Kauno apygardos teismo nutartis

2011-10-26 · Civilinė byla Nr. 2A-2042-605/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2010-10-06Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-10-26Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-26
Bylos Nr.
2A-2042-605/2011
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-08389-2010-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Galina Blaževič, Izolda Nėnienė
Ieškovas
UAB „Beauty Cosmetic“
Atsakovas
UAB „Mideira“
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2042-605/2011(Teisminio proceso Nr.2-05-3-08389-2010-1)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Rūta Rimkevičienė
Procesinio sprendimo kategorija 35.3.6.; 36.1.; 44.5.1.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės

kolegijos teisėjų Galinos Blaževič, Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Beauty Cosmetic“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-981-435/2011 pagal ieškovo UAB „Beauty Cosmetic“ ieškinį atsakovui UAB „Mideira“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo ir atsakovo UAB „Mideira“ priešieškinį ieškovui UAB „Beauty Cosmetic“ dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė (1 t., b.l. 3-6, 40-43) priteisti iš atsakovo UAB „Mideira“ 20 669,32 Lt skolos, 1628,56 Lt delspinigių, 8,28 % metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2008-09-17 UAB „Beauty Cosmetic“ su UAB „Mideira“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Beauty Cosmetic“ įsipareigojo perduoti jam priklausančias prekes UAB „Mideira“, o UAB „Mideira“ įsipareigojo priimti prekes ir už jas sumokėti UAB „Beauty Cosmetic“ pagal kainoraštyje numatytą pinigų sumą. Buvo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau atsakovas už prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras visiškai neatsiskaitė. Viso už parduotas prekes išrašytų PVM sąskaitų - faktūrų suma siekia 21875,69 Lt, likusi neapmokėta suma sudaro 20 669,32 Lt.

Atsakovas UAB „Mideira“ priešieškiniu (1 t., b.l. 92-93) prašė priteisti iš ieškovo UAB „Beauty Cosmetic“ 20 716, 80 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad ieškovo ir atsakovo komerciniai santykiai prasidėjo 2008 m. rugsėjo mėnesį. Šalys 2008-09-17 sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas pateikė atsakovui kosmetikos prekių pavyzdžius. Tuo pačiu šalys tarėsi dėl ilgalaikio bendradarbiavimo, ir dėl ieškovo prekių realizavimo Rusijos rinkoje. Tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai, t.y. UAB „Beauty Cosmetic“ įsipareigojo rūpintis kosmetikos prekių tiekimu, o UAB „Mideira“ apmokėjo išlaidas, susijusias su prekybai reikalingų sertifikatų gavimu. Tuo tikslu, siekiant realizuoti ieškovo siūlomas prekes trečiose šalyse, atsakovas atliko veiksmus, susijusius su šiuo ieškovo pavedimu, ir 2008-10-21 sudarė sutartį su Rusijos įmone „Forest“, kuria įsipareigojo už 6000 eurų atlygį parūpinti kosmetikos prekių sertifikatus. Atsakovas, užsakydamas ieškovo prekėms reikalingus sertifikatus, patyrė 6000 eurų išlaidas, o tai sudaro 20 716,80 litų.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 29 d. sprendimu (2 t., b.l. 57-61) ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UAB „Mideira“ ieškovui UAB „Beauty Cosmetic“ 15 915,33 Lt skolos, 739,25 Lt delspinigių, 8,28 procentus metinių palūkanų nuo 2010-06-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 499,65 Lt žyminio mokesčio ir 2764,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir valstybės naudai – 12,64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš ieškovo UAB „Beauty Cosmetic“ atsakovui UAB „Mideira“ 10 358,40 Lt nuostolių, 311,00 Lt žyminio mokesčio ir 500,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir valstybės naudai - 30,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendime nurodyta, kad iš 2008-09-17 pirkimo-pardavimo sutarties (1 t., b.l. 9-11) matyti, jog UAB „Beauty Cosmetic“ įsipareigojo perduoti „Ikos“ kosmetikos gaminius pirkėjui - UAB „Mideira“, o ši įmonė įsipareigojo priimti šias prekes ir sumokėti už jas pardavėjui - UAB „Beauty Cosmetic“ sutartyje numatytą sumą, atsižvelgiant į sutartyje nustatytus terminus. Sutarties 3.3 punktu šalys susitarė, kad sutarties 1.2 punkte nurodytas prekes pardavėjas perduoda pirkėjui arba jo įgaliotam atstovui, kurie patvirtina tinkamu Prekių gavimo faktą savo parašu prekių perdavimo - priėmimo akte; o taip pat prekių perdavimo - priėmimo aktą atitinka abiejų šalių pasirašyta PVM sąskaita - faktūra, jeigu nesudaromas kitas dokumentas. Taip pat sutarties 5.2 punktu šalys susitarė, jog pirkėjui laiku nesumokėjus bet kurio iš sutartyje nustatytų mokėjimų, pirkėjas įsipareigoja mokėti pardavėjui delspinigius po 0,02 proc. nuo bendros prekių kainos už kiekvieną uždelstą dieną, nors sutartyje nėra numatyti jokie atsiskaitymo už priimtas prekes terminai. Kadangi atsakovas ieškinį dalyje dėl skolos pagal 2008-12-09 PVM sąskaitą faktūrą BC Nr. 0042/08 ir 2009-03-07 PVM sąskaitą faktūrą BC Nr. 0012/09 – 9213,28 Lt pripažino, teismas ieškinį šioje dalyje tenkino, t.y. iš atsakovo ieškovui priteisė 15 915,33 Lt skolos, ir atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, priteisė 739,25 Lt delspinigių (LR CK 1.125 str. 5 d. 1 p.). Esant atsakovo nepasirašytai 2009-12-03 PVM sąskaitai - faktūrai BC Nr. 0163/09 ir pastarajam ją ginčijant, o ieškovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad jis šias prekes įsigijo už pinigus (t.y. duomenų, ar ši sąskaita buvo įtraukta į buhalterinę apskaitą, šių prekių pajamavimo dokumentų) ir nepaneigus atsakovo nurodytos aplinkybės apie tai, kad tai buvo kosmetikos prekių pavyzdžiai, už kuriuos atsakovas neturėjo mokėti, ieškovo ieškinį šioje dalyje teismas atmetė kaip neįrodytą. Tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 8,28 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, kadangi tokią reikalavimo teisę numato įstatymas (LR CK 6.37 ir LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymas). Be to, sprendime nurodyta, kad šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, elektroninio susirašinėjimo medžiaga neginčytinai nustatyta, kad šalys 2008 metų rudenį tarėsi dėl prekybos UAB „Beauty Cosmetic“ gaunamais firmos „Ikos“ gaminiais Rusijoje organizavimo. Surinkti įrodymai taip pat patvirtina tai, kad nors šis bendras verslas šalims nepavyko, tam tikri veiksmai buvo atlikti, t.y. atsakovas tarpininkavo gaunant sertifikatus ir už juos sumokėjo 6000 eurų, o tai sudaro 20 716,80 Lt. Nors šalys aktyviai įrodinėjo, dėl kieno kaltės nepavyko įgyvendinti verslo plano, tačiau, teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant atsakovo priešieškinio pagrįstumą, kadangi ieškovas neginčijo aplinkybės, kad šalys susitarė dėl sertifikatų gavimo ir jų apmokėjimo fakto. Ginčas dėl šio reikalavimo pagrįstumo kilo dėl to, jog, kaip nurodė ieškovo atstovas, sertifikatai turėjo būti gauti jo įmonės vardu, ir po to, kai atsakovas juos gavo Rusijos įmonės RAB „Forest“ vardu, ieškovas atsisakė apmokėti išlaidas, susijusias su sertifikatų gavimu. Įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo būtent toks susitarimas, nei viena iš šalių nepateikė, išskyrus atstovų paaiškinimus, kuriuos teismas laikė iš esmės prieštaraujančiais ir neturėjo galimybių nustatyti, koks iš tikrųjų buvo susitarimas, t.y. ar šalys sutarė, kad atsakovas užsiims sertifikatų gavimu, buvo aptarę aplinkybę, kieno vardu reikalinga