- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-960-392/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00469-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5667-155/2015 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V. B. pareikštu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 12.460,00 Lt (3.608,67 Eur) užmokestį už atliktą darbą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2009-01-27 ji, kaip advokatė, sudarė antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį Nr. (3.4.)-PS-22-09, kurioje numatyta, jog advokatas turi pareigą prireikus teikti antrinę teisinę pagalbą pagal tarnybos sprendimus, o tarnyba turi pareigą mokėti advokatui Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Vilniaus apygardos teismas 2012-02-21 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-495/2012 paskyrė ieškovę valstybės gynėja kaltinamajam juridiniam asmeniui Darbo partijai. Baudžiamojoje byloje ieškovė dirbo iš viso 311 val. 30 min. 2013-09-12 ieškovė įteikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2013-09-10 prašymą sumokėti jai 12.460,00 Lt už atstovavimą kaltinamajam minėtoje baudžiamojoje byloje. Tarnyba 2013-10-21 raštu pranešė, kad prašymą tenkins iš dalies ir sumokės 1) už bylos stadiją (procesinį veiksmą) – 0,4 MMA (8 valandos), kas sudaro 320,00 Lt; 2) už papildomai sugaištas valandas – 4 MMA, kas sudaro 3.200,00 Lt. Toks tarnybos sprendimas buvo grindžiamas Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69, 7 punktu, pagal kurį papildomas užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dydžiu. Ieškovės teigimu, valstybė pažeidžia jos teisę į uždarbį, teisės aktais nepagrįstai ribodama galimybę gauti užmokestį už visą suteiktos antrinės teisinės pagalbos laiką, teisingai neatlygina ieškovei už atliktą darbą, todėl šis atlyginimas priteistinas teismine tvarka (t. I, b.l. 7-12).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas advokatų, prireikus teikiančių antrinę teisinę pagalbą, apmokėjimo sistemą, nesiejo jos tiesiogiai su faktiškai sugaištu advokatų darbo laiku. Fiksuoto užmokesčio advokatams, prireikus teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, sistemos įtvirtinimu buvo siekiama subalansuoti ribotą valstybės biudžetą, skiriamą nemokamos teisinės pagalbos teikimui, ir sudaryti sąlygas racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui. Atsižvelgiant į tai, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ieškovė neturi teisės reikalauti užmokesčio už visą jos sugaištą laiką ginant kaltinamąjį minėtoje baudžiamojoje byloje (t. I, b.l. 76-79).
Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė, su tarnyba pasirašydama 2009-01-27 antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį Nr. (3.4.)-PS-22-09, laisva valia sutiko su teisės aktų nustatytais advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžiais. Advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą prireikus, apmokėjimo sistema iš esmės nėra siejama su advokato faktiškai sugaištu laiku. Bet kokiu atveju tokiems advokatams mokamas užmokestis negali viršyti teisės aktuose nustatyto 4 MMA maksimalaus dydžio. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas advokatams mokamo užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą dydžius, pirmiausia siekė efektyviai ir racionaliai naudoti ribotus valstybės finansinius išteklius, skirtus valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti. Todėl nepaisant to, kad ieškovė, teikdama antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, sugaišo žymiai daugiau laiko, teisės aktuose nėra numatyta galimybė išmokėti jai užmokestį už visą faktiškai sugaištą laiką (t. I, b.l. 101-105).
Trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra atsiliepimu su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad ieškovės darbo laiko sąnaudos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje ženkliai viršijo Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse numatytą apmokamą darbo laiką, tačiau šios sąnaudos buvo būtinos norint užtikrinti tinkamą ir teisingą procesą baudžiamojoje byloje. Dėl to ieškovei turi būti apmokama už visą darbo laiką, sugaištą teikiant teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Nurodytų taisyklių 7 punkto nuostata, pagal kurią už antrinės teisinės pagalbos teikimą advokatui skiriamas papildomas užmokestis bylos stadijoje negali viršyti 4 MMA, nepagrįstai riboja asmens teisę gauti teisingą atlygį bei asmens nuosavybės teisę ir galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio stabilumo principams (t. I, b.l. 80-84).