- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-23
- Bylos Nr.
- A-39-183-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Pareiškėjas
- Nacionalinės vandens
- Atsakovas
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Nacionalinė vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga kreipėsi į teismą ir, patikslinusi reikalavimus, prašė pripažinti atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2006 m. kovo 15 d. raštu Nr. R2-307 pateiktą išaiškinimą dėl pastatų šilumos sistemų rekonstrukcijos sąnaudų įtraukimo į bazines šilumos kainas neteisėtu ir pažeidžiančiu vartotojų ekonominius interesus, neatitinkančiu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 3 daliai ir minėtą raštą panaikinti, taip pat priteisti teismo išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. vasario 20 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama paaiškinti ir atsakyti, ar nustatant bazines kainas šilumos ir karšto vandens tiekėjams, atsakovė ėmėsi veiksmų nustatyti, kam priklausė (nuosavybės prasme) rekonstruoti šilumos punktai (mazgai), t. y. ar buvo pateikti nuosavybę patvirtinantys dokumentai ir kiti įrodymai, bei paaiškinti ir atsakyti, kokiais teisės aktais vadovaujantis atsakovė į bazines šilumos ir karšto vandens tiekimo kainas įtraukė šilumos sistemų rekonstrukcijos sąnaudas. Atsakovė atsakė skundžiamu 2006 m. kovo 15 d. raštu Nr. R2-307, kuris nėra tik informacinio pobūdžio raštas. Mokesčių mokėtojas (vartotojas), gavęs tokį raštą, gali pagristai manyti, kad jo teisėtiems turtiniams ir neturtiniams interesams kyla pažeidimo grėsmė, pasireiškianti galimybe permokėti mokesčius, padaryti klaidų apskaičiuojant mokesčius, sukelti mokestinius ginčus ar kitokias neigiamas pasekmes, galinčias atsirasti neteisingai vykdant prievolę mokėti mokesčius. Pareiškėja vadovavosi teismų praktika mokesčių srityje, nes atsakovė turi valdingus įgaliojimus nustatant ilgalaikes bazines šilumos tiekimo kainas. Nors atsakovė rašte teigia: "Jeigu daugiabučių namų šilumos punktai, t. y. individualūs šilumokaičiai, yra šilumos tiekėjo nuosavybė (...)", tačiau remiantis CK 4.82 straipsnio 2 dalimi šiluminis punktas ar mazgas (kaip dalis sistemos) negali būti atidalijamas ir tapti šilumos tiekėjo nuosavybe, o atsakovė privalėjo įsitikinti, kad šilumos punktai teisiškai (nors iš esmės tai nesuteikia galimybės CK) galėjo pereiti iš bendrosios dalinės nuosavybės į privačią (šilumos tiekėjo). Atsakovės teiginys, kad už klaidingai pateiktą informaciją atsako šilumos tiekėjas, nepagrįstas ir neteisėtas, nes būtent atsakovė nustato ilgalaikes bazines kainas, todėl privalo būti įsitikinusi tokių sąnaudų pagrįstumu, teisėtumu, o gavusi pareiškėjos prašymą privalėjo pradėti administracinę procedūrą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 17, 18 str.) ir atlikti faktinių duomenų patikrinimą (26 str.). Rekonstrukcijos (remonto) metu šilumos mazgai negali tapti trečiųjų asmenų nuosavybe (taip pat ir šilumos tiekėjų), todėl mokesčiai nuo šio turto negali būti įtraukti į šilumos bazines kainas, ką patvirtina Aplinkos ministerijos 2004 m. birželio 11 d. rašte Nr. (13-6)-D8-4738 bei valstybės įmonės Registrų centras 2005 m. birželio 1 d. rašte Nr. (1.7/1100)8-2931 išdėstytos nuomonės. Net jei šilumos punktai (mazgai) taptų šilumos tiekėjų nuosavybe, šių sąnaudų negalima įtraukti į bazines šilumos kainas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies pagrindu, ką patvirtina ir Teisingumo ministerijos 2004 m. birželio 8 d. rašte Nr. (1.1 l)-7R-3454 bei atsakovės 2004 m. gegužės 12 d. rašte Nr. R2-453 išdėstyta nuomonė. Nustatant šilumos kainas taikyti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo normą, jog iš gautų pajamų leidžiami atskaitymai ir visos faktiškai patirtos įprastinės sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti, draudžia Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 3 dalis. Daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės gerinimo darbai (rekonstrukcija, remontas) negali būti traktuojami kaip įprastinė šilumos tiekėjo veikla, t. y. negali būti susietos ir pripažintos gamybos ar pardavimo sąnaudomis, o Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas neįtakoja centralizuoto šilumos tiekimo kainodaros, ką patvirtina ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gegužės 12 d. raštas Nr. (18.11-31-l)-R-4347.
