- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-584-493-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-01361-2009-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Valdas Vitunskas, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Linas Mažonas
Pranešėjas: Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr.1A-584-493/2012;
Teisėja: Daiva Jankauskienė Proceso Nr. 1-26-1-01361-2009-2;
2012 m. spalio 26 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Andrejui Klimaševskiui, nuteistajam A. M., jo gynėjui advokatui Linui Mažonui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 164 straipsnyje, padarymo ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas pagal LR BK 164 straipsnį už tai, kad jis, žinodamas apie Kauno miesto apylinkės teismo 2008-08-26 nutartį mokėti periodines išmokas nuo 2008-04-21 dukros L. M., gimusios 1997-12-20, išlaikymui po 450 Lt. kas mėnesį iki dukros pilnametystės jos motinos Ž. P. (M.) naudai, 2008 m. spalio mėnesį visiškai nemokėjo teismo sprendimu priteistų lėšų, 2008 m. gruodžio mėnesį visiškai nemokėjo teismo sprendimu priteistų lėšų, 2009 m. vasario mėnesį visiškai nemokėjo teismo sprendimu priteistų lėšų, 2009 m. balandžio ir gegužės mėnesiais visiškai nemokėjo teismo sprendimu priteistų lėšų, 2009 m. lapkričio mėnesį visiškai nemokėjo teismo sprendimu priteistų lėšų, 2009 m. gruodžio mėnesį į Ž. P. (M.) banko sąskaitą pervesdamas 364 Lt. nemokėjo dalies teismo sprendimu priteistos sumos, 2010 m. sausio mėnesį visiškai nemokėjo teismo sprendimu priteistų lėšų, 2010 m. vasario mėnesį į Ž. P. (M.) banko sąskaitą pervesdamas 182 Lt. nemokėjo dalies teismo sprendimu priteistos sumos, 2010 m. kovo mėnesį į Ž. P. (M.) banko sąskaitą pervesdamas 364 Lt. nemokėjo dalies teismo sprendimu priteistos sumos, 2010 m. birželio mėnesį visiškai nemokėjo teismo sprendimu priteistų lėšų, 2010 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais į Ž. P. (M.) banko sąskaitą kas mėnesį pervesdamas po 364 Lt. nemokėjo dalies teismo sprendimu priteistos sumos, 2010 m. rugsėjo mėnesį į Ž. P. (M.) banko sąskaitą pervesdamas 182 Lt. nemokėjo dalies teismo sprendimu priteistos sumos, dėl ko alimentų įsiskolinimas 2011-10-01 sudarė 3334 Lt. Šiais savo veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 164 straipsnyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. savo apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-03 nuosprendį ir, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisinti. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis priimtas tinkamai neįvertinus bylos aplinkybių, šališkai vadovaujantis visiškai neįrodytais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pareiškėjos teigimais. Apeliantas teigia, kad dukros išlaikymui pinigus perveda pastoviai, įsiskolinimas mažinamas, kartu vykstama atostogauti, į komandiruotes. Teismo ir ikiteisminio tyrimo metu nagrinėta medžiaga teismo nuosprendyje pateikta tendencingai daugelyje vietų nurodant, kad kai kuriais mėnesiais dalinai arba visiškai nemokėjo dukrai nustatyti išlaikymo sumos, bet nepateikiami faktai, kad buvo nemažai atvejų, kai dukros išlaikymui ir siekiant sumažinti susidariusį įsiskolinimą buvo mokamos ir daug didesnės sumos nei nurodyta teismo sprendime. R. G. 2010-06-29 paskolinti 40 000 Lt. buvo panaudoti padengti susidariusiems įsiskolinimams bankui už paskolą būstui, kuri buvo paimta dar santuokos su pareiškėja metu ir kuriame apeliantas gyvena su savo šeima ir mažamete dukra. Neįvykdžius kredito sutarties reikalavimų būstas, kaip paskolos garantas, būtų perimtas banko naudai ir apeliantas su mažamečiu vaiku liktų be gyvenamosios vietos. Teismas šią paskolą traktavo kaip gautas pajamas, iš kurių turėjo būti padengtas įsiskolinimas pareiškėjai, tačiau, teismo teigimu, tai piktybiškai nebuvo padaryta. Su tokiu teismo motyvu sutikti negalima, kadangi iš šios sumos, pažeidžiant susitarimą su kreditoriumi R. G., 2010 m. spalio mėnesį, mažinant įsiskolinimą, pareiškėjai buvo pervesta 2130 Lt., o likusi pasiskolintų pinigų dalis buvo skirta apelianto ir pareiškėjos bendrovės finansinės problemoms spręsti turint tikslą išsaugoti bendrovę kaip darbo vietą ir vėlesnių pajamų šaltinį abiems šalims. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas tendencingai teigė, kad apeliantas nuslėpė savo pajamų šaltinį, nors šis faktas nėra įrodytas. Nepilnametė dukra teismo posėdyje nurodė, jog žino, kad tėvas neperveda pinigų jos išlaikymui, tačiau tai normalu, nes tai yra pareiškėjos paaiškinimai jų dukrai. Dukra nežino iš ko yra realiai išlaikoma. Tačiau dukra L. taip pat nurodė, kad tėvas duoda pinigų, kartu leidžia laiką, bendrauja, kartu atostogauja ir kartu ją pasiima vykstant į komandiruotes. Apeliantas akcentuoja, kad santuoka buvo nutraukta dėl pareiškėjos kaltės, todėl ji turi nemažai motyvų tokiam nesąžiningam savo teisių realizavimui. Taip pat pabrėžia, kad dėl nenugalimos jėgos aplinkybių dažnai pareigų vykdymas objektyviai tampa neįmanomu reikalavimu. Susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir yra viena iš objektyvių, nuo apelianto nepriklausomų aplinkybių, dėl ko atsakomybė neturėtų būti taikoma. Faktas, jog egzistuoja pasaulinė ekonominė krizė bei ekonominė krizė Lietuvoje yra ne tik viešai pripažinta ir visiems žinoma aplinkybė, bet ir įtvirtinta teisės akte – Vyriausybės 2009-03-25 nutarime. Nepaisant šios aplinkybės 2008 m. teismas savo sprendimu padidino vaikui skiriamo išlaikymo dydį tris kartus, t.y. nuo 150 Lt. iki 450 Lt. remiantis faktu, kad vaikas gyvena JAV ir jam išlaikyt reikalingos daug didesnės lėšos. Skolos buvimas AB „Lietuvos dujos“, UAB „Kauno vandenys“, mokami delspinigiai bankui už paskolos įsipareigojimų vykdymo vėlavimus dar kartą patvirtina apelianto finansinį nestabilumą ir sunkias aplinkybes vykdant teismo sprendimą dėl išlaikymo nustatymo. Laisvės apribojimas padarys tiesioginę žalą darbui, gaunamiems rezultatams ir apelianto išlaikytiniams.
Atsikirtime į apeliacinį skundą Ž. P. su nuteistojo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Nurodo, kad teismas teisingai nustatė, jog A. M. netinkamai vykdė savo, kaip tėvo, pareigas teikti materialinį išlaikymą dukros L. M. atžvilgiu. 2008-08-26 nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas iš A. M. priteisė dukros L. M. išlaikymui po 450 Lt. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2008-04-21 iki jos pilnametystės. Nuo 2005 m. birželio mėnesio, nutraukus santuoką, iki 2008 m. balandžio mėnesio A. M. teikė ne visą išlaikymą ir buvo susidaręs įsiskolinimas. Todėl apelianto teiginys, kad jis mokėjo didesnes sumas, nei buvo priteista, yra melagingas. Teismas teisingai nustatė, kad A. M. visiškai išlaikymo neteikė 2008 m. spalio ir gruodžio mėnesiais, 2009 m. vasario, balandžio, lapkričio mėnesiais, 2010 m. sausio ir birželio mėnesiais, o kitais 2010 m. mėnesiais: vasario, gegužės, liepos, rugpjūčio, rugsėjo - mokėjo dalinai. Teismas teisingai nustatė, kad nors per išlaikymo neteikimo laikotarpį A. M. yra pervedęs vieną mėnesį didesnę sumą nei numatyta teismo sprendimu, tačiau šis pinigų pervedimas nekompensavo viso išlaikymo įsiskolinimo, susidariusio iki 2009 m. birželio mėnesio. Taip pat teisingai nustatyta, kad A. M., nors kai kuriais mėnesiais pervesdavo didesnes išlaikymo sumas, tačiau tuo jis dengė savo įsiskolinimą, o ir visumoje nekompensavo įsiskolinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats A. M. sutiko, jog yra įsiskolinęs. Nors skola ir sumažėjo, A. M. nenurodė jokių aplinkybių, dėl ko negalėjo savalaikiai atlikti savo ne tik moralinę, bet ir teisinę pareigą teikti vaikui išlaikymą. A. M. piktybiškai nevykdė pareigos išlaikyti dukrą, nes turėjo ir turi galimybes teikti dukrai tinkamą išlaikymą. Jis yra paėmęs kelias būsto paskolas iš banko ir jas laiku grąžina. A. M., imdamas paskolą būstui, turėjo įvertinti savo galimybes, nes žinojo apie pareigą išlaikyti dukrą. Paskola iš R. G. buvo žodinė, be jokių apribojimų, todėl A. M. galėjo ir privalėjo bent dalį jos skirti dukters išlaikymui. A. M. savo sunkios materialinės padėties neįrodė, priešingai, įvertinus jo turtinę padėtį jis turėjo galimybes laiku teikti priteistą išlaikymą, tačiau piktybiškai vengė tinkamai atlikti savo pareigą.
Kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, mano, kad apeliacinis skundas atmestinas.
LR BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš šios normos darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs apeliacinį skundą, bylos iš naujo nenagrinėja, o tik patikrina pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą remdamasis apeliacinio skundo motyvais.
Nuteistasis A. M. neneigia, kad jo mokėjimuose vaiko išlaikymui stabilumo nebuvo, dėl ko yra įsiskolinimas, tačiau savo kaltės dėl LR BPK 164 straipsnyje numatytos veikos padarymo nepripažįsta motyvuodamas tuo, kad jis išlaikymo mokėti nevengė, jo veiksmuose tyčios nebuvo. Paprasčiausiai, jis neturėjo galimybės mokėti teismo nustatyto dydžio sumas, todėl kiek galėdavo, tiek mokėdavo.
LR BK 164 straipsnyje nurodyta, kad atsakomybėn pagal šį straipsnį traukiamas tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtina materialą paramą vaikui. Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį turi būti nustatytos dvi būtinosios sąlygos. Pirmiausia turi būti priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas išlaikyti vaiką, kuriame aptarta išlaikymo teikimo tvarka ir sąlygos. Taip pat turi būti nustatytas asmens, kuriam teismas nustatė pareigą išlaikyti vaiką, šios pareigos nevykdymas.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. M. skundžiamame Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje nurodytais laikotarpiais iš viso nemokėjo teismo sprendimu priteistų lėšų arba jas mokėjo tik dalimis, mažesnėmis, nei nurodyta teismo sprendime dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatyta, jog A. M., žinodamas apie teismo sprendimą, kuriuo iš jo periodinėmis išmokomis priteistas išlaikymas dukrai, šių išmokų nemokėjo, nors, kaip nustatyta teismo ištirtais įrodymais, pajamų turėjo.
Pagal teismų praktiką vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gegužės mėn. 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218/2012).
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad išlaikymo jis nemokėjo tyčia. Jis pažymi, kad šiuo metu turi kitą šeimą, mažametį vaiką, finansinių įsipareigojimų bankams, jo finansinė padėtis dėl pasaulinės ekonominės krizės žymiai pablogėjusi, todėl mokėti išlaikymo kiekvieną mėnesį teismo nustatyto dydžio periodinėmis išmokomis neturėjo jokios galimybės. Tai, jo manymu, laikytina objektyviomis priežastimis, todėl teismas nepagrįstai jo veiksmuose nustatė tyčios buvimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Civilinio kodekso III knygos 12 skyriaus antrajame skirsnyje detalizuotas šios konstitucinės pareigos teisinis reglamentavimas.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2005-06-10 sprendimu dėl ištuokos L. M. priteistas išlaikymas po 150 Lt. per mėnesį. Kauno miesto apylinkės teismo 2008-08-26 nutartimi patvirtinta A. M. ir Ž. G. (M.) taikos sutartis ir išlaikymo dukrai L. M. suma padidinta iki 450 Lt. periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį. Remiantis šiuo teismo sprendimu A. M. privalėjo kiekvieną mėnesį savo dukros L. M. naudai pervesti konkrečią, 450 Lt., pinigų sumą jos išlaikymui. A. M. savo apeliaciniame skunde teigia šios pareigos teismo nustatyta tvarka nevykdęs dėl to, kad ne visada turėdavo užtektinai lėšų, kad įvykdyti visus savo tyrimus finansinius įsipareigojimus ir dar pervesti lėšų dukros išlaikymui. Tačiau jis, padidėjus pajamoms, mokėdavo didesnes, nei teismo nustatyta 450 Lt. suma, išmokas, todėl nemano, kad jo veiksmai turėtų būti vertinami kai tyčinis vengimas išlaikyti savo vaiką.