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-09-18 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2009-01-27 buvo sudaryta antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartis tarp ieškovės ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Sutartis sudaryta abiejų šalių valia, geranoriškai, suprantant sudarytos sutarties turinį, žinant sutartimi prisiimtas pareigas, įgytas teises. Sutartis nepanaikinta, nepripažinta negaliojančia. Ginčo dėl sutarties turinio ir sąlygų nėra. Sutarties 3.1.1 punktu Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įsipareigojo mokėti ieškovei Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos išvados teikimą, Vyriausybės nustatyta tvarka atlyginti kitas ieškovės turėtas antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas. Vilniaus apygardos teismo 2012-02-21 nutartimi buvo nutarta baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-495/2012 kaltinamajam juridiniam asmeniui Darbo partijai skirti atstovą, ieškovę. Teismas nustatė, kad ieškovė baudžiamojoje byloje buvo papildoma advokatė, valstybės paskirta kaltinamajam Darbo partijai, šis kaltinamasis turėjo šalia valstybės paskirtos advokatės savo pasirinktus advokatus. Ieškovė buvo paskirta kaltinamojo Darbo partijos valstybės gynėja siekiant nekliudomo, operatyvaus ir sąžiningo baudžiamojo proceso, kaltinamojo teisių ir jų teisėtų interesų gynimo. Tai, teismo vertinimu, patvirtina, kad ieškovė turėjo lengvesnes sąlygas būti gynėja, nes ji turėjo galimybę bendradarbiauti baudžiamojoje byloje su kaltinamojo pasirinktais advokatais, kartu ir dalintis atsakomybe už atstovavimą, pasirinktą atstovavimo taktiką ir strategiją. Teismas taip pat nustatė, kad 2013-09-05 ieškovė pateikė prašymą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai išmokėti jai užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, nurodydama prašyme faktiškai sugaištą laiką 311 val. 30 min., tačiau nenurodydama jokių išskirtinių, papildomų aplinkybių, rodančių ieškovės siekį gauti kitaip apskaičiuotą ir kitaip įvertintą užmokestį negu kad yra nurodyta 2009-01-27 antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartyje. 2013-09-10 ieškovė pateikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai naujo turinio prašymą apmokėti už suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Šiuo prašymu ieškovė neatšaukė ankstesnio prašymo, tik įvardijo prašymą išmokėti jai konkrečią užmokesčio sumą, t. y. 12.460,00 Lt. Tokie ieškovės veiksmai, teismo vertinimu, liudija, kad ji sąmoningai sudarė 2009-01-27 antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį, suprato šios sutarties esmę, suprato šia sutartimi jai suteiktų teisių turėjimą, suprato užmokesčio skaičiavimo ir išmokėjimo pagrindą, mokėtiną dydį. Tuo tarpu atsakovų prievolė sumokėti ieškovei užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje kyla iš nurodytos sutarties, kurios nepanaikinus ir nesant pagrindo kitaip aiškinti, negali būti atsakovams nustatytos kitokios apimties negu sulygta sutartimi pareigos, tame tarpe ir dėl ieškovei mokėtino užmokesčio dydžio. Teismas nustatė, kad šis užmokestis apskaičiuotinas pagal Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisykles, patvirtintas Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69. Šių taisyklių 7 punkto dalis, kuria papildomas užmokestis advokatams bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dydžiu, priešingai nei teigia ieškovė, neprieštarauja konstitucinėms nuostatoms, ką konstatavo Konstitucinis teismas 2015-07-09 nutarime Nr. KT20-N13/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 patvirtintų advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006-05-02, 2012-07-18 redakcijos) kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė baudžiamojoje byloje dirbo 311 val 30 min., kad toks laikas 44,5 karto viršija nustatytą laiką skirtą bylos stadijai. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2013-10-21 raštu nurodė ieškovei motyvus dėl mokamo užmokesčio dydžio, kad sumokės už bylos stadiją 320,00 Lt ir už papildomai sugaištas valandas 3.200,00 Lt, t. y. iš viso 3.520,00 Lt. Šio dydžio užmokestis ieškovei sumokėtas. Teismo vertinimu, tai atitinka CK 6.720 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad paslaugų kaina yra nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. CK 6.720 straipsnio 2 dalis nustato pareigą klientui apmokėti padidėjusią paslaugų kainą, viršijančią nustatytąją sutarties sudarymo momentu, tik tuo atveju, jeigu paslaugų tiekėjas įrodo, kad kainą padidinti buvo neišvengiama norint tinkamai įvykdyti sutartį ir kad tai negalėjo būti numatyta sutarties sudarymo momentu. Šioje teisės normoje numatytų aplinkybių byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad visuotinai buvo žinoma, jog teisme nagrinėjama sudėtinga, rezonansinė, daugiatomė, ilgai tirta baudžiamoji byla, todėl ieškovės nurodyta aplinkybė, kad iki paskiriant ją šioje baudžiamojoje byloje būti valstybės gynėja ji negalėjusi susipažinti su byla ir negalėjusi apsvarstyti bylos apimties ir galimai reikalingo sugaišti laiko, prieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, kad ieškovė, dėl savo pareigų duodama sutikimą teikti valstybės paskirto advokato paslaugas rezonansinėje byloje, numatė, jog bylos procesas tęsis ilgai, bet sutiko atstovauti, siekdama gauti, kad ir mažesnio dydžio negu klientų samdomas privatus advokatas, bet valstybės garantuotą atlygį. Iš teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų teismas nustatė, kad vien Vilniaus miesto apylinkės teisme per 2012-2013 m. ieškovė atstovavo daug šalių tiek administracinėse, tiek baudžiamosiose, tiek ir civilinėse bylose. Taigi dalyvavimas baudžiamojoje byloje valstybės skirta gynėja nekliudė ieškovei užsiimti privačia advokato praktika ir gauti atitinkamai užmokestį. Teismas taip pat nustatė, kad iki baudžiamosios bylos, kurioje ginti kaltinamąjį juridinį asmenį Darbo partiją ieškovė buvo paskirta valstybės gynėja, išnagrinėjimo ieškovė neinicijavo sutarties, sudarytos su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nutraukimo, todėl jai ši sutartis turi įstatymo galią (t. I, b.l. 162-169).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė V. B. teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Ieškovės teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir dėl šio pažeidimo neteisingai išnagrinėjo bylą. Bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė atliko darbą tinkamai ir ieškovės sugaištas laikas baudžiamojoje byloje buvo 311 val. 30 min. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė turėjo įvertinti baudžiamosios bylos sudėtingumą, turėjo galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos apimtimi ir sąmoningai priimti sprendimą atstovauti kaltinamajam Darbo partijai šioje byloje, suvokdama, jog darbą atliks už žymiai mažesnį užmokestį. Teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą išreikalauti baudžiamosios bylos, kurioje ieškovė buvo paskirta valstybės gynėja, posėdžių protokolus nuo 2012-02-09 (ieškovės paskyrimo) iki 2013-07-12 (nuosprendžio priėmimo dienos), kuriuose būtų užfiksuoti ieškovės prašymai teismui dėl nušalinimo byloje ir iš kurių būtų matyti, jog ieškovė aktyviai siekė nutraukti sutartį dirbti konkrečioje baudžiamojoje byloje. Priešingai nei sprendime nurodė teismas, nuo 2013-05-14, kaltinamajam Darbo partijai po reorganizacijos tapus Darbo partija (leiboristai), ieškovė liko vienintele šio kaltinamojo atstove, nes kaltinamasis atsisakė samdyto advokato paslaugų. Ginamąją kalbą ieškovė, kaip vienintelė kaltinamojo Darbo partijos atstovė, rengė ne kaip papildoma advokatė, o kaip pagrindinė atstovė. Priimdama pavedimą ginti Darbo partiją, ieškovė negalėjo susipažinti su baudžiamąja byla ir įvertinti jos apimties, nes teisę susipažinti su neišnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiaga turi tik proceso dalyviai. Šį faktą taip pat patvirtina teismo posėdžių protokolai, kur matyti, jog ieškovė prašo papildomo laiko susipažinti su byla. Tai, kad viešai buvo skelbiama apie baudžiamosios bylos eigą, neatitinka kriterijaus „susipažinti su baudžiamąja byla“. Susipažinimas su visais dokumentais, liudytojų parodymais, buhalteriniais skaičiavimais ir kt. yra atskiras procesinis veiksmas. Be to, byloje nėra įrodymų, kad iki 2012-02-09, kuomet ieškovė buvo paskirta valstybės gynėja kaltinamajam Darbo partijai, viešai buvo skelbiama apie baudžiamosios bylos apimtį. Ieškovės teigimu, teismas taip pat pažeidė materialinės teisės normas, konkrečiai CK 6.720 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad klientas privalo apmokėti padidėjusią paslaugų kainą, viršijančią nustatytąją sutarties sudarymo momentu, tik tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas įrodo, kad kainą padidinti buvo neišvengiama norint tinkamai įvykdyti sutartį ir kad tai negalėjo būti numatyta sutarties sudarymo momentu. Šiuo atveju teismo posėdžių skaičius bei jų trukmė baudžiamojoje byloje, kurioje buvo 5 kaltinamieji, 10 advokatų, nepriklausė nuo ieškovės, o nuo esamų darbų byloje apimties, kurios ieškovė negalėjo numatyti ir apskaičiuoti iš anksto, kuomet 2009-01-27 ieškovė su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sudarė antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį. Šiuo atveju tinkamas sutarties įvykdymas buvo susijęs su ieškovės teikiama tinkama teisine pagalba