Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-113-634/2016

Teisėjas Arūnas Purvainis Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00146-2015-5

2016 m. vasario 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, išteisintajam J. R., jo gynėjui advokatui Egidijui Blažiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Romano Mackevičiaus ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo įmonės direktoriaus S. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

J. R. paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintas.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys padarytai turtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. buvo kaltinamas tuo, kad, jis 2012-01-06, Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, panaudodamas apgaulę, neturėdamas įgaliojimų ir įrašydamas į garantiją žinomai netikrus duomenis, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorius, atstovaujantis šią bendrovę, bei kaip direktorius pasirašydamas, suklastojo garantiją, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, garantavo už skolininką – uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 6260,94 Eur, jei uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ negrąžins skolos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“,

taip pat, 2012-01-06, Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, panaudodamas apgaulę, neturėdamas įgaliojimų ir įsiskolinimų mokėjimo grafike pasirašydamas kaip uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktorius, atstovaujantis šią bendrovę, suklastojo įsiskolinimų mokėjimo grafiką, pagal kurį uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nesilaikant nurodyto įsiskolinimo mokėjimo grafiko uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo apmokėti minėtas skolas uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ pagal pridedamą garantą;

taip pat, 2012-01-06, Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, panaudodamas apgaulę, neturėdamas įgaliojimų ir įrašydamas į garantiją žinomai netikrus duomenis, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktorius, atstovaujantis šią bendrovę, bei kaip direktorius pasirašydamas, suklastojo garantiją, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, garantavo už skolininką – uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 6260,94 Eur, jei uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ negrąžins skolos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“;

taip pat, 2012-01-06, Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, panaudodamas apgaulę, neturėdamas įgaliojimų ir susitarime dėl mokėjimų pasirašydamas kaip uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktorius, atstovaujantis šią bendrovę, suklastojo susitarimą dėl mokėjimų, pagal kurį uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nesilaikant nurodyto susitarimo dėl mokėjimų uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo apmokėti minėtas skolas uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ pagal pridedamą garantą, tokiu būdu suklastojo dokumentus bei apgaule uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė turtinės prievolės – 12 521,88 Eur. Veika kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d.

Teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog J. R. faktiškai buvo atsakingas už visą ūkinę tuometinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą. Kaltinamajam tuometinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo suteikęs plačius įgaliojimus veikti bendrovės vardu, sudaryti atitinkamus sandorius (tačiau ne priešingus įmonės veiklos tikslams). Be to, kaltinamojo dispozicijoje, t. y. jo gyvenamojoje vietoje buvo laikomas ir įmonės antspaudas. Tai rodo, jog kaltinamajam ne tik buvo suteikti platūs įgaliojimai, bet ir juo buvo pasitikima kaip protingu, patyrusiu bei atsakingu darbuotoju, dėl to kaltinamojo teiginiai apie tariamai nesuvoktas sudaromo vienašalio sandorio teisines pasekmes yra nepagrįsti, prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams. Kaltinamasis būdamas atidus, rūpestingas bei atsakingas subjektas, sudarydamas vienašalius sandorius, disponuodamas bendrovės antspaudu bei pasirašydamas direktoriaus J. R. vardu aiškiai suvokė, jog jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, inkriminuotos ikiteisminiame tyrime, požymių. Pats kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, jog tuo metu, kai pasirašė garantijas ir kitus dokumentus, žinojo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų pagal išduotas garantijas nevykdys. Šiuo atveju, žinojimas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandorio neįvykdys, neturėtų būti suprantamas tik kaip prievolės nevykdymas dėl finansinių sunkumų, o turėtų apimti ir nevykdymą dėl teisinių kliūčių, atsiradusių dėl apgaulės. Kaltinamasis, kaip patyręs darbuotojas, faktiškai atsakingas už visą ūkinę įmonės veiklą, neabejotinai savo elgesiu siekė sukurti tokią situaciją, jog bendrovių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ atstovai neabejotų, jog kaltinamasis yra tikrasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, atstovaujantis įmonę ir galintis pasirašyti dokumentus, sukeliančius teisines pasekmes.

