- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-11
- Bylos Nr.
- P-45-602/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-66-3-00074-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Vienintelė instancija
- Rezultatas
- Atsisakyti atnaujinti procesą.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Seimo nario Valiaus Ąžuolo
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pareiškėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1-415/2022 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Valiaus Ąžuolo pareiškimą dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1-420 patvirtinto Savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos reikalavimų darbuotojų kvalifikacijai, šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo ir periodiškumo tvarkos aprašo (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1-489 redakcija) 17 punkto ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-359 patvirtinto Asmenų, priimamų į savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų pareigas, ir savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų fizinio parengtumo reikalavimų ir šių asmenų atitikties fizinio parengtumo reikalavimams tikrinimo tvarkos aprašo (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo Nr. 1-493 redakcija) 9 punkto teisėtumo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Valius Ąžuolas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino, prašydamas ištirti, ar: 1) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 120 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁶ straipsnio 2 daliai neprieštarauja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1-420 patvirtinto Savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos reikalavimų darbuotojų kvalifikacijai, šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo ir periodiškumo tvarkos aprašo (toliau – ir Kvalifikacijos aprašas) (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1-489 redakcija) 17 punkto nuostata ,,SPT darbuotojų teorines žinias ir praktinius įgūdžius tikrina įstaigos vadovas kartu su pakviestu VPGT atstovu (toliau – tikrinantieji asmenys). VPGT atstovą deleguoja departamento teritorinis struktūrinis padalinys“; 2) Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁵ straipsnio 9 daliai neprieštarauja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-359 patvirtinto Asmenų, priimamų į savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų pareigas, ir savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų fizinio parengtumo reikalavimų ir šių asmenų atitikties fizinio parengtumo reikalavimams tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Fizinio parengtumo aprašas) (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo Nr. 1-493 redakcija) 9 punkto nuostatos ,,Į SPT komisijos sudėtį turi būti įtraukti valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau – VPGT) atstovai, kuriuos deleguoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – departamentas) teritoriniai struktūriniai padaliniai“, ,,Tikrinant SPT testuojamų asmenų fizinį parengtumą turi dalyvauti ne mažiau kaip du komisijos nariai, vienas iš jų turi būti VPGT atstovas“. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas pareiškimą grindė tokiais argumentais:
2.1. Kvalifikacijos aprašo ir Fizinio parengtumo aprašo ginčijamos nuostatos naujai nustatė privalomą valstybės atstovo dalyvavimą savivaldybių įstaigų veikloje, t. y. Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau – ir VPGT) atstovo privalomą dalyvavimą savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms atliekant išskirtinai joms įstatymu pavestas funkcijas organizuoti ir tikrinti savivaldybės įstaigos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą ir fizinį parengtumą. VPGT jokiu įstatymu ar kitu teisės aktu nėra pavesta tikrinti į savivaldybių priešgaisrinių tarnybų darbuotojų pareigas priimamų asmenų ir savivaldybių priešgaisrinių tarnybų darbuotojų fizinio parengtumo atitiktį fizinio parengtumo reikalavimams ar organizuoti savivaldybės priešgaisrinės tarnybos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą.
2.2. Priešgaisrinės saugos įstatymas savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms yra pavedęs visiškai savarankiškai tikrinti savo darbuotojų ir pretendentų jais tapti fizinį parengtumą ir jame nenumatyti VPGT įgaliojimai tikrinti savivaldybių priešgaisrinių tarnybų asmenų fizinį parengtumą ar bet kokia kitokia forma dalyvauti šiame tikrinime. Ši funkcija pavesta išimtinai pačiai savivaldybės priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai ir Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁵ straipsnio 10 dalyje yra nustatyta, jog VPGT tikrina tik savo pačios darbuotojų ir pretendentų fizinio parengtumo atitiktį fizinio parengtumo reikalavimams. Fizinio parengtumo aprašo 9 punkte yra įtvirtintas privalomas VPGT atstovo dalyvavimas savivaldybių priešgaisrinių tarnybų asmenų fizinio parengtumo tikrinime, taip pažeidžiant Priešgaisrinės saugos įstatymo 185 straipsnio 9 dalį – pagal Fizinio parengtumo aprašą savivaldybių priešgaisrinės tarnybos neturi teisės pačios savarankiškai, be valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos dalyvavimo, tikrinti savivaldybių priešgaisrinių tarnybų testuojamų asmenų fizinio parengtumo.