kaltinamajam baudžiamojoje byloje teisminėje stadijoje. Dirbto laiko – 311 val. 30 min. – atsakovai neginčijo, pripažino, jog darbo laikas buvo dirbtas žymiai didesnis nei numatytas 88 val. darbo laikas, kuris apmokamas. Atsakovai neginčijo, kad paslaugos būtų suteiktos netinkamai, pripažino darbo rezultatą tinkamu. Dėl to ieškovei turi būti apmokama už visą darbo laiką teikiant antrinę teisinę pagalbą kaltinamajam baudžiamojoje byloje, nes papildomos darbo sąnaudos yra pagrįstos ir įrodytos. Teismo sprendimas nepriteisti ieškovei 2.589,20 Eur (8.940,00 Lt) atlyginimo už 223 val. 30 min. (311 val. 30 min. - 88 val. = 223 val. 30 min.) trukmės suteiktą antrinę teisinę pagalbą prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Ieškovė taip pat nurodo, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Paduodama ieškinį teismui ieškovė sumokėjo 374,00 Lt (nuo 12.460,00 Lt prašomos priteisti sumos) žyminio mokesčio. Atsakovas dalies užmokesčio – 3.520,00 Lt – neginčijo ir jį sumokėjo, t. y. dalį ieškinio reikalavimo (28,25 proc.) įvykdė, todėl iš atsakovų turėtų būti priteistina proporcingai bylinėjimosi išlaidų, t. y. žyminio mokesčio 30,60 Eur (105,65 Lt) suma ieškovės naudai. Be to, teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei palūkanų už delsimą sumokėti atsakovo pripažintą 3.520,00 Lt dydžio atlyginimą, kas už laikotarpį nuo 2014-01-07 iki 2015-02-07 sudaro 4,25 Eur (14,67 Lt) (t. II, b.l. 1-4).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika teismo prašo ieškovės V. B. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-18 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad, teisme nagrinėjant klausimą dėl ieškovės pareikšto reikalavimo apmokėti visą suteiktos antrinės teisinės pagalbos laiką, buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, kuris pripažino, kad Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006-05-02 redakcija) 7 punktas (2008-12-30 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, jog papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal 2009-01-27 antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį, kuri buvo sudaryta tarp ieškovės ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tarnyba įsipareigojo mokėti ieškovei Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos išvados teikimą bei Vyriausybės nustatyta tvarka atlyginti kitas ieškovės turėtas antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą advokatų, prireikus teikiančių antrinę teisinę pagalbą, apmokėjimo sistema nesiejama su faktiškai sugaištu laiku, o siejama su fiksuoto užmokesčio sistemos įtvirtinimu, tuo siekiant subalansuoti ribotą valstybės biudžetą, skiriamą nemokamos teisinės pagalbos teikimui. Todėl ieškovės argumentai dėl reikalavimo apmokėti už papildomas darbo sąnaudas teikiant antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje yra nepagrįsti. Teismas teisingai nurodė, kad 2013-09-05 ieškovė pateikė prašymą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai išmokėti jai užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, nurodydama prašyme faktiškai sugaištą baudžiamojoje byloje laiką 311 val. 30 min., tačiau nenurodydama jokių išskirtinių, papildomų aplinkybių, rodančių ieškovės siekį gauti kitaip apskaičiuotą ir kitaip įvertintą užmokestį negu kad yra nurodyta 2009-01-27 antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartyje. Taip pat teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pradiniame prašyme ieškovė, neįvardydama prašomo išmokėti užmokesčio dydžio ir jo kitokio skaičiavimo pagrindo, šiais konkliudentiniais veiksmais pripažino faktą, jog jai priklauso gauti užmokestį, apskaičiuotą pagal sutartyje nustatytą tvarką, t. y. pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, o vėlesni ieškovės veiksmai rodo nenuoseklią poziciją ir pasikeitusią valią gauti kitaip skaičiuojamo negu sutartyje nustatyta dydžio užmokestį. Ieškovei apskaičiuotas ir išmokėtas užmokestis neprieštarauja teisiniam reguliavimui, o užmokesčio ribojimas 4 MMA dydžiu yra teisingas ir pagrįstas, todėl atmestini ieškovės teiginiai, kad teismo sprendimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovas sutinka su teismo motyvais, kad ieškovė buvo paskirta valstybės gynėja siekiant nekliudomo, operatyvaus ir sąžiningo baudžiamojo proceso, kaltinamojo teisių ir jo teisėtų interesų gynimo, ji procese dalyvavo šalia kaltinamojo pasirinkto advokato, kas atitinkamai sudarė jai lengvesnes sąlygas būti gynėja, nes ji turėjo galimybę bendradarbiauti byloje su kaltinamojo pasirinktais advokatais, kartu ir dalintis atsakomybe už atstovavimą, pasirinktą atstovavimo taktiką ir strategiją (t. II, b.l. 30-32).
Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teismo prašo ieškovės V. B. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-18 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas, konkrečiai CK 6.720 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad klientas privalo apmokėti padidėjusią paslaugų kainą, viršijančią nustatytą sutarties sudarymo momentu, tik tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas įrodo, kad kainą padidinti buvo neišvengiama norint tinkamai įvykdyti sutartį ir kad tai negalėjo būti numatyta sutarties sudarymo momentu. Su ieškove 2009-01-27 sudaryta antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartis Nr. (3.4)-PS-22-09 negali būti traktuojama tik kaip privačių paslaugų teikimo sutartis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas yra vieša paslauga, kuri yra finansuojama iš valstybės biudžeto ir valstybė perka šią paslaugą socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems mokamos teisinės paslaugos yra neprieinamos dėl finansinių ar kitų priežasčių. Atsakovui yra pavestas uždavinys užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą. Vykdydamas šį uždavinį, atsakovas vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais bei veikia tik jam priskirtose kompetencijos ribose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas advokatų antrinės teisinės pagalbos sutartis, pasisakė, jog nors šioje sutartyje dominuoja atlygintinų paslaugų sutarties elementai ir sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ar viešajai tvarkai, sutartyje susitarti dėl kokių nors papildomų atlygių, susijusių su atlygintinų paslaugų teikimu, ir tokiu atveju toks susitarimas šalims tampa privalomu, tačiau ši sutartis yra kildinama iš viešosios teisės norminių teisės aktų, viena iš sutarties šalių yra valstybės institucija, o pati sutartis yra valstybės viešosios funkcijos vykdymo išraiška. Pagal viešojoje teisėje taikomą teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal įstatymo jiems suteiktas įgaliojimų ribas, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2013). Antrinės teisinės pagalbos paslaugų teikimą reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 17 straipsnis įtvirtina teisinį reguliavimą, kuriuo advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžių nustatymas yra pavestas Vyriausybei. Šią normą detalizuoja Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69. Taisyklių 7 punktas nustato advokato užmokesčio ribas. Ieškovės paskyrimo teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje metu galiojęs teisinis reglamentavimas neleido advokatas tikėtis didesnio nei 4 MMA papildomo užmokesčio už antrinės teisinės pagalbos teikimą atitinkamoje bylos stadijoje. Atsižvelgiant į tai, atsakovas mano, kad apskaičiuojant advokatui užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą CK 6.720 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma, nes Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas yra specialusis įstatymas CK atžvilgiu, o minėtos taisyklės yra šį įstatymą įgyvendinantis teisės aktas. Konstitucinis Teismas šioje byloje yra pasisakęs, kad valstybės nustatytas advokato užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apribojimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjai (advokatai), sutikę ją teikti pagal laisva valia sudaromą sutartį, negali būti traktuojami kaip įgiję teisėtą lūkestį, kad dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui visos jų patirtos su viešosios paslaugos teikimu susijusios darbo sąnaudos bus papildomai atlygintinos valstybės biudžeto lėšomis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimą užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos, skirtos valstybės garantuojamai teisinei pagalbai, būtų naudojamos efektyviai ir ekonomiškai (Konstitucinio Teismo 2015-07-09 nutarimas Nr. KT20-N13/2015). Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti procesines palūkanas ir dalį bylinėjimosi išlaidų, atsakovas nurodo, kad niekada neginčijo ieškovės teisės gauti užmokestį už baudžiamojoje byloje suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas apskaičiavo ir sumokėjo ieškovei 3.520,00 Lt. Teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei procesinių palūkanų, nes atsakovas ieškovei įsiskolinimų neturi. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas ieškovės ieškinį atmetė, todėl, nepriteisdamas bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai, tinkamai išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų klausimą (t. II, b.l. 28-29).
Trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra teismo prašo ieškovės V. B. apeliacinį skundą tenkinti. Trečiojo asmens teigimu, teismas neatsižvelgė į ieškovės teiktos antrinės teisinės pagalbos išskirtines aplinkybes ir į tai, kad ieškovė, teikdama antrinę teisinę pagalbą, sugaišo net 311 val. 30 min., kad baudžiamoji byla, kurioje buvo teikiama ši pagalba, buvo didžiulės apimties. Be to, teismas netinkamai tyrė ir vertino bylos įrodomus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nurodė, kad advokatas, net ir paskirtas valstybės, negali pažeisti Advokatūros įstatyme nustatyto įpareigojimo sąžiningai atlikti savo pareigas ir tinkamai atstovauti klientui, veikti jo interesais bei taip padėti jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Tiek Advokatūros įstatymas, tiek pasirašyta sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo įpareigoja paskirtą advokatą teisines paslaugas teikti tinkamai, sąžiningai, veikiant išimtinai kliento interesais. Todėl teismas klaidingai sprendime nurodo, kad ieškovė galėjo ir (ar) turėjo antrinę teisinę pagalbą kaltinamajam teikti nesusipažinusi su baudžiamąja byla ar susipažinusi tik su jos dalimi ir taip taupyti valstybės lėšas, taip pat derinti poziciją su kitais kaltinamojo pasirinktais advokatais. Ieškovė negalėjo nesusipažinti su byla (ar jos dalimi), nevykti į posėdžius, nes būtent dėl to ir buvo paskirta valstybės atstovauti kaltinamajam, siekiant nekliudomo, operatyvaus ir sąžiningo baudžiamojo proceso. Trečiasis asmuo nemano, kad yra galimas tinkamas atstovavimas kaltinamajam baudžiamojoje byloje, nesusipažinus su byla, nevykstant į posėdžius ar išimtinai pasikliaunant kitų atstovų (advokatų) pozicija. Net jeigu ieškovė kurį laiką buvo tik papildoma advokatė, ji negalėjo vykti į posėdžius neperskaičiusi visų bylos tomų ar nepasiruošusi, nes tai būtų ne tik kad neetiškas, bet ir prieštaraujantis advokato