- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-21
- Bylos Nr.
- 2A-1657-881/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- V. L.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-540-728/2010 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui V. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui V. L., dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo V. P. priteisti 100 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2004 m. lapkričio 18 d. Paskolos sutartį Nr. 1 ieškovas atsakovui V. P. paskolino 100 000 Lt, 2004 m. lapkričio 19 d. mokėjimo nurodymu Nr. 68404 pervedė pinigus atsakovui, kuris paskolą turėjo grąžinti iki 2005 m. sausio 3 d. Nustatytu terminu atsakovas pinigų negrąžino.
Atsakovas V. P. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškinys grindžiamas melu ir prasimanymais. 2004 m. lapkričio 18 d. atsakovas pasiskolino 100 000 Lt iš V. L., kuris nurodė, kad pinigus skolina jo draugas A. G.. Atsakovas teigė, kad 100 000 Lt sumą jis gražino V. L. 2006 metais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškovo A. G. ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo V. P. ieškovo naudai 100 000 Lt paskolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 100 000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 3 000 Lt žyminio mokesčio, 11 360 Lt už ekspertizes bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti, tai pat priteisė iš atsakovo V. P. į valstybės biudžetą 88,14 Lt pašto išlaidų.
Teismas konstatavo, kad 2004 m. lapkričio 18 d. tarp šalių buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 100 000 Lt, kuriuos atsakovas privalėjo grąžinti iki 2005 m. sausio 3 d. Pinigus ieškovas pervedė atsakovui per banką, atsakovas paskolos ieškovui nustatytu terminu negrąžino. Teismas sprendė, kad atsakovo tvirtinimą, jog skolą pagal sutartį Nr. 1 jis grąžinęs trečiajam asmeniui V. L., ką atseit patvirtina paskolos grąžinimo raštas, paneigia ieškovas, trečiasis asmuo bei baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-581-08 esantis garso įrašas ir garso įrašo stenograma, iš kurios turinio seka, jog atsakovas nėra grąžinęs pinigų nei V. L., nei A. G. (baudžiamosios bylos Nr. 10-2-581-08). Be to, teismo nurodė, kad prievolės įvykdymas, jeigu tai patvirtintų byloje pateikti įrodymai, trečiajam asmeniui V. L. nebūtų tinkamas prievolės įvykdymas sprendime išvardytų teisės normų reglamentavimo prasme. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo V. P. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl juos atmetė, o rėmėsi ieškovo bei trečiojo asmens nuosekliais parodymais, kurie atitinka kitus byloje esančius įrodymus, jiems neprieštarauja.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, susijusių su ginčijamos skolos grąžinimu trečiajam asmeniui V. L., netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nepasisakė dėl skolos grąžinimo akto techninės ir rašysenos ekspertizės. Apeliantas tvirtina, jog paskolą grąžino trečiajam asmeniui V. L., kurio parašas yra apelianto pateiktame skolos grąžinimo rašte. UAB „D-grupė“ ekspertai ekspertizės akte nurodė, kad V. L. parašas skolos grąžinimo rašte atsirado anksčiau nei atspausdintas tekstas, todėl apelianto atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-581-08 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. 2009 m. lapkričio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių apelianto kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Pasak apelianto, nenustačius jo veiksmų neteisėtumo – vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovo reikalavimas negalėjo būti patenkintas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti UAB „D-grupė“ techninės ir rašysenos ekspertizių aktą – jame nebuvo vienareikšmiškai pasisakyta, ar paskolos grąžinimo raštas buvo surašytas prieš V. L. padedant parašą, ar po to, taip pat Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 10-2-581-08, V. L. veiksmus bei jo parodymus, kad jis nepasirašė ant skolos grąžinimo rašto, ieškovo A. G. ir V. L. santykius, jų abipusį pasitikėjimą, apelianto ir trečiojo asmens V. L. nesutarimus. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad apelianto žodžius, jog jis grąžino skolą ieškovui per V. L., paneigia baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-581-08 esantis garso įrašas ir garso įrašo stenograma, neįvertino aplinkybės, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą apie V. L. pateiktą CD diską su garso įrašu nepasisakoma. Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovo ir trečiojo asmens V. L. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, nėra nuoseklūs ir teisingi. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkami įvertino įrodymus, nesivadovavo įrodinėjimo taisyklėmis, todėl neteisingai išsprendė bylą.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliaciniame skunde apeliantas pripažino, kad ieškovas apeliantui paskolino 100 000 Lt. Pasak ieškovo, apeliantas paskolą privalėjo grąžinti paskolos davėjui, t. y. ieškovui, o ne trečiajam asmeniui. Ieškovo manymu, ekspertizės išvados civilinėje byloje turi būti vertinamos kaip rašytinis įrodymas, jos patvirtina faktą, kad pinigai ieškovui nebuvo grąžinti. Ieškovo teigimu, apeliantas savo apeliaciniame skunde nepateikė jokių papildomų įrodymų, pagrindžiančių savo teiginių pagrįstumą, tuo tarpu teismas išanalizavo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei rėmėsi materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis bendrą sutarčių ir paskolos sutarčių vykdymo tvarką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo patenkino.
Viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Dėl to tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Paskolos sutartis taip pat yra vienašalė sutartis, nes iš šios sutarties kylančios pareigos grąžinti paskolos dalyką ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2004 m. lapkričio 18 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 100 000 Lt. Sutartyje šalys susitarė, jog paskolą atsakovas grąžins iki 2005 m. sausio 3 d. Paskolos davėjas atsakovui pinigus pervedė banko pavedimu, tačiau atsakovas paskolos ieškovui iki šiol negrąžino.
Apeliaciniame skunde atsakovas įrodinėja, jog paskolos objektą – 100 000 Lt – jis grąžino ne tiesiogiai ieškovui, bet trečiajam asmeniui V. L., kuris tarpininkavo gaunant paskolą.
Kadangi CK 6.873 straipsnio 1 dalis nustato, jog paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog paskolos grąžinimas trečiajam asmeniui yra tinkamas prievolės, kilusios iš paskolos sutarties, įvykdymas. CK yra įtvirtintos tinkamo prievolių įvykdymo taisyklės. Pagal 6.38 straipsnio nuostatas, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 str. 1 d.). Jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma įvykdyta (CK 6.39 str. 2 d.). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas prievolę ieškovui yra įvykdęs kitokiu būdu, t. y. grąžinęs paskolą per tretįjį asmenį. Šią aplinkybę paneigė ir tretysis asmuo V. L., teismo posėdžio metu nurodęs, kad atsakovas nei jam, nei ieškovui neperdavė paskolos dalyku buvusių 100 000 Lt. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad ieškovas būtų davęs sutikimą atsakovui įvykdyti prievolę, kilusią iš paskolos sutarties, kitokiu būdu. Be to, pats atsakovas baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-581-08 esančiame garso įraše patvirtino, kad nėra grąžinęs paskolos nei ieškovui, nei trečiajam asmeniui. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas negrąžino ieškovui paskolos, tokiu būdu neįvykdė prievolės, kilusios iš 2004 m. lapkričio 18 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos paskolos sutarties.
Esant nustatytam faktui, jog atsakovas negrąžino ieškovui 100 000 Lt skolos, teisėjų kolegija laiko teisiškai nereikšmingais visus kitus apelianto apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir dėl jų atskirai nepasisako. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog tarp atsakovo ir trečiojo asmens susiklostę komerciniai ir asmeniniai santykiai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir nagrinėjamai bylai reikšmingi tik tiek, kiek susiję su paskolos sutarties sudarymu. Tiek ieškovas, tiek tretysis asmuo, tiek ir pats atsakovas neneigia, jog paskolos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, o tretysis asmuo tik tarpininkavo atsakovui suteikiant paskolą, taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, analizavo tik tuos atsakovo ir trečiojo asmens tarpusavio santykių aspektus, kurie buvo reikšmingi patvirtinti paskolos gavimo bei negrąžinimo faktą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį dėl skolos priteisimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.