- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-13
- Bylos Nr.
- I-9297-484/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Arūno Kaminsko, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Gaidytės- Lavrinovič, dalyvaujant pareiškėjui J. J. (J. J.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau kaip 4 kv. m., neįskaitant tualeto, prausyklos ir baldų užimamą ploto, o taip pat pagerinti iki Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 str. reikalavimų visas kitas sąlygas, aprašytas skunde; 2) priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 1-10).
Skunde paaiškino, kad nuo 2015-04-30 iki 2016-09-08 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas apie 6,43-8,1 m², kartu su dar 2-3 asmenimis, pažeidžiant teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Anot pareiškėjo, gyvenamojo ploto normos nesilaikyta daugelį kartų, todėl būdamas mažesnėje erdvėje, nei numato teisės aktai, patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Dėl šių priežasčių yra sutrikęs jo miegas, jaučia nuolatinę depresiją. Kameroje nuolat tarp suimtųjų kyla konfliktai dėl buitinių sąlygų. Šias sąlygas pareiškėjas laiko nepriimtinomis, prilygina jas prie nežmoniškų kalinimo sąlygų.
Taip pat nurodė, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o suimtųjų - 4. Kamerose sanitariniai mazgai (tualetai) įrengti toje pačioje patalpoje ir atskirti maža sienele. Tualetai yra 1,50 m atstumu nuo stalo, prie kurio valgoma, todėl valgant vienam asmeniui, kitas negalėdavo naudotis tualetu. Pasinaudojus tualetu, kameroje būdavo blogas kvapas. Visose kamerose nesilaikoma ir higienos normų: pilna tarakonų, nevalomi langai, neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna, trūko oro. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemos metu nebuvo tinkamai šildoma, dėl to temperatūra būdavo per žema, o vasarą per aukšta. Taip pat nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa buvo silpna, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to pareiškėjui skaudėjo akis, galvą, jis neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių.
Anot pareiškėjo, dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, dėl to jis jautėsi nemaloniai. Pareiškėjas teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pagal kurį suimtajam arba nuteistajam turi būti suteikta teisė ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjui, kaip sportuojančiam asmeniui, nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, nes maistas buvo nepakankamai kaloringas, skanus, neatitiko maistinės vertės reikalavimų.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad atsižvelgiant į jo skundus dėl suėmimo sąlygų, jis buvo 25 kartus perkeliamas iš vienos kameros į kitą, todėl patyrė nepatogumų. Pažymėjo, kad jis daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo sąlygų, tačiau situacija nepasikeitė, Lukiškių TI-K administracija atsakomybės neprisiima.
Skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, pasak pareiškėjo, sukėlė jam neigiamų pasekmių, nes buvo neužtikrinta minimali gyvenimo kokybė ir saugios kalinimo sąlygos. Šie pažeidimai yra susiję su prigimtinių žmogaus teisių, užtikrinančių jo fizinį ir dvasinį vientisumą, pažeidimu ir žeminančiu tokio pažeidimo pobūdžiu. Pažeidimas nebuvo trumpalaikis. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė Lietuvos teismų ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 80-92) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-04-30 iki 2016-09-22 su pertraukomis. Dėl laikymo sąlygų paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.
Atsiliepime taip pat nurodė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Suimtųjų pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 ir 59 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtojo teisė, bet ne pareiga. Suimtieji vedami į dušą vieną kartą per savaitę, jiems suteikiama 15 min. nusiprausti po šiltu dušu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Maisto suimtiesiems normos atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Atsakovo atstovas taip pat prašė priteisti 7,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas nutartimi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus. Papildomai akcentavo, kad nėra įmanoma įrodyti Lukiškių TI-K administracijos daromų pažeidimų, kadangi jo skundai dėl laikymo sąlygų nėra registruojami.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015-04-30 iki 2016-09-08.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.
