Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Tiek Nuostatai, tiek Teisinio statuso įstatymas reglamentuoja, kad tuo atveju, kai nėra archyvinių duomenų apie asmens judėjimo suvaržymų panaikinimą, faktinis kalinimo ar tremties laikas skaičiuojamas nuo ištrėmimo iki faktinio grįžimo į Lietuvą. Todėl atsakovo teiginiai, kad nesant duomenų apie uždraudimą grįžti į Lietuvą, faktinis tremties laikas skaičiuojamas tik iki kalinimo pabaigos, neatitinka norminių aktų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktis nurodo kaip skaičiuojamas tremties laikas, esant visiems reikiamiems dokumentams. Kai dokumentų apie faktinį tremties laiką trūksta, taikomas Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.4.9 papunktis, kuriame nurodyta, kad kai išvardintuose pažymėjimuose nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d. Net ir esant įstatymų kolizijai, turėtų būti taikomas vėlesnės redakcijos norminis aktas, o taip pat pirmenybė teikiama specialiajam įstatymui prieš bendrąjį. Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio redakcija, įsigaliojusi 2020 m. sausio 1 d., yra vėlesnė už Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunkčio redakciją, galiojančią nuo 2018 m. sausio 1 d. Be to, Teisinio statuso įstatymas yra specialusis bendrojo Pensijų įstatymo atžvilgiu. Todėl pirmenybė turi būti teikiama Teisinio statuso įstatymo nuostatoms. Taigi, laikytina, kad pareiškėjas buvo tremtyje nuo (duomenys neskelbtini), todėl jam priklauso nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį - likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus, taip pat minėtas laikotarpis prilygintinas pensijų socialinio darbo stažui.

Pareiškėjo tėvo J. M. archyvinėje nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos byloje esančioje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 8-2911/90 nurodyta, kad J. M. VRM karinio tribunolo 1946 m. liepos 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 metų ir laikotarpiu nuo 1946 m. kovo 30 d. iki 1955 m. gegužės 23 d. išbuvo laisvės atėmimo vietose Komi ATSR, Pečiora, Inta, o iš trėmimų buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Siekdamas patikslinti pareiškėjo tėvo buvimo laisvės atėmimo vietose laiką bei aplinkybę, ar pasibaigus kalinimo laikui, pareiškėjo tėvui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, VSDFV Kauno skyrius 2021 m. kovo 25 d. raštu Nr. (10.11E) DV_S-8172 kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą. Gautoje Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-233-(4.23E) nurodyta, kad pareiškėjo tėvas J. M. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m. kovo 10 d. įsaku iš tremties buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-232-(4.23E) nurodyta, kad duomenų apie pareiškėjo motinos E. M. kalinimą bei tremtį Komi ATSR, Intoje, Lietuvos ypatingajame archyve nėra, kaip nėra duomenų ir apie tai, kad pasibaigus kalinimo (tremties) laikui pareiškėjo tėvui J. M. buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Taigi, dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir kad pareiškėjas tremtyje Komi ATSR, Intoje, išbuvo ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų, nėra, todėl VSDFV valdybos Kauno skyrius 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (10.5E) DV_S-19907 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus.

Nurodė, kad Pensijų socialinio draudimo stažui prilyginami laikotarpiai į stažą įskaitomi vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodyta, kad stažui iki 1994 m. gruodžio 31 d. prilyginamas reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių (gimusių tremtyje ir kartu su jais buvusių nepilnamečių vaikų) kalinimo ir tremties faktinis laikas, jei šis laikas neįskaitytas pagal šio priedo 1 punktą. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų faktiniu tremties laiku laikomas laikotarpis nuo asmenų ištrėmimo dienos (gimusių tremtyje – nuo gimimo dienos) iki tremties pabaigos. Asmenų, kuriems, pasibaigus kalinimo ar tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), ir kartu su jais buvusių jų nepilnamečių vaikų – iki leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje dienos (jei yra duomenų apie faktinį asmens grįžimą į Lietuvą anksčiau, nei jam leista grįžti ir gyventi Lietuvoje, – iki faktinio grįžimo į Lietuvą dienos). Jei nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d. (Nuostatų 20 punktas). Minėtų asmenų kalinimo ir (ar) faktinis tremties laikas į stažą įskaitomas remiantis Nuostatų 6.4.9 papunktyje nurodytais dokumentais (Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros arba Vidaus reikalų ministerijos išduotais pažymėjimais, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotais nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pažymėjimais). Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 8-2911/90 ir Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-233-(4.23E) nurodyta, kad pareiškėjo tėvo J. M. tremties laikotarpis baigėsi 1956 m. gegužės 28 d., t. y. iki pareiškėjo gimimo (duomenys neskelbtini). Duomenų apie tai, kad pareiškėjo tėvui po tremties laikotarpio buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, Lietuvos ypatingasis archyvas nerado. Taigi, dokumentų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) (nuo pareiškėjo gimimo) iki 1974 m. rugsėjo 1 d. (iki pareiškėjo įstojimo į (duomenys neskelbtini) institutą) pareiškėjas buvo tremtyje ir kad šį laikotarpį, vadovaujantis minėtomis Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunkčio bei Nuostatų 20 punkto nuostatomis, būtų galimą įskaityti į pareiškėjo stažą, nėra. Todėl įskaityti į pareiškėjo stažą laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) nėra teisinio pagrindo. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą dėl tremties laikotarpio įskaitymo į pareiškėjo stažą, turi būti nustatytas uždraudimo pareiškėjo tėvui po tremties grįžti į Lietuvą faktas, nes pareiškėjas gimė, pasibaigus jo tėvo tremties laikui. Pareiškėjo faktinio grįžimo į Lietuvą data tampa aktuali tik įrodžius uždraudimo pareiškėjo tėvui po tremties grįžti į Lietuvą faktą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas visiškai.

