Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas UAB „Miesto energija“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b.l. 4–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 2R-(07)-653 „Dėl VEI Utenos teritorinio skyriaus 2009-09-09 sprendimo Nr. 18-317“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria UAB „Miesto energija“ įpareigotas perskaičiuoti mokesčius už suvartotą šilumos energiją daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, butų savininkams.

Nurodė, kad tarp Bendrovės ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, butų savininkų yra susiklostę šiluminės energijos tiekimo–vartojimo santykiai. Pasak pareiškėjo, šilumos tiekėjas yra atsakingas už sutarties dalyko – šilumos energijos, kuri turi atitikti sutarties bei kokybės standartų ir kitų norminių dokumentų nustatytus reikalavimus, tiekimą iki buto (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.383, 6.386 str.), o energijos pirkimo–pardavimo sutarties abonentas (vartotojas) yra atsakingas už jam priklausančius energijos tinklus (įrenginius) (CK 6.383 str. 1 d.), todėl jeigu šilumos energijos nuostoliai atsiranda, tiekiant šilumos energiją vartotojams priklausančiais tiekimo tinklais, šiuos nuostolius privalo padengti tų tinklų savininkai, tai yra butų savininkai (CK 4.76 ir 4.82 str.). Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (civilinės bylos Nr. 3K-3-579/2003, 3K-3-514/2004) išaiškinta, kad bet kurio buto savininkas kartu yra bendrosios dalinės nuosavybės subjektas, kuris pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, o susidarę šilumos energijos nuostoliai yra vartotojų atskaitomybės ribose, todėl kaip vartotojai ir daikto savininkai namo gyventojai susidariusius nuostolius turi padengti. Padarė išvadą, jog Bendrovė pagal sudarytą energijos teikimo sutartį turi teisę gauti apmokėjimą už tą energijos kiekį, kurį pateikė vartotojui. Pateiktos ir suvartotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje numatytu būdu (CK 6.385 str., Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 str.). Kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, o kelių vartotojų pastate suvartotas šilumos kiekis turi būti paskirstytas tokiomis metodikomis ar tvarkomis ir taip, kad visas pastate suvartotas kiekis būtų paskirstytas ir dėl jo atsiskaityta su energijos tiekėju. Nurodė, kad daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, trys butai yra atsijungę nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir šildosi dujomis iš savų autonominių šaltinių. Pažymėjo, jog Sprendime nurodyta, kad vartotojams nepasirinkus šilumos paskirstymo metodo šilumos tiekėjo UAB „Miesto energija“ taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, kurie atitinka Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų naujos redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 210.2.4 punktą. Pareiškėjo teigimu, Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5, 3 punkte nurodyta, kad pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskirta šilumos kiekio dalis nustatoma pastato šildymui suvartotą šilumos kiekį padauginus iš šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficiento. Atitinkamai pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskirtą šilumos kiekio dalį padalinus iš pastato bendrojo naudingo patalpų ploto gaunamas šilumos kiekis vienam kv. m ploto šildyti. Šilumos kiekį vienam kv. m ploto šildyti dauginant iš atitinkamo buto ploto ir gaunamas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti šilumos kiekis, priskirtas atitinkamam plotui. Tuo atveju, jeigu atskirų butų savininkų deklaruoto karšto vandens rodmenų suma nesutampa su apskaitos prietaiso, įrengto prieš karšto vandens šilumokaitį, rodmenimis, likusi šilumos energija, suvartota karšto vandens ruošimui, atitinkamai paskirstoma butų savininkams, vartojantiems karštą vandenį. Pabrėžė, jog taip įgyvendinimas Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, jog visas šilumos kiekis turi būti apmokėtas. Nesutiko su Sprendime nurodytu įpareigojimu perskaičiuoti mokesčius už suvartotą šilumos energiją. Teigė, kad Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu atsiskaitymo principas, kad visas šilumos kiekis turi būti apmokėtas, yra siejamas su sąlyga, jog turi būti sutvarkyta karšto vandens apskaita, kuri