Šiuo atveju pareiškėjas pateikė teismui skundo, kuriame dauguma teiginių deklaratyvaus pobūdžio, spausdintą trafaretą, į atitinkamus teksto tarpus įrašydamas kai kuriuos duomenis (savo asmens duomenis; laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį; perkėlimo iš vienos kameros į kitą skaičių; prašomą priteisti sumą žalai atlyginti). Pareiškėjas, skunde nurodydamas Lukiškių TI-K administracijos pažeidimus, papildomai jų nepagrindė, nekonkretizavo kamerų numerių ar datų, kuomet Lukiškių TI-K buvo galimai pažeidžiamos jo teisės. Atsižvelgiant į tai laikytina, jog proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovui paneigti visus abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius, todėl teismas pareiškėjo laikymo sąlygas vertina pagal atsakovo atstovo surinktus ir į bylą pateiktus įrodymus.
Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m. minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-04-30 iki 2016-09-22 (433 dienas) su pertraukomis ( pareiškėjas laikotarpiais 2015-05-19–2015-05-25, 2015-06-02–2015-06-08, 2015-07-07–2015-07-13, 2015-07-21–2015-07-27, 2015-10-06–2015-10-12, 2015-11-24–2015-11-30, 2015-12-08–2015-12-14, 2016-01-19–2016-01-25, 2016-02-09–2016-02-14, 2016-03-01, 2016-03-17–2016-03-22, 2016-05-12–2016-05-15, 2016-06-15–2016-06-19, 2016-07-14 buvo išvykęs į kitas laikino sulaikymo įstaigas) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 134, 181, 114, 284, 327, 112, 142, 171, 130, 124, 135, 116, 326, 121, 173, 107, 306, 111, 391, 118, 162, 119, 388, 107, 275, 307, 123, 154, 190, 285, 204, 122, 220, 204, 384, 277, 329, 327, 167, 218, 123, 194, 175. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais: 2015-05-28–2015-06-01, 2015-06-10, 2015-06-12–2015-06-24, 2015-06-27–2015-07-06, 2016-01-30–2016-01-31 (b. l. 80-83, 95-98). Iš nurodytų duomenų matyti, kad 31 parą iš 433 pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko apie 2,55 – 3,58 kv. m. kameros ploto. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,69 iki 11,42 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (sutrikęs miegas, įtampa tarp kameroje esančių asmenų, baldų trūkumas) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.
Pareiškėjas netinkamas bausmės atlikimo sąlygas Lukiškių TI-K siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui neužtikrinimu, tačiau taip pat teigė, kad kamerose buvo pelėsis, drėgmė, šalta, tamsu, gyvenimo sąlygos buvo nehigieniškos, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas.
Iki 2015-11-01 galiojusi Higienos norma HN 76:2010 (toliau - HN 76:2010) nustatė, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (HN 76:2010 22, 23, 28, 56 p.). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.3 punktas nustato, kad elektros jungikliai yra montuojami koridoriuje prie kameros. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015) nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 16, 17, 39 p.).
Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) 2015-01-23 patikrinimo akto matyti, kad kamera Nr. 130 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-08-12-2015-10-05) vėdinama per atidaromą langą, tai atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kameroje Nr. 130 lubų paviršius buvo tinkamas lengvam valymui, tai atitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Šioje kameroje ant sienų ir lubų buvo pilkų dėmių, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, tai atitiko HN 76:2010 56 punkto reikalavimus ( I t., b. l. 161-162). Iš VVSC 2015-03-12 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 130 oro temperatūra buvo 21,7°, oro drėgmė - 47,4 %, kas atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, dirbtinė naktinė apšvieta kameroje 270 lx, dirbtinė naktinė apšvieta 15 lx, kas atitiko HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimus (I t., b. l. 163-165). Šiame akte taip pat nurodyta, kad kamera vėdinama per langą, vizualių pelėsio pažymių nenustatyta. Patikrinimo metu kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-01-26 dalį paros), taip pat jokių pažeidimų, susijusių su kamerų temperatūra, drėgme, apšvieta ir vėdinimu nenustatyta. Taip pat pažymėta, jog buitinių parazitų, graužikų buvimo kameroje Nr. 107 nenustatyta. VVSC 2015-02-10 patikrinimo akto duomenys rodo, kad kameroje Nr. 124 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-03-01), kameroje Nr. 277 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-07-19-2016-07-31) higienos normų reikalavimų, susijusių su kamerų temperatūra, drėgme, apšvietimu ir vėdinimu, pažeidimų nenustatyta (I t., b. l. 173). VVSC 2015-08-13 patikrinimo akto duomenys rodo, kad kamerose Nr. 124, Nr. 116 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-12-01-2015-12-02), Nr. 277 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-07-19-2016-07-31) higienos normų reikalavimų, susijusių su kamerų temperatūra, drėgme, apšvietimu ir vėdinimu, pažeidimų nenustatyta (I t., b. l. 174-75). VVSC 2015-07-15 ir 2015-07-22 patikrinimo aktai patvirtina, kad kameroje Nr. 116 higienos normų reikalavimų, susijusių su kameros temperatūra, drėgme, apšvietimu ir vėdinimu, pažeidimų taip pat nenustatyta (I t., b. l. 176, 178). Taip pat nenustatyta ir buitinių parazitų, graužikų buvimo kameroje. VVSC 2015-10-26 patikrinimo metu kamerose Nr. 116, 175 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-09-14-2016-09-22) higienos normų reikalavimų, susijusių su kamerų temperatūra, drėgme, apšvietimu ir vėdinimu, pažeidimų nenustatyta (I t., b. l. 181-182). VVSC 2015-07-28 patikrinimo akto duomenimis kameroje Nr. 326 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-12-03-2015-12-08) higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (I t., b. l. 182-183). VVSC 2016-01-27 patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 111 (pareiškėjas joje buvo laikomas laikotarpiais 2016-02-15–2016-02-16, 2016-05-31–2016-06-10 ir 2016-06-11–2016-06-13) buvo užfiksuotas HN 134:2015 punkto, reglamentuojančio temperatūrą kameroje pažeidimas (nustatyta 17° temperatūra, kai turi būti ne žemesnė nei 18°). Kitų higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (I t., b. l. 184-185). 2016-03-03 grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, kad kameroje Nr. 111 2016-01-27 patikrinimo akte nustatytas pažeidimas pašalintas (I t., b. l. 186). VVSC 2016-03-18 patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 124 (pareiškėjas joje buvo laikomas Nr. 2016-03-01 ne pilną parą) nustatytas apšvietos pažeidimas (HN 134:2015 14 p.) , kuris buvo pašalintas apie tai 2016-04-22 informavus VVSC (b. l. 195). VVSC 2016-03-14 patikrinimo aktas patvirtina, kad kameroje Nr. 388 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016-03-24 iki 2016-05-12) nebuvo nustatyta jokių higienos normų reikalavimų, susijusių su kameros temperatūra, drėgme, apšvietimu ir vėdinimu, pažeidimų (I t., b. l.196-197). VVSC 2016-05-03 patikrinimo akto ir 2016-03-15 duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 123 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-05-31) ir kameroje Nr. 190 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-06-13) jokių higienos normų reikalavimų, susijusių su kameros temperatūra, drėgme, apšvietimu ir vėdinimu, pažeidimų nenustatyta (II t. b. l. 2-3, 5-6). Kameros Nr. 220 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-06-24-2016-07-13) būklė buvo tikrinama 2016-01-28 (II t., b. l. 8). Patikrinimo metu nustatytas HN 134:2015 punkto, reglamentuojančio temperatūrą kameroje pažeidimas, pašalintas (II t., b. l. 9, 10). Kitų duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo skunde nurodytu laikotarpiu, byloje nėra. Jų nustatyti nėra galimybės ir teismui, kadangi praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, be to, pareiškėjas nedetalizavo, kokiose kamerose jo nurodytos sąlygos buvo. Esami duomenys rodo, kad esminių HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų pareiškėjo suėmimo ar jam artimu laikotarpiu nustatyta nebuvo, o nustatyti pažeidimai nedelsiant pašalinti. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra jokių duomenų, kad laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo turėti įtakos pareiškėjos sveikatos būklei (b. l. I t., b. l. 106-155). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai, kad kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, trūko oro, jose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal HN 76:2010 ir HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 p.; HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio mėn. užsiėmė UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (I t., b. l. 156-159). VVSC patikrinimų metu taip pat nenustatė buitinių parazitų, graužikų buvimo fakto. Lukiškių TI-K atsiliepime teigiama, kad patalynė ir minkštas inventorius išduodamas dezinfekuotas, švarus ir tvarkingas. Iš VVSC patikrinimų duomenų matyti, kad atlikti deratizacijos ir dezinsekcijos darbai yra registruojami. Tai rodo, kad Lukiškių TI-K sistemingai vykdo tokio pobūdžio priežiūrą ir profilaktiką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo Lukiškių TI-K kamerose atmestini.
