Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „K&S Auto“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. S-125 (7-94/2012); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 69-72; 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (4.65)- 256-25.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus AVMI atliko 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) skaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą bei 2011 m. lapkričio 28 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-08-77-14 nustatė, kad bendrovė 2008 m. parduodama Lietuvos įmonėms naudotus automobilius, įsigytus iš Belgijos ir Švedijos įmonių BCA Autoveiling-Encheres Autos S.A., Goinge Bil Aktiebolag, BGA Vehicle Remarketing AB, Bra Bil Goteborg AB, nepagrįstai taikė specialią naudotų transporto priemonių apmokestinimo PVM schemą (maržą), nes Belgijos ir Švedijos įmonės netaikė specialiosios apmokestinimo PVM schemos. Dėl to bendrovei buvo papildomai priskaičiuota 425 383 Lt PVM. Vilniaus AVMI 2012 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-25 patvirtino Patikrinimo aktą bei papildomai apskaičiavo 28 283 Lt PVM (iš viso bendrovei nurodyta sumokėti į biudžetą 453 666 Lt PVM), 107 924 Lt PVM delspinigius bei 45 366 Lt PVM baudą. VMI 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 69-72 patvirtino Vilniaus AVMI 2012 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-25, MGK 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. S-125(7-94/2012) patvirtino VMI 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 69-72. Pareiškėjo teigimu, visi automobiliai buvo įsigyti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėse narėse vykdomuose aukcionuose, kur pardavėjai išrašė sąskaitas faktūras, atitinkančias Tarybos direktyvos 2006/112/EB reikalavimus. Ginčijamame sprendime Vilniaus AVMI rėmėsi argumentu, kurį patvirtino ir VMI sprendime, kad Lietuvos pirkėjas, įsigyjantis naudotus automobilius iš ES valstybių, turi žinoti, kas yra naudotų automobilių pardavėjas, t. y. išsiaiškinti, ar ES valstybės pardavėjas taiko naudotų automobilių specialią apmokestinimo PVM schemą ir PVM skaičiuoja nuo maržos. Išrašytoje naudoto automobilio pardavimo PVM sąskaitoje faktūroje turi būti nuoroda dėl specialios apmokestinimo schemos taikymo. Informacija, kad minėtos įmonės yra aukcionų organizatorės, yra pateikiama jų tinklalapiuose, taip pat pateikiamos aukciono taisyklės, pirkimo sąlygos ir kt. informacija. Nurodė, kad pareiškėjas, pirkdamas automobilius, pilnai pasitikėjo aukciono organizatorių pateikiama informacija, t. y. buvo įsitikinęs, kad perka aukcione ir kad taikoma maržos schema. Tą faktą patvirtino ir aukciono organizatorių išrašomos sąskaitos. Pagal Direktyvos 2006/112/EB 3 skirsnio (333-341 str.) nuostatas aukciono organizatoriaus marža apmokestinama, taikant specialią apmokestinimo schemą. Atsižvelgiant į Tarybos direktyvos 339 straipsnį, užsienio įmonėms, kurios veikė kaip aukciono organizatoriai, nekilo prievolė išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyti apie taikomą maržos schemą. Pardavimo aukcione organizatoriaus išrašytoje sąskaitoje faktūroje PVM atskirai nenurodomas. Pareiškėjas pabrėžė, kad visos naudotų automobilių pardavėjų išrašytos sąskaitos atitinka Direktyvos reikalavimus: sąskaitose nurodyta aukciono data, automobilio kaina, maržos suma, todėl manė, kad aukciono organizatorių išrašytos sąskaitos faktūros nekėlė abejonių, kad taikoma speciali apmokestinimo schema. Todėl Patikrinimo akte nurodytas teiginys, kad Lietuvos pirkėjas turi žinoti, kas yra naudotų automobilių pardavėjas, t.y. ar ES valstybės pardavėjas taiko naudotų automobilių specialią apmokestinimo PVM schemą ir PVM skaičiuoja nuo maržos, yra nepagrįstas. Patikrinimo akte nurodyta, kad Vilniaus AVMI kreipėsi į Belgijos, Danijos