- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-01
- Bylos Nr.
- eI2-13068-583/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03693-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,
2024 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:
1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 24S153371 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvoje;
2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau ir – Leidimas). Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė išduoti Leidimą nurodydamas, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymu (toliau ir - UTPĮ) pagrindu, o būtent UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. pagrindu, teigdamas, kad susidarė pertrauka nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 tarp pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi ir šios pertraukos susidarymo priežastis negali būti laikoma svaria, objektyvia nuo pareiškėjo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia užsieniečio Lietuvoje pragyventą laikotarpį vertinti lanksčiau kaip nepertrauktą.
Sprendime atsakovas taip pat konstatavo, kad kitas pertraukas tarp pareiškėjo turėtų leidimų laikinai gyventi, t. y. nuo 2021-04-24 iki 2021-05-20 ir nuo 2021-08-31 iki 2021-09-14, vertina lanksčiai, kadangi buvo įrodyta, kad Pareiškėjas dėjo visas pastangas, kad pertraukos nesusidarytų ar būtų kuo trumpesnės ir kreipėsi į Migracijos departamentą dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo kiek įmanoma greičiau.
Nurodoma, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą pagal UTPĮ 53 str. 1 d. 8 punktą, kuris nustato, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Vadinasi, Pareiškėjui, kaip užsieniečiui siekiančiam gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, taikomos dvi sąlygos, t. y. a) jis turi būti teisėtai be pertraukos pragyvenęs Lietuvoje pastaruosius 5 metus; b) per tą laikotarpį jis privalo turėti įstatyme numatytą teisę gyventi Lietuvoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
Nors Pareiškėjas minėtas UTPĮ sąlygas atitiko, Sprendime klaidingai konstatuota, kad jis negali būti laikomas pastaruosius 5 metus pragyvenusiu Lietuvoje dėl 61 dienos pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi.
Pažymima, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2016 m. ir yra pabaigęs bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, nuo 2017 m. dirbo įvairiose Lietuvos įmonėse ir aktyviai integravosi į Lietuvos visuomenę, laisvai kalba lietuviškai ir pragyvenęs Lietuvoje daugiau nei įstatymo nustatytas minimalus 5 metų laikotarpis, jaučiasi visaverčiu Lietuvos visuomenės nariu.
Teigiama, kad išduodant leidimą nuolat gyventi pagal UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p., į pragyventą Lietuvoje laikotarpį neįskaitomi laikotarpiai, kai užsieniečio atvykimo į Lietuvą tikslas yra trumpalaikis, susijęs su laikina nenuolatinio pobūdžio veikla. Vadinasi, visi kiti laikotarpiai, faktiškai nesusiję su trumpalaikiu buvimu ir laikina nenuolatinio pobūdžio veikla, turi būti įskaitomi į minėtą 5 metų cenzą.
Nagrinėjamu atveju pertrauka, susidariusi tarp pareiškėjo leidimų gyventi nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09, nėra ir negali būti laikoma trumpalaikiu atvykimu į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nenutrūkstamai gyveno Lietuvos Respublikoje visą 5 metų laikotarpį, įskaitant 2020 metus. Nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 pareiškėjas taip pat gyveno Lietuvoje ir nebuvo niekur išvykęs. Šią aplinkybę patvirtino papildomai pateikti pareiškėjo banko sąskaitos išrašai, iš kurių akivaizdu, kad nurodytu laikotarpiu jis beveik kiekvieną dieną atsiskaitinėjo už įvairias paslaugas ir prekes, susijusias su kasdieniais poreikiais. Taip pat pareiškėjo ketinimai bei planai dėl tolimesnio gyvenimo Lietuvoje niekaip nebuvo pasikeitę. Pareiškėjas greitai susirado naują darbą WITTIX UAB ir šis darbdavys pradėjo įgyvendinti pareiškėjo įdarbinimui reikalingus veiksmus.
