Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo AB „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarties, kuria S. V. nutrauktas baudžiamasis procesas dėl kaltinimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Civilinio ieškovo AB „Swedbank“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. buvo perduotas teismui kaltinant tuo, kad jis, dirbdamas kasininku AB banke „Hansabankas“ (šiuo metu – AB „Swedbank“) Kauno regiono skyriaus X klientų aptarnavimo poskyryje, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas materialiai atsakingas pagal 2001-12-13 individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį, 2003-08-14 suklastojęs grynųjų pinigų išdavimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), atspausdindamas ant grynųjų pinigų išdavimo kvitų datą, V. D. sąskaitos numerį Nr. (duomenys neskelbtini), jo asmens kodą, sąskaitos numerį, pinigų sumą ir tą pačią dieną suklastotus grynųjų pinigų išdavimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojęs grynųjų pinigų išėmimo operacijoms - iš V. D. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), 15 val. 48 min., išimdamas 34 000 Lt, 15 val. 49 min. išimdamas 34 450 Lt, pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą, AB bankas „Hansabankas“ klientui V. D. priklausantį turtą - pinigus, iš viso 68 450 Lt.

Pirmiausia dėstomi argumentai dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Apeliantas nesutinka, jog byloje nėra duomenų, kad S. V. slapstėsi nuo teismo. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-429/2010 nurodė, kad pasislėpimu laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat, kai toks asmuo pažeidžia jam paskirtos kardomosios priemonės reikalavimus, šaukiamas neatvyksta į ikiteisminio tyrimo institucijas ar teismą, keičia savo gyvenamąją ar darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas svetimus ar suklastotus dokumentus ir pan. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje, kuomet buvo rengiami 2013 m. vykę teismo posėdžiai, S. V. į teismo posėdžius neatvykdavo net tuomet, kai jam buvo skiriamas atvesdinimas. Be to, paaiškėjo, kad jis yra pažeidęs kardomąją priemonę ir gyvena kitu, nei nurodytas, adresu. Apelianto įsitikinimu, tokie S. V. veiksmai leidžia konstatuoti, kad senaties terminas yra sustojęs BK 95 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.

Taip pat mano, jog teismas netinkamai skaičiavo senaties terminą ir neatsižvelgė į aplinkybes, nurodytas BK 95 straipsnio 5 dalyje (BK 95 straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2010-06-29). Apeliantas neprašo minėto įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2010-06-29, taikyti nuo 2003 m., kuomet buvo padaryti nusikalstami veiksmai, t. y. šiuo atveju nėra būtina spręsti BK 3 straipsnio 2, 3 dalyse apibrėžto teisės normos atgalinio galiojimo klausimo, tačiau pabrėžia, kad ši įstatymo redakcija turi būti taikoma po šios teisės normos įsigaliojimo kilusiems įvykiams, t. y. nuo 2010-06-29. Teigia, kad po šio termino (po 2010-06-29) bylos nagrinėjimas teisme nebuvo galimas, nes dėl ligos negalėjo dalyvauti kaltinamasis, buvo atliekamos ekspertizės ir kiti procesiniai veiksmai. Mano, kad šiuo atveju netaikytina BK 95 straipsnio 5 dalis (galiojanti nuo 2010-06-29) ir 3 straipsnio 1 dalis, nurodanti, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, kadangi BK 95 straipsnio 5 dalis nenustato veikos nusikalstamumo ir asmens baudžiamumo, o tik reglamentuoja baudžiamajame įstatyme numatytų senaties terminų skaičiavimo tvarką.