gauti sertifikatus. Nepaisant to, elektroninio susirašinėjimo medžiaga patvirtina, kad ieškovui buvo žinoma, kad atsakovas rūpinosi sertifikatų gavimu, jų gavimo kaina ir derėjosi su atsakovu dėl šios sumos apmokėjimo (1 t., b.l. 134, 135). Ieškovas, jau buvus tam tikriems tarpusavio nesutarimams (1 t., b.l. 132), žinodamas sertifikatų kainą, tarėsi su atsakovu apie šios kainos dalinimą, kas, teismo nuomone, reiškia, kad šalys laikė šią sumą bendromis išlaidomis ir sprendė, kokiu būdu jas padengti. Šių faktinių aplinkybių pagrindu teismas, vadovaudamasis tikėtinamumo principu, padarė išvadą, kad šalys už šias išlaidas buvo sutarę atsiskaityti lygiomis dalimis, todėl priešieškinį tenkintino iš dalies, priteisiant iš ieškovo pusę turėtų išlaidų, susijusių su sertifikatų gavimu, t.y. 10 358,40 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas (2 t., b.l. 65-67) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas atsakovo priešieškinis ir iš UAB „Beauty Cosmetic“ priteista atsakovui 10358,40 Lt nuostolių, 311 Lt žyminis mokestis ir 500 Lt už advokato pagalbą, panaikinti ir priimti naują sprendimą - priešieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas, priimtas nepilnai, neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bei įvertinus byloje esančius įrodymus. Teismas neįvertino atsakovo nesąžiningumo kontrakto sudarymo metu. Nors kontrakte nurodyta, kad jis sudarytas ieškovo pavedimu, tačiau jame nenurodyta, kokios firmos vardu atsakovas pavedė RAB „Forest“ gauti sertifikatus, o pastaroji įsipareigojo juos gauti. 2009-05-04 UAB „Mideira“ laiške, adresuotame tarptautinei „IKOS GmbH“ kompanijai, nurodė, jog ji yra RAB „Forest“ Rusijoje ir Europoje atstovė, tai yra atsakovas ir RAB „Forest“ siekė ir galėjo veikti, vadovaudamiesi tarpusavio partnerystės ir verslo, bet ne ieškovo, interesais. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo, kad ieškovui sertifikatų originalų neperdavė, atsiuntė kopijas, ką pats atsakovas pripažino ir savo 2009-05-04 laiške, adresuotame „Ikos“ kompanijai. 2009-04-28 ieškovui parašius laišką atsakovui, buvo pareikalauta raštiško sutarties sudarymo dėl bendradarbiavimo, tačiau atsakovas į tai neatsakė, nepriėmė ieškovo reikalavimo – pasiūlymo sudaryti bendradarbiavimo sutartį, ir tokiu atveju ieškovas buvo išstumtas iš bendradarbiavimo susitarimo. Nors šalys tarėsi dėl atsakovo tarpininkavimo, dėl ko ieškovas atsakovui suteikė „nau hau“, tačiau pastarasis realiai sertifikatus gavo savo interesais ir savo partnerio vardu, bet ne ieškovo, kaip savo partnerio, vardu. Nepaisant susitarimo dėl sertifikatų apmokėjimo, ieškovui neatsirado pareiga mokėti už tai, ką gavo RAB „Forest“ savo ir savo partnerio – atsakovo interesais. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kontraktas gauti sertifikatus sudarytas apelianto pavedimu, kadangi V. Kauneckui pastarasis nebuvo pavedęs savarankiškai spręsti, kad sertifikatai turi būti gauti RAB „Forest“ vardu, ką įrodo ieškovo 2009-04-28 laiškas dėl raštiško bendradarbiavimo susitarimo. Nors „Ikos“ firmai atsakovas pranešė, jog jis suderino, kad RAB „Forest“ gaus sertifikatus, tačiau tiek kontrakte nenurodė, tiek laiške firmai „Ikos“ nepranešė, kas bus sertifikatų gavėjas, todėl ieškovą ignoravo. 2009-05-05 „Ikos“ firmos laiškas, adresuojamas RAB „Forest“ įrodo, jog ši firma, žinodama apie RAB „Forest“ turimus sertifikatus, nusprendė tiesiogiai bendradarbiauti su RAB „Forest“ be tarpininkų, t.y. be ieškovo ir be atsakovo, todėl piniginiai atsakovo ir RAB „Forest“ santykiai ieškovui neturėtų sukelti teisinių pasekmių. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovui naudingos pasekmės ar pareigos kontrakte nebuvo numatytos. Apie ieškovo išstūmimą iš verslo projekto rodo atsakovo pateiktas 2009-05-02 ieškovo laiškas, adresuojamas firmai „Forest“, iš kurio matyti, jog apeliantas galėjo pasinaudoti RAB „Forest“ vardu gautų sertifikatų teikiamomis galimybėmis, jei atsakovas ar RAB „Forest“ ieškovo prekes būtų priėmę, tačiau į laišką pastarajam RAB „Forest“ neatsakė, o atsakovas jo prekių nepriėmė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas (2 t., b.l. 72-73) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nors kontraktas buvo sudarytas ieškovo pavedimu, tačiau jame buvo nenurodyta, kokios firmos vardu atsakovas pavedė restruktūrizuojamai AB „Forest“ gauti sertifikatus, o pastaroji įsipareigojo juos gauti. UAB „Mideira“ su restruktūrizuojama AB „Forest“ 2008-10-21 sudaryto kontrakto 1.1 punkte yra nurodyta, kad sertifikatai užsakomi kosmetikos firmos produkcijai. UAB „Mideira“ „Ikos“ kosmetikos prekių užsakinėti neturėjo galimybės. Kadangi nei UAB „Mideira“, nei UAB „Beauty Cosmetic“ neturi įregistruotų savo filialų Rusijos Federacijoje, todėl sertifikatai šių įmonių vardu negalėjo būti ir nebuvo išduoti. Šalims nesutarus dėl kosmetikos antkainių, bendradarbiavimas nutrūko, bet ieškovas UAB „Beauty Cosmetic“ neįvykdė savo įsipareigojimų atsakovui ir neatlygino patirtų išlaidų. Ieškovo teiginys apie „know how“ („nau hau“) pateikimą yra nepagrįstas. Ieškovas savo prievolės neįvykdė, be to, neginčijo, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl sertifikatų gavimo ir apmokėjimo. Teismas su sertifikatų gavimu susijusias išlaidas abiems šalims po lygiai paskirstė pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Fizinių ir (ar) juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, laikomi sandoriais. Viena iš sandorio rūšių yra sutartis. Sutartis įstatymo apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Taigi sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, kuria siekiama tam tikro bendro rezultato.

Pirkimo – pardavimo sutartis – tai susitarimas, kuriuo viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

Byloje nustatyta, jog 2008-09-17 tarp šalių buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ieškovas UAB „Beauty Cosmetic“ įsipareigojo perduoti „Ikos“ kosmetikos gaminius pirkėjui – atsakovui UAB „Mideira“, o atsakovas įsipareigojo priimti šias prekes ir sumokėti už jas ieškovui sutartyje numatytą sumą, atsižvelgiant į sutartyje nustatytus terminus. Be to, 2008 m. rudenį šalys tarėsi dėl prekybos UAB „Beauty Cosmetic“ gaunamais firmos „Ikos“ gaminiais Rusijoje organizavimo, reikalingų kosmetikos prekių sertifikatų įsigijimo, jų apmokėjimo.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo, kuriuo skundžiama sprendimo dalis dėl priešieškinio iš dalies patenkinimo, argumentais, kad šioje skundžiamo sprendimo dalyje buvo pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios procesinės teisės normos, pažymi, kad pagal įstatyme įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje nepilnai, neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bei įvertino byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisykles nustatančių procesinių teisės normų nepažeidė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, elektroninių susirašinėjimo medžiagą, pagrįstai nustatė, kad tarp šalių vyko derybos dėl prekybos UAB „Beauty Cosmetic“ gaunamais firmos „Ikos“ gaminiais organizavimo, reikalingų kosmetikos prekių sertifikatų įsigijimo, jų apmokėjimo Rusijoje. Būtent ieškovo siųstas elektroninis laiškas atsakovui (1 t., b.l.103) patvirtina, kad tarp šalių vyko derybos dėl sertifikatų gavimo. Laiško turinys leidžia daryti išvadą, kad apie sertifikatus ieškovas buvo pranešęs ir prekių gamintojui Vokietijoje.

