- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-30
- Bylos Nr.
- ATP-1370-508/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-04888-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Egidijus Jonas Grigaravičius
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarimo V. L. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad 2013 m. liepos 1 d., apie 08.41 val., (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje, Kaune, vairuodamas automobilį „Nissan Maxima“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų atsargumo priemonių, kad nekeltų grėsmės kitų asmenų turto saugumui, važiuodamas šalutiniu keliu, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio ir su juo susidūrė. Įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Be to, nesutaręs su kitu vairuotoju dėl įvykio aplinkybių, pasišalino iš eismo įvykio vietos, nesulaukęs policijos. Šiais veiksmais V. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 156, 232 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarimu V. L. už pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, skirta 150 (vieno šimto penkiasdešimties) litų baudą, o už pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, skirta 3000 (trijų tūkstančių) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, šios nuobaudos subendrintos ir skirta galutinė subendrinta nuobauda - 3000 (trijų tūkstančių) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Šalies argumentai
V. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarimą ir priimti kitą nutarimą, nubaudžiant jį be specialiosios teisės vairuoti autotransporto priemones atėmimo.
Apeliantas skunde pažymi, kad jo pasitraukimą iš eismo įvykio vietos sąlygojo būtinasis reikalingumas, būtent tai, jog jam reikėjo skubiai nugabenti žmoną L. L. į LSMU ligoninės Kauno klinikas medicininėms procedūroms atlikti. Šį faktą patvirtina L. L. Galvos smegenų MR tyrimo pažymos Nr. 825 kopija. Tyrimas buvo atliktas tos pačios dienos 09.54 val., o kad L. L. yra sunkus ligonis, liudija išrašo iš jos medicininių dokumentų kopija. Sprendimą pasišalinti iš įvykio vietos apeliantas priėmė siekdamas išvengti žmonos L. L. sveikatai gresiančio pavojaus. Apelianto nuomone, jo veiksmai atitinka būtinojo reikalingumo sąlygas, numatytas ATPK 17 str. Apeliantas pažymi, kad jis buvo blaivus, dėl to nekilo jokių abejonių kitam eismo įvykio dalyviui A. P. ir jo žmonai, taip pat ir policijos pareigūnams. A. P. žalą atlygino draudimo bendrovė, byloje nėra jokių objektyvių neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog jis iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Apeliantas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią atsakomybė pagal ATPK 130 str. kyla tik kai įrodyta, jog kaltininkas suvokia, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalina neteisėtai, t.y. vengdamas neblaivumo patikrinimo, žalos atlyginimo, slėpdamas savo tapatybę ir panašiais atvejais – o tokių požymių, apelianto nuomone, šioje byloje nenustatyta. Pagal ATPK 130 str. nebaudžiami vairuotojai, kurie iš įvykio vietos išvažiavo dėl būtinojo reikalingumo, o ne vengdami tokio poelgio teisinių pasekmių.
Apeliantas pažymi, kad yra drausmingas ir atsakingas eismo dalyvis, dirba AB „Kauno tiekimas“, kurios adresas Palemono g. 171, Kaunas, sargu naktimis, į darbovietę visuomeninis transportas nevažiuoja, todėl netekus teisės vairuoti bus neįmanoma nuvykti į darbą. Iki pensijinis amžiaus jam likę du metai, todėl susirasti darbo arčiau namų bus neįmanoma. Be to, jo saugoma teritorija yra 5 ha, ją jis prižiūri apvažiuodamas automobiliu, pėsčiomis to neįmanoma padaryti.
Apeliantas taip pat pažymi, kad jo žmona L. L. serga epilepsija, širdies stenokardija, jai būna ligos paūmėjimai. Ji dirba pagal verslo liudijimą kirpėja, tačiau gali dirbti tik 2 dienas per savaitę, todėl jos darbo užmokestis yra tik 300 - 500 litų per mėnesį, o pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis yra apeliantas. Apeliantas taip pat prižiūri savo žmonos mamą J. L., gim. 1927 m., gyv. (duomenys neskelbtini) km. Kauno r., kuri serga sunkia senatvinės demencijos forma ir jai reikalinga nuolatinė priežiūra bei nuolatinis vežiojimas į gydymo įstaigas. Tad jam netekus specialiosios teisės, o būtent - teisės vairuoti transporto priemones, būtų apsunkintas jo ir jo artimųjų gyvenimas.