Pertrauka tarp pareiškėjo leidimų gyventi nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 yra procedūrinio pobūdžio ir susidarė dėl to, kad minėtu laikotarpiu nutrūko Pareiškėjo darbo santykiai su ankstesniu darbdaviu. Migracijos departamentas, remdamasis nustatytu teisiniu reguliavimu ir atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo darbo santykiai nutrūko, 2020-09-09 paskelbė negaliojančiu jo turėtą leidimą gyventi. Beveik tuo pačiu metu, kai pareiškėjui buvo panaikintas ir paskelbtas negaliojančiu leidimas gyventi, WITTIX UAB pakvietė pareiškėją prisijungti prie savo darbuotojų komandos. 2020-09-08 pareiškėjas susirašinėjo su WITTIX UAB atstovais dėl savo įdarbinimo ir informavo bendrovę, kad jo leidimas gyventi turės būti atnaujintas dėl darbdavio keitimo. Kad pareiškėjas galėtų gyventi Lietuvoje ir dirbti naujoje įmonėje, jis privalėjo gauti naują leidimą gyventi, o WITTIX UAB turėjo tarpininkauti dėl šio leidimo išdavimo kaip naujas darbdavys ir šiam tikslui atlikti kitus būtinus veiksmus. Dėl šios priežasties pareiškėjo leidimo gyventi Nr. 760007809 išdavimo tiesiogiai dalyvavo ne tik pats pareiškėjas, bet ir jo buvęs darbdavys WITTIX UAB, kurio veiksmams ir veiksmų atlikimo operatyvumui jis, kaip naujai pasamdytas darbuotojas, neturėjo ir negalėjo turėti tokios pat įtakos kaip savo paties veiksmams.
Šalies argumentai
Būtent WITTIX UAB turėjo parengti ir pateikti Migracijos departamentui tarpininkavimo raštą dėl jo įdarbinimo. Be WITTIX UAB tarpininkavimo rašto pareiškėjas neturėjo jokios galimybės pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjo įdarbinimo WITTIX UAB pateikė tik 2020-10-06. Šią aplinkybę patvirtina jo prašymas dėl leidimo gyventi Nr. 2407-LLGK-050, kuriame yra nurodytas unikalus tarpininkavimo rašto numeris 20201006-096473.
Be to, siekiant gauti minėtą leidimą gyventi reikėjo pateikti ne tik prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo bei darbdavio tarpininkavimo raštą, bet ir pareiškėjo darbdaviui (WITTIX UAB) gauti Užimtumo tarnybos sprendimą dėl Pareiškėjo atitikties darbo rinkos poreikiams. Dėl šio sprendimo į Užimtumo tarnybą 2020 m. galėjo ir šiuo metu gali kreiptis tik darbdaviai, o ne patys užsieniečiai. Užimtumo tarnyba priėmė sprendimą dėl pareiškėjo atitikties darbo rinkos poreikiams 2020-10-02. Prieš teikdamas tokį prašymą Užimtumo tarnybai, Pareiškėjo darbdavys turėjo paskelbti laisvą darbo vietą, paruošti pažymas bei kitus prašymo priedus, sumokėti valstybės rinkliavą. Akivaizdu, kad šie veiksmai reikalavo laiko ir pastangų ir dėl to WITTIX UAB turėjo pradėti šią procedūrą dar 2020 m. rugsėjo mėn. Netrukus po WITTIX UAB tarpininkavimo rašto pateikimo ir Užimtumo tarnybos sprendimo išdavimo Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka užsiregistravo vizitui į Migracijos departamentą ir 2020-10-15 pateikė prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo.
Visos anksčiau įvardytos aplinkybės pareiškėjo teigimu patvirtina, kad Sprendime nurodyta 61 dienos pertrauka susidarė ne dėl jo veiksmų, ar pavėluoto kreipimosi į Migracijos departamentą, o dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, susijusių su jo darbdaviui nustatytų užsieniečių įdarbinimo reikalavimų įgyvendinimu. Dėl šios priežasties Sprendime nepagrįstai daroma išvada, kad „<....> pertraukos tarp pareiškėjui išduotų leidimų gyventi nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 priežasties negali būti laikoma svaria, objektyvia, nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančią užsieniečio Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi pragyventą laikotarpį vertinti lanksčiau kaip nepertrauktą.<...>“.
Pažymima, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 remiantis jo turimu Ukrainos piliečio pasu bei Reglamento (ES) 2018/1806 ir UTPĮ numatytu beviziu režimu, atitiko UTPĮ 53 str. 1 d. 8 punkte numatytą reikalavimą dėl įstatyme nurodyto teisės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento turėjimo.
Teigiama, kad UTPĮ 53 str. 1 d. 8 punkte yra nustatytas alternatyvus reikalavimas turėti įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą. UTPĮ įstatymo nuostatos konkrečiai neapibrėžia dokumento, patvirtinančio teisę gyventi Lietuvoje, sąvokos, todėl darytina išvada, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti vertinama, ar užsieniečio tam tikrais laikotarpiais turėti dokumentai patvirtina jo teisę gyventi Lietuvoje. Akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 Pareiškėjas tiesiog tęsė savo anksčiau prasidėjusį ilgalaikį gyvenimą Lietuvoje pagal jo turimą Ukrainos piliečio biometrinį pasą ir šis gyvenimo laikotarpis truko tik tiek, kiek truko naujo leidimo gyventi išdavimo procedūros.
