Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-12-08 · Civilinė byla Nr. 2-586

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-12-08
Bylos Nr.
2-586
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas (pirm.), Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė (pran.)
Atsakovas
akcinės bendrovės ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“, V. V., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai
Ieškovas
Trident Marine ApS“
Kategorijos
  • 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-586/2005Procesinio sprendimo kategorija 110.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų kolegijos pirmininko Artūro Driuko,kolegijos teisėjų: Alės Bukavinienės ir Danutės Milašienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria atsisakyta patenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-2217-28/2005 pagal ieškovo ,,Trident Marine ApS“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“, V. V., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl paskleistų žinių pripažinimo neatitinkančiomis tikrovės, žeminančiomis juridinio asmens dalykinė reputaciją, šių žinių paneigimo ir žinių paskleidimu padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas ,,Trident Marine ApS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“, V. V., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl paskleistų žinių pripažinimo neatitinkančiomis tikrovės, žeminančiomis juridinio asmens dalykinė reputaciją, šių žinių paneigimo ir žinių paskleidimu padarytos 7 500 000 eurų (arba 25 896 000 Lt) žalos atlyginimo.

Atsakovas AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ 2005 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu įpareigoti ieškovą galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimui įnešti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 000 eurų (arba 17 264 000 Lt). Nurodė, kad vykdydamas Roterdamo miesto teismo teisėjo 2005 m. liepos 25 d. rezoliuciją, kuria lesta areštuoti atsakovo turtą 8 000 000 eurų sumai, Roterdamo teismo antstolis areštavo frachto mokesčius už atsakovui priklausančius keturis laivus - ,,Staris“, ,,Svilas“, ,,Skalva“, kurių nuomos kaina per parą yra po 6 300 JAV dolerių, ir ,,Alka“, kurio nuomos kaina per parą yra 6 200 JAV dolerių. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo reikalingumą motyvavo tuo, kad ieškovas Lietuvoje neturi jokio turto, o apie kitose valstybėse esantį ieškovui priklausantį turtą duomenų nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi šį atsakovo prašymą atmetė, nurodydamas, jog su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo atsakovas turi teisę kreiptis į turtą areštavusį teismą, vadovaujantis teismo buvimo vietos įstatymais. Motyvavo tuo, kad bylą nagrinėjančio teismo nutartis dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo negali pasiekti normos taikymo tikslų, nes pastarasis teismas neturi galimybės panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų pagal Roterdamo teismo sprendimą, jeigu ieškovas neįvykdytų įpareigojimo užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo teismo nutartį panaikinti ir patenkinti jo prašymą bei įpareigoti ieškovą galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimui įnešti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 000 eurų (arba 17 264 000 Lt). Nurodo šiuos motyvus:

CPK 147 straipsnis nenumato, jog atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimą privalo spręsti tas pats teismas, kuris pritaikė laikinąsias apsaugos priemones;vadovaujantis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 ,,Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo“ (toliau – Tarybos reglamentas) 32 straipsniu, teismo nutartis dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo galės būti įvykdyta ir Roterdamo teisme, arba sudarytų sąlygas kreiptis į Roterdamo teismą ir įrodyti, jog ieškovas elgiasi nesąžiningai, pažeidžia interesų pusiausvyros principą, kas yra pagrindas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones;apeliantas neturi galimybės kreiptis dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo į laikinąsias apsaugos priemones pritaikiusį teismą, nes pagal Tarybos reglamento 31 straipsnį, jis sprendžia tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos motyvus:

Roterdamo teismas 2005 m. spalio 4 d. panaikino 2005 m. liepos 25 d. teisėjo rezoliuciją, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Panaikinus atsakovui priklausančio ir pas trečiuosius asmenis esančio turto areštą, išnyko ir nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimo galimybė;CPK 147 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, kad atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu pats bylą nagrinėjantis teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ieškovo reikalavimams užtikrinti, todėl Vilniaus apygardos teismas nėra kompetentingas spręsti nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą. Be to, galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas yra tiesiogiai susijęs su teismo įpareigojimu panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu ieškovas neįvykdytų teismo įpareigojimo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 2 d.). Todėl teismui patenkinus atsakovo prašymą, o ieškovui neįvykdžius teismo įpareigojimo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, Lietuvos teismas formaliai privalėtų panaikinti užsienio valstybės teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau Lietuvos teismai neturi kompetencijos naikinti užsienio valstybių teismų sprendimus; teisės doktrinoje ir Tarybos reglamento taikymo teisminėje praktikoje pripažįstama, jog Europos Sąjungos valstybių narių teismai neturėtų spręsti su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susijusių klausimu tuomet, kai prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su valstybe, kurios teismo yra prašoma jas taikyti (forum non convenience doktrina). Šis principas įtvirtintas Amerikos Teisės Instituto ir UNIDROIT rengiamų tarptautinio civilinio proceso principuose, kur numatyta, jog teismas turi teisę atsisakyti savo jurisdikcijos, jeigu mano, kad ginčas yra labiau susijęs su kita valstybe. Būtinybę atsižvelgti į paminėtą principą yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 28 aprobuotoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgoje“;Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, aiškindamas 1968 m. Konvencijos ,,Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose“ (Briuselio konvencija) 24 straipsnį, yra pažymėjęs, jog teismas tos valstybės, kurios teritorijoje yra asmens, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, turtas, yra tinkamiausias spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar atsisakymo jas taikyti bei atitinkamų procedūrų ir sąlygų pareiškėjui nustatymo, siekiant garantuoti tokių priemonių laikinąjį bei apsauginį pobūdį (ETT byla Nr. C-391/95 Van Uden Maritime v. Deco Line; ETT byla Nr. C-125/79 Bernard Denilauler v. SNC Couchet Freres). Taip pat ETT yra pabrėžęs, jog taikant laikinąsias arba apsaugos priemones pagal Briuselio konvencijos 24 straipsnį, turi egzistuoti realus ryšys tarp prašomų taikyti priemonių turinio ir valstybės, kurios teismo prašoma taikyti tokias priemones, teritorinės jurisdikcijos. Tarybos reglamento 31 straipsnis pakartoja Briuselio konvencijos 24 straipsnio nuostatas, todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos teismas gali spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus tik tuo atveju, kai nustatomas ryšys tarp prašomų taikyti laikinųjų arba pasaugos priemonių ir Lietuvos Respublikos teritorinės jurisdikcijos. Kadangi ieškovas nėra susijęs su Lietuvos Respublika, taip pat atsižvelgiant į forum non convenience doktriną ir ETT praktiką, Lietuvos Respublikos teismas neturi kompetencijos nagrinėti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo;apeliantas atskirajame skunde remiasi Tarybos reglamento normomis, reglamentuojančiomis klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne dėl šių priemonių taikymo galimų atsakovo nuostolių atlyginimo, teismingumą, tuo tarpu pastarosios priemonės pasižymi tam tikra specifika, jų taikymo pagrindai ir sąlygos nesutampa su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindais bei taikymo pasekmėmis, todėl sprendžiant nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo klausimą, pagal analogiją negali būti taikomos Tarybos reglamento nuostatos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą; sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, apeliacinės instancijos teismas yra galutinė teismo instancija, todėl iškilus Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimui privalo kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą (Teismų įstatymo 40¹ str.).

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba pritaria atskirojo skundo motyvams.

Atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarties padavęs atsakovas AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ 2005 m. lapkričio 18 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui atsisakymą nuo atskirojo skundo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis procesas nutrauktinas.

CPK 308 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka - iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reguliuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ 2005 m. lapkričio 18 d. pateiktas pareiškimas dėl atsisakymo nuo atskirojo skundo neatitiko civilinio proceso įstatyme nustatytų tokiems pareiškimams keliamų formos ir turinio reikalavimų (t. 2, b. l. 28). Todėl 2005 m. lapkričio 21 d. Lietuvos apeliacinis teismas atsakovą informavo apie atskirojo skundo atsisakymo sukeliamas pasekmes (t. 2, b. l. 34) (CPK 140 str., 308 str. 2, 3 d.). Atsakovas AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ 2005 m. lapkričio 24 d. pareiškimu patvirtino, jog atsisako atskirojo skundo ir, kad jam yra žinomos atsisakymo nuo atskirojo skundo pasekmės, bei prašė nutraukti apeliacinį procesą (t. 2, b. l. 35). Atskirąjį skundą padavusio atsakovo AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ atsisakymas skundo įstatymui neprieštarauja. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad toks atsisakymas pažeidžia kieno nors teises ar įstatymo saugomus interesus arba prieštarauja viešajam interesui. Atsisakyme atskirojo skundo pažymėta, kad tokio procesinio veiksmo pasekmės yra žinomos. Todėl atsisakymas atskirojo skundo priimtinas, o apeliacinis procesas nutrauktinas (CPK 338 str., 308 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 308 straipsnio antrąja dalimi,

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą pagal atsakovo akcinės bendrovės ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria atsisakyta patenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-2217-28/2005 pagal ieškovo ,,Trident Marine ApS“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“, V. V., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl paskleistų žinių pripažinimo neatitinkančiomis tikrovės, žeminančiomis juridinio asmens dalykinė reputaciją, šių žinių paneigimo ir žinių paskleidimu padarytos žalos atlyginimo.

Kolegijos pirmininkas Artūras DriukasTeisėjos: Alė BukavinienėDanutė Milašienė