Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas S. K. skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Institucija) 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (l5/6-13)12PR-86 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui S. K." (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Instituciją jo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

Pareiškėjo manymu, Sprendimas priimtas pakankamai neištyrus visų faktinių aplinkybių, neteisingai taikyti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau – ir Įstatymas) 86, 87 ir 130 straipsniai, pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad S. K. veikla „Uralo darbo komitete" bei organizuotos akcijos Jekaterinburgo mieste nebuvo nukreiptos prieš valstybės valdžios politiką ir dėl jų jis nepatyrė jokių apribojimų, kadangi apklausų metu nurodė, jog „Uralo darbo komiteto" tikslas - ginti darbuotojų teises, organizuoti streikus ir kitaip gerinti samdomų darbuotojų padėtį bei užtikrinti jų socialinę apsaugą, tuo tarpu valdžios politika tais metais buvo nukreipta į staigų perėjimą prie rinkos ekonomikos, radikaliai liberalizuojant darbo santykius bei smarkiai mažinant socialines garantijas. Priėjo prie išvados, kad jo veikla minėtame komitete buvo priešinga to meto Rusijos valdžios vykdomai politikai ir dėl to jis galėjo pagrįstai tikėtis valstybės institucijų bei pareigūnų priešiškumo, kuris pasireiškė 1990 m., kai, norėdamas įregistruoti neįgaliųjų organizaciją, susidūrė su nepagrįstu administracijos tarnautojų vilkinimu, o, pabandęs prieš tai atvirai protestuoti, buvo milicijos pareigūnų sulaikytas ir nuvežtas į psichiatrijos ligoninę. Konstatavo, kad dėl savo veiklos, prieštaraujančios oficialiai valdžios politikai, bei atviro protesto prieš valstybės institucijų veiksmus jis patyrė teisėsaugos pareigūnų diskriminacinius veiksmus ir savo teisių bei laisvių ribojimą.