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (10.5E) DV_S-19907, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį bei netenkinti prašymo laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini), kurį praleido Tolimojoje Šiaurėje, įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą, VSDFV 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-3721, priimto išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį bei prašymą laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą paskirti jam nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją ir grąžinti jos dalį už nesumokėtus metus pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnį, kuriame nurodė, jog nuo gimimo 17 metų iki studijų pradžios Lietuvoje, gyveno kaip tremtinys TSRS Tolimojoje Šiaurėje, Intoje, Komi ATSR. Taip pat prašė įtraukti į bendrą darbo stažą metus, išgyventus tremtyje nuo (duomenys neskelbtini) (studijų (duomenys neskelbtini) pradžios), skaičiuojant senatvės pensiją. VSDFV Kauno skyrius 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (10.5E) DV_S-19907 prašymų nepatenkino, nurodydamas, kad skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnį likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus neturi teisinio pagrindo, kadangi nuo 1956 m. gegužės 28 d. pasibaigus pareiškėjo tėvo tremties laikui, duomenų apie draudimą grįžti ir gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitų teisių apribojimą nėra. Taip pat VSDFV Kauno skyrius paminėtame sprendime, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 7 punktu, konstatavo, jog pareiškėjo prašymo įskaityti į stažą laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) neturi teisinio pagrindo. Nesutikdamas su VSDFV Kauno skyriaus sprendimu, pareiškėjas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka kreipėsi į VSDFV. VSDFV 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3721 pakeitė Fondo valdybos Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. sprendime Nr. (10.5E) DV_S-19907 nurodytą neteisingą teisinį pagrindą, kuriuo remiantis į pareiškėjo stažą neįskaitytinas laikotarpis nuo (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo skundo iš esmės nepatenkino.

Ginčo teisinius santykius pagrinde reglamentuoja Teisinio statuso įstatymas, Valstybinių pensijų įstatymas, Pensijų įstatymas, Nuostatai.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų paskirta Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje numatyta valstybinė pensija, taip pat, kad laikotarpis nuo (duomenys neskelbtini) būtų įskaitytas į pensijų socialinio draudimo stažą.

Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte išvardytiems asmenims, kurie kalėjo ar išbuvo tremtyje ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonuose ar jiems prilygintose vietovėse pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonų ir jiems prilygintų vietovių sąrašą, valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama ir mokama likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus. Ši pensija skiriama ir mokama su sąlyga, kad asmeniui nėra mokama jokia Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės pensija ar nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas. Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai, pateikę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus (reabilitacijos pažymas), patvirtinančius politinių kalinių ir tremtinių teisių atkūrimą, arba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotus nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio, tremtinio ar buvusio beglobio vaiko teisinio statuso pažymėjimus. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodyta, kad asmens stažui iki 1994 m. gruodžio 31 d. prilyginamas reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių (gimusių tremtyje ir kartu su jais buvusių nepilnamečių vaikų) kalinimo ir tremties faktinis laikas, jei šis laikas neįskaitytas pagal šio priedo 1 punktą. Pagal Nuostatų 20 punktą Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų faktiniu tremties laiku laikomas laikotarpis nuo asmenų ištrėmimo dienos (gimusiųjų tremtyje – nuo gimimo dienos, savo noru nuvykusių pas savo šeimas į tremtį – nuo Nuostatų 6.4.9 papunktyje išvardytuose dokumentuose nurodytos datos) iki tremties pabaigos (Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų gimusių tremtyje nepilnamečių vaikų – iki tėvų arba vieno iš tėvų, jei tremtyje buvo tik vienas iš tėvų arba jei tėvų tremtis baigėsi skirtingu metu, tremties pabaigos), o asmenų, kuriems, pasibaigus kalinimo ar tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), ir kartu su jais buvusių jų nepilnamečių vaikų – iki leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje dienos (jei yra duomenų apie faktinį asmens grįžimą į Lietuvą anksčiau, nei jam leista grįžti ir gyventi Lietuvoje, – iki faktinio grįžimo į Lietuvą dienos). Jei Nuostatų 6.4.9 papunktyje išvardytuose pažymėjimuose nurodyta, kad nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų kalinimo ir (ar) tremties laikas įskaitomas remiantis Nuostatų 6.4.9 papunktyje nurodytų institucijų pažymėjimais (kartu pateikiami tame papunktyje nurodyti teisinio statuso pažymėjimai). Nuostatų 6.4.9. punktas nustato, kad sprendimas dėl atitinkamos rūšies pensijos ar kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priimamas, remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo arba Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotais pažymėjimais, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotais nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio ar tremtinio – teisinio statuso pažymėjimais ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotais pažymėjimais apie ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių – laisvės kovotojų struktūrose išbūtą faktinį laiką. Teisinio statuso įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktis nustato, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę (įvaikinti) politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje (arba už Lietuvos ribų), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas.