Pareiškėjo manymu, atsakovas netinkamai supranta ir aiškina UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. numatytas sąlygas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Šią įstatymo normą būtina aiškinti ir taikyti sistemiškai atsižvelgiant į to paties įstatymo kitas nuostatas, t. y. UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. ir UTPĮ 53 str. 10 d., numatančioje, kad pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Vadinasi, įstatymų leidėjas yra nustatęs žymiai ilgesnius laikotarpius, kai užsienietis gali faktiškai negyventi Lietuvoje neprarasdamas nuolatiniam leidimui gauti būtino 5 metų cenzo tęstinumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas net nebuvo išvykęs iš Lietuvos ir pertrauka tarp jo leidimų gyventi susidarė dėl pareiškėjo darbdavio vykdytų užsieniečių įdarbinimo procedūros trukmės.
Teigiama, kad UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. įtvirtintoje normoje yra įgyvendinamos ES direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso. 2021 m. Europos Komisijai pradėjus Lietuvos Respublikos atžvilgiu procesą dėl netinkamo šios direktyvos nuostatų įgyvendinimo, atsižvelgiant į Europos Komisijos pradėtą procesą, UTPĮ nuostatos buvo pakeistos, kad apimtų ir užsieniečių pragyventus laikotarpius turint nacionalinę vizą. Todėl Migracijos departamentas, vertindamas tarp pareiškėjo leidimų gyventi susidariusias trumpas pertraukas, privalėjo vadovautis ne minėtais subjektyviai taikomais ir teisiškai neapibrėžtais kriterijais, o UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. įtvirtintais kriterijais, susijusiais su užsieniečio buvimo Lietuvoje trumpalaikiškumo bei laikinumo nustatymu.
Dėl Migracijos departamento Sprendime atlikto lankstaus susidariusių pertraukų nuo 2021-04-24 iki 2021-05-20 ir nuo 2021-08-31 iki 2021-09-14 vertinimo pažymima, kad toks Migracijos departamento požiūris vertinant minėtas pertraukas nėra teisingas ir objektyvus. Taikant tokį vertinimą nei pareiškėjas nei kiti užsieniečiai, siekiantys gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, iš anksto nežino kokios trukmės pertraukos tarp leidimų gyventi bus vertinamos lanksčiai, o kokios nebus toleruojamos ir bus vertinamos neigiamai. Taip pat nėra aišku, kaip pareiškėjas turėjo pagrįsti pertraukas tarp jų leidimų gyventi, kad jos būtų įvertintos lanksčiai (teigiamai). Pareiškėjas buvo pateikęs atsakovui savo banko sąskaitos išrašus, patvirtinančius, kad visų Sprendime nurodytų pertrauktų tarp jo leidimų gyventi laikotarpiais jis nebuvo išvykęs iš Lietuvos ir gyveno Lietuvoje. Tačiau darytina išvada, kad šių įrodymų atsakovui neužteko arba atsakovas į juos neatsižvelgė, nes Sprendime šie papildomi įrodymai nėra paminėti ir dėl jų nėra pateikta jokių papildomų paaiškinimų ir motyvų.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą (UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p.).
Teigia, kad pareiškėjas per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos dokumentus, suteikiančius užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinančius jo nuolatinio gyventojo statusą:
- nacionalines vizas galiojusias nuo 2019-02-20 iki 2019-04-26 ir nuo 2020-11-13 iki 2021-02-19;
- leidimus laikinai gyventi, išduotus Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. pagrindu:
– LT7467280, galiojusį nuo 2019-04-30 iki 2020-09-09;
– 760007809, galiojusį nuo 2020-11-10 iki 2021-04-23;
– 760034933, galiojusį nuo 2021-05-21 iki 2021-08-30;
– 760051770, galiojantį nuo 2021-09-15 iki 2024-09-14.
Šalies argumentai
Pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp užsieniečiui išduotų leidimų yra susidariusios pertraukos: nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 (61 diena), nuo 2021-04-24 iki 2021-05-20 (27 dienos) ir nuo 2021-08-31 iki 2021-09-14 (15 dienų).