Kita apeliacinio skundo dalimi pasisakoma dėl teismo sprendimo palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą. Teigia, jog toks teismo sprendimas yra nepagrįstas. Nors baudžiamojoje byloje nebuvo nustatinėjama S. V. kaltė, tačiau buvo nustatyti veiksmai, kurie sudarė ieškinio pagrindą, todėl civilinio ieškinio patenkinimas yra realus. Palikus ieškinį nenagrinėtu ir civiliniam ieškovui civilinio proceso tvarka pakartotinai kreipusis į teismą, iškiltų būtinybė prie civilinės bylos prijungti šią baudžiamąją bylą, kadangi joje nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės. Be to, toks pakartotinas ieškinio pareiškimas sudarytų visą eilę procesinių kliūčių, kadangi kiltų ieškinio senaties, žyminio mokesčio, įrodymų surinkimo klausimai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį išskyrus į atskirą bylą ir perdavus nagrinėti civilinio proceso tvarką, būtų išvengta šių bereikalingų kliūčių. Ta aplinkybė, kad baudžiamajame procese pateiktas civilinis ieškinys nevisiškai atitinka civiliniame procese procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, galima išspręsti taikant procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą.

Pažymi, kad teismų praktikoje, sprendžiant civilinio ieškinio klausimą nutraukiant baudžiamąją bylą, buvo nagrinėjamos tik alternatyvos tarp civilinio ieškinio išnagrinėjimo baudžiamojoje byloje ir ieškinio palikimo nenagrinėtu, tačiau, kaip pabrėžia apeliantas, nenagrinėta alternatyva dėl ieškinio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat nenumato, kaip turi būti sprendžiamas civilinio ieškinio klausimas nutraukiant baudžiamąją bylą. Atkreipia dėmesį, kad BPK 114 straipsnis ir 115 straipsnio 2 dalis numato galimybes tam tikrais atvejais perduoti ieškinio nagrinėjimą civilinio proceso tvarka. Mano, kad ir nagrinėjamu atveju, siekiant proceso operatyvumo ir ekonomiškumo, civilinis ieškinys turėtų būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (pripažinus, kad baudžiamasis procesas pagrįstai nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui).

Atsikirtimu į civilinio ieškovo AB „Swedbank“ apeliacinį skundą asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas, S. V. prašo šį skundą atmesti, nurodydamas, jog Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, dėl ko nėra jokio juridinio pagrindo ją naikinti. Nesutinka su apelianto teiginiais neva jis slapstėsi nuo teismo (nedalyvavo teismo posėdžiuose, pakeitė gyvenamąją vietą). Pažymi teisme nedalyvavęs dėl ligos, apie kurią buvo informuotas tiek teismas, tiek kiti proceso dalyviai. Apie tai, kad pakeitė gyvenamąją vietą, buvo pranešta ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams, prokurorui ir teismui. Dėl gyvenamosios vietos pakeitimo nebuvo sutrikęs ar gaištamas baudžiamojo proceso laikas, procesiniai dokumentai jam įteikti tinkamai ir laiku. Nei prokuroras, nei teismas, nei pats apeliantas neprašė griežtinti jam paskirtos kardomosios priemonės. Viso baudžiamojo proceso metu jis turėjo jam atstovaujantį gynėją advokatą, kuris nuolat dalyvavo bylos nagrinėjime bei laiku ir tiksliai teikė proceso dalyviams informaciją apie ginamą asmenį.

Atsikirtime taip pat nesutinkama su apelianto teiginiu, jog BK norma, įtvirtinanti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, nenustato nei veikos nusikalstamumo, nei asmens baudžiamumo, todėl turi būti vadovaujamasi ta redakcija, kuri galiojo nutarties priėmimo metu. Pažymi, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis), todėl teismas teisingai taikė šiuo metu galiojančią BK 95 straipsnio redakciją (įsigaliojo nuo 2003-05-01) ir šio įstatymo pagrindu pagrįstai priėmė nutartį nutraukti baudžiamąją bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės taikymo senaties terminui.