2.3. Pagal Kvalifikacijos aprašo 17 punktą savivaldybių priešgaisrinių tarnybų darbuotojų kvalifikacijos (teorinių žinių ir praktinių įgūdžių) tikrinimą pavesta atlikti savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vadovui tik kartu su pakviestu valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovu, kurį deleguoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas). Esant tokiam reglamentavimui, savivaldybių priešgaisrinės tarnybos negali savarankiškai organizuoti ir atlikti savo pačių darbuotojų kvalifikacijos tikrinimo, nes pagal Kvalifikacijos aprašo 17 punktą kvalifikacijos tikrinimas negali vykti be VPGT atstovo.
2.4. Atitikties kvalifikacijos reikalavimams tikrinimas yra sudedamoji darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo proceso dalis. Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁶ straipsnio 2 dalimi savivaldybės priešgaisrinės tarnybos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą pavesta organizuoti išskirtinai pačiai savivaldybės priešgaisrinei tarnybai, įstatymas nepavedė VPGT organizuoti savivaldybių priešgaisrinių tarnybų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo, tikrinti šių asmenų kvalifikaciją ar kitokiu būdu dalyvauti šiame savivaldybių priešgaisrinių tarnybų atliekamame jų pačių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo procese. Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁶ straipsnio 2 dalimi valstybinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai aiškiai ir nedviprasmiškai pavesta organizuoti tik pačios VPGT (o ne savivaldybių) darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą. Taigi, Kvalifikacijos aprašo 17 punkto aptartos nuostatos prieštarauja Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁶ straipsnio 2 daliai.
2.5. Tiriamos Fizinio parengtumo aprašo 9 punkto ir Kvalifikacijos aprašo 17 punkto nuostatos varžo, apriboja savivaldybių įgaliojimus bei teises, savivaldybių laisvę ir savarankiškumą, taip pažeidžiant Konstitucijos 119 ir 120 straipsnius, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punktą, 52 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 3 dalį. Dėl tiriamo teisinio reguliavimo savivaldybių priešgaisrinės tarnybos negali vertinimo proceso organizuoti ir atlikti savarankiškai, taip yra suvaržoma ir apribojama ši įstatymu pavesta savivaldybės įstaigos funkcija bei teisė veikti savarankiškai.
2.6. Pagal Priešgaisrinės saugos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį savivaldybės priešgaisrinė tarnyba yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra savivaldybė, arba viešoji įstaiga, kurios savininkė ar viena iš dalininkių yra savivaldybės taryba. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžta savivaldybės sąvoka, Konstitucijos laiduota savivaldos teisė įgyvendinama per nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Taigi, savivaldybės priešgaisrinė tarnyba yra savivaldybės įstaiga, per kurią yra įgyvendinama Konstitucijos laiduota savivaldos teisė. Dėl to savivaldybių priešgaisrinių tarnybų veiklai yra taikomi ir ši veikla yra užtikrinama bei garantuojama konstituciniais vietos savivaldos, savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo principais bei draudimais valstybinio administravimo subjektams varžyti ar riboti savivaldybės įstaigų įgaliojimus ir teises. Savivaldybių priešgaisrinės tarnybos, būdamos savivaldybių įstaigomis, yra atskaitingos ir pavaldžios ne valstybinio administravimo subjektams, o savivaldybių taryboms.