ir Švedijos Karalysčių mokesčių administratorius ar tų šalių PVM mokėtojai 2008 m. parduodami naudotus automobilius, taikė specialią apmokestinimo schemą ir gavo atsakymus. Švedijos Karalystės mokesčių administratoriaus atsakyme nurodyta, kad BCA Vehile Remarketing AB (PVM kodas SE556664548601) parduoda naudotus automobilius UAB „K&S AUTO“ ne pagal maržos schemą (sąskaitoje parašyta „Inter Commuity transaction (ES)“ ir sąskaitos turi būti apmokestintos Lietuvoje). Bendrovės turimose BCA Vehile Remarketing AB sąskaitose yra įrašas „Inter Commuity transaction(ES)“, tačiau to nepakanka vienareikšmiškai teigti, kad BCA Vehile Remarketing AB šiems tiekimams taikė 0 proc. PVM tarifą (tiekimai į ES). Šiose sąskaitose išskirta marža, nurodomas 25 proc. PVM tarifas („Moms SEK 25%“). Belgijos Karalystės mokesčių administratoriaus atsakyme nurodyta, kad SA BCA Autoveiling - Ench?res Autos (PVM kodas BE0451756120) tiekė bendrovei automobilius, neapmokestinant PVM (atsižvelgiant į pirktų automobilių kilmę, maržos schema negalėjo būti taikoma), ir kad teisingai deklaravo su PVM susijusias apmokestinimo nuostatas. SA BCA Autoveiling - Ench?res Autos sąskaitos atitinka visus aukciono organizatoriaus rašomoms sąskaitoms faktūroms keliamus reikalavimus, išskiriama maržos suma, nenurodomas 0 proc. PVM tarifas, todėl nėra pagrindo teigti, kad netaikoma speciali apmokestinimo schema. Atsakyme taip pat nėra vienareikšmiško patvirtinimo, kad SA BCA Autoveiling - Ench?res Autos tiekimai bendrovei buvo apmokestinti kaip tiekimai į kitą ES šalį taikant 0 proc. PVM tarifą. Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus atsakymas leidžia teigti, kad ES šalių pardavėjai, įformindami naudotų automobilių tiekimus, ne visada laikosi nustatytų reikalavimų ir sąskaitose faktūrose gali nurodyti kitą informaciją nei buvo faktiškos pirkimo aplinkybės. Tą patį patvirtina ir BCA Autoveiling išrašomi dokumentai. Pažymėjo, kad Patikrinimo aktas yra neaiškus, jame nenurodyta, kokių konkrečių įmonių atžvilgiu buvo išsiųsti paklausimai užsienio mokesčių administratoriams, neaišku, kurios šalies PVM mokėtojai yra užsienio subjektai, iš kurių buvo įsigyti naudoti automobiliai. Dėl to kyla abejonių, kad atsakymuose pateikta nekonkreti informacija buvo mokesčių administratoriaus interpretuojama tendencingai. Patikrinimo akte pateiktuose užsienio mokesčių administratoriaus atsakymuose nėra aiškiai nurodyta, kaip buvo apmokestinti atitinkami sandoriai. Teigė, kad informacija, gauta iš užsienio šalių mokesčių administratorių, negali būti laikoma įrodymu konstatuojant PVM pažeidimus. Minėta informacija nekonkreti (nepatikima) ir dėl to negali būti įrodymu konstatuoti PVM pažeidimus. Patikrinimo akte Vilniaus AVMI nurodo, kad iš Belgijos Karalystės mokesčių administratoriaus gautame atsakyme nurodyta, kad SA BCA Autoveiling - Encheres Autos (PVM kodas BE0451756120) tiekė bendrovei automobilius, neapmokestinant PVM (atsižvelgiant į pirktų automobilių kilmę, maržos schema negalėjo būti taikoma), ir kad teisingai deklaravo su PVM susijusias apmokestinimo nuostatas. Pasak pareiškėjo, neaišku, kodėl Belgijos įmonė negalėjo taikyti maržos schemos: ar atsižvelgiant į automobilių kilmę, ar todėl, kad pardavimų neapmokestino PVM. Todėl Patikrinimo akto išvada, kad bendrovė, parduodama naudotus automobilius, įsigytus iš Belgijos Karalystės ir Švedijos Karalystės PVM mokėtojų, neteisingai taikė maržos schemą, yra nepagrįsta. Pareiškėjo tvirtinimu, Vilniaus AVMI 2012 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-25 buvo priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį bei 36² straipsnio 1 dalį, kadangi Vilniaus AVMI nesivadovavo įstatyme įtvirtintais principais, dėl to paties mokestinio laikotarpio ir to paties mokesčio (PVM) tyrimą (tikrinimą) pradėjo nuo 2009 m. ir atliko net 3 