- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-31
- Bylos Nr.
- 2A-1129-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- P. A. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2-asis pensijų skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas P. A. B. 2008-03-14 dieną kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su pareiškimu, kurį patikslinęs prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis 1956 m. lapkričio mėnesį buvo suimtas SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnų, įkalintas ir tardomas Kauno KGB rūmuose; šio juridinio fakto nustatymas leistų pareiškėjui įgyti laisvės kovų dalyvio statusą ir gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją (b.l.3-4, 15-16, 30-31). Nurodė, kad jis 1952-1954 m. priešinosi buvusiai sovietinei santvarkai, Biržų miesto vidurinėje mokykloje organizavo pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos, kuri stengėsi atkurti Lietuvos nepriklausomybę, įsteigimą; telkė prieš sovietų valdžią nusiteikusius gimnazistus ir kvietė kovoti už laisvą Lietuvą; platino antitarybinius lapelius. Už dalyvavimą antisovietinėje veikloje 5 KGB pareigūnai pareiškėją 1956 m. per Vėlines suėmė, įkalino ir tardė, o jo namuose atliko kratą. Šį faktą patvirtinantys dokumentai neišliko, todėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2008-02-14 dienos sprendimu Nr. 38R-r-330 atsisakė pripažinti pareiškėją laisvės kovų dalyviu, tačiau minėtą faktą gali paliudyti Biržų mokyklos mokytojai, bendramoksliai iš Kauno politechnikos instituto (dabar - KTU), bendraminčiai, draugai; taip pat dienraštyje „Kauno diena“ publikuotas straipsnis.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2-asis pensijų skyrius atsiliepimu į pareiškimą (b.l.45-46) pareiškimą paliko spręsti teismo nuožiūra.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008-08-14 sprendimu (b.l.58-61) pareiškimą atmetė kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pagrindą pripažinti asmeniui laisvės kovų dalyvio statusą sudaro aplinkybės, kad jis buvo neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis, t.y. 1940-1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų narys, pogrindžio spaudos leidėjas, bendradarbis ir platintojas; taip pat pasipriešinimo akcijų dalyvis ir asmuo, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavęs kovoje už Lietuvos nepriklausomybę (Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 4 str. 2 p.). Tuo tarpu pareiškėjas prašo nustatyti faktą, kad 1956 m. lapkričio mėn. SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnų buvo suimtas, įkalintas ir tardomas Kauno KGB rūmuose dėl to, kad agitavo švęsti Vėlines, per kurias buvo reiškiamas nepasitenkinimas sovietine santvarka. Vadinasi, pareiškėjo nurodytas faktas neturės juridinės reikšmės. Be to, pareiškėjo duoti paaiškinimai prieštaringi, o liudytojų parodymai nekonkretūs.
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. A. B. apeliaciniu skundu (b.l.63-65) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008-08-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą motyvavo per siauru Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 4 str. 2 p. aiškinimu. Tikina, jog jis atitinka minėto įstatymo 4 str. 2 p., nes yra asmuo, kitokiais [...] veiksmais dalyvavęs kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Pareiškėjas buvo suimtas, įkalintas ir tardytas būtent dėl dalyvavimo rezistencinėje veikloje. Pareiškėjo sulaikymo data aiški - 1956 m. Vėlinių išvakarės. Liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti pareiškėjo paleidimo laiko, nes buvo kalinti, o vėliau paleisti atskirai, be to, nuo nustatytino fakto praėjo virš 50 metų. Teismas neištyrė ir sprendime nepasisakė dėl dienraštyje „Kauno diena“ publikuoto straipsnio.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2-asis pensijų skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.70-71) su skundu nesutiko ir prašė Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008-08-14 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Liudytojų tvirtinimu, Kauno politechnikos institute nebuvo jokios pogrindinės organizacijos. O pats pareiškėjas pripažino, jog jo sulaikymas 1956 m. nėra susijęs su jo 1952-1954 m. veikla Biržų vidurinėje mokykloje (CPK 182 str. 5 p., 187 str.). Atkreipė dėmesį, kad dienraštyje „Kauno diena“ publikuotame straipsnyje nenurodytos nei pareiškėjo, nei liudytojų pavardės. Nė vienas iš liudytojų nepripažintas kariu savanoriu ar laisvės kovų dalyviu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, o tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
CPK 176 str. 1 d. ir 185 str. įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes bei, įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyti objektyvią tiesą, priimti teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo priskiriamos prie bylų, nagrinėjamų ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 str. 1 p.). Nagrinėdamas tokias bylas teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.). Taigi ypatingąja teisena nagrinėjamų bylų specifika lemia, kad šios kategorijos bylų procese teismas yra aktyvus - teismas turi patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas proceso dalyvių pateikta medžiaga ar įvardijamomis aplinkybėmis. Rūpindamasis tinkamu teisės įgyvendinimu ypatingojoje teisenoje, teismas, skirtingai nei ginčo teisenoje, turi reikalauti iš pareiškėjo aiškiai pareiškime įvardinti kuriam tikslui prašoma nustatyti konkretų faktą (t.y. kokio rezultato ateityje tuo siekiama) (CPK 447 str.1 d.), tokiu būdu apibrėžiant bylos nagrinėjimo ribas ir įrodinėjimo dalyką; gali nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti ir pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, nustatant terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas ir kitus įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nevisiškai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, dėl ko galėjo būti neatskleista bylos esmė, neteisingai išspęsta byla. Pažeidimų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme negalima, nes apeliacinės instancijos teismas turėtų dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio nagrinėti reikalavimus visa apimtimi naujais aspektais. To neleidžia byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema, kuri apsprendžia, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo pakeisti negali. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas pažeistų šalių teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.. Dėl to byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ( CPK 329 str. 1 d.).
