o ne nuomonės išdėstymą, vertina ne tik Lietuvos visuomenė bei politikai, tačiau ir paties Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto komisija, 2010 m. balandžio 30 d. rašte „Dėl išvadų pateikimo“ konstatuodama, jog katedros posėdyje dalyvavo aštuoni nariai, nepritariančiųjų neužfiksuota, tad išreikštą S. J. nuomonę negalima laikyti vieno asmens nuomone. Apeliantas taip pat nurodo, kad protokolas ne tik padarė žalą jo reputacijai, bet ir užkirto kelią tapti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininku. D. R. pažymi, jog vertinat bylos faktines aplinkybes turėtų būti atkreiptinas dėmesys į pačią dokumento formą, t.y. protokolas yra oficialus ir antspauduotas institucijos dokumentas, vieno asmens nuomonė negali būti įforminta tokio pobūdžio dokumentuose. Apelianto manymu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertindamas 1998 m. birželio 1 d. Protokolo turinį, formą ir paties dokumento sukeltas teisines pasekmes. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, dėl 1998 m. Protokolu priimtų sprendimų ieškovo atžvilgiu kilo konkrečios teisinės pasekmės: buvo konstatuotas bakalauro darbo plagijavimo faktas; buvo priimtas sprendimas neleisti gintis bakalauro darbo tais metais; buvo priimtas sprendimas leisti kitais metais gintis tik jeigu bus pasirinkta tema; buvo padaryta žala reputacijai; buvo užkirstas kelias apeliantui tapti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininku. Dėl šių aplinkybių D. R. nuomone, protokolas laikytinas sprendimu, kurį bendru sutarimu priėmė katedros posėdyje dalyvavę nariai. Apeliantas nurodo, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė analizuoti imperatyvias teisės normas, sudarančias pagrindą panaikinti Protokolą. 1998 m. birželio 1 d. Protokolas ir juo priimtas sprendimas pripažinti ieškovo bakalauro darbą plagiatu yra priimtas neteisėtai, neatlikus net formalios bakalauro darbo analizės, nepateikus tai patvirtinančių įrodymų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus Universitetas prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovo ginčijamame protokole buvo užfiksuotas tik bakalaurinių darbų gynimo eigos aptarimas. Kadangi ieškovas darbą atsiėmė, jo baigiamojo darbo vadovas doc. dr. S. J. informavo susirinkimo narius apie studento išreikštą valią atsiimti darbą ir jo neginti, nors darbą ginti galimybė nebuvo atimta, bei nurodė priežastis, kurios jo manymu lėmė tokį apsisprendimą. Nepaisant to, kad protokolo turinys leidžia daryti išvadas, kad ieškovas nesilaikė bakalaurinių ir magistrinių darbų gynimo tvarkos, patvirtintos Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto 1998 m. balandžio 8 d. Tarybos posėdžio protokolu Nr. 3 (darbą vadovui įteikė pavėluotai, neįteikė juodraščio, suabejojus darbo savarankiškumu, darbas pataisytas nebuvo ar nebuvo pateikti argumentai, leidžiantys išsisklaidyti kilusioms abejonėms), joks sprendimas protokole nėra užfiksuotas, todėl jis negali būti prilyginamas sandoriui. Protokole užfiksuota Naujosios istorijos katedros narių susirinkimo eiga ir rezultatai, todėl ne jis, bet susirinkime priimti sprendimai (nutarimai) gali sukelti teisinių padarinių asmeniui. Be to, iš protokolo matyti, kad nei Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedra, nei Universitetas nieko neįsipareigojo prieš kitus asmenis, kuriems dėl to būtų atsiradusios teisės tokiu įsipareigojimu pasinaudoti. Darytina išvada, kad katedros susirinkimo metu nebuvo sudarytas joks vienašalis sandoris, o prašomas pripažinti niekiniu protokolas nėra vienašalio sandorio materiali išraiška, nes šiuo atveju neegzistuoja vienašalio sandorio faktui nustatyti būtini aukščiau nurodyti požymiai. Taigi, katedros susirinkimo protokolas dėl savo esmės ir pobūdžio yra laikytinas ne vienašaliu sandoriu, o individualaus pobūdžio Vilniaus universiteto vidaus administravimo aktu, kuriame nenustatyti konkretūs įsipareigojimai ir nepriimti jokie sprendimai.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo S. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai nustačius reikšmingas bylos išsprendimui aplinkybes ir įvertinus bylos medžiagą, tinkamai pritaikius tiek materialines, tiek procesines teisės normas, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apelianto (ieškovo) D. R. apeliacinio skundo ribose. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl Vilniaus Universiteto Naujųjų laikų istorijos katedros 1998 m. birželio 1 d. posėdžio protokolo teisėtumo.