2.7. VPGT yra valstybės institucija, valstybinio administravimo subjektas ir jai draudžiama varžyti ar riboti savivaldybių priešgaisrinių tarnybų įgaliojimus ir teises, jei tai nėra specialiai pavesta įstatymais. Savivaldybių priešgaisrinės tarnybos nėra pavaldžios VPGT, jai įstatymais nepavesta atlikti savivaldybių priešgaisrinių tarnybų darbuotojų fizinio parengtumo ar kvalifikacijos tikrinimo, tobulinimo organizavimą. Ši funkcija pavesta išskirtinai savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms, todėl Fizinio parengtumo aprašu bei Kvalifikacijos aprašu numatytas valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovų privalomas dalyvavimas savivaldybių priešgaisrinių tarnybų atliekamame savo darbuotojų fizinio parengtumo tikrinime ir kvalifikacijos tobulinimo organizavime (per privalomą valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovo delegavimą ir dalyvavimą šiose procedūrose, sudaromų komisijų veikloje, kaip buvo pirmiau detaliai aptarta) vertintinas kaip minėtųjų vietos savivaldos principų ir draudimų pažeidimas.
2.8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs, kad nei įstatymais, nei Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiais teisės aktais negalima paneigti konstitucinės nuostatos, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai netgi ir tuo atveju, kuomet vykdo valstybės perduotas funkcijas, tačiau dėl tiriamo reguliavimo savivaldybės įstaigos veikla ir įstatymais savivaldybei pavestos funkcijos vykdymas tampa priklausomi nuo valstybės atstovo dalyvavimo, tuo įtvirtinamas savivaldybės įstaigos pavaldumas valstybės institucijai.
2.9. Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime pažymėjo, jog pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad, įstatymu nustačius tam tikras savivaldybių funkcijas, savivaldybių institucijos ir (arba) pareigūnai, per kuriuos šios funkcijos turi būti įgyvendinamos, neturėtų atitinkamos kompetencijos (įgaliojimų). Priešingu atveju tektų konstatuoti, kad savivaldybėms įstatymu buvo perduotos tokios funkcijos, kokių jos nepajėgia atlikti. Pagal Fizinio parengtumo aprašą ir Kvalifikacijos aprašą savivaldybių priešgaisrinės tarnybos neturi teisės pačios savarankiškai, be valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos dalyvavimo, tikrinti savivaldybių priešgaisrinių tarnybų testuojamų asmenų fizinio parengtumo ir kvalifikacijos, nors Priešgaisrinės saugos įstatymu joms tai pavesta. Remiantis pateiktu Konstitucinio Teismo išaiškinimu išeina, kad Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁵ straipsnio 9 dalimi ir 18⁶ straipsnio 2 dalimi savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms buvo savarankiškai pavesta atlikti tokias funkcijas, kurių jos pačios savarankiškai atlikti negali. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją tokia situacija negalima.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą ir pareiškimu skundžiamą norminį teisinį reglamentavimą pripažinti teisėtu.
4. Departamentas atsiliepime nurodė tokius argumentus:
4.1. Priešgaisrinės saugos įstatymo 16 straipsnis priešgaisrinės saugos funkcijai vykdyti nustato vieningas priešgaisrines gelbėjimo pajėgas, kurias sudaro valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, savivaldybių priešgaisrinės tarnybos, žinybinės priešgaisrinės pajėgos ir savanoriškos ugniagesių organizacijos. Šioms pajėgoms yra priskiriami uždaviniai ir funkcijos. Priešgaisrinės saugos įstatymo 7 straipsnis Departamentą, be kita ko, įpareigoja pagal kompetenciją rengti ir priimti priešgaisrinę saugą reglamentuojančius teisės aktus (1 d. 3 p.); vidaus reikalų ministrui pavedus (įgaliojus) prižiūrėti, kaip atliekama valstybės perduota savivaldybėms priešgaisrinės saugos funkcija, kaip vykdomi savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus nustatyti jų veiklos kokybiniai ir (ar) kiekybiniai rodikliai (1 d. 13 p.).
