- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-03
- Bylos Nr.
- I-1020-171/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Pareiškėjas
- G. G.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovei Daliai Kulienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4) kuriame prašo solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus apskrities VPK) ir Lietuvos valstybės 2693,06 Lt (du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt trys litus, šešis centus) darbo užmokesčio nepriemoką už periodą nuo 2007-01-01 iki 2009-01-01.
Paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju. Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas, atsakovas nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl nuo 2007-01-01 iki 2009-01-01 pareiškėjui neišmokėta 2693,06 Lt (du tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt trys litai, šeši centai) priemokų ir priedų.
Neišmokėtų priemokų ir priedų sumą patvirtina Vilniaus m. VPK išduotos pažymos apie mano darbo užmokestį, Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime konstatavo, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) nustatytas reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 5 str., valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Vyriausybė. Tai reiškia, kad bet kokie Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Vyriausybė Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo neturi (juridinio asmens statuso). Pagal analogiją taikant CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo manymu, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.
Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo Vilniaus apskrities VPK, kaip darbdavio, netinkamas darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visą darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, gautas prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 25).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 14 - 16) nurodė, kad tokio pobūdžio bylose atsakovu turėtų būti traukiama Lietuvos valstybė. Pažymėjo, kad Biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus apskr. VPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskrities VPK, o Vyriausybės kompetencijai.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus, mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Paaiškino, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais.
Atsakovas pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03).
Atsakovas nurodė, kad nepažeidė nė vieno iš teisės akto, taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą 70 procentų ribojimą priedams ir priemokoms. Tokiu būdu jo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime nurodytus argumentus (b.l. 30).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie LR VRM su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 9 - 11) nurodė, kad kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tol Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities VPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra CK 6.271 straipsnyje, nei kituose pareiškėjo nurodytuose argumentuose nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.
Atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2010-01-26, t.y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, pareiškėjas šių atsakovo veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas.
Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal suformuotą teismų praktiką, tokio pobūdžio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus apskrities VPK, o ne atsakovui, Lietuvos valstybei.
Per teismo posėdį palaikė skunde nurodytus argumentus (b.l 30).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities VPK Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju (b. l. 2 - 4, 5, 6; 17, 18). Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė už periodą nuo 2007-01-01 iki 2009-01-01. Pareiškėjui buvo neišmokėta 2693, 06 Lt (b. l. 5, 6, 17; 18).
Remiantis DK 186 straipsnio 2 dalimi šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.
Neišmokėtų priemokų ir priedų sumą patvirtina Vilniaus apskrities VPK išduotos pareiškėjo Asmens kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 5; 6) ir Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 17, 18). Byloje ginčo dėl pareiškėjo prašomos priteisti sumos nėra, atsakovas Vilniaus apskrities VPK sutinka, kad skunde nurodyta pareiškėjui neišmokėta suma yra teisinga (b. l. 16).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgus į Konstitucinio teismo suformuotą poziciją, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas už trejus kalendorinius metus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Nagrinėjamu atveju G. G. į teismą dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. sausio 27 d.
Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį neviršija trejų metų (2007 m. sausio 1 d. - 2009 m. sausio 1 d.) (Darbo kodekso 298 straipsnis), o atsakovai neišreiškė prašymo taikyti senaties terminą, nes senaties terminas taikomas atsakovui prašant CK 1.126 str. 2 d), pareiškėjui iš Vilniaus apskrities VPK priteistina 2693, 06 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.
Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 4 p., 127 str.,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia
pareiškėjo G. G. skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjui G. G. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 2693, 06 Lt (du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt tris Lt 06 ct.) neišmokėto darbo užmokesčio.
Pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.