Atsižvelgiant į susidariusias pertraukas taip leidimų gyventi ir nacionalinių vizų, pareiškėjas nelaikomas nepertraukiamai pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2024-06-25 sprendimą Nr.24S153371 neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame UTPĮ nustatytu pagrindu.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Sprendimas priimtas neįsigilinus į susiklosčiusią individualią pareiškėjo situaciją. Pažymima, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas Sprendimą surinko visą jam prieinamą ir aktualią informaciją apie pareiškėją, sudarė pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus (pareiškėjas pasinaudojo šia galimybe). Mano, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Pažymima, kad pagal Direktyvos 2003/109/EB 4 str. 1 d. nustatyta, jog teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) yra įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą. Nustačius pareiškėjo neatitiktį jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, Lietuvoje jo pragyventas laikotarpis negali būti laikomas teisėtu ir negali būti įskaičiuojamas į Lietuvoje jo pragyventą laikotarpį. Nustatyti duomenys leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos, todėl neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų.
Be to, UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. aiškiai nurodyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Taigi, UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem būtinoms sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visą šį laikotarpį turėjo Įstatymo nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą ar nacionalinę vizą.
Vertinant pertraukos nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 tarp pareiškėjo išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo aplinkybes nustatyta, kad Migracijos departamentas dėl pareiškėjo nutrauktos darbo sutarties 2020-08-19 priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7467280 pagal Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. Leidimas laikinai gyventi LT7467280 buvo paskelbtas negaliojančiu 2020-09-09. Dėl naujo leidimo gyventi išdavimo į Migracijos departamentą pareiškėjas kreipėsi tik 2020-10-15, o dėl nacionalinės vizos tik 2020-10-30 (t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi).
Migracijos departamentas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi išnagrinėjo skubos tvarka ir sprendimą dėl naujo leidimo gyventi priėmė 2020-11-10, prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo taip pat išnagrinėjo laiku ir sprendimą priėmė 2020-11-13. Tai reiškia, kad 61 dienos pertrauka susidarė dėl užsieniečio veiksmų ir negali būti laikoma mažareikšme arba susidariusi dėl Migracijos departamento užimtumo ar užtrukusių procedūrų.
Vertinant pertraukos nuo 2021-04-24 iki 2021-05-20 tarp pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo aplinkybes, Migracijos departamentas vertino Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p., kontekste. Dėl naujo leidimo gyventi išdavimo į Migracijos departamentą pareiškėjas kreipėsi 2021-04-19. Migracijos departamentas sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi išnagrinėjo skubos tvarka ir sprendimą dėl naujo leidimo gyventi priėmė 2021-05-20.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjo pertraukos nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 tarp išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo priežastis (pareiškėjo pasirinktas prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimo laikas lėmė pertrauką) negali būti laikoma svaria, objektyvia nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia užsieniečio Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi pragyventą laikotarpį vertinti lanksčiau kaip nepertrauktą. Pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi, turėjo atsižvelgti į UTPĮ nuostatas ir laiku pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi arba kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo.
Teigiama, kad Migracijos departamentas lanksčiai vertina kitas tarp pareiškėjo išduotų leidimų gyventi susidariusias pertraukas, t. y. pertraukos nuo 2021-04-24 iki 2021-05-20 ir nuo 2021-08-31 iki 2021-09-14, kurios nors ir susidarė dėl užsieniečio veiksmų, bet buvo įrodyta, kad pareiškėjas dėjo visas pastangas, kad pertraukos nesusidarytų ar būtų kuo trumpesnės ir kreipėsi į Migracijos departamentą dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo kaip įmanoma greičiau.
Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjo pertraukos tarp išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo priežastis (pavėlavimas pateikti prašymą pakeisti leidimą gyventi) negali būti laikoma svaria, objektyvia nuo jos valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia teigti, kad pareiškėjas per 5 metų laikotarpį nepertraukiamai turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
Atsakovo teigimu Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. yra numatyti imperatyvūs reikalavimai užsieniečiams siekiantiems gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nustačius, kad užsienietis neatitinka šių reikalavimų, Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės išduoti leidimą nuolat gyventi. Sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo“. Atkreipiame dėmesį, kad ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tuo tarpu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi.
