Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

gynėjams advokatams Jonui Burneikiui, Jolantai Teresei Litvinskienei, Jolantai Savickaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės ir nuteistojo A. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2004-01-15 iki 2004-12-01, nuo 2003-04-11 iki 2003-05-11 ir nuo 2004-01-13 iki nuosprendžio priėmimo dienos.

E. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. J. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomoji priemonė – suėmimas E. B., E. J. panaikintas, jie iš suėmimo paleisti teismo posėdžių salėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio 11 d. vakare, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su P. M. metu, tyčia sudavė smūgius spintos lentyna, kumščiais, spyrė į galvą, krūtinę, nugarą, pilvą, plaštakos briauna sudavė per kaklą, šokinėjo ant jo ir padarė P. M. nubrozdinimus kaktoje, antakiuose, nosyje, dešinėje ausyje, skruoste, apatinėje lūpoje, poodines kraujosruvas apatinėje lūpoje, nosyje – akių vokuose, dešiniame antakyje-kaktoje-skruoste-žande-lūpų dešiniame kampe, kairės akies vokuose-skruoste-žande-paausio srityje, pogleivinę kraujosruvą dešinės akies obuolyje, kraujosruvas dešinio smilkinio-skruosto-žando-nosies-lūpų dešinės pusės, dešinio smilkinio pasienio, pakaušio, kairio antakio lankos srityje, skeveldrinį dešinio skruostikaulio, nosies kaulų-kremzlių lūžimus, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie abu pusrutulius (130 ml), po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejų pusrutulių kaktinių, smilkininių skilčių projekcijose, galvos smegenų kairio pusrutulio smilkininės skilties sumušimus, kietajame smegenų dangale, poodines kraujosruvas kaklo kairėje pusėje, paliežuvio kaulo kairės šakos, skydinės kremzlės, kairio viršutinio rago lūžimus, poodines kraujosruvas krūtinėje, nugaroje, kraujosruvas krūtinės, pilvo raumenyse, tarpuplaučiuose, širdiplėvėje, dešinėje dangoje, kairės pusės 2-3-4-5-6, dešinės pusės 2-3-4-5-6-7-8-9-10 šonkaulių lūžimus vidurinėse raktikaulio linijose, krūtinkaulio kūno, kairės pusės 8-9-10, 12 šonkaulių lūžimus mentės linijoje su kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėse (700 ml), dėl ko nuo stipraus galvos sumušimo, lydimo skeveldrinio dešinio skruostikaulio, nosies kaulų ir kremzlių lūžimų, kraujosruvų galvos minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujosruvų galvos smegenų kietajame dangale, smegenyse, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju, susikaupusiu po kietuoju dangalu (130 ml), antrinėmis kraujosruvomis smegenyse, galvos smegenų ir kamieno pabrinkimu, P. M. 2004-01-14 mirė, t. y. A. A. tyčia nužudė P. M..

E. B. ir E. J. buvo kaltinami tuo, kad jie itin žiauriai nužudė P. M.. Pirmosios instancijos teismas juos dėl šio kaltinio išteisino, nurodydamas, kad nenustatyta, jog jie smūgiavo P. M. į galvą, o jų suduoti smūgiai į kitas kūno vietas P. M. mirties nesukėlė.

Kauno apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 312 straipsnio 1 dalimi, 313 straipsniu, 326 straipsnio 4 dalimi, apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį, kurioje E. B. ir E. J. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, panaikinti ir priimti naują nuosprendį. Pripažinti E. B. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje ir skirti bausmę – laisvės atėmimą devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pripažinti E. J. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje ir skirti bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Prokurorė teigia, kad teismas kaltinamąjį nuosprendį grindė nenuosekliais kaltinamųjų parodymais, atmesdamas nuoseklius liudytojos A. L. parodymus. Nekritiškai vertindamas teisme duotus nepatikimus kaltinamųjų parodymus, teismas neįvertino ir nepaneigė byloje surinktų kaltinančių įrodymų. Prokurorė pažymi, kad liudytoja A. L. , duodama parodymus teisme, parodė, kad matė, kaip P. M. su spintos lentyna per galvą sudavė ir A., ir E. B. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, liudytoja A. L. taip pat tvirtino, kad E. B. sudavė kartą su lentyna P. M. į galvą (b. l. 124-125, t. 1). Nors kaltinamasis A. A. prisipažino su lentyna sudavęs nukentėjusiajam į galvą, tačiau 2004-08-09 specialisto išvadoje Nr. 899/1319 nustatyta, kad P. M. kraujo yra ant dviejų tyrimui pateiktų lentynų, paimtų iš A. L. buto, taip pat P. M. kraujo yra ant E. B. striukės (b. l. 169-171, t. 2). Be to, įtariamasis E. J. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat nurodė, kad E. B. sudavė apie 10 smūgių, spardė nukentėjusįjį iš abiejų pusių, pasikeisdami su A. A., tame tarpe ir į galvą (b. l. 8-9, t. 2). Todėl, prokurorės teigimu, teismas, neįvertindamas šių įrodymų, padarė klaidingą išvadą, kad kaltinamasis E. B. nesmūgiavo į galvą P. M., jo nenužudė, ir nepagrįstai E. B. išteisino.