4.2. Priešgaisrinės saugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 13 punktas Departamentą įpareigoja vidaus reikalų ministrui pavedus (įgaliojus) prižiūrėti, kaip atliekama valstybės perduota savivaldybėms priešgaisrinės saugos funkcija, kaip vykdomi savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto Departamento direktoriaus nustatyti jų veiklos kokybiniai ir(ar)kiekybiniai rodikliai. Toks pavedimas įtvirtintas vidaus reikalų ministro 2015 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 1V-246 2 punkte, kuriuo ministras pavedė Departamentui prižiūrėti, kaip atliekama valstybės perduota savivaldybėms priešgaisrinės saugos funkcija ir kaip vykdomi savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms nustatyti veiklos kokybiniai ir (ar) kiekybiniai rodikliai. Šio vidaus reikalų ministro įsakymo 1 punktu Departamentas taip pat yra įgaliotas nustatyti savivaldybių priešgaisrinių tarnybų veiklos kokybinius ir (ar) kiekybinius rodiklius.
4.3. Įstatymų leidėjas, atsižvelgiant į Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁵ straipsnio 9 dalyje ir 18⁶ straipsnio 2 dalyje apibrėžtą savivaldybių priešgaisrinių tarnybų kompetenciją bei jos nepažeidžiant, įpareigoja jas darbuotojų atitiktį fizinio parengtumo reikalavimams tikrinti bei kvalifikacijos tobulinimą organizuoti Departamento direktoriaus nustatyta tvarka ir Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą prižiūrėti, kaip atliekama valstybės perduota savivaldybėms priešgaisrinės saugos funkcija ir kaip savivaldybių priešgaisrinės tarnybos vykdo jų veiklos kokybinius ir (ar) kiekybinius rodiklius.
4.4. Tiriamais norminiais administraciniais aktais nėra pažeidžiamas draudimas varžyti ar riboti savivaldybių priešgaisrinių tarnybų įgaliojimus ir teises, jei tai nėra specialiai pavesta įstatymais, kadangi Priešgaisrinės saugos įstatymas suteikia teisę (ir pareigą) Departamento direktoriui nustatyti savivaldybių priešgaisrinės tarnyboms tam tikros vykdomos veiklos, šiuo atveju fizinio parengtumo tikrinimo, kvalifikacijos tobulinimo organizavimo tvarką. Departamentas jokiais būdais ir jokia forma nebando apriboti savivaldai ar jos institucijoms suteiktų teisių ar perimti atliekamų funkcijų. Departamentas, vadovaudamasis tiriamų norminių administracinių aktų nuostatomis, netikrina savivaldybių priešgaisrinės tarnybų darbuotojų atitikties fizinio parengtumo reikalavimams ir neorganizuoja šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo ir tokiu būdu vykdo pagal kompetenciją Departamentui Priešgaisrinės saugos įstatyme imperatyviai nustatytas priešgaisrinės saugos funkcijos atlikimo priežiūros ir teisėkūros funkcijas. VPGT atstovo nuolatinis dalyvavimas savivaldybių priešgaisrinės tarnybų darbuotojų tikrinime sudaro prielaidas užtikrinti tinkamą valstybės perduotos savivaldybėms priešgaisrinės saugos funkcijos vykdymą.