paskirčiai elgesys. Trečiasis asmuo taip pat nurodo, kad priešingai nei sprendime konstatavo teismas, nuo 2013-05-14 kaltinamajam Darbo partijai baudžiamojoje byloje ieškovė atstovavo viena, nes kaltinamasis atsisakė samdomo advokato paslaugų. Vadinasi, ieškovė, siekdama tinkamai atstovauti kaltinamajam, turėjo pareigą susipažinti su didelės apimties byla, pasirengti teismo posėdžiams, vykti į juos bei paruošti baigiamąsias kalbas, o teismo sprendime išdėstyti argumentai, kad ieškovei, kaip papildomai advokatei, buvo sudarytos lengvesnės sąlygos būti gynėja, yra nepagrįsti ir nelogiški. Ieškovės sugaištas laikas, teikiant antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, net 44,5 karto viršijo nustatytą laiką, reglamentuotą Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69. Nors Konstitucinis Teismas 2015-07-09 nutarimu konstatavo, kad nurodytų taisyklių (2006-05-02 redakcija) 7 punktas (2008-12-30 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dydžiu, neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, vis dėl to, nei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, nei taisyklėse nėra numatyta tokio atvejo kaip šis, kai advokatas paskiriamas teikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kuri yra rezonansinė, ypač didžiulės apimties ir kai akivaizdu, kad teisinės pagalbos teikimas ženkliai viršys taisyklėse nustatytą valandų skaičių. Taisyklių 7 punkte numatyta atlyginimo tvarka advokatui, jeigu sugaištas laikas teikiant antrinę teisinę pagalbą viršija 1,5 karto, šiuo atveju sugaištas valandų skaičius viršija net 44,5 karto. Ieškovė ne tik kad negalėjo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, bet ir negalėjo neiti į posėdžius ar nesusipažinti su byla, ko pasėkoje ji sugaišo 311 val. 30 min. Ieškovė buvo priversta visą savo darbo laiką skirti antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamojoje byloje, dėl to nukentėjo jos pragyvenimui skirtos pajamos, ji negalėjo užsiimti privačia advokato praktika, gauti užmokestį už teisines paslaugas iš kitų klientų, nors su Vilniaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra sudariusi sutartį teikti antrinę teisinė pagalbą prireikus, o ne pastoviai. Ieškovė, nors ir laisva valia sudarė šią sutartį, tačiau ją sudarydama, negalėjo keisti sutarties sąlygų, sutartį pasirašė prisijungimo būdu, taip pat ieškovė negalėjo numatyti, kad jai bus paskirta teikti antrinę teisinę pagalbą ypač didelės apimties byloje ir kad už tai nebus tinkamai atlygintina. Ieškovė ir tarnyba antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį sudarė 2009-01-27. 2009 m. ieškovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kokio sudėtingumo bylose ji bus skiriama teikti antrinę teisinę pagalbą. Be to, nei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, nei pačioje sutartyje, nei kitame teisės akte nėra numatyta ieškovės teisė (įvertinus bylos sudėtingumą, apimtis, specifiškumą) atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus, trečiasis asmuo mano, kad vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovės ieškinys turi būti patenkintas. Trečiasis asmuo taip pat nurodo, kad ieškovė įrodė, jog dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių (dėl rezonansinės ir ypač didelės apimties bylos), ji teikdama antrinę teisinę pagalbą kaltinamajam baudžiamojoje byloje 44,5 kartų viršijo Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse nustatyta bylos stadijai laiką, dėl to paslaugų kainą didinti buvo neišvengiama. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.720 straipsnio 2 dalies, taip pat pažeidė CPK 178, 185 straipsniuose numatytas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, netyrė ir nevertino ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų visumos, netenkino ieškovės prašymo išreikalauti iš Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos posėdžių protokolus nuo 2012-02-09 iki 2013-07-12, kurie padėtų ieškovei įrodinėti jos nurodytas aplinkybes. (t. II, b.l. 21-26).
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės V. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2009-01-27 tarp ieškovės V. B. (anksčiau Mikutavičienės) ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo sudaryta antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartis Nr. (3.4.)-PS-22-09 (t. I, b.l. 13-18). Šia sutartimi tarnyba pavedė, o ieškovė, kaip advokatė, įsipareigojo pagal tarnybos sprendimus prireikus teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamosios ir civilinės teisės srityse (sutarties 1.1. punktas). Šia sutartimi taip pat buvo numatyta ieškovės teisė už prireikus teikiamą antrinę teisinę pagalbą gauti Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį (sutarties 2.1. punktas). Vilniaus apygardos teismas 2012-02-21 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-495/2012 paskyrė ieškovę, kaip advokatę, atstovauti kaltinamajam juridiniam asmeniui Darbo partijai ir šias pareigas ieškovė atliko iki 2013-07-12 nuosprendžio priėmimo (t. I, b.l. 20-25). 2013-09-05 ir 2013-09-10 ieškovė pateikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymus išmokėti jai užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nurodytoje baudžiamojoje byloje (t. I, b.l. 26-37). Prašymuose ieškovė nurodė, kad baudžiamojoje byloje ji dirbo iš viso 311 val. 30 min., susipažino su bylos medžiaga, ruošėsi teismo posėdžiams, juose dalyvavo ir atliko kitus procesinius veiksmus. Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes ir baudžiamosios bylos specifiką, ieškovė prašė tarnybos išmokėti jai 12.460,00 Lt užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nurodytoje baudžiamojoje byloje. 2013-10-21 raštu tarnyba atsakė, kad ieškovės prašymus tenkins tik iš dalies ir išmokės jai 3.520,00 Lt užmokestį, kadangi Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 patvirtintos Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės riboja advokatams mokamo papildomo užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą maksimalius dydžius (t. I, b.l. 38-39). Ieškovė, nesutikdama su tokiu sprendimu, 2014-01-07 kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriuo teismo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos visą jai priklausantį 12.460,00 Lt užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nurodytoje baudžiamojoje byloje (t. I, b.l. 7-12). Pirmosios instancijos teismas 2015-09-18 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė (t. I, b.l. 162-169).
