- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-312/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Alė Bukavinienė (pran.), Donatas Šernas
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Alės Bukavinienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1270-41/2006 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos, padarytos neteisėtais teismo veiksmais taikant procesines prievartos priemones.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydamas pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismai baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005 neteisėtai taikė ieškovui atžvilgiu procesinę prievartos priemonę – atvesdinimą į teisiamąjį posėdį, ir tuo suvaržė bei pažeidė ieškovo, kaip sergančio, nevaikščiojančio I grupės invalido, teises; prašė priteisti iš atsakovo 300 050 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. balandžio 13 d., 2004 m. liepos 9 d., 2004 m. liepos 14 d., 2004 m. rugsėjo 8 d., 2004 m. lapkričio 9 d. nutartimis baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005 neteisėtai taikė ieškovui procesinę prievartos priemonę – atvesdinimą, kadangi ieškovas sirgo ir turėjo būti namuose ar ligoninėje, Kauno apygardos teismas 2004 m. vasario 17 d., 2004 m. gegužės 28 d., 2004 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m. rugsėjo 23 d. nutartimis atmetė ieškovo skundus dėl kai kurių aukščiau nurodytų nutarčių, tik skundas dėl 2004 m. liepos 9 d. nutarties buvo iš dalies patenkintas, tuo tarpu skundas dėl 2004 m. lapkričio 9 d. nutarties nebuvo išnagrinėtas, dėl ko ieškovui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Ieškovas nurodė, kad kompensaciją už turtinę žalą sudaro gydymosi išlaidos – 4 000 Lt, pašto išlaidos – 50 Lt, patirtos susirašinėjant su teismais, tuo tarpu ieškovo patirta neturtinė žala vertintina 296 000 Lt, kadangi neteisėtas atvesdinimas sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, psichologinę traumą, nepatogumus, orumo ir gero vardo visuomenėje pažeminimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. balandžio 13 d., 2004 m. liepos 9 d., 2004 m. liepos 14 d., 2004 m. rugsėjo 8 d. bei 2004 m. lapkričio 9 d. nutartimis baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005, kurioje A. B. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 274 straipsnio 3 dalyje, 206 straipsnyje, ieškovui buvo taikytos procesinės prievartos priemonės – atvesdinimas į teisiamuosius posėdžius naudojant specialiąsias priemones, t. y. atvežant A. B. gulintį specialiu transportu ir kitas specialiąsias priemones, kadangi ieškovas savarankiškai negali vaikščioti ir pats atvykti į teisiamąjį posėdį. Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 17 d., 2004 m. gegužės 28 d., 2004 m. rugpjūčio 4 d. bei 2004 m. rugsėjo 23 d. nutartimis ieškovo skundai dėl minėtų pirmosios instancijos teismo nutarčių buvo atmesti, konstatavus pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumą bei pagrįstumą ir paliekant jas galioti. Kauno apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi ieškovo skundas dėl 2004 m. liepos 9 d. nutarties buvo patenkintas iš dalies, pašalinant iš šios nutarties aprašomosios ir rezoliucinės dalių žodžius apie kaltinamojo atvesdinimą, tuo tarpu skundas dėl 2004 m. liepos 14 d. nutarties buvo atmestas. A. B. skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nutarties buvo grąžintas kaip netinkamai paruoštas skundo nagrinėjimui, kadangi buvo neišspręstas jo priėmimo klausimas. Teismas nurodė, jog deliktinė civilinė valstybės atsakomybė CK 6.272 straipsnio pagrindu, t. y. atsakomybė be kaltės, atsiranda, jeigu konstatuojamos būtinosios sąlygos: neteisėti atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės ir/ar neturtinės žalos. Neteisėti veiksmai CK 6.272 straipsnio prasme yra suvokiami kaip atitinkamu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį, paskirti jam procesinę prievartos priemonę ir pan., o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi turtinė ar/ir neturtinė žala. Reikalavimą dėl žalos, padarytos neteisėtu atvesdinimu, atlyginimo, ieškovas iš esmės grindžia