Taip pat nesutinka su civilinio ieškovo argumentu, jog, nutraukus baudžiamąjį procesą, ieškinys turėjo būti perduotas nagrinėti teismui civilinio proceso tvarka. Nutraukęs baudžiamąjį procesą BPK 3 straipsnio l dalies 2 punkte numatytu pagrindu, teismas nesprendė ieškinio pagrįstumo, nenustatinėjo visų būtinųjų civilinei atsakomybei kilti sąlygų, todėl priėmė teisingą sprendimą dėl civilinio ieškinio, palikdamas jį nenagrinėtu.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas, gynėja prašė civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras taip pat prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio ieškovo AB „Swedbank“ apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas – civilinis ieškovas AB „Swedbank“, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį, visų pirma nesutinka su teismo sprendimu nutraukti baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šiuo atveju apeliantas įrodinėja du esminius momentus – senaties eigos nutrūkimą BK 95 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu bei netinkamai apskaičiuotą senaties terminą.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, neturi pagrindo sutikti su civilinio ieškovo teiginiais, jog S. V. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės (neatvyko į teismo posėdžius, be to, pažeidė paskirtos kardomosios priemonės sąlygas), dėl ko konstatuotinas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eigos sustojimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. V. išties neatvyko į paskirtus teismo posėdžius, tačiau, priešingai nei tikina apeliantas, ši aplinkybė nereiškia, kad pastarasis taip elgėsi, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Po bylos perdavimo nagrinėti ją teisiamajame posėdyje vyko trys teismo posėdžiai. Dar prieš įvykstant pirmajam (2013-05-20), S. V. gynėjas advokatas I. Ruželė pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl užimtumo kitame teismo procese, kas, atsižvelgiant į pateisinamą gynėjo nedalyvavimo priežastį, ir buvo padaryta (t. 3, b. l. 180, 182). Nors gynėjo pateiktas prašymas dėl bylos atidėjimo savaime ir neatleido tuo metu kaltinamuoju buvusį S. V. nuo pareigos dalyvauti teisiamajame posėdyje, tačiau ši aplinkybė rodo, kad bylos nagrinėjimas neįvyko ne dėl S. V. kaltės, jam sąmoningai bandant išvengti dalyvavimo teismo posėdyje. Kituose dviejuose teismo posėdžiuose (2013-06-06 ir 2013-06-26) S. V. nedalyvavo dėl sveikatos būklės, kadangi nuo 2013-06-03 buvo gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, diagnozuojant pastarajam sunkios depresijos epizodą be psichozės simptomų ir nurodant, jog pastarasis dėl sveikatos būklės teismo posėdyje dalyvauti negali (t. 4, b. l. 2). Taigi bylos duomenys aiškiai rodo, kad S. V. į bylos nagrinėjimą neatvyko dėl svarbios priežasties. Pagrindo teigti neva jis buvo suinteresuotas pasislėpti nuo teismo neduoda ir aplinkybė, kad S. V. pakeitė gyvenamą vietą. Tokia aplinkybė neturi būti vertinama formaliai, statiškai konstatuojant kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – sąlygų pažeidimą. Bylos duomenys rodo, jog gyvenamosios vietos pasikeitimas niekaip nesutrukdė teismui susisiekti su S. V.. Pastarasis per gynėją apie savo buvimo vietą informavo bylą nagrinėjantį teismą, be to, savo buvimo duomenis nurodė ir telefonu susisiekusiems pareigūnams. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismo proceso metu prokurorė kėlė klausimą dėl griežtesnės kardomosios priemonės paskyrimo S. V., motyvuodama tuo, kad jis neva be pateisinamos priežasties neatvyksta į teismo posėdžius, tačiau teismas tokį prašymą atmetė kaip aiškiai nepagrįstą.