Aplinkybė, jog kaltinime nurodytus dokumentus (garantijas) rengė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, išskirtinai dėl kaltinamojo veiksmų suklaidinti faktinės situacijos bei neteisingai nurodydami kaltinamojo pareigas, nepaneigia kaltinamojo atsakomybės. Šiuo atveju kaltinamojo elgesys nesukėlė abejonių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ atstovams, jog kaltinamasis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir gali išduoti garantijas bendrovės vardu. Tokie kaltinamojo veiksmai laikytini piktnaudžiavimu pasitikėjimu ir dėl sukeltų pasekmių laikytini sukčiavimu. Net jeigu ir patys UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ netinkamai identifikavo kaltinamojo pareigas, pats kaltinamasis neabejotinai privalėjo elgtis apdairiai bei atsakingai, be to, rūpestingai perskaityti dokumentą ant kurio pasirašo ir įspėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, jog pagal savo pareigas neturi įgaliojimų pasirašyti tokio pobūdžio dokumentą. Tai, kad kaltinamasis pasirašė dokumentą tik patvirtina, jog jis ne tik žinojo, jog pasirašo kaip tariamas įmonės vadovas (realiai neturintis tam įgaliojimų), bet ir sąmoningai patvirtino dokumentą, kurio teisinių pasekmių tikėjosi išvengti argumentuojant kaip dokumentu, tariamai, neturinčiu teisinės galios (t. y., išduoto neįgalioto asmens). Daro išvadą, jog kaltinamasis, pasirašydamas garantijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus vardu, turėjo išankstinę tyčią nevykdyti prievolės pagal garantijas, tokiu būdu apgaule bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ padedant atidėti/išvengti turtinės prievolės įvykdymo. Atitinkamai, yra neaišku, dėl kokių priežasčių UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdant turtinės prievolės direktorius A. B. garanto davėju kreditoriams pasiūlė būtent savo draugo (kaltinamojo) darbovietę - UAB „(duomenys neskelbtini)“. Yra tikėtina, jog A. B. buvo žinoma aplinkybė, jog kaltinamasis disponuoja UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu, sudarinėja sandorius bendrovės vardu ir pan. Taigi, tiek A. B., tiek ir kaltinamajam buvo aišku, jog yra reali galimybė nuraminti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ išduodant kito juridinio asmens garantiją, kurią bendrovės vardu pasirašytų kaltinamasis. Tuo tarpu kaltinamojo tikrieji ketinimai buvo padėti bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ išvengti turtinės prievolės kreditoriams – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“.

Civilinio ieškovo nuomone, Kauno apylinkės teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog garantijų išdavimo metu kreditoriai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ nežinojo, jog kaltinamasis nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojas V. V. (kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius) parodymuose patvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ garantijų nebūtų priėmusi, jeigu būtų žinojusi, jog šiuos dokumentus pasirašo neturintis tam įgaliojimų asmuo. Vien faktas, jog kreditorius nebūtų pasirašęs garantijos žinant apie kaltinamojo įgaliojimų neturėjimą, įvertinant tai, jog pats kaltinamasis žinojo apie įgaliojimų neturėjimą ir tai nuslėpė, yra pakankamas pagrindas pripažinti kaltinamojo veiksmus kaip apgaulę, kuri buvo esminė kreditorių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ apsisprendimui sudaryti sandorį. Tuo tarpu tikrajam UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. B. sužinojus apie J. R. sudarytus sandorius ir paprašius pasiaiškinti pastarasis ramino, jog viskas bus gerai, nėra pagrindo nerimauti ir kt. Atitinkamai, šios aplinkybės patvirtina, jog kaltinamasis aiškiai suvokė savo veiksmus (jų neteisėtumą), jų neigiamas teisines pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, jog turtinės prievolės pagal sudarytus vienašalius sandorius pavyks išvengti (kaip kraštutinę priemonę kreditorių atžvilgiu panaudojant argumentą dėl įgaliojimų nebuvimo sudaryti atitinkamo pobūdžio sandorius). Akivaizdu, jog J. R. savo sąmoningais veiksmais siekė padėti išvengti didelės vertės turtinių prievolių UAB „(duomenys neskelbtini)” naudai, be to, veikė tyčia, panaudodamas apgaulę, nutylėjo esmines aplinkybes, reikšmingas sandorių sudarymui. Tokie kaltinamojo veiksmai laikytini sukčiavimu pagal BK 182 str. 2 d. nuostatas.

Pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog kaltinamasis, neturėdamas įgaliojimų, pasirašė net keturiuose skirtinguose dokumentuose kaip įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, savo parašu patvirtino dokumentus, žinojo, jog garantijomis prisiimtų prievolių nevykdys (nevykdys apskritai, o be to – esant reikalavimui įvykdyti prievolę bus pagrindas argumentuoti, jog garantijos išduotos neįgalioto asmens) bei tokiu būdu padės išvengti prievolės kreditoriams įvykdymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Daro išvadą, jog kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, suvokė nusikalstamos veikos pobūdį (t. y., suvokė, jog neturėdamas įgaliojimų išduoti dokumentą, tačiau jį pasirašydamas tai atliko sąmoningai ir norėjo būtent taip veikti). Tokie kaltinamojo veiksmai laikytini nusikalstama veika, numatyta BK 300 str. 1 d.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Romano Mackevičiaus ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo įmonės direktoriaus S. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Kaip matyti iš prokuroro ir civilinio ieškovo pateiktų apeliacinių skundų turinio, juose nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu dėl J. R. išteisinimo pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, padarytų išvadų atitiktis faktinėms aplinkybėms, atitinkamai ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str., tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad J. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįstos ir teisėtos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuoti ir įtvirtinti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo kriterijai. Pagrindinis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra esminės apgaulės naudojimas prieš turto savininkus ar valdytojus. Šioje byloje J. R. pagal BK 182 str. 2 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis nebūdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, 2012-01-06 pasirašė kaip šios bendrovės direktorius garantijas ir įsiskolinimų mokėjimo grafikus, pagal kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ garantavo už skolininką – uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, jeigu pastaroji nesilaikys įsiskolinimo mokėjimo grafikų, apmokėti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skolas pagal minėtas pasirašytas garantijas ir taip apgaule išvengė turtinės prievolės – grąžinti bendrovėms „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ viso 12521,88 Eur skolą. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinių prievolių nevykdymo atveju svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju išteisintas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Dar vienu kriterijumi yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, kuriuo vadovaujantis, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinės nutartys Nr. 2K-312/2013, Nr. 2A-7-9/2013, 2K-84/2014).

Priešingai, nei savo skunduose nurodo apeliantai, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nagrinėjamu atveju J. R. veikoje, kad ją galima būtų vertinti kaip sukčiavimą, nebuvo nustatyta nei tiesioginė tyčia, nei esminė apgaulė. Tai, kad J. R. nebūdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, 2012-01-06 pasirašė kaip šios bendrovės direktorius garantijas ir įsiskolinimų mokėjimo grafikus, nesudaro pagrindo tokius jo veiksmus vertinti kaip esminės apgaulės, kuri lėmė kreditorių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ apsisprendimą pasirašyti minėtus dokumentus ir dėl to suklaidinimo iš esmės buvo apsunkintas šių juridinių asmenų pažeistų teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Šiuo atveju analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą svarbu tai, kad Kauno apygardos teismas civilinio proceso tvarka spręsdamas klausimą dėl bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pareikštų kreditorinių reikalavimų patvirtinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje konstatavo, jog šių įmonių reikalavimai pagal išduotas garantijas yra pagrįsti. Be visa ko, pabrėžė, kad vien ta aplinkybė, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ nepasidomėjo kas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, ir tinkamai neįsitikino jo įgaliojimais, nėra aplinkybė, dėl kurios sandoriai (garantijos, įsiskolinimų mokėjimo grafikai) turėtų būti laikomi neturinčiais teisinės galios, kadangi civilinėje teisėje yra numanomas atstovavimo institutas (CK 2.133 str. 2 d.). Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantų traktuojama esminė apgaulė šiuo atveju netapo kliūtimi ginti pažeistas teises civilinės teisės priemonėmis.