Prokurorės manymu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kitas kaltinamasis E. J. į galvą P. M. smūgių nesudavė; jo suduotas nestiprus smūgis į veidą sunkių galvos sužalojimų sukelti negalėjo. Tačiau kaltinamasis E. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duodamas parodymus, nurodė, kad be kitų smūgių sudavė gulinčiam P. M. ir smūgį į veidą, nuo šio jo smūgio iš nosies pasipylė kraujas. Ši aplinkybė rodo, kad jo suduotas smūgis buvo pakankamai stiprus. Be to, teismo medicinos specialisto 2004-01-15 išvados 5.1 punkte detaliai aprašyti visi P. M. galvoje esantys sužalojimai, tame tarpe ir nosies kraujosruvos, ir kaulų-kremzlių lūžimai, ir konstatuota, kad jie visi sukėlė mirtį. Prokurorės nuomone, teismas neteisingai įvertino, kad E. J. suduotas smūgis į veidą buvo nestiprus, be pagrindo išskyrė šį smūgį iš kitų smūgių visumos, kaip negalintį sukelti P. M. galvos sužalojimų, ir nepagrįstai E. J. išteisino.

Prokurorė teigia, kad teismas, padaręs išvadą dėl A. A. veikimo netiesioginės tyčios forma, turėjo tokią pat išvadą padaryti ir dėl kaltinamųjų E. B. bei E. J., kadangi bylos aplinkybės leidžia teigti, jog ir jie veikė aktyviai – vienu metu su A. A. sudavė smūgius P. M. į įvairias kūno vietas, tame tarpe – į galvos sritį. Visi kaltinamieji, nors ir nebuvo susitarę iš anksto, tačiau veikė kaip bendravykdytojai. Prokurorė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004-06-18 nutarimo ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 6 p. nustatyta, jog pagal atsiradusius padarinius veika kvalifikuojama tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia. Nutarimo 8 p. nurodo, kad, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią (nenurodyta – tiesioginę ar netiesioginę) nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių bendravykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų.

Prokurorės manymu, teismo išvada, kad kaltinamųjų E. B. ir E. J. veiksmai atitiktų Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau byloje nesant nukentėjusio skundo, teisėto atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo dėl proceso pradėjimo ar tęsimo (Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalis), procesas negalimas ir kaltinamieji negali atsakyti baudžiamąja tvarka pagal Lietuvos Respublikos 140 straipsnį, yra nepagrįsta. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad baudžiamojo proceso įstatymai numato, jog prokuroro reikalavimas turi būti išdėstytas procesiniame dokumente – nutarime, o tokio nutarimo byloje nėra.