2008-10-21 kontraktas (1 t., b.l. 96, 97) patvirtina, kad 2008-10-21 tarp RAB „Forest“ ir UAB „Mideira“ buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį RAB „Forest“ įsipareigojo suteikti paslaugas užsakant ir pagaminant Rusijos Valstybinio standarto GOST P Sertifikavimo sistemoje, Federalinei tarnybai, žmogaus gerovės ir vartotojų teisių gynimo sferoje: Atitikties sertifikatus Parfumerijos – kosmetikos produkcijai ir Sanitarines epidemiologines išvadas apie kosmetikos markės „Ikos“ (Vokietija) priemones pagal UAB „Beauty Cosmetic“ Lietuva pavedimą; UAB „Mideira“ įsipareigojo apmokėti už suteiktas paslaugas pagal atliktų darbų aktą (1.1. ir 1.2. punktai).

Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo nesąžiningumo šio kontrakto sudarymo metu, atkreipia dėmesį į tai, jog šalys neįrodė, kad buvo susitarta sertifikatus gauti būtent ieškovo vardu. Pažymėtina, kad sertifikatai yra išduodami įmonės, reziduojančios toje šalyje ir įvežančios prekes ar produkciją į šalį vardu, todėl šiuo atveju sertifikatai ir buvo išduoti atsakovo partnerio, bet ne ieškovo vardu. Be to, nei viena iš šalių neturi įregistruotų savo filialų Rusijos Federacijoje, todėl sertifikatai šių įmonių vardu ir negalėjo būti išduoti. Nors ieškovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovas nepriėmė apelianto reikalavimo – pasiūlymo sudaryti bendradarbiavimo sutartį ir tokiu atveju ieškovas buvo išstumtas iš bendradarbiavimo susitarimo, bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas tarpininkavo gaunant sertifikatus ir už juos sumokėjo 6000 eurų (20716,80 Lt). Faktą, kad atsakovas rūpinosi sertifikatų gavimu, jų gavimo kaina ir derėjosi su ieškovu dėl šios sumos apmokėjimo, patvirtina ir šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu medžiaga. Būtent, iš 2009-04-29 atsakovo elektroninio laiško ieškovui turinio (1 t., b.l. 134-135) matyti, kad atsakovas nurodė, jog su ieškovu buvo sutarta, kad atsakovas gaus teisę įvežti „Ikos“ produkciją į Rusiją su teise prekiauti (sertifikatus) (šis faktas buvo išdėstytas ir ankstesniame laiške (1 t., b.l. 100)), ir kad sertifikatų kainos turi būti padalintos. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šalys laikė sertifikatų kainą bendromis išlaidomis bei sprendė kokiu būdu jas padengti, ir padarė pagrįstą išvadą, kad šalys už šias išlaidas buvo susitarusios atsiskaityti lygiomis dalimis, todėl teisingai priešieškinį tenkino iš dalies ir iš ieškovo priteisė pusę turėtų išlaidų, susijusių su sertifikatų gavimu – 10358,40 Lt.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Neringa VenckienėKolegijos teisėjos Galina BlaževičIzolda Nėnienė