Migracijos departamento vertinimu jis teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašoma pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 24S153371 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 19 d. kreipėsi Prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Nr. 2403-LNG-0097 tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
Migracijos departamentas 2024 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S153371, kuriuo nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, o būtent tarp A. P. išduotų leidimų laikinai gyventi yra susidariusios 61 d., 27 d. ir 15 d. pertraukos. Dėl 61 dienos pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi jis negali būti laikomas pastaruosius penkerius metus nepertraukiamai pragyvenusiu Lietuvoje.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Pagal UTPĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, jog leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš UTPĮ 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas UTPĮ nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Leidimą nuolat gyventi išduodant UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas Vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (UTPĮ 53 straipsnio 3 dalis). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (UTPĮ 53 straipsnio 10 dalis). Tai reiškia, kad kreipiantis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu vertinamas buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas.
Pažymėtina, jog Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms:
1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus;
Minėtos sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi. Pažymėtina, jog vertinant, ar užsienietis atitinka minėtas sąlygas, pirmiausiai turi būti atsižvelgta, ar pastaruosius 5 metus be pertraukos Lietuvos Respublikoje jis pragyveno teisėtai. Kilus įtarimų, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ar neatitiko kitų Įstatyme nustatytų tokiam leidimui išduoti nustatytų kriterijų, jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti naikinamas. Negali būti laikoma, jog tokio nepagrįstai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, t. y. kad jis atitiko vieną iš minėtų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5450-822/2018; 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019 ir kt.).
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo 47 punkte nurodyta, jog jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Vizos aprašo ar Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas A. P. per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos dokumentus, suteikiančius užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinančius jo nuolatinio gyventojo statusą:
- nacionalines vizas galiojusias nuo 2019-02-20 iki 2019-04-26 ir nuo 2020-11-13 iki 2021-02-19;
- leidimus laikinai gyventi, išduotus UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. pagrindu:
– LT7467280, galiojusį nuo 2019-04-30 iki 2020-09-09;
– 760007809, galiojusį nuo 2020-11-10 iki 2021-04-23;
– 760034933, galiojusį nuo 2021-05-21 iki 2021-08-30;
– 760051770, galiojantį nuo 2021-09-15 iki 2024-09-14.
Kaip matyti, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad A. P. laikotarpiais nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 (61 diena), nuo 2021-04-24 iki 2021-05-20 (27 dienos) ir nuo 2021-08-31 iki 2021-09-14 (15 dienų) Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdamas laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir tuo pagrindu konstatavo, kad asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu (53 str. 1 d. 8 p.), t. y. negali būti laikomas pastaruosius penkerius metus nepertraukiamai pragyvenusiu Lietuvoje.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais, o būtent nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 (61 dieną), nuo 2021-04-24 iki 2021-05-20 (27 dienas) ir nuo 2021-08-31 iki 2021-09-14 (15 dienų) neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjo teigimu įvardijamos pertraukos susidarė dėl įvairių priežasčių keičiant darbdavius dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, susijusių su jo darbdaviui nustatytų užsieniečių įdarbinimo reikalavimų įgyvendinimu.
Vertindamas laikotarpį, kuriuo A. P. nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad dėl A. P. nutrauktos darbo sutarties 2020-08-19 priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7467280 pagal UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. Leidimas laikinai gyventi LT7467280 buvo paskelbtas negaliojančiu 2020-09-09. Dėl naujo leidimo gyventi išdavimo į Migracijos departamentą A. P. kreipėsi tik 2020-10-15, o dėl Nacionalinės vizos tik 2020-10-30 (t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi). Migracijos departamentas sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi išnagrinėjo skubos tvarka ir sprendimą dėl naujo leidimo gyventi priėmė 2020-11-10, prašymą dėl Nacionalinės vizos išdavimo taip pat išnagrinėjo laiku ir sprendimą priėmė 2020-11-13. Tai reiškia, kad A. P. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė vėluodamas, o 61 dienos pertrauka susidarė dėl užsieniečio veiksmų ar nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir negali būti laikoma mažareikšme arba susidariusi dėl Migracijos departamento užimtumo ar užtrukusių procedūrų.
Pareiškėjas akcentuoja, kad laikotarpiu nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 gyveno Lietuvoje ir nebuvo niekur išvykęs, todėl Migracijos departamentui 2020 m. rugsėjo 9 d. panaikinus pareiškėjo leidimą gyventi, jo teisę būti ir gyventi Lietuvoje patvirtino turimas Ukrainos piliečio biometrinis pasas. Šis užsieniečio dokumentas yra numatytas UTPĮ 2 str. 10 d., 6 str. ir kartu su ES Reglamentu (ES) 2018/1806, nustatančiu Ukrainos piliečiams bevizį režimą, patvirtino Pareiškėjo teisę tęsti savo gyvenimą Lietuvoje tol, kol nagrinėjamas jo prašymas dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Teigia, kad remiantis UTPĮ 11 str. 1 ir 2 d. nuostatomis, užsieniečio, kuris nėra ES valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos Reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, sąrašą ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašą, nuostatos. Šio Reglamento 4 str. bei II Priedas nustato, kad Ukrainos piliečių buvimui ES valstybių narėse, įskaitant Lietuvą, netaikomas reikalavimas turėti vizą, kai jo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų.