4.5. Sprendimas keisti tiriamus aktus buvo priimtas atidžiai išanalizavus besikeičiančią situaciją, aktualius klausimus, sunkumus, su kuriais susiduriama įvykio vietoje, pastaruoju metu išryškėjus problemoms, susijusioms su savivaldybių priešgaisrinės tarnybų darbuotojų fizine sveikata (ypač dirbant su kvėpavimo organų apsaugos aparatais), nepakankama kvalifikacija atliekant gaisrų gesinimo ir kitus gelbėjimo darbus, kas ypatingai apsunkina VPGT pareigūnų vadovavimą gebėjimo darbams įvykio vietoje ir didina nelaimingų atsitikimų bei nekvalifikuotai atliktų gelbėjimo darbų riziką, už kurią yra atsakingi VPGT pareigūnai. Be to, Departamentas dėl aprašų pakeitimo, į savivaldybių priešgaisrinės tarnybų atliekamus tikrinimus privalomai įtraukiant VPGT atstovus, konsultavosi su Vidaus reikalų ministerija, kaip institucija, suteikusia Departamentui įgaliojimus prižiūrėti, kaip atliekama valstybės perduota savivaldybėms priešgaisrinės saugos funkcija ir kaip vykdomi savivaldybių priešgaisrinės tarnybų nustatyti jų veiklos kokybiniai ir (ar) kiekybiniai rodikliai, ir, tik gavus Vidaus reikalų ministerijos pritarimą, patvirtintas Kvalifikacijos aprašas ir Fizinio parengtumo aprašas.
4.6. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies normos, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad Konstitucijoje skiriamos dvi viešosios valdžios sistemos: valstybės valdymas ir vietos savivalda (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Tai, kad Konstitucijoje vietos savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu, nereiškia, kad tarp valstybės valdymo ir vietos savivaldos nėra sąveikos; valstybės valdymas ir vietos savivalda, kaip dvi viešosios valdžios įgyvendinimo sistemos, yra susijusios, tačiau kiekviena jų įgyvendina joms būdingas funkcijas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Savivaldybių ir valstybės interesai yra derinami. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas reiškiasi valstybei įvairiais būdais ir formomis remiant savivaldybes, valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybių veiklą, taip pat koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d., 2002 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negalima atsieti nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Tais atvejais, kai savivaldybės vykdo valstybines funkcijas (valstybės perduotas savivaldybėms), t. y. funkcijas, pagal įstatymus perduotas savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus, savivaldybių veiklą įgyvendinant šias funkcijas riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai. Tokia nuostata įtvirtinta ir Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
4.7. Vieninga valstybės tarnybos sistema yra būtina valstybės valdymo ir vietos savivaldos, kaip dviejų viešosios valdžios sistemų, veiksmingos tarpusavio sąveikos, visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešojo intereso ir teritorinių bendruomenių – savivaldybių viešojo intereso nesupriešinimo, jų suderinimo prielaida. Pažymėtina ir tai, kad tik vieninga valstybės tarnybos sistema užtikrina jos vidinį mobilumą, sąveiką, bendrų tikslų siekimą, galimybę, esant reikalui, operatyviai sutelkti žmogiškuosius ir kitus išteklius, reikalingus tam tikroms valstybės funkcijoms vykdyti, kitiems valstybėje iškylantiems uždaviniams spręsti.