Prokurorė nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika turi būti tiriama pagal privataus kaltinimo bylų proceso, nustatyto Lietuvos Respublikos BPK 407-417 straipsniuose, taisykles. Kadangi P. M. nužudytas, o jo teisėto atstovo nebuvo, šių asmenų skundo ar pareiškimo byloje negalėjo būti. Nukentėjusiojo interesus byloje atstovavo prokuroras, kuris teisme išreiškė savo poziciją – kaltinamųjų E. B. ir E. J. panaudotą smurtą prieš nukentėjusįjį P. M. įvertindamas kaip nužudymą, prašė abu kaltinamuosius nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Apeliantė teigia, kad prokuroras negalėjo vienu metu užimti dviejų pozicijų – prašyti teismo šiuos kaltinamuosius nuteisti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį priimti atskirą nutarimą. Baudžiamojo proceso įstatymai nenumato tokio prokuroro reikalavimo, kaip nutarimo, formos. Tai minima tik Lietuvos Respublikos BPK 167 straipsnio komentare, bet komentaras yra rekomendacinio pobūdžio. Perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą tvarką numato Lietuvos Respublikos BPK 417 straipsnio 1-3 dalys. Pagal šio straipsnio 2-3 dalių reikalavimus, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindo manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos išsiaiškina nukentėjusiojo poziciją dėl jo susitaikymo su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota. Jei nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos BPK nukentėjusiojo pozicijos pateikimui nereikalauja jokio rašytinio dokumento. P. M. nužudymo byloje, nesant nukentėjusiojo, galėjo būti išsiaiškinama nukentėjusiojo interesus atstovaujančio prokuroro pozicija, kuri byloje buvo visiškai aiški – kaltinamieji E. B. ir E. J. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo P. M. atžvilgiu ir turi būti nuteisti už savo nusikalstamas veikas. Prokurorė mano, kad teismas nesilaikė šios Lietuvos Respublikos BPK numatytos perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą tvarkos.

Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2004-12-10 nuosprendį, perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnį ir sutrumpinti bausmės laiką.

Apeliantas mano, jog byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jis naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau gyvybės jam neatėmė ir nenorėjo to daryti. Apeliantas atkreipia dėmesį į eksperto išvadą, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos dangalu galėjo įvykti ir nukentėjusiajam nukritus nuo laiptų. Nurodo, kad nukentėjusysis, iškvietus greitosios medicinos pagalbos ekipažą, atsisakė pagalbos. Apeliantas mano, kad laiku suteikus nukentėjusiajam pagalbą, nukentėjusysis nebūtų miręs.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Kauno apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. A. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti. Jo gynėja prašė tenkinti A. A. skundo dalį dėl bausmės sušvelninimo. Išteisintųjų E. B. ir E. J. gynėjai prašė Kauno apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teisme A. A. parodė, kad P. M. į galvą mušė tik jis vienas. Tai teisme tvirtino ir kiti kaltinamieji, tik E. J. pripažino vieną kartą sudavęs P. M. į veidą, nuo ko šiam ėmė bėgti iš nosies kraujas. Kiti pirmosios instancijos teisme apklausti asmenys tokio kaltinamųjų aiškinimo nepaneigia. Liudytoja A. L., kurios parodymais remiamasi apeliaciniame skunde, teisme parodė, kad P. M. į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, mušė bei spardė A. A. ir E. B. Tačiau ši liudytoja parodė ir tai, kad tuo metu kai P. M. buvo mušamas, E. J. išvis dar nebuvo atėjęs. Tokie liudytojos parodymai akivaizdžiai prieštarauja visų kaltinamųjų, tarp jų ir E. J. parodymams, kad jie visi buvo įvykio metu. Apklausiama teisėjo ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad nematė, kas spardė P. M. ir nurodė, kad matė tik vieną smurto veiksmą prieš P. M., t.y. kaip jam su lentyna sudavė E. B. (b.l. 124-125, t. 1). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama ne ikiteisminio tyrimo teisėjo ši liudytoja parodė, kad E. B. ir A. A. mušė ir spardė P. M., o E. B. dar sudavė ir su lentyna (b.l.113-114, t. 1). Perskaičiuos šiuos abejus parodymus pirmosios instancijos teisme, liudytoja pareiškė, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Toks pareiškimas, atsižvelgiant į esminius liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų skirtumus (turima omenyje prieš P. M. vartoto smurto kiekis ir pobūdis), taip pat į jau minėtą liudytojos teisme duotų parodymų apie E. J. nebuvimą įvykio metu neteisingumą, duoda pagrindą manyti, kad dėl garbingo amžiaus ar kitokių priežasčių šios liudytojos parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi. Todėl jais pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