Taigi pareiškėjo vertinimu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2020-09-10 iki 2020-11-09 pagrindžiamas jo turimu Ukrainos piliečio pasu bei Reglamento (ES) 2018/1806 ir atitiko UTPĮ 53 str. 1 d. 8 punkte numatytą reikalavimą dėl įstatyme nurodyto teisės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento turėjimo.
Vertinat šiuos argumentus pažymėtina, kad nėra kvestionuojamas pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktas pagal Reglamento nuostatas, tačiau cituojamo Reglamento nuostatos Ukrainos piliečių buvimui ES valstybių narėse, įskaitant Lietuvą, netaikant reikalavimo turėti vizą, nustato jo trukmę neviršijant 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, taigi šios nuostatos reglamentuoja trumpalaikį trečiųjų šalių piliečių buvimo laikotarpį ES valstybėse narėse, o ne nuolatinį ilgalaikį trečiųjų šalių piliečių gyvenimą ES valstybėse narėse. Ilgalaikių gyventojų direktyvos (Direktyva 2003/109/EB) nuostatos apibrėžia sąlygas, kuriomis ne ES piliečiai gali įgyti ilgalaikio gyventojo statusą, ir apibrėžiama jų teisė į vienodą požiūrį integracijai remti. Pagal šią direktyvą valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą ne ES piliečiams, teisėtai ir nuolat gyvenantiems jų teritorijoje 5 metus iki jų prašymo pateikimo. Ši direktyva numato asmenų, turinčių ilgalaikes vizas įskaitymo į nuolatinio gyvenimo šalyje laikotarpio trukmę, siekiant įgyti ilgalaikio gyventojo statusą. Pareiškėjo cituojamos ES Reglamento (ES) 2018/1806 nuostatos reglamentuoja trečiųjų šalių piliečių trumpalaikio buvimo ES valstybėse narėse tvarką ir trukmę, todėl pareiškėjo teisinis statusas jam būnat Lietuvos Respublikoje turint Ukrainos piliečio biometrinį pasą nėra tolygus gyvenimui turint ilgalaikę vizą ir Migracijos departamento pagrįstai nėra įskaitomas į 5 metų trukmę.
LVAT 2021 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021 pasisakė, jog 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo kontekste vertintinos ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. Įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau ir Tvarkos aprašo) 37 punkto nuostatų aspektu (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d., šiuo metu aktualioje 2023 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 1V-190 redakcijoje 48 punktas). Ši nuostata nustato, kad, apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Tvarkos aprašo 36 punkte (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d., šiuo metu aktualioje 2023 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 1V-190 redakcijoje 47 punkte) nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. LVAT 2021 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021 sprendė, jog lingvistinė ir sisteminė nagrinėjamos nuostatos analizė suponuoja išvadą, kad, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą šalyje laikotarpį, į jį neįskaičiuojamas laikotarpis (-iai), kai užsienietis šalyje gyveno neatitikdamas sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti efektyvų Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, atsižvelgiant į toje nuostatoje įtvirtintą sąlygą nuolatinio gyventojo statusui gauti teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, svarbu tinkamai ir teisingai apskaičiuoti tokio teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį. Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką, o būtent nuolat pragyventą laikotarpį, pagrįstą leidimu laikinai gyventi ar turint ilgalaikes vizas.
Šiuo aspektu paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).
Atitinkamai, teismas vertina, jog šiuo atveju atsakovas Sprendime pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes dėl šiame sprendime jau aptartų argumentų negalima teigti, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba ilgalaikę nacionalinę vizą. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ (UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas) nustatytu pagrindu.
LVAT praktikoje konstatuota, jog viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, be kita ko, turi vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais, inter alia, įstatymų viršenybės ir objektyvumo principu. Įstatymų viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis. VAĮ 10 straipsnis įtvirtinta, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, kad administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).
Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 91) straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 24S153371 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas, t. y iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Procesiniuose dokumentuose proceso dalyviai išdėstė ir daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.