Administracinėje byloje nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pagal Teisinio statuso įstatymo 2 dalies 5 punkto a papunktį yra išdavęs pažymėjimą kaip tremtiniui prilygintam asmeniui, t. y. pareiškėjas turi nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą. Pareiškėjo gimimo liudijimas patvirtina, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) Komių Autonominėje Tarybų Socialistinėje Respublikoje, Intos mieste. (duomenys neskelbtini) išduotas Vidurinio išsilavinimo atestatas patvirtina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) metais baigė Intos miesto bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą. Taigi, administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuo gimimo iki bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos baigimo pareiškėjas faktiškai gyveno Komi ATSR, Intos mieste.

Atsakovas, netenkindamas pareiškėjo prašymų, savo poziciją grindžia tuo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvui J. M., pasibaigus jo tremties laikotarpiui, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Taigi, nėra ir dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) buvo tremtyje.

Į administracinę bylą pateiktoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 8-2911/90 nurodyta, kad pareiškėjo tėvas J. M. VRM karinio tribunolo 1946 m. liepos 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 metų ir laikotarpiu nuo 1946 m. kovo 30 d. iki 1955 m. gegužės 23 d. išbuvo laisvės atėmimo vietose Komi ATSR, Pečiora, Inta, o iš trėmimų buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-233-(4.23E) nurodyta, kad pareiškėjo tėvas J. M. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m. kovo 10 d. įsaku iš tremties buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Taip pat nurodyta, kad Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. M. paleidimą iš kalinimo vietos, leidimą ar draudimą po tremties grįžti gyventi Lietuvos TSR, nerasta. Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-232-(4.23 E) nurodyta, kad Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie pareiškėjo motinos E. M. (K.), g. (duomenys neskelbtini), kalinimą bei tremtį nerasta.

Tai duoda pagrindą išvadai, kad paminėtų dokumentų duomenys patvirtina, jog pareiškėjo tėvas iš tremties buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d., o konkrečių duomenų apie draudimą ar leidimą pareiškėjo tėvui grįžti į Lietuvos TSR nėra. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į bendrą to laikotarpio situaciją, kuri neabejotinai turėjo įtakos pareiškėjo tėvo (tuo pačiu ir pareiškėjo), net ir esant oficialiai paleisto iš tremties, galimybėms laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą (tame tarpe ir grįžti į Lietuvą). Pažymėtina, jog Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsaku „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiems ar atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams“ (toliau – Įsakas) buvo imperatyviai uždrausta grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams, nuteistiems už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę. Minėtas įsakas buvo pripažintas netekusiu galios tik 1988 m. spalio 25 d. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsaku Nr. XI-2618.

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo tėvas J. M. 1946 m. liepos 16 d. buvo nuteistas pagal RFTSR BK 58-1a straipsnį (tėvynės išdavimas), 58-11 straipsnį (dalyvavimas antisovietinėse organizacijose) (Komių Autonominės Tarybų Socialistinės respublikos VRM 1956 m. gegužės 26 d. pažyma Nr. 6860, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažyma Nr. 8-2911/90). Vertintina, jog pareiškėjo tėvas J. M. pateko į Įsake nurodytų asmenų kategoriją, taigi, pareiškėjo tėvo J. M. atžvilgiu egzistavo teisiškai įtvirtintas oficialus draudimas grįžti į Lietuvą, nors jis formaliai ir buvo paleistas iš tremties.

Be to, darant paminėtą išvadą, aktualu ir tai, jog pareiškėjui yra oficialiai pripažintas (suteiktas kompetentingos institucijos) tremtino teisinis statusas, kaip asmeniui gimusiam politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje (arba už Lietuvos ribų), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje (Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktis, 5 straipsnio 4 dalis). Taigi, pareiškėjo atveju, tremtinio teisinis statusas betarpiškai siejamas su archyvinių įrodymų jo tėvams grįžti į Lietuvą pasibaigus tremties laiką nebuvimu.