Dėl skundžiamo protokolo teisėtumo
Apeliantas skundžia Vilniaus Universiteto Naujųjų laikų istorijos katedros 1998 m. birželio 1 d. posėdžio protokolą kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį (CK 1.80 str. d.).
Iš 1998 m. birželio 1 d. VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros posėdžio protokolo turinio matyti, kad ginčijamame dokumente užfiksuotas bakalaurinių darbų gynimo eigos aptarimas. Kadangi D. R. neatvyko gintis bakalaurinio darbo, šio studento baigiamojo darbo vadovas doc. dr. S. J. informavo posėdžio narius apie studento išreikštą valią atsiimti darbą ir jo neginti, nors darbą ginti galimybė nebuvo atimta, bei nurodė priežastis, kurios jo manymu lėmė tokį apsisprendimą.
Kaip matyti iš ginčijamo protokolo Naujosios istorijos katedros 1998-06-01 posėdyje nebuvo svarstomas D. R. bakalaurinis darbas ir šiuo klausimu nebuvo priimta jokių sprendimų, todėl jis negali būti prilyginamas sandoriui. Ginčijamas protokolas yra universiteto vidaus dokumentas, fiksuojantis katedros posėdžio eigą bei posėdžio narių pasisakymus ir nuomonę. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ieškovo ginčijamas 1998 m. birželio 1 d. VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros posėdžio protokolas negali būti naikinamas (pripažįstamas niekiniu) vadovaujantis Civiliniame kodekse įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais, nes tiek anksčiau galiojęs 1964 m. CK 40 str. 1 d. ir dabar galiojantis CK 1.63 str. 1 d. sandoriu laiko asmenų veiksmus, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 1. 63 str. 3 d. nustato, kad vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Nagrinėjamu atveju katedros posėdžio protokolą galima būtų pripažinti vienašaliu sandoriu ir jį ginčyti pagal sandorių negaliojimo taisykles tik tuo atveju, jeigu jame yra išreikšta posėdyje dalyvavusių narių valia. Katedros narių susirinkimas yra kolegialus organas, todėl jo valia gali būti išreikšta kolegialiais sprendimais posėdžio darbotvarkėje numatytais klausimais. Kaip matyti iš ginčijamo protokolo Naujosios istorijos katedros 1998-06-01 posėdyje nebuvo svarstomas D. R. bakalaurinis darbas ir šiuo klausimu nebuvo priimta jokių sprendimų.
Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad ginčijamas posėdžio protokolas neatitinka paties Vilniaus universiteto patvirtintų vidinių teisės aktų reikalavimų, Pagal 1990 metų birželio 12 d. įsigaliojusio įstatymu patvirtinto Vilniaus universiteto Statuto (Žin., 1990, 19-487) 4 sk. 4.6 punktą aukščiausiasis katedros valdymo organas yra visuotinis katedros narių, dirbančių pedagoginį darbą, ir mokslo darbuotojų, turinčių mokslo laipsnius, susirinkimas. 1998 m. birželio 1 d. VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros posėdis buvo fiksuojamas taikant įprastą visuotinai priimtiną ir naudojamą posėdžio eigos fiksavimo formą - protokoluojamas. Bet kurio juridinio asmens kolegialaus organo posėdžiai turi būti protokoluojami vadovaujantis Civilinio kodekso 2.90 str. 1 d. Ginčijamas protokolas atitinka Civilinio kodekso 2.91 str. 2 d. reikalavimus (pasirašytas asmenų, turėjusių atitinkamus įgalinimus). Todėl apelianto paminėti teiginiai Vilniaus universiteto Statuto atžvilgiu taip pat laikytini nepagrįstais bei neatitinkančiais tikrovės.