Pabrėžė, jog Institucija nepagrįstai teigia, kad 1998 m. prieš jį įvykdytas užpuolimas nesusijęs su jo politine veikla. Paaiškino, jog jis, išgąsdintas užpuolimo, nenorėjo spaudai atskleisti visų savo įtarimų, kad panašūs įvykiai nepasikartotų. Be to, minėtas užpuolimas buvo įvykdytas iškart po politinės akcijos, nukreiptos prieš valdžią (kuomet jis protestavo prieš valdžios sprendimą apmokestinti studentų bendrabučius), ir tai atitinka žmogaus teisių organizacijų bei naujienų tarnybų pateikiamą bendrą informaciją apie smurtą prieš politinius oponentus ir susidorojimą su jais, siekiant riboti politinę opoziciją. Priėjo prie išvados, kad dėl prieš valdžią nukreiptos veiklos prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, o tai prilygsta persekiojimui. Atkreipė dėmesį, kad Institucijos 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje" (toliau - ir Pažyma) pateikiama informacija, jog Rusijos teisingumo sistemoje itin paplitusi korupcija, vykdomosios valdžios institucijos kišasi į teismų darbą, žmonių pasitikėjimas teismais yra žemas. Todėl jis, nepasitikėdamas teisingumo sistema, neskundė sulaikymo ir baudos. Paaiškino, kad dėl visų savo vykdytų politinių akcijų, kurias nurodė apklausų metu, jis tapo žinomas valdžios institucijoms kaip politinis oponentas. Tai, pareiškėjo manymu, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl valstybės kontroliuojamoje spaudoje atsisakoma publikuoti jo straipsnius psichologinėmis temomis. Priėjo prie išvados, kad dėl aktyviai reiškiamų politinių pažiūrų jo pagrindinės teisės ir laisvės buvo apribotos. Nurodė, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, jog bet kokią grėsmės egzistavimo kilmės valstybėje tikimybę paneigia aplinkybė, kad jis išvyko iš Čekijos nesulaukęs sprendimo dėl prieglobsčio ir nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo Vokietijoje. Paaiškino, kad iš Čekijos Respublikos išvyko dėl pernelyg užsitęsusios prieglobsčio procedūros ir iš karto po to padavė prieglobsčio prašymą Belgijoje, kur tikėjosi jį gauti greičiau, tačiau dėl paliktų svarbių dokumentų teko grįžti į Čekiją ir būtent tuo metu jis buvo sulaikytas ir deportuotas į Rusiją. Vokietijoje jį sulaikiusiems pareigūnams bandė paaiškinti, kad yra prieglobsčio prašytojas Belgijoje, tačiau jie į tai neatsižvelgė ir jį deportavo. Konstatavo, kad sprendimo dėl prieglobsčio Čekijoje jis nesulaukė tik dėl procedūros vilkinimo, o į kilmės valstybę buvo grąžintas ne savo noru. Pažymėjo, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam negrėstų persekiojimas. Atkreipė dėmesį, kad Pažymoje, kuria remiantis priimtas sprendimas, nėra jokios informacijos apie politinių oponentų persekiojimą ir netiriama, ar nutraukus aktyvią politinę veiklą persekiojimas nesikartoja. Priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo teigti, jog grįžus į Rusijos Federaciją, jam nekiltų jokia persekiojimo grėsmė už anksčiau vykdytą politinę veiklą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 9-11) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2009 m. balandžio 2 d. apklausos metu nurodė organizacijoje „Uralo darbo komitetas" neužsiėmęs labai aktyvia veikla, teigė, kad jis dalindavo skrajutes, kontaktuodavo su kitais streikų komitetų nariais, agituodavo žmones, be to, šios apklausos metu nurodė, kad „Uralo darbo komiteto" veiklos politine nepavadintų, nes šios organizacijos nariai tiesiog padėdavo samdomiems darbuotojams. Taip pat pareiškėjas apklausų metu ne kartą minėjo, jog paprasti darbuotojai dažnai jo nesuprasdavo, nurodė, kad 1996 m. bandė tarpininkauti streikuojančių metro statybininkų ir jų darbdavių ginče, tačiau, pasak jo, darbuotojai nebuvo organizuoti ir jo pagalba nepasinaudojo. Pabrėžė, kad S. K. nepateikė jokių savo veikos minėtoje organizacijoje pavyzdžių, kurie patvirtintų jo demonstruotą prieštaravimą valdžios politikai. Anot pareiškėjo, „Uralo darbo komiteto" vadovu buvo T. B., kuris tuo metu taip pat buvo Valstybės saugumo komiteto (KGB) nariu. Priėjo prie išvados, kad minėtos organizacijos veikla negalėjo būti nukreipta prieš valdžios vykdomą politiką. Pažymėjo, kad S. K. 1991 m. įregistravo neįgaliųjų organizaciją ir dar iki 1993 m. buvo „Uralo darbo komiteto" nariu bei nurodė, kad veiklą minėtoje organizacijoje nutraukė savanoriškai. Pareiškėjo paaiškinimas, kad dėl prieš valdžią nukreiptos veiklos prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas ir tai, pasak jo, prilygsta persekiojimui, tačiau, išgąsdintas užpuolimo, jis nenorėjo spaudai atskleisti visų savo įtarimų, kad panašūs įvykiai nepasikartotų, todėl neigė ryšį tarp sumušimo ir politikos, atsakovui kėlė abejonių. Nesuprato, kodėl S. K., manydamas, kad buvo sumuštas dėl prieš valdžią nukreiptos savo veiklos, žurnalistei nurodė visai kitus įtariamuosius. Nurodė, kad Rusijos Federacijoje įgyvendinamos teismų sistemos reformos, matoma teigiamų poslinkių, todėl konstatavo, jog pareiškėjo bendro pobūdžio teiginys apie tai, kad jis nepasitiki kilmės valstybėje egzistuojančia teisingumo sistema, yra subjektyvus ir savaime neįrodo, kad jis negalėjo pasinaudoti teismine gynyba ar kad jo atžvilgiu buvo panaudotos diskriminacinės teisminės priemonės. Pažymėjo, kad pareiškėjas apklausų metų papasakojo tik apie dvi jo organizuotas politines akcijas: 1998 m. gegužės mėnesį vykusią akciją, ginančią studentų teisę į nemokamą gyvenimą bendrabutyje, bei 2005 m. balandžio mėnesio akciją, kritikuojančią valstybės valdžią. Pareiškėjas pripažino, kad jo rengiamos akcijos nesulaukė beveik jokio visuomenės palaikymo, be to, nors akcijos buvo nesankcionuotos, jos nebuvo nutrauktos, pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti su žurnalistais. Atsakovo manymu, aplinkybė, kad pareiškėjo darbai psichoanalizės tema nebuvo publikuojami, paaiškina tai, jog niekas į jį nežiūrėjo rimtai, kadangi jis nėra baigęs atitinkamų studijų, neturi padėjėjų, neatitinka įprasto mokslininko įvaizdžio. Pažymėjo, jog 2009 m. balandžio 2 d. apklausos metu S. K. nurodė, jog Čekijoje jam „nelabai patiko", todėl, nesulaukęs sprendimo dėl pateikto prieglobsčio prašymo, jis iš šios šalies išvyko. Be to, 2009 m. balandžio 17 d. apklausos metu teigė, kad Vokietijoje prieglobsčio neprašė, nes „iki to laiko jam visi atsakydavo neigiamai", todėl „jis įsižeidė". S. K. nurodė nenorėjęs gyventi Užsieniečių registracijos centre, nes nuo to būtų „nukentėjęs jo darbingumas", todėl 2008 m. į Lietuvą jis bandė patekti kitais būdais ir prieglobsčio neprašė. Pabrėžė, kad S. K. apklausų metu nurodė, jog jokiai politinei partijai ar organizacijai nepriklausė. Pažymėjo, kad iš valstybės valdžios atstovų pusės pareiškėjas nepatyrė jokių savo teisų pažeidimų ar laisvių ribojimų. Atkreipė dėmesį, kad S. K. 2009 m. balandžio 24 d. apklausos metu tvirtino, jog neketina užsiimti politika. Priėjo prie išvados, kad nėra priežasčių manyti, jog grėsmė jo žmogaus teisėms bei laisvėms kilmės valstybėje iškiltų ateityje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 24 d. sprendimu Sprendimą paliko nepakeistą ir skundą atmetė.