Atsiliepimas
Atsakovė prašė skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjos turėtas teismo išlaidas. Nurodė, kad skundžiamu raštu išreiškė savo nuomonę, todėl šis raštas nepriskiriamas aktų kategorijai, nesukelia jokių teisinių pasekmių, nesukuria jokių teisių ir pareigų, neatitinka administracinio sprendimo sąvokos. Rašte yra išreikšta nei pareiškėjai, nei kitiems subjektams neprivaloma nuomonė. Pareiškėja neturi reikalavimo teisės pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalį. Be to, pareiškėja klaidingai prilygina Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje nurodytas pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudas atsakovės rašte minimoms daugiabučių namų šilumos punktų amortizacinių atskaitymų sąnaudoms ir nepagrįstai tvirtina, kad atsakovė negalėjo taikyti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio nuostatų. Skundžiamame rašte pasisakyta tik dėl šilumos punktų, esančių šilumos tiekėjo nuosavybe, amortizacinių atskaitymų sąnaudų įtraukimo į šilumos ir karšto vandens sąnaudas, tuo tarpu šilumos punktų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos į minėtas kainas neįskaičiuojamos. Paaiškinimas dėl amortizacinių atskaitymų sąnaudų skaičiavimo visiškai atitinka atsakovės 2003 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-43 "Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“ 23, 49.2, 76.4, 84.2, 102.1 punktus, o argumentai, jog šiluminis mazgas (kaip dalis sistemos) negali būti atidalijamas ir tapti šilumos tiekėjo nuosavybe, yra nepagrįsti. Pareiškėjos tvirtinimai dėl tariamo negalimumo perduoti šiluminį punktą trečiųjų asmenų (taip pat ir šilumos tiekėjų) nuosavybėn yra nesusiję su šilumos tiekėjų galimybe valdyti, naudoti ir disponuoti šilumos punktais nuosavybės forma. CK 4.82 straipsnio 2 dalis numato sąlyginį draudimą namo, buto ar kitos patalpos savininkui individualiai, savo nuožiūra tretiesiems asmenims perduoti bendrosios dalinės nuosavybės nuosavą dalį, tuo tarpu CK 4.75 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra įgyvendinama bendrasavininkių sutarimu, taigi nedraudžiama susitarti dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių perdavimo tretiesiems asmenims. Analogiškos nuomonės laikosi ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2006 m. balandžio 25 d. rašte Nr. (28.3-52)-3-2457. Pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi teismų praktika mokesčių srityje, atsakovo ir šilumos vartotojų santykius laikydama mokesčių santykiais, savo argumentus grįsdama teisminiais precedentais, suformuluotais sprendžiant mokestinius ginčus ir aiškinant mokesčių teisės aktus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė ir iš jos atsakovės naudai priteisė 252 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. Teismas nurodė, kad 2006 m. kovo 15 d. raštas Nr. R2-307 nėra teisės aktas ir negali būti ginčijamas teisme, nes neatitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 ir 14 dalyse numatytų norminio teisės akto ir individualaus teisės akto požymių, tačiau šį raštą teismas vertino kaip atsakovo administracinį veiksmą bei nustatinėjo, ar jis pažeidė pareiškėjos ar jo atstovaujamų asmenų (kaip visuomeninės vartotojų teises ginančios organizacijos ginamų vartotojų) teises ar teisėtus interesus. Teismas nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu atsakovė kaip viešojo administravimo (valstybės) institucija privalėjo atsakyti į pareiškėjos prašymą paaiškinti tam tikras aplinkybes ir 2006 m. kovo 15 d. raštu Nr. R22307 pateikė prašomą informaciją. Minėtame rašte atsakovė išreiškė savo nuomonę pareiškėjos prašyme iškeltais klausimais, pateikė paaiškinimus, kurie nei pareiškėjai, nei jos atstovaujamiems asmenims (vartotojams) nesukėlė ir nesukelia jokių teisinių pasekmių. Šis paaiškinimas negali būti prilygintas mokesčių administratoriaus pateiktam mokesčių įstatymų paaiškinimui, kadangi susiklostę ginčo teisiniai santykiai nėra mokestiniai (ABTĮ 2 str. 18 dalis). Teismas nusprendė, kad pareiškėja imasi ginti vartotojų teises nuo galimo pažeidimo ateityje, tačiau ABTĮ tokios galimybės nenumato (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Dėl išdėstytų argumentų taip pat nuspręsta, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. I-22/2002 suformuota praktika. Teismas konstatavo, kad skundžiamas raštas pareiškėjos ar jos atstovaujamų asmenų teisių ir interesų nepažeidžia. Atsakovės prašymą atlyginti turėtas išlaidas teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, tenkino iš dalies.
