Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Danguolė Šiugždinytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. M. ir jo įstatyminės atstovės J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarties E. M. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus pareigūnas 2014-05-16 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad E. M. 2014-05-16, 16.34 val., Kaune, Savanorių pr. 292B, vairuodamas dviratį, važiuodamas šaligatviu nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nedavė kelio ir susidūrė su iš teritorijos išvažiuojančiu automobiliu, dėl ko buvo apgadintas automobilis, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 65 p. reikalavimus.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus pareigūno 2014-05-16 nutarimu E. M. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 131 straipsnio 4 dalyje, padarymą buvo paskirta 70 Lt bauda. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo E. M. ir jo įstatyminė atstovė J. M. su 2014-05-16 priimtu nutarimu nesutiko ir kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su skundu, prašydami Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus pareigūno 2014-05-16 nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

E. M. ir jo įstatyminės atstovės J. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ATPK 297 straipsnis numato, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kartu teismas, nagrinėjantis skundą, turi patikrinti, ar nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad E. M. įvykdyta veika kvalifikuota tinkamai, jis pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 131 straipsnio 4 dalį, nuobauda paskirta laikantis ATPK 30² straipsnyje numatytų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių nuostatų, ją paskyrė pareigūnas, turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas. Keisti veikos kvalifikaciją ar naikinti nutarimą apylinkės teismui nebuvo pagrindo.

E. M. neigia kaltę dėl jam inkriminuoto ATPK 131 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo teigdamas, kad šio pažeidimo nepadarė, su institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, ir teismo išvadomis nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeidęs procesinių normų reikalavimų. E. M. kaltė dėl ATPK 131 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo įrodyta surinkta byloje medžiaga. Apelianto kaltę dėl jam inkriminuojamo pažeidimo pagrindžia administracinio teisės pažeidimo protokole ir policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, rašytuose iš karto po įvykio, užfiksuoti duomenys, tiek jų duoti parodymai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojo R. S. paaiškinimai iš karto po įvykio bei jo parodymai teismo posėdžio metu, taip pat kiti byloje surinkti ir teismo posėdžio metu ištirti įrodymai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nutartyje teismas nenurodė ir nevertino nuobaudą skyrusio specialisto Romo Krištopaičio parodymų, kuriais jis nurodė, jog dviratininkas važiavo šaligatviu, o ne dviračių taku, kaip nustatė teismas. Tačiau pažymėtina, kad ši aplinkybė neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, kadangi nepaisant šio neatitikimo, įvertinus byloje esančių įrodomų visumą, buvo konstatuota, jog E. M., važiuodamas dviračių taku, pažeidė Kelių eismo taisykles. Tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole Romas Krištopaitis nurodė, jog E. M. važiavo šaligatviu, kuomet jis faktiškai važiavo dviračių taku, kvalifikacijos pagal ATPK 131 straipsnio 4 dalį nagrinėjamu atveju nekeičia. Atkreiptinas dėmesys, kad šaligatviu vadinama kelio dalis, esanti prie važiuojamosios dalies arba atskirta nuo jos, taigi dviračių takas, esantis greta Savanorių pr., kuriuo važiavo E. M., taip pat gali būti vadinamas šaligatviu. Nors Romas Krištopaitis automobilio apgadinimų tiksliai nenurodė, tačiau eismo įvykio vietos schemoje nurodė, jog buvo apgadintas automobilio priekinis bamperis, vairuotojai dėl nustatytų aplinkybių pastabų neturėjo ir pasirašė, kad su schema ir eismo įvykio aplinkybėmis sutinka, todėl nebuvo jokio pagrindo abejoti dėl priežastinio ryšio tarp nagrinėjamo eismo įvykio ir nustatyto automobilio apgadinimo. Įstatymas tokiais atvejais taip pat neįpareigoja įvykį tiriančių pareigūnų kviesti specialistą ar ekspertą, kuris tiksliai įvertintų įvykio pasekmes, be to, šiuo atveju tokio pageidavimo neišreiškė nei vienas iš eismo įvykio dalyvių, todėl šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas. Skunde taip pat teigiama, kad liudytojo R. S. parodymai yra prieštaringi, kadangi jis 2014-05-16 rašytiniame paaiškinime dėl eismo įvykio nurodė, kad važiavo apie 15-20 km/h greičiu, o teismo posėdyje parodė, kad jo automobilis riedėjo 10-15 km/h greičiu, tačiau tokio pobūdžio netikslumas negali būti vertinamas kaip parodymų nenuoseklumas, kadangi nurodomas greičio diapazonas skiriasi labai nežymiai, be to, tiek vienu, tiek kitu atveju nurodomas greitis neviršija leistino, todėl esminės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad Kelių eismo taisyklių 9 p. savaime nesuponuoja dviratininko atsakomybės, tačiau byloje nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu būtent jis buvo tas eismo dalyvis, kuris šiame punkte nustatytų pareigų nesilaikė, dėl ko buvo apgadintas kitiems asmenims priklausantis turtas.