Ieškovė apeliaciniame skunde, ginčydama tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, jog teismas neįvertino jos suteiktos antrinės teisinės pagalbos atstovaujant kaltinamąjį juridinį asmenį Darbo partiją nurodytoje baudžiamojoje byloje išskirtinių aplinkybių, t. y. kad ieškovė, teikdama antrinę teisinę pagalbą šioje byloje, sugaišo net 311 val. 30 min., kad baudžiamoji byla buvo didžiulės apimties, ieškovei reikėjo su ja susipažinti, ilgai ruoštis tinkamai ginti atstovaujamo kaltinamojo interesus, dalyvauti teismo posėdžiuose ir atlikti kitus procesinius veiksmus, dėl ko teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą atmesti ieškovės ieškinį (t. I, b.l. 1-4).
Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Iš tiesų byloje nėra duomenų, kurie paneigtų ieškovės teiginius dėl jos sugaišto laiko teikiant antrinę teisinę pagalbą, kuomet ieškovė atstovavo kaltinamąjį juridinį asmenį Darbo partiją nurodytoje baudžiamojoje byloje. Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad ieškovė, 2009-01-27 su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sudarydama antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį Nr. (3.4.)-PS-22-09, laisva valia įsipareigojo pagal tarnybos sprendimus prireikus teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamosios teisės srityje ir sutiko, kad už šią pagalbą jai bus mokamas Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestis. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje taikė Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 2008-12-30 redakciją. Šios redakcijos taisyklių 5 punkte buvo nustatyta, kad advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, užmokestis mokamas pagal šiose taisyklėse nustatytus dydžius už antrinės teisinės pagalbos teikimą vienoje bylos stadijoje arba antrinės teisinės pagalbos teikimą atskiruose procesiniuose veiksmuose, jeigu šie procesiniai veiksmai nurodyti taisyklėse, ir už išvados teikimą. Taisyklių 6 punkte buvo nustatyta, kad šiose taisyklėse vienos advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydis prilyginamas 0,05 MMA. Tuo tarpu taisyklių 7 punkte buvo nustatyta, kad jeigu advokato teikiamos antrinės teisinės pagalbos faktiškai sugaištas laikas pusantro karto viršija šiose taisyklėse nustatytą bylos stadijai (procesiniam veiksmui) laiką, advokatas turi teisę kreiptis į tarnybą su prašymu priimti sprendimą dėl papildomo užmokesčio. Prašymą skirti papildomą užmokestį advokatas turi pagrįsti. Tarnyba, išnagrinėjusi advokato prašymą, gali priimti sprendimą dėl papildomo užmokesčio skyrimo. Už kiekvieną papildomą suteiktos antrinės teisinės pagalbos valandą advokatui skiriamas papildomas 0,05 MMA užmokestis. Papildomas užmokestis bylos stadijoje negali viršyti 4 MMA.