Atsiliepimas
Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus laikinai einanti viršininko pareigas Irena Biriukovienė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti skundžiamą nutarimą nepakeistą, o skundą atmesti.
V. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Esminio ginčo dėl to, kad V. L. padarė administracinės teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., nėra. Apeliantas neginčija savo kaltės dėl ATPK 127 str. 1 d. pažeidimo, tačiau, jo nuomone, ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą jis padarė veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl jam turi būti taikoma švelnesnė nuobauda – netaikomas specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, procesinių pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas jo ribose. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog V. L. savo veiksmais be ATPK 127str.2d. numatyto pažeidimo, padarė ir administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130str.1d. Aukštesnysis teismas nesutinka tik su V. L. paskirtos nuobaudos pagal ATPK 130str.1d. individualizavimu, todėl nutarimas keistinas šioje dalyje.
Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles.
Kaip teisingai nurodo apeliantas, kaltė pagal ATPK 130 str. 1 d. kyla tik nustačius pažeidėjo veikoje tyčią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.
Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).
Nagrinėjamu atveju, apeliantas skunde neginčija, kad suprato padaręs eismo įvykį, dėl kurio buvo kaltas ir neneigia savo pareigos įvykdyti Kelių eismo taisyklių 232 punkto reikalavimų. Apeliantas nurodo, kad labai skubėjo, todėl įvykus eismo įvykiui ir iš karto greitai nesutarus dėl kaltės, jis ignoravo KET numatytas pareigas ir pasišalino iš įvykio vietos. Apeliantas neigia, kad jo pasišalinimas buvo tyčinis, nes jį sąlygojo būtinumas skubiai nuvežti sergančią žmoną į gydymo įstaigą planuotiems tyrimams atlikti, o jis labai vėlavo, todėl likus aiškintis dėl avarijos būtų nespėjęs to padaryti, dėl šios priežasties jo pasišalinimas turi būti traktuojamas kaip veikimas būtinojo reikalingumo sąlygomis.
Su tokiu apelianto argumentu negalima sutikti. ATPK 17 str. numato, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris, kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.
Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės apsaugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos sąlygos: gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus; gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta (Nutartys bylose Nr. N662-2589/09, N444-2211/2010).
Tačiau V. L. pasišalinimas iš įvykio vietos negali būti prilyginamas veikimu būtinojo reikalingumo sąlygomis. Nors byloje yra pateikta L. L. galvos smegenų MR tyrimo, atlikto 2013-07-01 9 val. 54 min., kopija, tačiau šis tyrimas nėra ta aplinkybė, kuri įrodytų, jog V. L. negalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje, pranešti apie eismo įvykį policijai ir laukti jų atvykstant ar pats surašyti eismo įvykio schemą. Tai, kad jis vėlavo pristatyti žmoną atlikti planinį tyrimą negali būti prilyginama nė vienam iš būtinąjį reikalingumą sąlygojančių veiksnių. Tuo momentu L. L. sveikatai ar gyvybei negrėsė joks realus ir akivaizdus pavojus, kurį pašalinti būtų įmanoma tik V. L. veiksmais. Nėra pagrindo teigti, kad L. L. neturėjo galimybės nuvykti į gydymo įstaigą ir kitais būdais, pvz. visuomeniniu transportu, taksi, nes kaip nurodo apeliantas, nors jo žmona yra ligota, tačiau dar dirba, todėl manytina, kad jos fizinė būklė tai būtų leidusi. Todėl teismas neturi pagrindo vertinti, kad pažeidimas buvo padarytas dėl susiklosčiusių ypatingų aplinkybių, darančių pažeidimą mažai pavojingu, jokio akivaizdaus ir realaus pavojaus būtinojo reikalingumo situacijai, kaip ji apibrėžta ATPK 17 straipsnyje, atsirasti nebuvo. Apeliacinio teismo įsitikinimu, apeliantas turėjo galimybę pasilikti eismo įvykio vietoje, surašyti deklaraciją ar iškviesti policiją, arba surašyti eismo įvykio aplinkybes, schemą, tačiau to nepadarė. Tai įrodo, kad V. L. nesielgė taip, kaip privalėjo elgtis asmuo, padaręs eismo įvykį, taigi, yra pagrindas pripažinti, kad pasitraukė iš eismo įvykio vietos ne dėl kilusio pavojaus, o dėl kitų aplinkybių.