Atsiliepimas
4.8. Pareiškime nurodoma, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs (žr. 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą bei jo 2004 m. vasario 11 d. išaiškinimą papildomu sprendimu), kad nei įstatymais, nei Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiais teisės aktais negalima paneigti konstitucinės nuostatos, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai netgi ir tuo atveju, kuomet vykdo valstybės perduotas funkcijas“, tačiau tai nėra citata iš Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo ar 2004 m. vasario 11 d. sprendimo. Priešingai, nei nurodoma pareiškime, Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime pasisakė, kad „Konstitucijoje įtvirtinti savivaldybių veiklos savarankiškumo pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principai suponuoja tai, kad savivaldybių savarankiškumo laipsnis vykdant įvairias įstatymuose nustatytas funkcijas gali būti skirtingas. Kadangi visos savivaldybių funkcijos yra vykdomos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, šiuo atžvilgiu jos visos yra priskirtos savivaldybėms vykdyti; nė viena jų nereiškia savivaldybių absoliutaus savarankiškumo atitinkamoje srityje. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2000 m. spalio 12 d. redakcija) vartojama formuluotė „priskirtosios (ribotai savarankiškos)“. Toks vienos iš savivaldybių funkcijų rūšių pavadinimas suponuoja tai, kad savivaldybių veiklos laisvę vykdant šiai rūšiai priskirtas funkcijas saisto atitinkami valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai. Šio saistymo laipsnis gali būti skirtingas. Įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turėdamas kompetenciją įstatymu nustatyti savivaldybių funkcijas ir jų rūšis, gali kai kurias savivaldybėms priskirtas funkcijas, kurias vykdydamos savivaldybės turi daugiau savarankiškumo, išskirti kaip atskirą kategoriją. Svarbu, kad tokiai funkcijų rūšiai nebūtų priskirtos tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms ir kurių vykdymo negalima saistyti kurių nors valstybės valdžios institucijų ar pareigūnų sprendimais.“
4.9. Konstitucinis Teismas 2004 m. vasario 11 d. sprendime taip pat nurodė, kad „jeigu įstatymuose nustatyta, kad tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja ministerija (ministras) ar kita valstybės institucija (jos vadovas), tai ši ministerija (ministras) ar kita valstybės institucija (jos vadovas) privalo išleisti atitinkamą teisės aktą: toks ministerijos (ministro) ar kitos valstybės institucijos (jos vadovo) nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms. Tačiau šie Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo, šiais poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose <...> įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų įgyvendinimo tvarka (procedūros), kai tai numatyta įstatymuose, gali būti nustatoma ir Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiais teisės aktais.“
4.10. Pareiškimo teiginiai dėl aprašų neatitikimo Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir Priešgaisrinės saugos įstatymo nuostatoms, nėra pagrįsti, todėl atmestini.
II.
5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 19 d. sprendimu, priimtu išplėstinės teisėjų kolegijos, nusprendė pripažinti, kad: 1) Kvalifikacijos aprašo 17 punkto dalis, kuria nustatyta, jog savivaldybių priešgaisrinių tarnybų darbuotojų teorines žinias ir praktinius įgūdžius tikrina ir pakviestas valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovas (ne tik savivaldybės priešgaisrinės tarnybos įstaigos vadovas), bei ta dalis, kuria nustatyta, kad valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovą deleguoja departamento teritorinis struktūrinis padalinys, prieštarauja Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁶ straipsnio 2 daliai; 2) Fizinio parengtumo aprašo 9 punkto dalis, kuria nustatyta, jog į savivaldybių priešgaisrinių tarnybų komisijos, kuri tikrina savivaldybių priešgaisrinių tarnybų darbuotojų fizinį parengtumą, sudėtį turi būti įtraukti valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovai, kuriuos deleguoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos teritoriniai struktūriniai padaliniai, ir ta dalis, kuria nustatyta, kad tikrinant savivaldybių priešgaisrinių tarnybų testuojamų asmenų fizinį parengtumą turi dalyvauti ne mažiau kaip du komisijos nariai, vienas iš kurių turi būti valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovas, prieštarauja Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁵ straipsnio 9 daliai.
6. Teismas, vertindamas aptartų teisės normų teisėtumą, apžvelgė Priešgaisrinės saugos įstatymo nuostatas (18⁵ str. 9 d., 18⁶ str. 2 d.), Kvalifikacijos aprašo nuostatas (16 p., 17 p., 20 p., 23 p.) ir Fizinio parengtumo aprašo nuostatas (9 p., 23 p., 24 p.).
7. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad savivaldybių priešgaisrinės tarnybų darbuotojų teorines žinias ir praktinius įgūdžius tikrina bei jų fizinį parengtumą vertina savivaldybių priešgaisrinės tarnybos įstaigos vadovas kartu su pakviestu VPGT atstovu (savivaldybių priešgaisrinės tarnybos darbuotojų teorines žinias ir praktinius įgūdžius tikrinimo atveju), ir savivaldybių priešgaisrinės tarnybos viršininkų sudaryta komisija, į kurios sudėtį turi būti įtraukti VPGT atstovai (fizinio parengtumo vertinimo atveju).