II.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują. Nurodo, kad teismas neteisingai nustatė nagrinėjimo apimtį. Jis privalėjo nagrinėti veiksmą pilnoje apimtyje (visapusiškai), nustatant veiksmo (paaiškinimo) teisėtumą ir jo atitiktį įstatymams, pačios Komisijos sprendimams. Pabrėžia, kad į atsakovę kreipėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies pagrindu, tad ši privalėjo pradėti administracinę procedūrą (Viešojo administravimo įstatymo 19 str.), o Komisijos vadovas priimti sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 30, 31 str.). Atsakovė, nagrinėdama prašymą, vadovaujasi Komisijos 2003 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-3 „Dėl piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos“ (toliau – Tvarka). Pagal Tvarkos 30 punktą, sprendimai dėl išnagrinėtų prašymų įforminami laisvos formos raštu, kuriame turi būti motyvuotai atsakyta į visus pareiškėjo keliamus klausimus. Kreipdamasi į teismą pareiškėja ginčijo Komisijos veiksmus (paaiškinimą), tai yra sprendimo motyvus, ir teisėtai prašė jį panaikinti. Teismas, nenagrinėdamas sprendimo (paaiškinime išdėstytų motyvų) teisėtumo, neteisėtai susiaurino teisminio ginčo ribas. Teismo sprendimas šiuo klausymu nemotyvuotas, todėl naikintinas. Teismo išvada, jog ginčijamas aktas (paaiškinimas) kaip veiksmas neturi teisinių pasekmių, yra nepagrįsta. Pareiškėja vadovaujasi Europos Teisingumo Teismo, Pirmosios instancijos teismo, taip pat administracinių teismų praktika ir nurodo, kad sprendimas dėl panaikinimo yra pagrindas atitinkamoms institucijoms reikalauti atkurti ieškovo adekvačią padėtį arba nepriimti identiško akto. Skundžiamo akto kaip veiksmo panaikinimas būtų pagrindas teigti, kad Komisijos sprendimai nustatant šilumos tiekimo kainas yra neteisėti ir nepagrįsti, o tai sudaro teisines galimybes vartotojams teikti ieškinius savo teisių, ekonominių interesų ar žalos atlyginimo. Pareiškėja taip pat nurodo, kad šilumos tiekimo paslaugos kainų nustatymą neprilygina mokestiniams ginčams, tik taiko analogiją kaip Komisijos atliktam veiksmui teikiant paaiškinimus dėl valstybės deleguotų funkcijų įgyvendinimo ir teisės aktų taikymo. Įvertinus Komisijos kompetenciją ir funkcijas, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatas mano, kad turėjo ir privalėjo gauti išsamų, motyvuotą ir teisiniais argumentais pagrįstą paaiškinimą. Paaiškinimo teikimas kaip veiksmas gali būti teisėtas ar neteisėtas, todėl gali būti skundžiamas teismui. Bylos sprendimas teisme gali apsaugoti šilumos tiekimo paslaugos mokėtoją nuo permokų, klaidų skaičiuojant šilumos tiekimo paslaugos kainą, mokestinių ginčų ir taip išvengti turtinių interesų pažeidimo ar kitokių neigiamų pasekmių, galinčių kilti neteisingai apskaičiavus šilumos tiekimo paslaugos kainą. Sprendimas dėl teismo išlaidų priteisimo taip pat yra neteisėtas. Tai argumentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir pažymi, kad kreipėsi į teismą ginčydama Komisijos veiksmus, kurie susiję su valstybės ar daugelio žmonių interesų ir teisių pažeidimu. Pabrėžia, kad Komisija, kurios specialistai, tame tarpe ir teisininkai, yra išlaikomi mokesčių pagalba, savo neteisėtų sprendimų pagrindimui samdo advokatus. Taip siekiama įbauginti vartotojus. Taip yra pažeidžiami ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 3, 31 straipsniai.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas teisingai apibrėžė nagrinėjamo ginčo ribas. Argumentai, kuriais remiantis pareiškėja mano kitaip, atmestini vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, 92 straipsniu, pagal kuriuos galimybė kreiptis į teismą bei pateikti skundą yra tik tuo atveju, kai buvo pažeista suinteresuoto subjekto teisė ar įstatymų saugomi interesai. Skundžiamas sprendimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. liepos 27 d. nutartis Nr. A11-1192/2006). Net ir vertinant skundžiamame rašte pateiktą išaiškinimą teisėtumo aspektu, darytina