tuo, kad jis sirgo, negalėjo vaikščioti, todėl negalėjo būti per prievartą atvesdintas į teisiamuosius posėdžius. Šį ieškovo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neatitinkantį CK 6.272 straipsnio aiškinimo bei teismų praktikos aptariamos kategorijos bylose. Teismo teigimu, teisė į žalos, padarytos dėl procesinės prievartos priemonės pritaikymo, atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu pritaikant šią procesinę prievartos priemonę buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovo atvesdinimo neteisėtumo. Procesinės prievartos priemonės – atvesdinimo – taikymas ieškovui buvo paremtas procesiniu teismo sprendimu (minėtomis teismų nutartimis), atitiko tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo numatytas materialines ir procesines tokios priemonės paskyrimo sąlygas, šios priemonės pritaikymo teisėtumas bei pagrįstumas buvo tikrinamas instancine tvarka, pirmosios instancijos teismų nutartys dėl atvesdinimo aukštesnės instancijos teismo buvo paliktos nepakeistos, konstatuojant jų teisėtumą ir pagrįstumą, byloje nėra jokio procesinio sprendimo, kuriuo būtų nustatyti neteisėti teismo veiksmai, taikant ieškovui procesinę prievartos priemonę. Teismas pažymėjo, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų, o būtent įvairių medicininių dokumentų išrašų (b.l. 47-115), ligos istorijos (b.l.118-130) ir kitų išrašų matyti, jog ieškovas yra I grupės invalidas, sunkiai serga, negali vaikščioti, jam reikalinga slauga, ir t. t., tačiau visos šios aplinkybės apie ieškovo negalėjimą savarankiškai vaikščioti ir atvykti į teisiamuosius posėdžius baudžiamojoje byloje buvo žinomos, analizuojamos ir vertinamos Kauno miesto apylinkės bei Kauno apygardos teismams sprendžiant klausimą dėl ieškovo dalyvavimo teismo posėdžiuose nagrinėjant baudžiamąją bylą, ir būtent todėl buvo nutarta ieškovą atgabenti į teisiamuosius posėdžius pasitelkus specialiąsias priemones – specialųjį transportą ir kt., bei tokiu būdu užtikrinant betarpišką kaltinamojo dalyvavimą baudžiamosios bylos nagrinėjime, ieškovo ieškinyje nurodyti argumentai dėl atvesdinimo neteisėtumo, susiję su jo liga ir būtinumu gydytis namuose ar ligoninėje, jau buvo teismų analizuoti, tirti ir vertinami teismų baudžiamojoje byloje. Taip pat teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, kuria vienintele buvo iš dalies patenkintas ieškovo skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2004 m. liepos 9 d. nutarties, buvo tik pakeista ieškovui taikytinos procesinės prievartos priemonės lingvistinė formuluotė nekeičiant pirmosios instancijos teismo nutarties esmės. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, teismas konstatavo, kad vien pirmosios instancijos teismo nutarties dėl atvesdinimo žodinės formuluotės pakeitimas nepanaikina pačios procesinės prievartos priemonės ir nereiškia jos pritaikymo neteisėtumo kaip būtinosios sąlygos atsakovo atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį. Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus dėl jo skundo dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nutarties neišnagrinėjimo neteisėtumo, nurodęs, jog iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų (b.l. 23-27) matyti, kad ieškovo skundas dėl šios nutarties buvo grąžintas Kauno miesto apylinkės teismui kaip netinkamai paruoštas nagrinėjimui, kadangi nebuvo išspręstas skundo priėmimo klausimas, kartu ieškovui buvo nurodyta, jog jis gali kreiptis į teismo pirmininką dėl netinkamų Kauno miesto apylinkės teismo darbuotojų užregistruojant skundą veiksmų, tačiau teismui nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas būtų ėmęsis tokių veiksmų. Teismas nurodė, jog nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, kaip būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti, ir nesant galimybės priteisti iš atsakovo turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtu procesinės prievartos priemonės – atvesdinimo, paskyrimu, atlyginimą, teismas plačiau dėl prašomos priteisti turtinės bei neturtinės žalos buvimo, jų dydžio bei kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.