8. Teismo vertinimu, Priešgaisrinės saugos įstatymo nuostatos patvirtina, jog priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistema yra vieninga, sudaranti darnią funkcinių, organizacinių ir teisinių priemonių sistemą, todėl savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir VPGT, kaip šios vieningos sistemos grandžių, turinčių funkcinius-organizacinius skirtumus, tačiau įgyvendinančių bendrus priešgaisrinės saugos užtikrinimo tikslus, vieningo požiūrio į darbuotojų kvalifikacijos ir fizinės parengties reikalavimų įgyvendinimą visos valstybės mastu užtikrinimas yra poreikis, tiesiogiai kylantis iš priešgaisrinės saugos užtikrinimo tikslų. Todėl, apskritai, VPGT atstovų dalyvavimas savivaldybių priešgaisrinės tarnybos darbuotojų kvalifikacijos tikrinimo ir fizinio parengtumo vertinimo procese yra tikslingas. Tačiau, teismas pažymėjo, kad tam tikrų veiksmų faktinis tikslingumas negali paneigti iš teisinio reglamentavimo kylančių aktualiems teisiniams santykiams taikomų taisyklių bei pateisinti plečiamą tokių taisyklių aiškinimą.
9. Remdamasis konstitucinio teisinės valstybės principo turinio išaiškinimu, pateiktu konstitucinėje jurisprudencijoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl teisės taikymo taisyklės, taikomos, nustačius, kad viešojo administravimo subjektas nesilaiko iš Konstitucijos kylančių žemesnės galios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams imperatyvų ir reikalavimų, teismas konstatavo, kad ginčijamas teisinis reglamentavimas yra neteisėtas, nes juo pažeistas teisės aktų hierarchijos principas, t. y. ginčijamas teisinis reglamentavimas prieštarauja aukštesnės galios teisės akte, t. y. Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁵ straipsnio 9 dalyje ir 18⁶ straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui. Nurodytose įstatymo nuostatose įtvirtintas teisinis reglamentavimas nesuponuoja, kad savivaldybių priešgaisrinės tarnybos darbuotojų kvalifikacijos tikrinimo ir fizinio parengtumo vertinimo procese VPGT atstovai turėtų teisę ir (ar) pareigą dalyvauti su sprendžiamojo balso teise. Priešgaisrinės saugos įstatyme yra įtvirtinta aiški savivaldybių priešgaisrinės tarnybos ir VPGT darbuotojų kvalifikacijos tikrinimo bei fizinės parengties vertinimo funkcijų atskyrimo taisyklė, kuria remiantis savivaldybių priešgaisrinės tarnybos darbuotojų kvalifikaciją tikrina ir fizinį parengtumą vertina savivaldybių priešgaisrinės tarnybos, o VPGT darbuotojų – VPGT.
10. Nustatęs, kad tiriamas teisinis reguliavimas prieštarauja Priešgaisrinės saugos įstatymo nuostatoms, teismas nepasisakė dėl kitų teisinio reglamentavimo vertinimo pagrindų, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.
11. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiamas individualus ginčas dėl pareiškėjo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso ir tokiu atveju teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas konkrečios proceso šalies naudai priimtu sprendimu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies normos prasme.
III.
12. Atsakovas Departamentas prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje prašo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad Kvalifikacijos aprašo 17 punktas neprieštarauja Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁶ straipsnio 2 daliai ir Fizinio parengtumo aprašo 9 punktas neprieštarauja Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁵ straipsnio 9 daliai.