vienareikšmiška išvada, kad šis išaiškinimas neprieštarauja nei įstatymams, nei Komisijos priimtiems sprendimams. Komisija rėmėsi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi. Išaiškinimo turinys visiškai atitinka Komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimui Nr. O3-43 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“, pagal kurį sąlygiškai pastovioms sąnaudoms priskiriamos amortizacijos sąnaudos, kurios įvertinamos atitinkamai skaičiuojant šilumos gamybos kainas, šilumos perdavimo kainas, karšto vandens kainas (49.2, 76.4, 84.2, 102.1 punktai) ir kurio apeliantas neginčijo. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies nuostata, kuria remiasi apeliantas, draudžia į šilumos ar karšto vandens kainas įtraukti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudas, tuo tarpu Komisija pasisakė dėl amortizacinių atskaitymų sąnaudų. Teismas taip pat teisingai nustatė skundžiamo rašto teisinę galią. Pareiškėja remiasi Europos Bendrijų teismų praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. Atsakovė sutinka su teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju netaikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika mokestiniuose ginčuose. Pažymi, kad Komisija neturi teisės teikti oficialių įstatymo išaiškinimų, todėl skundžiamas raštas nesukelia jokių teisinių pasekmių, nesukuria jokių teisių ir pareigų. Šis raštas tėra Komisijos nuomonė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pareiškėja 2006 m. vasario 20 d. prašymu (b. l. 19 – 20) kreipėsi į atsakovę, prašydama pateikti paaiškinimus jos nurodytais atitinkamais klausimais, susijusiais su atsakovės veiksmais nustatant bazines kainas šilumos ir karšto vandens tiekėjams bei jos veiksmų teisinį pagrindimą. Atsakovė į minėtą paklausimą atsakė šioje byloje ginčijamu 2006 m. kovo 15 d. raštu Nr. R2-307 (b. l. 18). Įvertinusi tiek minėto prašymo, tiek atsakovės atsakymo turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijamas aktas nesukelia jokių teisinių pasekmių, juo nėra nei nustatomos, nei keičiamos, nei naikinamos jokios pareiškėjos ar jos atstovaujamų asmenų teisės ir pareigos, tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas raštas negali būti laikomas nei individualiu, nei tuo labiau norminiu administraciniu teisės aktu (ABTĮ 2 straipsnio 13, 14 punktai). Minėtas raštas pagrįstai vertintas tik kaip informacinio pobūdžio raštas, kuriame yra išdėstyta atsakovės nuomonė pareiškėjo pateiktais klausimais. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes bei vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi spręstina, kad minėtas raštas negali būti nagrinėjamos bylos ginčo objektas.
Vertinant minėtą raštą kaip administracinį veiksmą pažymėtina, kad pareiškėjos 2006 m. vasario 20 d. prašymas, įvertinus jo turinį, nėra nei skundas, nei pranešimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15, 16 punktų prasme, tad, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 21 straipsniu, minėtas kreipimasis nėra ir negali būti pagrindas pradėti administracinę procedūrą. Minėtu prašymu pareiškėja įgyvendino Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 1 punkte jai suteiktą teisę gauti atitinkamą informaciją. Pažymėtina, kad būtent minėtu Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymu pareiškėja ir remiasi savo prašyme. Atsakovė kaip valstybės institucija pareiškėjos prašytą informaciją suteikė. Vertinti jos pateikto atsakymo turinį, jo atitikmenį teisės normoms nėra teisinio pagrindo, nes, kaip minėta, minėtas raštas nesukelia jokių teisinių pasekmių, tai tėra atsakovės atitinkamais klausimais pateikta nuomonė.
Teismo sprendimo dalis dėl teismo išlaidų priteisimo atitinka ABTĮ 44 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas ir pareiškėjo iš esmės jokių tai paneigiančių teisinių ir faktinių argumentų nepateikė.
Remiantis tuo, kas pasakyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.