Kaip matyti iš bylos duomenų pats J. R. neneigia pasirašęs garantijas ir įsiskolinimų mokėjimo grafikus kaip įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, kadangi toje įmonėje tvarkė visus reikalus, buvo direktoriaus pavaduotojas, įmonė įkurta jo gyvenamosios vietos adresu. Nurodė, kad dokumentus ruošė kažkas iš „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 96). Liudytojo, tuometinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. B. teigimu, jei J. R. pasirašė minėtus dokumentus, tai galimai laikinai ėjo direktoriaus pareigas įmonėje (t. 2, b. l. 114). Tuo tarpu nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui V. V., nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui V. T. abejonių, kad J. R. nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nebuvo kilę, jokių priemonių patikrinti tokios informacijos pastarieji nesiėmė, kas leidžia svarstyti dėl tam tikro juridinių asmenų atstovų atidaus ir rūpestingo elgesio stokos. Juolab, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes būtent „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ parengė ginčo dokumentus, vadinasi, ir J. R. neteisingos pareigos minėtuose dokumentuose nurodytos šių įmonių, o ne paties J. R.. Tokiu būdu J. R. veiksmus interpretuoti kaip esminės apgaulės panaudojimą siekiant suklaidinti asmenis, nėra pagrindo. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad pasirašytos garantijos ar įsiskolinimų mokėjimo grafikai nebuvo fiktyvūs, jų neginčijo nei J. R., nei tuometinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. B., civilinio kodekso nustatyta tvarka minėti dokumentai pripažinti turintys teisinę galią. Civilinio kodekso 2.136 straipsnio 1 ir 2 dalis nustato, kad jei sandorį kito asmens vardu sudaro asmuo, neturintis teisės sudaryti sandorį, paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo. J. R. dokumentus pasirašė savo vardu, viršydamas įgaliojimus, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. B., žinodamas apie šiuos sandorius, jiems pritarė.

Nors apeliaciniais skundais teigiama, kad J. R. veiksmai buvo tyčiniai, kadangi šis pasirašė dokumentus iš anksto žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdys įsipareigojimų ir įsiskolinimų už „(duomenys neskelbtini)“ nesumokės, tačiau tokie prielaidų pobūdžio argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Šiame kontekste negali būti neįvertintos tos aplinkybės, kad tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ garantijų ir įsiskolinimų mokėjimų grafikų pasirašymo metu dirbo pelningai. Įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byla iškelta tik 2013-12-19, UAB „(duomenys neskelbtini)” – 2013-07-08. Apie tai, kad įmonės realiai vykdė veiklą patvirtino teisme apklausti liudytojai A. B., S. S. ir A. B.. Pasak A. B., nebuvo jokių minčių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vengs atsiskaitymo, kadangi ji mokėjimus vykdė, tikėjosi atsiskaityti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat buvo pajėgi užtikrinti garantiją (t. 2, b. l. 112-113). Liudytojas S. S. patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. dar buvo moki, su finansiniais sunkumais susidūrė tik 2012 m. pabaigoje (t. 2, b. l. 115-116). A. B. teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. dar nebuvo bankrutavusi (t. 2, b. l. 114). Be to, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad visos suinteresuotos šalys svarstė skolos padengimo galimybes ir buvo prieita vieninga nuomonė dėl garantijos pasirašymo. Aptartų duomenų kontekste nėra pagrindo konstatuoti, kad J. R. jau dokumentų pasirašymo metu žinojo, kad prievolė nebus vykdoma. Šios išvados nepaneigia ir apeliantų skunde itin akcentuojami J. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu J. R. patvirtino, kad dokumentų pasirašymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo normaliai dirbančios įmonės, kalbos apie tai, kad įmonės neatsiskaitys nebuvo (t. 2, b. l. 98). Būtent tokius J. R. parodymus patvirtina aukščiau aptarti liudytojų parodymai, dėl ko jais nesiremti apeliacinės instancijos teismas nemato jokio pagrindo.

Prokuroras apeliaciniame skunde dėsto UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. V. parodymus apie tai, kad bendrovė nebūtų pasirašiusi garantijų, jei būtų žinojusi, jog pasirašo asmuo, kuris iš tikrųjų nėra direktorius, kas patvirtina, jog juridinis asmuo iš esmės buvo suklaidintas dėl apsisprendimo pasirašyti garantiją ir mokėjimo įsiskolinimo grafikus. Tuo tarpu byloje nustatytos aplinkybės betarpiškai patvirtina, kad būtent pačių kreditorių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ iniciatyva buvo sudaryti aukščiau minėti dokumentai, atitinkamai jų pačių klaidingai nurodytos ir J. R. pareigos. Duomenų, kad kreditoriai, būdami atidūs ir rūpestingi būtų ėmęsi priemonių patikrinti dokumentuose nurodytos informacijos teisingumą, nėra. Akivaizdu, kad J. R. pareigos nebuvo ta esminė aplinkybė, kuri galėjo lemti kitokį „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ apsisprendimą, nei pasirašyti garantijas ir įmokų įsiskolinimo mokėjimo grafikus. Civilinis ieškovas šioje situacijoje įžvelgia galimą piktnaudžiavimą pasitikėjimu. Kolegijos vertinimu, tokia apgaulės rūšis nagrinėjamu atveju nėra tinkama apgaulei pagrįsti. Bylos duomenys rodo, kad įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ vadovai, atstovaudami savo įmones, ir jų vardu sudarydami atitinkamus sandorius turėjo visas galimybes patikrinti jų pačių rengiamuose dokumentuose nurodomos informacijos teisingumą. Tuo tarpu dokumentus parengusių šalių neatidumas, neapdairumas ir nerūpestingumas negali būti pateisinamas piktnaudžiavimu pasitikėjimu.