Šalies argumentai
Ieškovas A. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia ieškinyje nurodytais argumentais bei šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas naikintinas esant CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytam absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui. Teismas 2006 m. vasario 21 d. nutartyje, kurios pagrindu ieškovui buvo grąžintas dublikas, nurodė, jog teismas nėra priėmęs nutarties dėl pasirengimo nagrinėti bylą teisme būdo. Tačiau 2006 m. vasario 21 d. pranešime, kuris ieškovui buvo atsiųstas su minėta nutartimi, teismas nurodė, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks parengiamajame teismo posėdyje 2006 m. kovo 17 d. Remiantis šia aplinkybe galima daryti išvadą, kad teismas 2006 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė neteisingus duomenis, jog nėra priimta nutartis dėl pasirengimo nagrinėti bylą teisme būdo. Taip pat 2006 m. kovo 17 d. parengiamajame teismo posėdyje, vadovaudamasis CPK 232 straipsniu, teismas turėjo priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ir apie tai informuoti byloje dalyvaujančius asmenis. Advokatas A. Vaitkus buvo įgaliotas atstovauti ieškovui tik parengiamajame teismo posėdyje, todėl teismas neteisėtai bylą išnagrinėjo 2006 m. kovo 17 d. posėdyje nepranešęs ieškovui apie paskyrimą nagrinėti bylą teismo posėdyje ir tuo pažeidė CPK 246 straipsnio reikalavimus.
2. Teismo sprendimas naikintinas esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui, nes sprendime neišnagrinėti ieškovo reikalavimai dėl Kauno apygardos teismo neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos žalos pripažinimo ir atlyginimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005. Teismas nepagrįstai nurodė, kad neteisėti veiksmai CK 6.272 straipsnio prasme turi būti suvokiami tik kaip atitinkamu teismo nuosprendžiu, nutartimi ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, o nesant tokiu būdu nustatytų neteisėtų veiksmų pats ieškovas neturi teisės pagal minėtą įstatymo normą įrodinėti neteisėtumo kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Pagal CPK 178 straipsnį ieškovas turi teisę įrodyti pagal CK 6.272 straipsnį neteisėtus Kauno apygardos teismo veiksmus priimant 2004 m. vasario 17 d, 2004 m. gegužės 28 d., 2004 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m. rugsėjo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005, kai šių veiksmų neteisėtumo nustatymas ir pripažinimas yra negalimas BPK ar ATPK nustatyta tvarka, nes priešingu atveju teismas pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnyje nustatytą teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teismas nepagrįstai neišreikalavo ieškovo prašomų įrodymų bei nepaskyrė teismo medicinos ekspertizės, kuria būtų nustatyta, ar ieškovas turėjo būti namuose ar ligoninėje, kai jam teismo nutartimis buvo skiriama procesinė prievartos priemonė – atvesdinimas.
3. Teismas priimdamas sprendimą pažeidė bei netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus dėl jo skundo dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nutarties neišnagrinėjimo neteisėtumo. Teismas nenurodė, kodėl atmetė ieškovo pateiktą 2004 m. gruodžio 6 d. Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko raštą Nr. 01-35-32, kuriuo atsakoma į A. B. 2004 m. lapkričio 29 d. skundo argumentus. Minėtame rašte nurodyta, kad teismų (teisėjų) administracinės veiklos kontrolės nuostatų pagrindu yra nustatyti neteisėti Kauno miesto apylinkės teismo darbuotojų veiksmai, dėl kurių ieškovo skundas dėl 2004 m. lapkričio 9 d. nutarties nebuvo perduotas Kauno apygardos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose, nes absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 1 d.).