Apeliantai teigia, kad teismas neįvertino, jog dviračių takas, kuriuo važiavo E. M., laikytinas kelio – Savanorių pr. dalimi, o išvažiavimas iš prie kelio esančios teritorijos ar kiemo šia prasme nelaikytinas keliu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo aiškinimu nesutinka. Teismas pažymi, kad automobilio vairuotojas, nors ir išvažinėjo iš greta pagrindinio kelio – Savanorių pr., esančios teritorijos, tačiau ši važiuojamoji dalis taip pat vadinama keliu, kadangi ji yra skirta automobilių eismui. Kelių eismo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) 67 p. nustatyta, kad ne sankryžoje esančiame nereguliuojamame dviračių tako ir kelio susikirtime dviračio vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms kitoms transporto priemonėms ir pėstiesiems. Sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, taigi nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko ne sankryžoje esančiame nereguliuojamame dviračių tako ir kelio susikirtime, todėl dviračio vairuotojas privalėjo duoti kelią juo važiuojančiam automobiliui. Nors apeliantai nurodo, kad pagal Kelių eismo taisykles, „kelias“ yra eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant pėsčiųjų ir dviračių takus, tačiau iš Kelių eismo taisyklių 67 p. matyti, kad šiuo atveju kalbama konkrečiai apie dviračių tako susikirtimą su kita eismui skirta žemės arba statinio paviršiaus juosta. Šio straipsnio prasme dviračių taką prilyginus „keliui“ pagal bendrinę sąvoką, nurodomą Kelių eismo taisyklių 3 p., tokia formuluotė būtų nelogiška ir nesukurtų jokių teisinių padarinių, kadangi nebūtų įmanoma suprasti, kuriuo keliu einantis ar važiuojantis eismo dalyvis turi pareigą duoti kelią kitam eismo dalyviui. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklėse nurodomos kelio reikšmės yra netapačios – vienais atvejais ja norima pabrėžti važiuojamąją dalį, kitais – vietą, kurioje vyksta eismas. Aiškinant Kelių eismo taisyklėse esančias kelio sąvokas svarbu atsižvelgti į jose esančių normų kontekstą. Minėto punkto esmė yra nustatyti papildomą pareigą dviratininkams, važiuojantiems dviračių takais, būti atidiems, kertant kitus kelius, kuriais vyksta eismas, todėl akivaizdu, kad dviračių takas šio straipsnio kontekste nelaikomas „keliu“ bendrąja prasme. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad automobilio vairuotojas, išvažiuodamas iš šalia kelio esančių teritorijų, privalėjo praleisti dviratininką, kuris, apeliantų manymu, važiavo keliu, tačiau, kaip jau buvo minėta, dviračių takas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas keliu ar kelio (Savanorių pr.) dalimi, todėl automobilio vairuotojas duoti kelio dviratininkui neprivalėjo.