Taigi nesant jokių objektyviai pagrįstų duomenų apie tai, kad S. V. slapstėsi nuo teismo (nebuvo skelbiama pastarojo paieška, teismo posėdžiuose nedalyvavo dėl sveikatos būklės), negalima ir išvada apie apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eigos sustojimą, taikant BK 95 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Tolesni apeliacinio skundo teiginiai, kuriais nurodoma pirmosios instancijos teismą netinkamai apskaičiavus senaties terminą, yra aiškiai prieštaringi. Antai, iš skundo turinio galima suprasti, jog šiuo atveju apeliantas prašo taikyti BK 95 straipsnio 5 dalies nuostatas (2010-06-29 įstatymo redakcija) ir konstatuoti senaties eigos sustojimą, kadangi po 2010-06-29 bylos nagrinėjimas teisme nebuvo galimas (dėl kaltinamojo ligos, atliekamų ekspertizių bei kitų procesinių veiksmų). Vis dėlto po to tame pačiame skunde nurodoma, jog „BK 95 str. 5 d. (redakcija, galiojanti nuo 2010-06-29) šiuo atveju netaikytinas ir BK 3 str. 1 d., kuri nurodo, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas, nes BK 95 str. 5 d. (95 str. redakcija, galiojanti nuo 2010-06-29) nenustato veikos nusikalstamumo ir asmens baudžiamumo, o tik nustato BK numatytų senaties terminų skaičiavimo tvarką“. Tad šiuo atveju lieka neaišku, ar apeliantas prašo taikyti BK 95 straipsnio 5 dalies nuostatas, ar jos neturėtų būti taikomos.

Laikant, jog apeliantas visgi prašo konstatuoti senaties eigos sustojimą BK 95 straipsnio 5 dalyje numatytu pagrindu, akivaizdu, kad toks prašymas negali būti tenkinamas ir yra atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog teisingas baudžiamųjų įstatymų taikymas reikalauja žinoti teisės normas, nustatančias jų galiojimą laiko atžvilgiu, ir tiksliai jomis vadovautis, tuo sudarant sąlygas tinkamai realizuoti baudžiamųjų įstatymų paskirtį, priimti teisingus teismų sprendimus ir ginti baudžiamosiose bylose žmogaus teises ir laisves. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką apibrėžia BK 3 straipsnis. Priešingai nei nurodo civilinis ieškovas, visais atvejais, taip pat ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant veikos nusikalstamumo ir asmens baudžiamumo klausimus yra vadovaujamasi BK 3 straipsnio 1, 2 dalyse numatytomis nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01) numatė trumpesnį apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminą, pagrįstai vadovavosi BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taisykle ir taikė būtent šį S. V. teisinę padėtį palengvinusį nusikalstamos veikos metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, įtvirtinusį už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą 10 metų senaties terminą. Civilinio ieškovo nurodoma BK 95 straipsnio 5 dalis, kuri nuo 2010-06-29 papildomai įtvirtino aplinkybes, kurioms esant bylos nagrinėjimo teisme metu sustoja senaties eiga, laikytina sunkinanti nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, todėl, vadovaujantis anksčiau minėtomis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, negali būti taikoma. Tokiu būdu skundžiama nutartimi teisingai konstatuota, jog S. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 183 straipsnio 2 dalį senaties terminas suėjo 2013 m. rugpjūčio 14 d., dėl ko baudžiamasis procesas dėl jo turi būti nutrauktas.

Paskutine apeliacinio skundo dalimi yra nesutinkama su teismo sprendimu palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu, dėl ko dėstomi atitinkami argumentai dėl būtinumo perduoti civilinį ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Mano, jog tokiu būdu būtų išvengta eilės procesinių kliūčių (netektų spręsti ieškinio senaties, žyminio mokesčio, įrodymų surinkimo klausimų).

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi civilinis ieškinys visiškai ar iš dalies patenkinamas tik priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir tik kai: 1) fiziniam a juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kaip matyti, BPK tiesiogiai nėra nustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.

Priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Vadinasi, tokiam asmeniui negali būti įgyvendinama baudžiamoji atsakomybė, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-260/2006, 2K-216/2010). Tad nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas. Tuo pačiu pažymėtina, jog civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje palikus nenagrinėtą, toks ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka.

Tad, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikoma, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėtu paliko civilinio ieškovo AB „Swedbank“ pareikštą civilinį ieškinį 68 450 Lt sumai. Toks sprendimas yra pagrįstas ir atitinka teismų praktiką dėl civilinio ieškinio išsprendimo, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Nurodytas teismo sprendimas neužkerta kelio civiliniam ieškovui atitinkamą ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

civilinio ieškovo AB „Swedbank“ apeliacinį skundą atmesti.