Esant šioms aplinkybėms, sutinkama su apylinkės teismo padaryta išvada, kad V. L. veikoje yra visi ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo požymiai ir jis teisingai pripažintas kaltu dėl šio pažeidimo.
Apeliantas kelia ir nuobaudos individualizavimo klausimą, manydamas, kad, atsižvelgus į skunde nurodytas aplinkybe, jam neturėtų būti skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas.
ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatyta bauda nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinis areštas nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
Taigi teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra būtina nuobauda skiriama kartu su bauda ar administraciniu areštu. Apeliantas prašo jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas, kurios leidžia organui (pareigūnui), nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgus į aplinkybes, nurodytas LR ATPK 30 str. 2 d., taip pat į ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsitiktinį eismo įvykio pobūdį, tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nors nėra lengvinančių aplinkybių, tačiau V. L. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, baustas viso tris kartus dėl KET pažeidimų, nesukėlusių padarinių, daugiau nei prieš trejus metus, nors turi ilgalaikį vairuotojo stažą, jo žmona yra ligota, ribotai darbinga, gauna mažas pajamas, o praradęs teisę vairuoti transporto priemones, V. L. prarastų galimybę tinkamai atlikti darbines funkcijas, dėl to gali netekti darbo ir stipriai nukentėtų finansiškai. Be to, pažeidėjas neneigė savo kaltės, nukentėjusiojo automobilis apgadintas nestipriai, žalą atlygino draudimo bendrovė, todėl apeliacinis teismas sprendžia, kad tokia nuobauda, kokią paskyrė apylinkės teismas pagal ATPK 130 str. l d., nėra adekvati padarytam pažeidimui ir faktinėms aplinkybėms.
Administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, ja siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra pernelyg griežta. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, pasekmių sunkumą, V. L. asmenybę, darytina išvada, kad, nors ir paskirta minimalaus dydžio ATPK 130 str. l d. nustatyta nuobauda, tačiau ji labai apsunkina asmens normalų gyvenimą, todėl tai nebūtų proporcinga ir sąžininga priemonė.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išreikštą poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudai nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 31 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Teismas daro išvadą, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.
Tačiau atsižvelgtina, kad apeliantas iškart po įvykio elgėsi neatsakingai ir gana nemandagiai kito vairuotojo atžvilgiu. Nors dar buvo pakankamai laiko paskambinti sutuoktinei, kad ši pati nuvyktų į klinikas su visuomeniniu transportu ar iškviestų taksi, taigi nebuvo būtinojo reikalingumo, dėl kurio būtų būtina pažeisti įstatymų reikalavimus, tačiau pažeidėjo elgesys nebuvo adekvatus susidariusiai situacijai, jis pasielgė karštligiškai, nepasilikdamas įvykio vietoje ir nesulaukdamas policijos pareigūnų, kurie būtų išaiškinę situaciją, ignoravo Kelių eismo taisyklių reikalavimus, todėl nagrinėjamu atveju ATPK 20 str. numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti tik iš dalies tenkinant V. L. prašymą ir papildomos administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą sutrumpinus iki trijų mėnesių, kas leis pakankamai nubausti asmenį bei atgrasyti nuo paskesnių KET pažeidimų.
Remiantis išdėstytu daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas už ATPK 130 str. l d. numatytą pažeidimą V. L. paskyrė per griežtą nuobaudą, kuri neatitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo laipsnio, pažeidėjo asmenybės, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl yra teisinis pagrindas tenkinti apeliacinį skundą iš dalies ir keisti skundžiamą nutarimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. L. skundą tenkinti iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarimą pakeisti:
V. L. pagal ATPK 130 str. l d. paskirtą administracinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą sutrumpinti iki trijų mėnesių.
Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarimu pagal ATPK 127 str. 2 d. paskirtą 150 (vieno šimto penkiasdešimties) litų baudą subendrinus su pagal ATPK 130 str. l d. paskirta 3000 (trijų tūkstančių) litų bauda, galutinę administracinę nuobaudą V. L. paskirti 3000 (trijų tūkstančių) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trims mėnesiams.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.