Konstitucinis teismas, pirmosios instancijos teismo kreipimosi šioje byloje pagrindu (t. I, b.l. 121-122), sprendė klausimą, ar nurodytas teisinis reglamentavimas, kuriuo papildomas užmokestis už advokato suteiktą antrinę teisinę pagalbą ribojamas 4 MMA dydžiu, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, 29 straipsnį, 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio stabilumo principus. Konstitucinis teismas 2015-07-09 nutarimu Nr. KT20-N13/2015 pripažino, kad Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006-05-02 redakcija) 7 punktas (2008-12-30 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad papildomas užmokestis bylos stadijoje ribojamas 4 MMA dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo atveju Konstitucinis teismas išaiškino, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžius buvo pavesta nustatyti Vyriausybei. Įstatyme buvo įtvirtinti reikalavimai, kuriais turėjo būti vadovaujamasi nustatant šio užmokesčio dydžius, inter alia reikalavimas užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos, skirtos valstybės garantuojamai teisinei pagalbai, būtų naudojamos efektyviai ir ekonomiškai. Įstatyme taip pat buvo įtvirtintas reikalavimas advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, už kiekvieną bylą mokamo užmokesčio dydį nustatyti atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (bylos kategoriją, nagrinėjimo stadiją ir pan.). Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydis buvo diferencijuotas pagal atitinkamus bylą (procesą), kurioje (kuriame) ši teisinė pagalba teikiama, apibūdinančius kriterijus: nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltės formą baudžiamosiose bylose (12 punktas), bylų kategoriją ir teiseną civilinėse bylose (23 punktas), taip pat proceso stadiją baudžiamosiose, civilinėse, administracinėse bylose (12, 23, 27 punktai). Taigi Vyriausybė, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus ir nustatydama advokatų, prireikus teikiančių antrinę teisinę pagalbą, užmokesčio sistemą, atsižvelgė į tai, kad už teisinę pagalbą skirtingo sudėtingumo bylose, taigi ir už skirtingą advokato darbo krūvį, būtų apmokama skirtingai. Tuo pačiu Konstitucinis teismas pabrėžė, kad konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, inter alia advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones. Konstitucinis teismas pabrėžė ir tai, kad advokatai, prisiimdami įsipareigojimą teikti viešosiomis lėšomis finansuojamą teisinę pagalbą, pagal savarankiškos profesinės teisinės pagalbos teikimo veiklos esmę ir valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančio įstatymo paskirtį traktuotini kaip atitinkamai saistomi iš savo profesijos specifikos kylančios priedermės neatmesti papildomų sąnaudų ir išlaidų rizikos dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui ir ją įvertinti, laikytis aukštų savo profesinės veiklos standartų, inter alia rinktis tokius teisėtus gynybos būdus ir priemones, kurie kuo labiau atitiktų tinkamo, inter alia greito, ekonomiško, sąžiningo, teisinio proceso reikalavimus. Todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjai, sutikę ją teikti pagal laisva valia sudaromą sutartį, negali būti traktuojami kaip įgiję teisėtą lūkestį, kad dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui visos jų patirtos su viešosios paslaugos teikimu susijusios darbo sąnaudos bus papildomai atlygintos valstybės biudžeto lėšomis. Šiuo atveju Konstitucinis teismas neturėjo pagrindo manyti, jog pagal visuminį Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse (2006-05-02 redakcija), inter alia jų 7 punkte (2008-12-30 redakcija), nustatytą teisinį reguliavimą advokatui skiriamo papildomo užmokesčio maksimalaus dydžio susiejimas su 4 MMA būtų buvęs akivaizdžiai neproporcingas. Taisyklių 7 punkte nustatytas papildomo užmokesčio už antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištą laiką, viršijantį nustatytąjį taisyklėse, susiejimas su maksimaliu tokio užmokesčio dydžiu vertintinas kaip objektyviai pateisinamas, inter alia atsakingo valdymo požiūriu, neiškreipiantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, proporcingumo reikalavimų ir teisėtų lūkesčių paisymo imperatyvo, nepaneigiantis iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančios teisės reikalauti, kad asmeniui būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas).
Teisėjų kolegija, esant aukščiau nurodytoms faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, daro išvadą, kad ieškovės ieškinys dėl viso užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteisimo pirmosios instancijos teismo negalėjo būti tenkinamas, tuo tarpu ieškovės nurodomi apeliacinio skundo argumentai apie jos suteiktos antrinės teisinės pagalbos išskirtines aplinkybes, nors ir nepaneigtas šioje byloje, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos bylos baigčiai, kadangi šiuo atveju privalu vadovautis imperatyviu teisiniu reglamentavimu.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, sumokėdama 3.520,00 Lt dalį ieškovei priklausančio užmokesčio, įvykdė dalį ieškinio reikalavimo (28,25 proc.), todėl iš atsakovo ieškovei turėtų būti priteista proporcingai 30,60 Eur (105,65 Lt) bylinėjimosi išlaidų ir 4,25 Eur (14,67 Lt) palūkanų už delsimą sumokėti atsakovo pripažintą 3.520,00 Lt užmokesčio dalį. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas visada pripažino ir neginčijo ieškovės teisės gauti nurodytą užmokesčio dalį, tačiau ieškovė kreipėsi į teismą dėl gerokai didesnio užmokesčio priteisimo ir nereikalavo sumokėti atsakovo jo neginčijamos užmokesčio dalies. Todėl atsakovo veiksmai, kuomet jis sumokėjo ieškovei neginčijamą užmokesčio dalį po šios bylos inicijavimo, negali būti laikomi daliniu ieškinio pripažinimu ir nulemti atsakovo pareigos atlyginti dalį ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ieškovė pareikštu ieškiniu neprašė teismo priteisti jai palūkanų už delsimą atsiskaityti, o prašė priteisti procesines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnis). Kadangi ieškinys buvo atmestas visa apimtimi, teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovei ieškiniu prašytų procesinių palūkanų.
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovams iš ieškovės priteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis), tačiau atsakovai tokio prašymo ir jo pagrindimo nepateikė.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-18 sprendimą palikti nepakeistą.