Dėl apelianto pažeistų teisių
Apeliaciniame skunde apeliantas (ieškovas) teigia, kad jam buvo užkirstas kelias realizuoti Vilniaus universiteto Statuto 46 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą studento teisę Senato nustatyta tvarka apskųsi dėl jo padarytus sprendimus.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apelianto argumentu, nes kaip minėta, ginčijamame protokole nebuvo priimtas sprendimas, bet buvo išsakyta baigiamojo darbo vadovo informacija apie tai, kad apeliantas pats atsiėmė baigiamąjį darbą ir darbo vadovo nuomonė apie pateikto apelianto darbo varianto atitikimą reikalavimams. Faktiškai, sprendimą nesiginti baigiamąjį darbą priėmė pats apeliantas. Kita vertus, protokolas, kaip VU vidaus dokumentas, nėra viešas ir skundžiamas.
Apeliantas apeliaciniame skunde akcentuoja savo nesutikimą su ginčijamame protokole išdėstyta darbo vadovo nuomone, apie tai, kad pateiktame baigiamojo darbo variante buvo pastebėta plagijavimo požymių. Teismas sprendžia, kad minėta nuomonė neturi jokios reikšmės apelianto teisėms ir pareigoms, apeliantas pats atsiėmė baigiamąjį darbą ir atsisakė jį ginti, be to, plagijavimo faktas nebuvo ištirtas ir konstatuotas, šio fakto nebuvo galima ištirti ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nes baigiamasis darbas buvo grąžintas apeliantui, darbas niekur nebuvo publikuotas viešai. Viešai nebuvo publikuotas skundžiamas katedros protokolas.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad teisinės pasekmės, turinčios reikšmę apeliantui, kilo ne iš Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros ginčijamo protokolo. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekano 1998 m. birželio 25 d. įsakymu Nr.88, patvirtintu rektoriaus, apeliantas (ieškovas) D. R. buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto dėl nepažangumo moksle. Minėtas įsakymas buvo gerai žinomas ieškovui ir galėjo būti apskųstas Vilniaus universiteto Senato nustatyta tvarka, tačiau apeliantas teisės skųsti minėtą sprendimą nerealizavo. Faktą, kad ieškovui buvo gerai žinomas minėtas įsakymas, patvirtina ir 1999 m. kovo 17 d. ieškovo kreipimasis į Vilniaus universiteto rektorių su prašymu nurodant kad 1998 metais jis baigęs keturis dieninių bakalaurinių studijų VU Istorijos fakultete kursus, bet negynęs bakalaurinio darbo ir prašo leisti grįžti studijuoti į Istorijos fakulteto ketvirtą kursą t. y. rašyti bakalaurinį darbą ir jį ginti. 1999 m. kovo 23 d. rektoriaus įsakymu Nr. Ss-2110 D. R. buvo grąžintas į Istorijos fakulteto dieninių studijų istorijos programos IV kursą.
Dėl ieškinio senaties
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu sprendimu dėl ieškinio senaties netaikymo.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2-5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų eigos pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai numato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Kai įstatymai ieškinio senaties termino eigos pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti pripažinta pagrindu praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.
Ieškovas nepraleido CK 1.125 str. 1 d. nustatyto bendro 10 m. ieškinio senaties termino ir to paties straipsnio 4 d. numatyto sutrumpinto 3 mėn. ieškinio senaties termino, nes apie ginčijamą protokolą sužinojo 2010-03-23, o ieškinį pareiškė nepraėjus įstatymo nustatytam terminui, 2010-06-09.
Apeliantas taip pat išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 322 str. įtvirtinta nuostata, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka civilinėje byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apelianto D. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.