Apeliantai nurodo, kad vairuotojas paaiškinime dėl įvykio kaltino ne pareiškėją, bet matomumą apribojusį draudimo kompanijos „Aviva“ reklaminį stendą, tačiau stendo reikšmės įvykiui, jo pastatymo teisėtumo nesiaiškino nei į įvykio vietą atvykę patruliai, nei pažeidimo bylą nagrinėjęs pareigūnas. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl eismo įvykio dalyvių kaltės, pačių eismo dalyvių nuomonė dėl to, kas kaltas dėl eismo įvykio bei jo kilimo priežasčių, bylą tiriančio pareigūno nesaisto, kadangi būtent pareigūnas, įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, priima sprendimą dėl atsakomybėn traukiamo asmens nustatymo ir jo padarytos veikos kvalifikavimo. Konstatuotina, kad draudimo kompanijos „Aviva“ reklaminis stendas negalėjo turėti ir neturi reikšmės dėl minėtų aplinkybių, kadangi nepaisant to, ar jis pastatytas teisėtai, eismo dalyviai bet kokiu atveju turi laikytis Kelių eismo taisyklių ir būti atidūs.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad bylą tiriantis pareigūnas nepažeidė E. M. teisės turėti atstovą, kadangi iš administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, jog E. M. savo parašu patvirtino, jog ATPK 272 straipsnyje numatytos teisės ir pareigos jam buvo išaiškintos, tačiau atstovo tiriant bylą jis nepageidavo. Kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, ATPK 37¹ straipsnyje nustatyta, kad jei administraciniu teisės pažeidimu asmeniui padaryta žala viršija 50 Lt, nuostolio atlyginimo klausimas sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Iš šios įstatymo normos matyti, kad nagrinėjant atvejus, kuomet žala viršija 50 Lt, žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas civilinio proceso tvarka, taigi šiuo atveju, kuomet buvo nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla, žalos atlyginimo klausimas nebuvo sprendžiamas, todėl E. M. įstatyminės atstovės teisės niekaip pažeistos nebuvo. Apeliantai cituoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, tačiau teismas pažymi, kad šios normos yra taikytinos ne administracinių teisės pažeidimų bylose, o civiliniame procese. Klausimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti sprendžiamas tik civilinio proceso tvarka pareiškus civilinį ieškinį, apie kurio nagrinėjimą būtų pranešta tiek E. M., tiek jo įstatyminei atstovei.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog pareigūnai apie įvykį nepranešė nepilnamečio Marašinsko motinai. Tačiau pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju tikrina apylinkės teismo priimto sprendimo (nutarties) teisėtumą ir nevertina pareigūnų atliktų veiksmų teisėtumo. Jeigu skundo autoriai mano, kad pareigūnai netinkamai atliko tarnybines pareigas, tai dėl šio klausimo yra kita apskundimo tvarka.

Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad pagal dabar galiojančias KET nuostatas, E. M. veiksmai niekaip negalėtų būti vertinami kaip pažeidimas, todėl nebėra net teorinio pagrindo taikyti jam atsakomybę. Tačiau šis apeliantų argumentas nepagrįstas. Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose atsakomybė kyla pažeidus įstatymą, kuris galiojo veikos padarymo metu. Be to, Kelių eismo taisyklių (galiojančių nuo 2014-10-11) 60 p. nustatyta, kad dviračio vairuotojas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilio vairuotojas suko ne į važiuojamąją dalį, kurią dviračiu kirto E. M., o iš jos, todėl net ir vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis Kelių eismo taisyklių nuostatomis, E. M. turėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal LR ATPK 131 straipsnio 4 dalį.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257, 284 straipsniai) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra, jis atmetamas, o teismo nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

E. M. ir jo įstatyminės atstovės J. M. apeliacinio skundo netenkinti. Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.