Apeliaciniame skunde prokurorė ne visai tiksliai cituoja ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus E. J. parodymus, teigdama, jog šis parodė, kad E. B. spardė P. M. ir į galvą. Iš tikrųjų šiuose parodymuose E. J. parodė, kad E. B. sudavė P. M. apie 10 smūgių, tačiau vienoje apklausos vietoje parodė, kad E. B. „į galvą nespyrė“, o kitoje apklausos vietoje parodė „aš nepastebėjau ar į galvą spardė, gal ir spardė“ (b. l. 8-9, t. 2). Tokių parodymų negalima laikyti tvirtinimu, kad E. B. spardė P. M. į galvą. Kiti kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai kas mušė P. M. į galvą taip pat yra prieštaringi ir nepatikimi, todėl jais remtis ir konstatuoti, kad į galvą P. M. mušė ne tik A. A. ir E. J., kuris sudavė tik vieną minėtą smūgį į galvą, negalima. Iš teisės medicinos specialisto išvados Nr. 12 matyti, kad P. M. mirė nuo stipraus galvos sumušimo, lydimo skeveldrinio dešinio skruostikaulio, nosies kaulų ir kremzlių lūžimų, kraujosruvų galvos minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujosruvų galvos smegenų kietajame dangale, smegenyse, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju, susikaupusiu po kietuoju dangalu (130 ml), antrinėmis kraujosruvomis smegenyse, galvos smegenų ir kamieno pabrinkimu, t.y. nuo galvoje padarytų sužalojimų. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme teisės medicinos specialistas tokią išvadą taip pat patvirtino. Jis, be to, paaiškino, kad mirtinas sužalojimas P. M. galėjo būti sukeltas ir bet kuriuo vienu į galvą suduotu smūgiu, tačiau atmetė galimybę, kad tai galėjo būti padaryta suduodant byloje apžiūrėta lentyna ir kaip mažai tikėtiną nurodė galimybę, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas smūgiu į veidą (nosį), kokio sudavimu kaltintas E. J. P. M. kraujo buvimas ant E. B. drabužių ir dviejų lentynų pastarojo kaltės dėl nukentėjusiojo mirties taip pat nepatvirtina, nes, kaip minėta, suduodant lentyna mirtini sužalojimai negalėjo būti padaryti, o E. J. sukruvinus P. M. nosį, pastarojo kraujas E. B. lengvai galėjo patekti ant jo striukės kontakto su nukentėjusiuoju, kurio E. B. ir neneigia, metu.

Išankstinis visų kaltinamųjų susitarimas nužudyti P. M. nėra įrodytas. Tai neigė jie patys, to nepatvirtina ir jokie kiti įrodymai.

Remdamasi šiais įrodymais teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. B. ir E. J. pagrįstai nėra apkaltinti dėl P. M. mirties ir todėl prokurorės prašymas juos dėl to pripažinti kaltais negali būti patenkintas.

Tačiau iš pačių kaltinamųjų parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad 2004 m. sausio 11 d. vakare, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), A. L. bute E. J. tyčia sudavė P. M. smūgį kumščiu į veidą, po vieną smūgį kumščiu į krūtinę ir petį, o E. B. du kartus sudavė kumščiu sudavė ir vieną kartą spyrė P. M. į petį, sukeldami jam fizinį skausmą. P. M. dėl mirties apie skausmo pojūtį neapklaustas, tačiau atsižvelgiant į nurodytų veiksmų pobūdį (smūgis į veidą, sukruvinant nosį, smūgiai kumščiu ir spyris į krūtinę bei petį) akivaizdu, kad toks skausmas buvo. Dėl paminėtų veiksmų, kurie atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pirmosios instancijos teismas E. B. ir E. J. nenuteisė, motyvuodamas tuo, kad prokuroras šiuos asmenis prašė nuteisti už sunkesnį nusikaltimą ir neprašė nuteisti už fizinio skausmo sukėlimą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakomybė galima tik tada, kai yra nukentėjusiojo skundas ar prokuroro reikalavimas, kuris turi būti išdėstytas procesiniame dokumente – nutarime. Tokio nutarimo byloje nėra.

Su tokiomis išvadomis negalima sutikti.