Teismas nurodė Įstatymo 66, 86 straipsnius ir konstatavo, jog Įstatymas numato tokius būtinus prašomam pabėgėlio statusui suteikti nustatytinus elementus: 1) prieglobsčio prašytojas jaučia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas ir yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų arba už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų; 2) persekiojimas grindžiamas rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu; 3) prieglobsčio prašytojas negali ar bijo naudotis savo pilietybės valstybės (neturint atitinkamuos užsienio valstybės pilietybės - nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės) gynyba arba negali ar bijo į ją grįžti; 4) nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas.

Nurodė Įstatymo 87, 80 straipsnius ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjo grįžimo atgal į savo kilmės valstybę atveju, jis būtų persekiojamas dėl Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pagrindų. Pabrėžė, kad Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė" reiškia, jog prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas.

Teismas nurodė vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. lV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 65, 66.1 punktus ir pažymėjo, kad persekiojimas arba persekiojimo grėsmė, kurie turi būti pripažinti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais. Vertinant, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui priskiria persekiojimo dalyvis.

Teismas konstatavo, kad, neneigiant pareiškėjo dalyvavimo profsąjungų srityje („Uralo darbo komitete"), tai nelaikytina politine veikla, nes ji buvo epizodiška, neaktuali dėl jos senumo. Be to, pareiškėjas neneigė dėl jos nebuvęs valdžios persekiojamas, jo sumušimo 1998 m. epizodas su jo politine veikla nesietinas. Pažymėjo, kad pareiškėjo sulaikymo fakto Kaliningrade taip pat nėra pagrindo vertinti kaip sulaikymo dėl politinių ar dėl kitokių, su pareiškėjo asmeniu susijusių motyvų, išvardintų Įstatyme bei Apraše. Priėjo prie išvados, kad pareiškėjo paskutinių metų kelionės po Europą ir grįžimas į Rusijos Federaciją įrodo, kad nėra jokių rimtų įtarimų, jog jis grįžęs į Rusijos Federaciją gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių pažiūrų, kad joje pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Nurodė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį ir priėjo prie išvados, kad skundžiamas aktas šio straipsnio reikalavimus atitinka.