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ieškiniu teismo prašo pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismai baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005 neteisėtai jam taikė procesinę prievartos priemonę – atvesdinimą į teisiamąjį posėdį, dėl to ieškovas patyrė turtinę bei neturtinę žalą. Taigi ieškinys pareikštas dėl atlyginimo žalos, padarytos neteisėtais teismo veiksmais, t. y. deliktinės atsakomybės pagrindu (CK 6.272 str.).
Civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Civilinė atsakomybė atsiranda, tik jeigu žalą padariusio asmens elgesys yra neteisėtas, pasireiškiantis neteisėtais aktyviais veiksmais (veikimu) arba neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu). Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl šios veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai, egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. Šioje normoje įtvirtinta, kad žala atlyginama nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ar teismo kaltės, tačiau turi būti nustatyta, kad veiksmai buvo neteisėti. Teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei išdėstytais argumentais, jog ieškovui taikytos procesinės prievartos priemonės buvo paskirtos teismo procesiniais sprendimais, kurie baudžiamojo proceso nustatyta tvarka nebuvo panaikinti, byloje nėra jokio procesinio sprendimo, kuriuo būtų nustatyti neteisėti teismo veiksmai. Apeliantas skunde teigia, kad teismai nepagrįstai neišreikalavo ieškovo prašomų įrodymų bei nepaskyrė teismo medicinos ekspertizės, kuria būtų nustatyta, ar ieškovas turėjo būti namuose ar ligoninėje, kai jam teismo nutartimis buvo skiriama procesinė prievartos priemonė – atvesdinimas. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 26 d. paskyrė teismo medicinos ekspertizę ieškovo sveikatos būklei nustatyti, vėliau skiriant ieškovui procesinę prievartos priemonę – atvesdinimą į teisiamąjį posėdį taip pat buvo vertinamos aplinkybės apie ieškovo sveikatos būklę ir dėl to buvo nutarta ieškovą atgabenti į teisiamuosius posėdžius naudojant specialiąsias priemones. Atsižvelgiant į tai, minėtas apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šiame Konstitucijos straipsnyje nurodyta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme numatytiems pagrindams. Materialiuoju teisiniu atžvilgiu teisė į ieškinį yra teisė į reikalavimo patenkinimą, t. y. teisė į teigiamą teismo sprendimą. Ši teisė priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Atsakyti, turi asmuo teisę į ieškinį ar ne, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus bei teisingai nustačius reikiamą taikyti materialiosios teisės normą. Į šį klausimą atsako teismas, priimdamas sprendimą. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nurodydamas, jog ieškovas neturi teisės pagal CK 6.272 straipsnio normą įrodinėti neteisėtumo kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažeidžia ieškovo Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnyje nustatytą teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, atmestinas, nes šios ieškovo teisės teismas nepažeidė.