Be to, kolegija neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki bankroto bylos iškėlimo neginčijo pasirašytos garantijos pagrindu atsiradusios prievolės. Šias aplinkybes patvirtina tuometinio įmonės direktoriaus A. B. paaiškinimai, jog bendrovės buhalterijoje buvo užfiksuota skola UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams, apie tai kalbėjo su J. R., tačiau jokių veiksmų dėl to nesiėmė. Tai, kad įmonei buvo siunčiami reikalavimai bei įspėjimai dėl bankroto bylos iškėlimo į kuriuos nebuvo reaguojama, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog prievolės nevykdymas buvo sąlygotas išimtinai J. R. išankstinės tyčios buvimu ir neteisėtų veiksmų, paremtų apgaulės panaudojimu. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad tokius įmonės veiksmus lėmė suprastėjusi įmonės finansinė padėtis.

Taigi išteisintojo J. R. veiksmai nelaikytini sukčiavimu, tai yra negali būti laikomi tokiais veiksmais, kuriais buvo įgytas svetimas turtas ar turtinė teisė, išvengta turtinės prievolės arba tokia prievolė buvo panaikinta.

Kolegija taip pat visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais dėl dokumentų suklastojimo sudėties nebuvimo išteisintojo J. R. veiksmuose.

Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-7-47-895/2016).

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad J. R. iš anksto paruoštuose dokumentuose savo ranka įrašė vardą, pavardę ir tai patvirtino parašu, tuo tarpu kitus duomenis, tame tarpe ir tai, kad jis įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ užima direktoriaus pareigas nurodė dokumentus rengusių įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ atstovai. Akivaizdu, jog ne išteisintojo aktyvūs veiksmai, o kreditorių neapdairumas lėmė neteisingą J. R. užimamų pareigų bendrovėje nurodymą. Kaip matyti iš bylos duomenų, šis formalus duomenų iškraipymas (vietoj direktoriaus pavaduotojo pareigų nurodant direktoriaus pareigas) jokių teisiškai reikšmingų padarinių iš esmės nesukėlė, t. y. savaime nepanaikino skolininko prievolės kreditoriui. Priešingai, kreditorių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai reikalavimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylose buvo patvirtinti remiantis būtent tarp šalių pasirašytomis garantijomis. Tiek prokuroro, tiek civilinio ieškovo skunduose pateiktas subjektyvus situacijos vertinimas, darant įvairaus pobūdžio prielaidas, šiuo atveju nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog susiklosčiusioje situacijoje J. R. veika jokios žalos ar grėsmės valdymo tvarkai nesukėlė, dėl ko objektyviai nebuvo ir pavojinga. Visuma bylos aplinkybių leidžia spręsti, kad tokius J. R. veiksmus kriminalizuoti nėra tikslinga. Tokius ir panašius teisinius santykius reguliuoja Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atstovavimą (Civilinio kodekso antrosios knygos III skyrius).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, civilinėmis sankcijomis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011 ir kt.).

BPK 115 str. 3 d. 2 p. reglamentuoja, jog priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Esant tokiai situacijai, civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai, t. y. nepažeidžiant BPK nustatytų taisyklių.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintojo J. R. kaltės klausimu, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Prokuroro, ir civilinio ieškovo apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu bei J. R. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Esant nustatytoms aplinkybėms Kauno apylinkės teismo 2015-11-02 nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliantų skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Romano Mackevičiaus ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo įmonės direktoriaus S. V. apeliacinius skundus atmesti.