HN 134:2015 3 punktas nustato (Lietuvos higienos normos HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01, 2 punktas nustatė), kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas apie 1,35 m aukščio sienele, tačiau šių teiginių įrodymais nepagrindė. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Be to, EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G.prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99).
Teismo vertinimu, mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tai reiškia, kad gyvenamosiose tardymo izoliatoriaus patalpose karštas vanduo nėra tiekiamas. HN 76:2010 68 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Kaip matyti šios nuostatos Lukiškių TI-K yra įgyvendinamos nustačius naudojimosi dušu tvarką ir grafiką (II t., b. l. 14-18). Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprastai yra sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tačiau nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaryta tokia galimybė. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra. Todėl minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Kaip pagrįstai nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo(suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Nustatyta, kad pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 29 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (Žin., 2009, Nr. 68-2782) XVI skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 85 straipsnio 4 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Žin. 2003, Nr. 76-3498, Nr. 82) XXXVII skirsnio reikalavimais. Atsižvelgus į įstaigoje laikomo asmens statusą, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad maistas nėra tinkamai užtikrinamas, neskanus, o energetinė vertė yra nuo 1300 iki 1500 kcal., kai pareiškėjo svoris yra 88,5 kg., o ūgis 1,82 m. Nurodo, kad kasdien sportuoja, todėl nėra užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal.
Maitinimas užtikrinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje esantis Lukiškių TI-K 2016-04-21 raštas Nr. 96-1284 patvirtina, kad pareiškėjas yra maitinamas pagal nedirbančio vyro valgiaraštį, atitinkantį fiziologinės mitybos normas (b. l. I t., b. l. 70). Atsakovui nurodžius, kad Lukiškių TI-K vadovaujamasi aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, o pareiškėjui nepateikus įrodymų paneigiančių Lukiškių TI-K 2016-04-21 rašte Nr. 96-1284 nurodytą informaciją, skundo argumentai dėl maisto kiekio ir kokybės atmestini kaip niekuo nepagrįsti.
Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad papildomų neigiamų išgyvenimų jis patyrė ir dėl nuolatinio perkėlimo iš kameros į kamerą, taip pat yra nepagrįsta. Detalizuotas pareiškėjo paskirstymas į kameras rodo, kad jo perkėlimą iš kameros į kamerą lėmė tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais vykdavo į kitas laikino kardomojo įkalinimo įstaigas (I t., b. l. 80-83). Be to, atsižvelgiant į atsiliepimo ir kitus bylos duomenis, matyti, kad tokiu būdu buvo siekiama gerinti pareiškėjo laikymo sąlygas, reaguojant į jo skundus dėl suėmimo sąlygų (I t., b. l. 100-104). Pažymėtina, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 31 parą per visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Taip pat bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K reaguoja į pareiškėjos nusiskundimus dėl suėmimo sąlygų ir šalina kilusias problemas (I t., b. l. 40). Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 15 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016, 2016 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 310 Eur sumos priteisimas.
Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m, atėmus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą.
Kaip paminėta, vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl reikalavimas dėl 4 kv. m. ploto užtikrinimo yra nepagrįstas. Taip pat bylos duomenys rodo, kad pareiškėjui prieš išvykstant į Lazdijų areštinę minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, norma buvo užtikrinta. Už nustatytus ploto normos pažeidimus šiuo teismo sprendimu pareiškėjui priteista neturtinė žala. Byloje jokių duomenų, kad šiuo metu su pareiškėju Lukiškių TI-K elgiamasi nežmoniškai, nesilaikoma Įsakymo Nr. V-124 ar kitų higienos normų reikalavimų, nėra. Todėl šioje dalyje skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 7,38 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 7,38 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 7,38 Eur už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą tenkinti iš dalies.
J. J. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 310 (tris šimtus dešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.