nėra absoliuti. Remdamasis Taisyklių 338 punktu, padarė išvadą, jog šilumos tiekėjas turi teisę su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti vartotojams net jei ir nėra įvykdyta prievolė sutvarkyti karšto vandens apskaitą. Nurodytos šilumos tiekėjo teisės atsiranda tuo atveju, jei nėra nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto (toliau – ir Aktas). Ginčijamu atveju Aktas nėra sudarytas, todėl atsiradę neigiami padariniai tenka gyvenamojo namo butų savininkams. Atitinkamai šis juridinis faktas suteikia Bendrovei teisę su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti vartotojams, net jei ir nėra įvykdyta prievolė sutvarkyti karšto vandens apskaitą (Taisyklių 338 p.). Atsižvelgdamas į CK 4.83 straipsnio 3 dalį, 4.84 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, teigė, jog namo bendrijai tenka pareiga rūpintis šilumos energijos kiekio, skirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto tinkamai priežiūrai, nustatymu. Tokią išvadą patvirtina ir Taisyklių 235.7 punkte įtvirtinta administratoriaus pareiga pateikti šilumos tiekėjui atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenų ataskaitą. Nesutiko su Sprendimo išvada, kad UAB „Miesto energija“ nevisiškai įvykdė savo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą. Nurodė, jog Sprendime konstatuota, kad iš 17 karštą vandenį vartojančių butų, atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai pakeisti tik 14 butų, t. y. 3 butuose nepakeisti vandens apskaitos prietaisai. Pažymėjo, kad Bendrovės prievolė sutvarkyti karšto vandens apskaitos prietaisus įvykdoma šiuos prietaisus pakeičiant fiziškai, dėl to būtina patekti į atitinkamus butus. Taigi, prievolė objektyviai gali būti įvykdyta tik tada, kai atitinkamų butų savininkai sudaro tam sąlygas, todėl tinkamas prievolės įvykdymas nepriklauso išimtinai nuo pareiškėjo valios. Nurodė, kad prievolei sutvarkyti karšto vandens apskaitos prietaisus įvykdyti pasitelkė UAB „Energija būstui“, kuris 2009 m. vasario 2 d. sudarė sutartį Nr. EB090202/1 su UAB „Komforta“ ir ši bendrovė įsipareigojo pakeisti karšto vandens skaitiklius. Tačiau UAB „Komforta“ 2009 m. gegužės 5 d. rašte „Dėl karšto vandens skaitiklių montavimo“ nurodė, jog daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, butuose Nr. 1, Nr. 6 bei Nr. 9 karšto vandens skaitikliai nepakeisti dėl to, jog nėra galimybės patekti į butą arba neveikiantys karšto vandens ventiliai nepakeisti, ir dėl to nėra galimybės nutraukti karšto vandens tiekimą. Rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, butų Nr. 1, Nr. 6 bei Nr. 9 savininkai nesudarė būtinų sąlygų pareiškėjui, siekiant pakeisti karšto vandens skaitiklius, t. y. neįsileisdavo į butą arba nepakeitė neveikiančių karšto vandens ventilių, todėl pareiškėjas negali būti laikomas pažeidusiu prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą, o neigiamų teisinių padarinių rizika (sumokėti už neapskaitytą šilumos energiją), nesudarius techninės galimybės įrengti atsiskaitomuosius prietaisus šilumos pirkimo–pardavimo vietoje, tenka vamzdynų savininkui, šiuo atveju – daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkams, kuriems vamzdynai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 str. 1 d.). Konstatavo, kad teisėtai paskirstė likusį suvartotą šilumos kiekį su nepaskirstytu karštu vandeniu butų savininkams, vartojantiems karštą vandenį, todėl Sprendime nurodytas įpareigojimas perskaičiuoti mokesčius už suvartotą šilumos energiją daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, butų savininkams yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to naikintinas.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 175–179), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimo dalį, kuria Bendrovė įpareigota perskaičiuoti mokesčius už suvartotą šilumos energiją daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkams (duomenys neskelbtini), Ukmergėje. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pabrėžia, jog teismo išvada, kad Bendrovė nevisiškai įvykdė savo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą, nepagrįsta. Kadangi pareiškėjas teisėtai paskirstė likusį suvartotą šilumos kiekį su nepaskirstytu karštu vandeniu būtų savininkams, vartojantiems karštą vandenį, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.