Byloje esant ieškiniui ir atsiliepimams į ieškinį, teismas, atsižvelgdamas į jų turinį ir kokybę, gali ir privalo nuspręsti, kuria forma vyks pasirengimas teisminiam nagrinėjimui – rašytine ar žodine. Kuri forma bus pasirinkta konkrečioje byloje, sprendžia tik bylą nagrinėjantis teismas (CPK 225 str. 6 p.). Teismas parengiamojo teismo posėdžio paskyrimo klausimą turi išspręsti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimų gavimo arba termino jiems pateikti pasibaigimo dienos (CPK 228 str. 2 d.). Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas 2006 m. vasario 21 d. grąžindamas jam dubliką nurodė neteisingus duomenis, jog nėra priimta nutartis dėl pasirengimo nagrinėti bylą teisme būdo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo Teisingumo ministerijos atsiliepimas į ieškovo ieškinį teisme buvo gautas 2006 m. vasario 11 d. (b. l. 133). Teismas 2006 m. vasario 21 d. nutartimi nustatė, kad pasirengimas negrinėti bylą teisme vyks parengiamajame teismo posėdyje 2006 m. kovo 17 d. (b. l. 144), todėl ieškovui pateikus dubliką 2006 m. vasario 20 d. (b. l. 141-142), t. y. iki šios nutarties priėmimo, teismas, grąžindamas ieškovui šį procesinį dokumentą, pagrįstai nurodė, kad nėra nustatytas pasirengimo nagrinėti bylą teisme būdas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantas prašo panaikinti esant CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytam absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui, motyvuodamas tuo, kad 2006 m. kovo 17 d. parengiamajame teismo posėdyje teismas turėjo priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ir apie tai informuoti ieškovą, nes advokatas A. Vaitkus buvo įgaliotas atstovauti ieškovą tik parengiamajame teismo posėdyje. Įstatymas numato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 str. 1 d.). Procesinio atstovavimo esmę sudaro procesinio atstovo veiksmai procese, t. y. veiksmai atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžengiant suteiktų įgaliojimų ribų. Esant atstovavimui pagal sutartį, įgaliojimų apimtis nurodoma įgaliojime. Atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir teisinius padarinius sukelia būtent jam. Iš byloje esančios ieškovo bei advokato A. Vaitkaus 2006 m. kovo 15 d. pasirašytos atstovavimo sutarties matyti, kad ieškovas advokatą įgaliojo atstovauti jį civilinėje byloje Nr. 2-1270-41/06 Vilniaus apygardos teisme, suteikiant atstovui teisę pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, apskųsti teismo sprendimą ar nutartis (b. l. 165). Taigi minėtoje atstovavimo sutartyje nėra pažymėta, kad advokatas A. Vaitkaus ieškovo buvo įgaliotas atstovauti tik parengiamajame teismo posėdyje. Kadangi pagal CPK 51 straipsnio antrąją dalį atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu atstovaujamojo atvykimu, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ieškovas yra tinkamai atstovaujamas, ir išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp žodinio pasirengimo teisminiam nagrinėjimui ir teisminio nagrinėjimo nebūtinai turi praeiti laiko. Tam tikrais atvejais parengiamasis teismo posėdis gali iš karto pereiti į teisminį nagrinėjimą. Tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, šalių sutikimu teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 straipsnyje nurodytos nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (CPK 231 str. 5 d.). Šiuo atveju teisminis nagrinėjimas iš karto pradedamas nuo bylos nagrinėjimo iš esmės. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi ir esant šalių sutikimui, turėjo pagrindą po parengiamojo posėdžio pradėti žodinį bylos nagrinėjimą nepriimdamas CPK 232 straipsnyje numatytos nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.
Neturi pagrindo ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, priimdamas sprendimą pažeidė bei netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.), kadangi teismas nenurodė, kodėl atmetė ieškovo pateiktą 2004 m. gruodžio 6 d. Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko raštą Nr. 01-35-32, kuriame teigiama, kad yra nustatyti neteisėti Kauno miesto apylinkės teismo darbuotojų veiksmai, dėl kurių ieškovo skundas dėl 2004 m. lapkričio 9 d. nutarties nebuvo perduotas Kauno apygardos teismui. Minėtame rašte apie darbuotojos nubaudimą yra konstatuota teismo darbuotojos kaltė dėl konkretaus veiksmo – skundo neišsiuntimo, tačiau tai nereiškia, jog neteisėta apelianto nurodoma Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nutartis. Ši apelianto nurodoma aplinkybė nėra pagrindas konstatuoti, jog neteisėtais teismo veiksmais ieškovui buvo padaryta žala, todėl, nors teismas dėl apeliaciniame skunde minimo rašto ir nepasisakė, tačiau tai nėra motyvas, dėl kurio galėtų būti pripažintas nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatęs teisės į žalos atlyginimą pagrindų, o pagal CK 6.272 straipsnį bei Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 ir 4 straipsnius tik neteisėti veiksmai yra deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas, pagrįstai ieškinį atmetė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.