kontrolės procedūras: mokestinį tyrimą 2009 m., operatyvų patikrinimą 2011 m. ir mokestinį patikrinimą 2011 m. Vilniaus AVMI sprendime dėl akto tvirtinimo papildomai apskaičiuodama 28 283 Lt PVM ir su juo susijusias sumas pažeidė minėto Mokesčių administravimo įstatymo 131 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi PVM suma apskaičiuota ne pagal patikrinimo medžiagą, o pagal po patikrinimo gautą informaciją. Tokiais veiksmais Vilniaus AVMI apribojo pareiškėjai teisę teikti pastabas dėl sprendime papildomai nurodyto pažeidimo. Be to, vadovaujantis Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193, skaičiuojant delspinigius, turėjo būti atsižvelgta į pelno mokesčio sumokėjimo į surenkamąją sąskaitą datą – 2009 m. rugsėjo 30 d. ir 2009 m. spalio 1 d. Dėl šios priežasties turėtų būti perskaičiuota ir patikslinta delspinigių suma

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad bendrovė buhalterinės apskaitos registruose apskaičiavo bei PVM deklaracijose per 2008 metus deklaravo 601 921 Lt (skirtumas tarp pardavimo ir pirkimo kainos) tiekimų, kuriems taikoma speciali apmokestinimo schema, marža ir 108 346 Lt pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo maržos. Tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovės pateiktose Belgijos ir Švedijos PVM mokėtojų išrašytose sąskaitose faktūrose nėra nuorodos, kad pirkimo - pardavimo sandoriuose buvo taikoma speciali apmokestinimo PVM schema (marža). Bendrovės automobilių pirkėjams išrašytose PVM sąskaitose faktūrose taip pat nėra nuorodos į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnį arba Tarybos direktyvos 2006/112/EB 327 straipsnio nuostatą, nurodančią, kad PVM skaičiuojamas nuo maržos. Vilniaus AVMI atliko bendrovės mokestinį tyrimą ir parengė „SCAC 2004“ formos (dėl keitimosi informacija reglamento 1798/2003/EC 5, 19 straipsniai) paklausimus Belgijos ir Švedijos mokesčių administratoriams, tikslu nustatyti, ar šių šalių PVM mokėtojai, 2008 metais parduodami bendrovei naudotus automobilius, taikė specialią apmokestinimo PVM schemą. Iš Mokesčių administravimo įstatymo 30 straipsnio ir 106 straipsnio nuostatų matyti, kad pagrindinę reikšmę teisei taikyti specialią apmokestinimo PVM schemą (maržą) turi aplinkybė ar specialią apmokestinimo PVM schemą taikė naudotos transporto priemonės išgabenimo valstybėje esantis naudotos transporto priemonės pardavėjas. Iš Belgijos ir Švedijos mokesčių administratorių raštų matyti, kad bendrovės kontrahentai BCA Autoveiling - Encheres Autos S.A., SA Excelease, Goinge Bil Aktiebolag, BGA Vehicle Remarketing AB, Bra Bil Goteborg AB netaikė specialios apmokestinimo PVM schemos. Belgijos ir Švedijos mokesčių administratoriaus atsakymai yra teisėti, nenuginčyti, todėl abejoti juose pateikta informacija nėra pagrindo, be to, priešingų įrodymų bendrovė nepateikė. Tuo atveju, jei minėtos užsienio įmonės veikė kaip aukciono organizatoriai ir jiems nebuvo prievolės vadovaujantis Tarybos direktyvos 2006/112/EB 339 straipsniu išrašytose įmonių sąskaitose faktūrose rašyti nuorodą į minėtos direktyvos straipsnius ar nacionalines nuostatas apie taikomą maržos schemą, vadovaujantis iš užsienio mokesčių administratorių gauta informacija (jog minėtos įmonės maržos schemos netaikė), pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 106 straipsnio 2 dalį, bendrovė, parduodama minėtus naudotus automobilius, taikyti maržos schemos negalėjo. Tai įtvirtinta ir Tarybos direktyvos 2006/112/EB 341 straipsnis. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnis suteikia teisę mokesčių administratoriui, priimančiam sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pakeisti patikrinimo aktą, todėl Vilniaus AVMI pagrįstai įvertino iš Belgijos mokesčių administratoriaus naujai gautą informaciją ir sprendimu papildomai apskaičiavo minėtą PVM sumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir panaikino MGK 2012 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. S-125 (7-94/2012) bei VMI 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 69-72 ir perdavė pareiškėjo skundą iš naujo nagrinėti VMI, o pareiškėjo skundo dalį dėl Vilniaus AVMI 2012 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. (4.65)- 256-25 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87, 50, 51, 80, 81 ir 112-114 punktais bei nurodė, kad mokestinio patikrinimo rezultatus įforminančiuose ir patvirtinančiuose aktuose – patikrinimo aktuose ir sprendimuose – nurodomos aplinkybės turi būti pagrįstos įrodymais, kuriems keliami atitinkami reikalavimai – pavyzdžiui, dokumentai turi būti surašyti valstybine kalba, kuria vyksta administracinė procedūra (Valstybinės kalbos įstatymo 3 ir 4 str., Viešojo administravimo įstatymo 32 str. 1 d., 41 str.) arba pateikti oficialūs jų vertimai. Teisės aktai nenumato išimčių šioms imperatyvioms nuostatoms. Iš 2011 m. lapkričio 28 d. patikrinimo akto Nr. (4.65)-08-77-14 ir jo priedų turinio nustatė, kad iš esmės visos pareiškėjui papildomai apskaičiuotos PVM sumos paskaičiavimas, be kitų įrodymų, ir grindžiamas dokumentais, surašytais užsienio kalba, t. y. Belgijos, Švedijos ir Danijos mokesčių mokėtojų nacionalinėmis kalbomis išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, o be šių įrodymų, kurių oficialūs vertimai nei mokestinio patikrinimo, nei mokestinio ginčo ikiteisminėje nagrinėjimo stadijoje nebuvo gauti ar padaryti, mokestinio patikrinimo aktas yra grindžiamas prielaidomis apie PVM sąskaitų faktūrų turinį. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu teisme, atsižvelgiant į imperatyvias Valstybinės kalbos įstatymo 8 straipsnio ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, įvertintas ne minėtų PVM sąskaitų faktūrų turinys, o aplinkybė, kokiais įrodymais buvo remiamasi priimant ginčijamus sprendimus. Teismas pabrėžė, kad šie pažeidimai nebuvo taisomi mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjant centriniam mokesčių administratoriui ir MGK. Bylos nagrinėjimo metu teismui pasiūlius pateikti minėtų dokumentų vertimus, centrinis mokesčių administratorius pateikė po vieną įmonių BCA Autoveiling – Encheres Autos S.A., BCA Vehicle Remarketing AB, Goinge Bil AB, Bra Bil Goteborg AB ir SA Excelease, sąskaitą, t. y. 5 iš patikrinimo akte minimų 57. Kadangi visi individualūs administraciniai aktai, tame tarpe – ir mokesčių administratoriaus priimti, turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), kas šiuo atveju nebuvo padaryta, teismas sprendė, kad atliekant mokestinį patikrinimą, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjant ikiteisminėse institucijose, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turinčios užtikrinti visų reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl MGK ir VMI sprendimai yra naikinami, o pareiškėjo skundas perduodamas nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad administraciniame procese nebuvo pažeisti Valstybinės kalbos įstatymo 8 straipsnio ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai. Atsakovo manymu, visų Belgijos ir Švedijos įmonių išrašytų sąskaitų faktūrų vertimų į valstybinę kalbą nepateikimas negali būti pagrindu panaikinti MGK ir VMI sprendimus, kadangi šių šalių įmonių sąskaitos faktūros iš esmės yra vienodos ir skiriasi tik jose nurodomų parduodamų automobilių pavadinimai bei kainos, be to, dėl didelių finansinių išlaidų buvo pateikti tik pavyzdiniai sąskaitų faktūrų vertimai į valstybinę kalbą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalimi galėjo savo iniciatyva išreikalauti iš atsakovo visų Belgijos ir Švedijos įmonių sąskaitų faktūrų vertimus į lietuvių kalbą. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas.

Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad bylos ginčo dalykas yra aplinkybė, ar pareiškėjas turėjo teisę taikyti specialią naudotų transporto priemonių apmokestinimo PVM maržos schemą. Betarpiška užsienio subjektų išrašytų PVM sąskaitų faktūrų turinio analizė yra pagrindinis įrodymų tyrimo veiksmas šioje byloje. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pasiūlė atsakovui pateikti dokumentų vertimus, tačiau į bylą buvo pateikti tik 5 PVM sąskaitų faktūrų vertimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino tuo pagrindu, kad mokestinio patikrinimo aktas, sprendimas dėl mokestinio patikrinimo akto patvirtinimo bei mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusių institucijų sprendimai buvo grindžiami dokumentais, kurie yra surašyti nevalstybine kalba.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad iš esmės visos papildomos PVM sumos paskaičiavimas, be kitų įrodymų, yra grindžiamas ir dokumentais, surašytais užsienio kalba, t.y. Belgijos, Švedijos ir Danijos mokesčių mokėtojų nacionalinėmis kalbomis išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. Nesant šių įrodymų oficialių vertinų į valstybinę kalbą, pirmosios instancijos teismo nuomone, mokestinio patikrinimo aktas yra grindžiamas tik prielaidomis apie minėtų PVM sąskaitų faktūrų turinį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teritoriniam mokesčių administratoriui priimant sprendimą dėl papildomų mokesčių ir su jais sumų paskaičiavimo bei nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteismine tvarka turėjo būti laikomasi valstybinės kalbos principo, t.y. visi dokumentai, kuriais buvo grindžiami minėtų institucijų sprendimai, surašyti užsienio kalbomis, turėjo būti išversti į valstybinę (lietuvių) kalbą.

Tačiau valstybinės kalbos principo administracinių bylų procese esminis tikslas, visų pirma, yra proceso dalyvių teisių užtikrinimas. Šalių ar jų atstovų dalyvavimas nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme leidžia pašalinti tam tikrus procesinius pažeidimus, kurie buvo padaryti mokestinio patikrinimo atlikimo metu bei ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Jeigu, nagrinėjant mokestinį ginčą pirmosios instancijos teisme, mokesčių mokėtojo teisės yra užtikrinamos ir teismas turi galimybę tinkamai išspręsti mokestinį ginčą, mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusių institucijų sprendimai negali būti naikinami vien tik dėl pažeidimo, padaryto mokesčių administravimo srityje ar ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje.

Kaip matyti iš mokestinio patikrinimo akto bei mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusių institucijų sprendimų turinio, vietos mokesčių administratorius, centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, vertinant pareiškėjo prievolės dėl papildomo PVM sumokėjimo pagrįstumą, atsižvelgė į užsienio kalba surašytų PVM sąskaitų faktūrų turinį, nors šie dokumentai nebuvo oficialiai išversti į valstybinę kalbą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokestinio patikrinimo aktas yra grindžiamas prielaidomis yra nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas nevertino, ar vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusios institucijos tinkamai interpretavo užsienio kalbomis surašytų dokumentų turinį. Kita vertus, užsienio kalba surašytų PVM sąskaitų faktūrų turinys turėjo būti žinomas ir pareiškėjui, nes jos buvo įtrauktos į pareiškėjo buhalterinę apskaitą.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybių procesinėmis priemonėmis užtikrinti užsienio kalbomis surašytų dokumentų išvertimą į valstybinę kalbą (pvz., įpareigoti tai padaryti proceso šalį, išversti dokumentus teismo posėdyje ir pan).

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 4 d. nutartimi pasiūlė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos pateikti užsienio kalba surašytų dokumentų vertimus į valstybinę kalbą (b.l. 70-71). Kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. vasario 1 d. rašto Nr.(24.8-31-5)-R-1043, vykdant minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, buvo pateikta tik po vieną Belgijos ir Švedijos įmonių sąskaitų faktūrų vertimą į lietuvių kalbą, motyvuojant tuo, jog visos sąskaitos faktūros yra vienodos ir skiriasi tik jose nurodomų parduodamų automobilių pavadinimai bei kainos (b. l. 80). Tačiau teismas nesiėmė jokių kitų procesinių priemonių, kad užsienio kalba surašyti dokumentai būtų išversti į valstybinę kalbą, nors tokią galimybę turėjo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nagrinėjamu atveju valstybinės kalbos principo pažeidimo nėra pagrindo pripažinti esminiu, dėl kurio besąlygiškai turi būti panaikinti skundžiami centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai, kadangi sprendžiant mokestinį ginčą pirmosios instancijos teisme, šis pažeidimas galėjo ištaisytas, t.y. užsienio kalba surašyti dokumentai galėjo būti išversti į lietuvių kalbą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė mokestinio ginčo iš esmės, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.