III.

Pareiškėjas S. K. apeliaciniu skundu (b. l. 48-51) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – grąžinti jo bylą atsakovui nagrinėti iš naujo ir suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pažymėjo, kad nurodė priežastį – priklausymą menininkų socialinei grupei, dėl kurios jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas (1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso“ 1 str. 2 p. ir Įstatymo 86 str. 1 d.), tačiau nei Institucija, nei teismas šio pagrindo netyrė. Be to, teismas nenagrinėjo jo reikalavimo dėl psichologijos darbų ekspertizės ir nepriėmė jokio sprendimo. Nurodo, kad jo psichologijos veikaluose yra politinių išvadų dėl Rusijos žmonių mąstysenos. Šios išvados nesutampa su oficialia Kremliaus politika, todėl Rusijos valdžios organai trukdo publikuoti jo darbus. Pažymi, kad Institucija ir teismas ignoravo jo prašymo motyvą – politinę veiklą, kritiškus valdžiai pareiškimus, dėl kurių jis buvo žiauriai sumuštas. Teigia, kad teismas posėdžio metu atėmė iš jo teisę duoti žodinius paaiškinimus. Pabrėžia, kad patyrė persekiojimus ir grasinimus Lietuvos teritorijoje, tačiau dėl to kol kas neketina prašyti prieglobsčio.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59-61) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pabrėžia, kad tam, jog asmuo būtų pripažintas pabėgėliu pagal 1951 m. Ženevos konvenciją „Dėl pabėgėlių statuso“, turi būti įtvirtintos šios konvencijos 1 straipsnio A dalyje pateiktame pabėgėlio apibrėžime nurodytos sąlygos. Konstatuoja, kad pareiškėjo situacija neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų, nes, remiantis JAV departamento ataskaitoje pateikta informacija, esminiai žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai Rusijos Federacijoje yra nukreipti prieš aktyvius politinius oponentus bei valstybės valdžios politikai nepalankius žurnalistus, o menininkai nėra išskiriami kaip atskira persekiojimo rizikos grupė. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepriklauso jokiai politinei partijai ar organizacijai, taip pat neįrodė, jog dėl nepritarimo valstybės valdžios politikai iš valstybės valdžios atstovų pusės patyrė savo teisių pažeidimus ar laisvių ribojimus. Nurodo, jog pareiškėjas 2009 m. balandžio 24 d. apklausoje tvirtino, kad politika užsiimti neketina, Rusijoje jo psichologijos darbai nesulaukė dėmesio, nes niekas į jį rimtai nežiūrėjo, mokslininkai, sužinoję, kad jis neturi atitinkamo išsilavinimo, atsisakė su juo bendradarbiauti. Prieina prie išvados, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjui nepavyko publikuoti savo kūrybos, buvo nulemtos ne jo politinių pažiūrų, bet su jo asmeninėmis savybėmis susijusių priežasčių. Pažymi, kad kartu su prieglobsčio prašymu pareiškėjas pateikė L. G. straipsnį „Gyvybinis interesas“. Šiame straipsnyje rašoma apie nusikaltimą, kurio metu buvo sumuštas pareiškėjas, to priežastimi įvardijant galimą verslininkų nepasitenkinimą, o ne politinę S. K. veiklą. Nurodo, kad pareiškėjas kilmės valstybėje nepatyrė jokių persekiojimo veiksmų, kaip jie yra apibrėžti Aprašo 66.1 punkte. Atkreipia dėmesį, kad 2005 m. balandžio mėnesį pareiškėjo vykdyta akcija nebuvo nutraukta, jam nebuvo trukdoma bendrauti su žurnalistais, dalinti valdžią kritikuojančią medžiagą, jis nebuvo sulaikytas, nepatyrė kitokių savo teisių apribojimų. 2009 m. sausio mėnesio įvykio, kai pareiškėjui buvo paskirta minimali bauda už chuliganizmą, Institucija nevertina kaip persekiojimo. Pažymi, kad, esant realiai persekiojimo grėsmei, gyvenimo sąlygos saugiose trečiųjų šalių piliečiams valstybėse nebūtų esminis veiksnys, nulemiantis prieglobsčio prašytojo pasirinkimą grįžti į kilmės šalį.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis byloje Nr. A662-1380/2009).

Pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą iš esmės grindžia šiomis aplinkybėmis: buvo „Uralo darbo komiteto“ nariu ir kūrė streikų komitetus (1); dalyvavo visose (kur ginamos darbuotojų teisės) Jakaterinburgo miesto politinėse akcijose (2) ir 1998 m. buvo stipriai sumuštas, ką taip pat sieja su politine veikla (3).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra ta, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nurodyti šiose teisės normose, t. y. asmuo bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (86 straipsnio 1 dalis); ar jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu ir kt. (87 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė tokios baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą. Esminiai pareiškėjo argumentai yra susiję su jo veikla „Uralo darbo komitete“, su jo dalyvavimu politinėje veikloje ginant darbuotojų teises ir tai, kad jis 1998 metais buvo sumuštas. Prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo 2009-04-02 protokole užfiksuota, kad jis apjungdavo darbuotojus, ginant jų teises, kartą metuose aktyvistai susirinkdavo ir išsakydavo savo mintis. Pareiškėjas dalindavo skrajutes, susitikdavo su kitų streikų komitetų nariais, su jais susirašinėdavo bei agituodavo žmones, spręsdavo darbuotojų bendradarbiavimo klausimus. Anot pareiškėjo, minėtas komitetas darbuotojams duodavo patarimus, pavyzdžiui, kad administracijos darbuotojai atlyginimus gautų tik po to, kai jie bus išmokėti paprastiems darbuotojams, nes tada nebus atlyginimo išmokėjimo užlaikymo. Minėtame protokole S. K. teigia, jog šios organizacijos jis nepavadintų politine, nes jie tiesiog padėdavo žmonėms. Šie pareiškėjo teiginiai rodo, kad minėto komiteto veikla nebuvo politinio pobūdžio, o buvo nukreipta į tam tikrų darbuotojų teisių ir socialinių garantijų gynimą. Taigi atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog S. K. veikla minėtoje organizacijoje nebuvo nukreipta prieš valdžios vykdomą politiką, o pats prieglobsčio prašytojas dėl jos nepatyrė jokių savo teisių pažeidimų ar laisvių ribojimų.

S. K. teigia, jog aktyviai dalyvavo visose (kur ginamos darbuotojų teisės) Jakaterinburgo miesto politinėse akcijose. Byloje nėra jokios informacijos, patvirtinančios, kad už šią veiklą pareiškėjas būtų buvęs persekiojamas. Be to, pareiškėjas nurodo, jog 1998 m. iš kilmės valstybės buvo išvykęs, o į Jakterinburgą grįžo tik 2000 metais. Grižęs prekiavo laikraščiais autobusuose ir troleibusuose, tačiau kartais išeidavo į gatvę nešdamas plakatus arba organizuodavo kitas akcijas nukreiptas į žiniasklaidą. Bylos duomenimis, pareiškėjas dėl šios veiklos jokios prievartos iš valdžios institucijų pusės nepatyrė.

Pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio pažymėjo, kad dėl savo politinės veiklos 1998 m. buvo stipriai sumuštas. Šią aplinkybę S. K. grindžia vien tik informacija, pateikta laikraštyje. Visų pirma, jau pats pareiškėjas duodamas interviu patvirtino, kad tai kas atsitiko, su jo politine veikla neturi nieko bendro. Antra, iš straipsnio matyti, kad pareiškėjo sužalojimas siejamas su įsteigta neįgaliųjų asociacija, jos valdymu bei vykdyta ūkine-komercine veikla. Taigi ši prieglobsčio prašytojo nurodyta aplinkybė negali būti siejama su jo politine veikla ir būti laikoma prieglobsčio suteikimo pagrindu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies prasme. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos savo sprendime aptardamas šią pareiškėjo nurodytą prieglobsčio suteikimo pagrindą pagrįstai jį susiejo su ekonominiais interesais.

Persekiojimo realumo fakto kilmės valstybėje nepatvirtina ir pareiškėjo 2009 m. balandžio 17 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole pateikta aplinkybė – tariami Jakaterinburgo miesto dūmos valstybės tarnautojo grasinimai. S. K. detaliai negalėjo papasakoti visų aplinkybių, t. y. nurodyti jam grasinusio valstybės tarnautojo pavardę, jam skambinusios žurnalistės pavardę ir televizijos kompanijos, kurioje ji dirba, pavadinimą bei kai kurie pateikti paaiškinimai yra prieštaringi (vienu atveju teigia, jog jam darbus publikuoti trukdė Federalinė saugumo tarnyba, o kitu atveju – į jį nebuvo žiūrima rimtai, kadangi jis nėra baigęs atitinkamų studijų, neatitinka įprasto mokslininko įvaizdžio) ir pan. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog jo sulaikymo fakto Kaliningrade nėra jokio pagrindo vertinti kaip sulaikymą dėl politinių ar dėl kitokių, su pareiškėjo asmeniu, susijusių motyvų.

Pareiškėjas nepateikė objektyvios informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad į kilmės šalį jis nenori grįžti ne dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam ar kankinamam, tačiau dėl kitų motyvų. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai (b. l. 34–42), ir kiti byloje esantys įrodymai: 2009 m. vasario 2 d. prašymas dėl prieglobsčio suteikimo (Prieglobsčio byla, b. l. 6), 2009 m. vasario 2 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas (Prieglobsčio byla, b. l. 45–50) ir kita. Anksčiau paminėtos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ar 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje pateikti įrodymai neleidžia spręsti ir apie Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą buvimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo paskutinių metų kelionės po Europą ir grįžimas į Rusijos Federaciją įrodo, kad nėra jokių rimtų įtarimų, jog jam grižus į Rusijos Federaciją gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių pažiūrų ir nėra jokio pagrindo manyti, kad bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Apeliaciniame skunde S. K. teigia, kad tiek teismas, tiek atsakovas netyrė aplinkybės, t. y. jo priklausymo menininkų socialinei grupei bei teismas nenagrinėjo jo oficialiai pareikšto reikalavimo dėl jo psichologinių darbų ekspertizės. Visų pirma, pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir skunde pirmosios instancijos teismui tokių prieglobsčio suteikimo motyvų bei prašymo skirti jo psichologinių darbų ekspertizę nepareiškė (2007 m. liepos 24 d. pareiškimą pateikė jau išnagrinėjus bylą iš esmės). Antra, S. K. kelia jo darbų mokslinės vertės ir naujumo klausimą, kas šiai bylai nėra reikšminga. Trečia, atsakovui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui tiriant jo persekiojimo kilmės valstybėje faktą, ši aplinkybė įvairiais aspektais išsamiai išnagrinėta ir persekiojimo faktas nenustatytas.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai ignoravo dar vieną motyvą – jo politinę veiklą, raštiškus valdžiai pareiškimus, dėl ko jis buvo žiauriai sumuštas. Pažymėtina, kad tiek atsakovo, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose šis argumentas yra išsamiai aptartas. S. K. apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas posėdžio metu visiškai neteisėtai ir nepagrįstai atėmė iš jo teisę duoti žodinius paaiškinimus. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, pareiškėjui buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus bei pasisakyti teisminiuose ginčuose, todėl šią teisę jis realizavo be jokių apribojimų. Remiantis išdėstytu, minėti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos valdžios institucijų persekiojimo nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas jo nenagrinėja ir plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.