Kadangi nukentėjusysis miręs, reikalauti jo skundo buvimo yra beprasmiška. Jo teisėtų atstovų taip pat nenustatyta. Tokiu atveju perėjimui iš valstybinio į privatų kaltinimą pakanka to, kad nesiskiria faktinės bylos aplinkybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkantys veiksmai E. J. ir E. B. buvo inkriminuoti) ir yra prokuroro reikalavimas kaltą asmenį nubausti. Prokurorės apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, kad palaikantis valstybinį kaltinimą prokuroras negali užimti dvejopos pozicijos – prašyti kaltus asmenis už tuos pačius veiksmus nubausti pagal dvi skirtingas teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą E. J. ir E. B. nubausti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį. Tai padarytina panaikinant nuosprendžio dalį dėl E. J. bei E. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir šioje dalyje priimant naują nuosprendį, juos pripažįstant kaltais už jau aprašytus veiksmus, kuriais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Tuo prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skirdama jiems bausmes už šį nusikaltimą, teisėjų kolegija atsižvelgia, jog E. J. ir E. B., kaip matyti iš kaltinamųjų parodymų teisme, buvo neblaivūs. Konflikto priežasties ir jo eigos neadekvatumas leidžia padaryti išvadą, kad girtumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, todėl tai pripažintina dėl E. J. bei E. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Iš A. A. parodymų matyti, kad savo veiksmus jis paaiškino girtumu, todėl tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagrįstai nustatyta ir jam. E. J. bei E. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikaltimą jie padarė prieš žymiai vyresnį ir silpnesnį už save asmenį. Įvertinus visumą šių aplinkybių, jiems skirtina laisvės atėmimo bausmė. Nustatant jos dydį atsižvelgiama, kad E. B. yra 2 kartus teistas, todėl jam skirtina griežtesnė bausmė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. J. buvo suimtas nuo 2004-01-17 iki 2004-03-18 ir nuo 2004-06-22 iki 2004-12-10 (b. l. 1, 21, 27, t. 2, b. l. 75, t. 3). E. B. buvo suimtas nuo 2004-01-15 iki 2004-12-1 (b.l. 174, t. 1, 75, t. 3). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio 1 dalimi, šie laikotarpiai įskaitytini į paskiriamų bausmių laiką.

Tenkinti A. A. apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir apie tai jau kalbėta, kad E. J. bei E. B. veiksmai įtakos P. M. mirčiai neturėjo. Apelianto A. A. aiškinimą, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos dangalu galėjo įvykti ir nukentėjusiajam nukritus nuo laiptų, paneigia teisės medicinos specialisto išvados Nr. 12 3 punktas, kur nurodyta, kad toks sužalojimo susidarymo mechanizmas mažai tikėtinas. Be to, jokiais objektyviais duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusysis P. M. būtų griuvinėjęs nuo laiptų.

Pats A. A. neneigia mušęs P. M. ir per galvą bei padaręs jam kūno sužalojimus, tačiau tvirtina nesiekęs nukentėjusįjį nužudyti. Tačiau šiuo atveju tokio tikslo buvimas skundžiamame nuosprendyje ir nėra konstatuotas. A. A. nuteistas už nužudymą, padarytą esant netiesioginei tyčiai, t.y. nesiekiant sukelti nukentėjusiojo mirtį, tačiau suvokiant pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatant galimas pasekmes (nukentėjusiojo mirtį) ir savo veiksmais leidžiant tokioms pasekmėms kilti. Tokia veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto po sužalojimų padarymų, jo požiūris į gydymo reikalingumą, įtakos A. A. veikos kvalifikavimui neturi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte yra išaiškinęs: „Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti“.

Todėl A. A. veikos perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnį nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimo nuo 5 iki 15 metų. A. A. paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė lygi įstatyme numatytos sankcijos vidurkiui. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tai, kad jis pripažino kai kurias nusikaltimo padarymo aplinkybes teismas pagrįstai nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes nenustatyta nuoširdaus gailesčio. Taip pat nenustatyta, jog A. A. būtų padėjęs išaiškinti nusikalstamą veiką, nes jis keitė parodymus ir nurodydamas ikiteisminio tyrimo metu kitas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes (teigė, kad tai įvyko nakvynės namuose) trukdė nustatyti tiesą. Tačiau į kaltės pripažinimą teisme pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas bausmę, todėl dar kartą tai daryti nėra pagrindo. Nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, apie kurią jau kalbėta. A. A. yra jau 5 kartus teistas, padarė labai sunkų nusikaltimą. Įvertinus visumą šių aplinkybių nėra pagrindo laikyti, kad jam paskirta bausmė būtų per griežta. Paskirtoji bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 ir 61 straipsniuose nustatytas bausmių skyrimo nuostatas ir nešvelnintina. Todėl A. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria E. B. ir E. J. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

E. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir skirti bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaityti kardomojo kalinimo laiką nuo 2004-01-15 iki 2004-12-10 ir laikyti, kad E. B. paskirtą bausmę yra atlikęs.

E. J. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir skirti bausmę – laisvės atėmimą septyniems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaityti kardomojo kalinimo laiką nuo 2004-01-17 iki 2004-03-18 ir nuo 2004-06-22 iki 2004-12-10 ir laikyti, kad E. J. paskirtą bausmę yra atlikęs.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.