CPK 444 str. 1 d. nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Ši įstatymo norma reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto motyvais, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai sprendė apie fakto, kurį nustatyti prašė apeliantas, juridinės reikšmės nebuvimą. Pažymėtina, kad tokia teismo išvada visiškai nemotyvuota ir neargumentuota. Teismas, vertindamas apelianto pareiškime nurodytas aplinkybes, neteisingai išaiškino tikslą, dėl kurio prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nors iš patikslinto pareiškimo turinio (b.l. 30-31), net nepaisant aiškaus jo neįvardijimo, pareiškėjo noras nusistatyti faktą siejamas su paskesniu laisvės kovų dalyvio statuso jam suteikimu (neturtinės teisės atsiradimas) pagal Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 4 str. 2 p. nuostatas bei su galimybe gauti valstybinę pensiją (turtinės teisės atsiradimas) pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 1 d.. 3 p. Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo (2007-06-28 įst. red.) 4 str. 2 p. nustatyta, kad laisvės kovų dalyviais yra laikomi neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, kurie buvo 1940-1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai,<…>; taip pat pasipriešinimo akcijų dalyviai ir asmenys, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Todėl pareiškėjui įrodžius ir teismui nustačius bent vieną iš minėtoje teisės normoje apibrėžtų 1940-1990 metų laikotarpiu aktyvių veiksmų, kuriuos galima būtų pripažinti veiksmais, patvirtinančiais dalyvavimą kovoje už Lietuvos nepriklausomybę, pareiškėjui tai neabejotinai sukeltų jau nurodytas teisines pasekmes - neturtinių ir turtinių teisių atsiradimą. Darytina išvada, kad prašomas nustatyti faktas juridinis CPK 444 str. 1 d. prasme. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors pareiškėjas prašė nustatyti jo suėmimo konkrečiu laikotarpiu faktą dėl dalyvavimo rezistencinėje kovoje šiam jau tapus studentu, kaip faktinį pareiškimo pagrindą įvardijo 1952-1954 metais organizavęs Biržų miesto vidurinėje mokykloje pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos, kuri stengėsi atkurti Lietuvos nepriklausomybę, įsteigimą, telkęs prieš sovietų valdžią nusiteikusius gimnazistus kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, platinęs antitarybinius lapelius, vėliau, jau studijuodamas Kaune, telkęs pasipriešinimo akcijose dalyvauti prieš sovietų valdžią nusiteikusius studentus, už tai buvęs suimtas, tardomas ir įkalintas Kauno KGB rūmuose (b.l.30-31). Esant tokiam nurodytam faktiniam pareiškimo pagrindui, taip pat tam tikriems išvestiniams iš kitų įrodymų rašytiniams duomenims (b.l. 6-7), kurių įrodomosios reikšmės teismas apskųstame sprendime taip pat visiškai neįvertino ir neaptarė, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į šios bylos specifiką ir teiseną, į tikslą, kurio siekia pareiškėjas, turėjo pasiūlyti pareiškėjui patikslinti pareiškimo dalyką, kad jis atitiktų pareiškimo pagrindui, praplėsti savo reikalavimą. Tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas suponuoja ir panašių bylų nagrinėjimo praktika, formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-12 nutartis c.b. Nr. 3K-3-41 /2007 D.P v.LGGRTC; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-24 nutartis c.b. Nr. 3K-7-111 /2007A.A.L.M., V.R.J. ir R.B. v. LGGRTC).
Pareiškėjo prašomas pripažinti teisinio statuso klausimas buvo išspręstas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2008-02-13 d. priimtu įsakymu Nr. IV-29, tačiau byloje yra tik Centro pranešimas apie šį įsakymą (b.l.10). Iš šio rašto turinio neaišku, kokią informaciją apie pareiškėjo rezistencinę veiklą turėjo ir rėmėsi Centras, atsisakydamas jam pripažinti laisvės kovų dalyvio teisinį statusus. Iš naujo nagrinėjant bylą, išreikalautinas šis įsakymas, taip pat kita medžiaga, susijusi su pareiškėjų prašymu. Taip pat būtina nustatyti, ar yra Centras, priimdamas minėtą įsakymą, rėmėsi pradiniais archyviniais dokumentais, kurių pagrindu apeliantui išduota 2006-01-16 pažyma Nr. S3-115, jei taip, kaip šiuos duomenis vertino.
Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Esant tokioms aplinkybėms bei remiantis šiuo principu, pagrindinis akcentas įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (CPK 185 str. 1 d., 265 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 14 p.). Į įrodymų tikėtinumo taisyklę taip pat būtina atsižvelgti, nagrinėjant šią bylą iš naujo.
Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą skundo argumentą, jog teismas neištyrė ir sprendime nepasisakė dėl dienraštyje „Kauno diena“ publikuoto straipsnio. Vienokios ar kitokios publikacijos spaudoje nėra priskirtinos prie įrodinėjimo priemonių, įvardintų CPK 177 str. ir jomis vienokios ar kitokios bylos faktinės aplinkybės negali būti nei patvirtintos, nei paneigtos.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.