Pagal teismų praktiką asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gegužės mėn. 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218/2012). Remiantis šia teismų praktikos suformuota taisykle apelianto teiginys, kad jis savo nepilnametei dukrai L. M. duodavo grynųjų pinigų smulkioms išlaidoms, pirkdavo daiktų, kartu vykdavo atostogauti ar į komandiruotes, juridinės reikšmės atsakomybės pagal LR BK 164 straipsnį pašalinimui neturi.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. M. tam tikrais nustatytais laikotarpiais pareigos išlaikyti vaiką nevykdė iš viso arba įvykdė tik iš dalies. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad nuteistojo A. M. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto LR BK 164 straipsnyje, sudėties požymių. Priešingai, nei savo apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, byloje yra nustatyta, kad A. M. turėjo pakankamai pajamų, kad teikti išlaikymą savo nepilnametei dukrai L. M. nustatyta tvarka ir forma, tačiau to nedarė. Nors apeliantas teigia, kad dėl ekonominės krizės žymiai sumažėjo jo darbo užmokestis, iki 400 Lt., šeimos metinės pajamos yra 6477,60 Lt., todėl jis išlaikymo periodinėmis išmokomis neteikė dėl objektyvių priežasčių, byloje yra nustatytos priešingos, nei teigia apeliantas, faktinės aplinkybės.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011-01-03 sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo skundžiamame nuosprendyje remiasi ir apylinkės teismas, detaliai išanalizuotos aplinkybės, paneigiančios A. M. teiginius apie tai, kad jo pajamos žymiai sumažėjo, dėl ko jis negalėjo teikti išlaikymo savo dukrai L. M.. Apelianto teigimu, jo turtinė padėtis pablogėjo nuo 2009 m. balandžio mėn., tačiau civilinėje byloje nustatyta, kad išlaikymo savo dukrai L. jis neteikė ir esant gerai turtinei padėčiai, kai jo paties teigimu, atlyginimas per mėnesį siekė 5000 Lt. A. M. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Teismo išreikalautoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. ataskaitos aiškinamajame rašte, pasirašytame direktoriaus A. M. nurodyta, kad 2009 m. vadovų darbo užmokestis buvo 36721 Lt. (išeitų po 3060 Lt. per mėnesį, o ieškovo teigimu jis gaudavo 5000 Lt.), o 2009 m. - 22833 Lt. (išeitų po 1902,75 Lt. per mėnesį, o ieškovo teigimu po 388,16 Lt. ). Taigi akivaizdžiai skiriasi duomenys pateikti valstybės institucijai ir teismui. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jo šeimos pajamos per 2009 metus buvo 6477,60 Lt. Teismo iniciatyva išreikalauti jo banko sąskaitų išrašai patvirtino, kad vien tik komunalinių mokesčių už televiziją, internetą, vandenį ir dujas ieškovas 2009 metais sumokėjo 5174,71 Lt. Tokiu atveju išeitų, jog ieškovo 3 asmenų šeima 2009 metais turėjo pragyventi už 1302,89 Lt, t.y. už 108,57 Lt. per mėnesį. Akivaizdu, jog tai neįmanoma. Ieškovas daugiau kaip 5000 Lt. sumokėjo tik už komunalinius mokesčius, o kur dar kiti mokesčiai. Pats ieškovas nurodė, kad vien maistui šeima per mėnesį išleidžia apie 1000 Lt. Jo ir jo sutuoktinės sąskaitų išrašai patvirtina, kad buvo mokėjimai už gyvybės draudimą, žemės mokesčiai, mokesčiai už būsto draudimą ir kt., neskaitant pirkinių ir kitų išlaidų. Ieškovas nurodė, kad savo kitai dukrai S. M. išlaikymui kas mėnesį skiria apie 180-200 Lt. neįskaičiuojant maisto ir mokesčių. Kaip įrodymą, kad dukrai teikia tokį išlaikymą pateikė 2010-01-26 teismo įsakymą, kuriuo iš jo teismo įsakymu priteistas išlaikymas dukrai Saulei po 200 Lt. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Ieškovo nurodyta suma, išleidžiama jo dukros Saulės išlaikymui, teismo laikytina nerealia, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtino, kad vien tik už darželį buvo mokama po 166 Lt. per mėnesį. Tai patvirtina, kad ieškovo šeima jokiu būdu negalėjo pragyventi ir negyveno per mėnesį už 108 Lt. Tai reiškia, kad ieškovas teismui melavo, taip pat pateikė realybės neatitinkančią šeimos išlaidų skaičiuotę. Ieškovas pateikė savo šeimos išlaidų skaičiuotę už 2010 m. gegužės - rugpjūčio mėnesius, kuriose nurodė, kad jo mėnesio išlaidos nuo 1600 Lt. iki 2500 Lt. Šiose skaičiuotėse nurodytos sumos visiškai neatitinka ieškovo ir jo sutuoktinės sąskaitose nurodytų išleidžiamų sumų, o juo labiau neatitinka jo gaunamų oficialių pajamų. Ieškovas teismo paklaustas kiek per mėnesį moka už paskolas, net keletą kartų atsakė, kad maždaug po 1500-1600 Lt. Teismo iniciatyva išreikalauti įrodymai tai paneigė. Rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ieškovas už paskolas Danke bankui ir AB SEB bankui kas mėnesį sumokėdavo apie 2811 Lt., įsiskolinimų ar pradelstų mokėjimų neužfiksuota. Vienintelis pradelstas mokėjimas buvo tik 2010 m. rugsėjo mėnesį. Iš šių teismo nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad nuteistasis A. M. turėjo pakankamai lėšų, kad savo nepilnametei dukrai L. M. teikti išlaikymą mokant periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 450 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas šio teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė, sprendimas įsiteisėjęs, todėl darytina išvada, kad minėtame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės laikytinos teisingomis.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog A. M. nebuvo įsiskolinęs, neteikė bankui prašymų dėl kredito mokėjimo atidėjimų, nebuvo įsiskolinęs arba iš karto padengdavo įsiskolinimus už komunalinius patarnavimus, rodo, jog nuteistasis turėjo pakankamai pajamų, kad jam nustatytą pareigą mokėti išlaikymą nepilnametei dukrai L. M. periodinėmis išmokomis galėtų vykdyti nustatyta tvarka ir forma.
Šalies argumentai
Apeliantas A. M. savo skunde taip pat nurodė, kad buvo gavęs 40 000 Lt. paskolą iš R. G., tačiau didžiąją jos dalį panaudojo ne įsiskolinimo dėl periodinių išmokų vaikui išlaikyti padengimui, o grąžino įsiskolinimą bankui, kadangi R. G. paskolą suteikė tam, kad apeliantas galėtų atsiskaityti su kredito įstaigomis. Remiantis R. G. parodymais jis, teikdamas paskolą A. M., nenurodė, kokiam tikslui turi būti panaudota paskola. Jis žinojo, kad A. M. turi įsiskolinimų bankui, tačiau jokių draudimų panaudoti šią paskolą kitiems tikslams jis nenustatė. Vadinasi, apeliantas turėjo realią galimybę suteiktą paskolą panaudoti išmokų savo nepilnametės dukros išlaikymui sumokėjimui, tačiau to nepadarė minėtas lėšas panaudodamas kitiems tikslams.
Nekyla abejonių, kad A. M. žinojo apie iš jo priteistą išlaikymą vaikui, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis neturėjo galimybės teikti išlaikymą, nustatyta nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos vertindamas esminių LR BPK pažeidimų nepadarė, pagrįstai nustatė, kad A. M. veikoje yra nusikaltimo, numatyto LR BK 164 straipsnyje, sudėties požymių.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.