Šalies argumentai
13.1. Teismo sprendimas yra be motyvų, nes teismas išvadą, jog savivaldybių priešgaisrinės tarnybos darbuotojų kvalifikaciją tikrina ir fizinį parengtumą vertina savivaldybių priešgaisrinės tarnybos, o VPGT darbuotojų – VPGT, padarė išimtinai remdamasis tik Priešgaisrinės saugos įstatymo 18⁵ straipsnio 9 dalies ir 18⁶ straipsnio 2 dalies nuostatomis, ignoruodamas kitas minėto įstatymo nuostatas, jų neįvertinęs sistemiškai kartu su kitais teisės aktais. Sistemiškai įvertinus Priešgaisrinės saugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 ir 13 punktus, 16 straipsnį, 18⁵ straipsnio 8 dalį, 18⁶ straipsnio 3 dalį, vidaus reikalų ministro 2015 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 1V-246 2 punktą ir Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 1-221 13 punktą, matyti, kad Departamentui, kaip įstaigai, įgyvendinančiai valstybės politiką priešgaisrinės bei civilinės saugos ir gelbėjimo darbų srityse, imperatyviai nurodyta: nustatyti asmenų, priimamų į savivaldybių priešgaisrinių tarnybą ir VPGT darbuotojų pareigas, ir savivaldybių priešgaisrinių tarnybos ir VPGT darbuotojų fizinio parengtumo reikalavimus, atitikties šiems reikalavimams tikrinimo tvarką ir periodiškumą, nustatyti reikalavimus savivaldybės priešgaisrinės tarnybos ir VPGT darbuotojų kvalifikacijai, šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo tvarką ir periodiškumą ir vidaus reikalų ministrui pavedus (įgaliojus), nustatyti savivaldybių priešgaisrinės tarnybos veiklos kokybinius ir (ar) kiekybinius rodiklius bei prižiūrėti, kaip atliekama valstybės perduota savivaldybėms priešgaisrinės saugos funkcija, kaip vykdomi savivaldybių priešgaisrinėms tarnybai nustatyti jų veiklos kokybiniai ir (ar) kiekybiniai rodikliai. Kadangi teismas neatliko sisteminio aptartų teisės normų aiškinimo, iš priimto teismo sprendimo nėra aišku, kodėl, teismas, aiškindamas pasirinktas teisės normas, nusprendė, jog savivaldybių priešgaisrinės tarnybos darbuotojų kvalifikacijos tikrinimo ir fizinio parengtumo vertinimo procese VPGT atstovai neturėtų teisės ir (ar) pareigos dalyvauti su sprendžiamojo balso teise. Tai leidžia teigti, kad teismo sprendime nėra argumentuotai atsakyta į pagrindinius bylos teisinius aspektus, nepasisakyta dėl esminių Departamento atsiliepime nurodytų argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos rezultatui.
14. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Valius Ąžuolas atsiliepimu į atsakovo prašymą atnaujinti procesą prašo atsisakyti atnaujinti procesą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
15. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo prašymą atnaujinti procesą nurodo, kad:
15.1. Departamentas nepagrindė prašymo atnaujinti procesą, nes teismo sprendimas yra motyvuotas. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje išsamiai ir detaliai pagrindė savo sprendimą, pateikė teisinę analizę ir išvadą, kad byloje ginčytas teisinis reglamentavimas laikytinas neteisėtu. Iš teismo sprendimo matyti, kokiais motyvais ir teisės aktų normomis teismas vadovavosi. Tai, kad Departamentas nesutinka su teismo sprendimo motyvais ar tai, kad šie motyvai Departamento netenkina, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje nagrinėjamu atveju. Tam tikrų argumentų neaptarimas savaime nereiškia, kad nėra motyvų. Teismas nėra įpareigotas pateikti savo aiškinimą dėl kiekvieno proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyto argumento. Departamentas prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje iš esmės įrodinėja teismo sprendimo apeliacijos, o ne proceso atnaujinimo pagrindą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.
17. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2022 m. sausio 19 d. sprendimą administracinė byla Nr. I-1-415/2022 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią. Vadinasi, procesas administracinėje byloje Nr. I-1-415/2022 gali būti atnaujintas tik įrodžius ABTĮ įtvirtintus proceso atnaujinimo pagrindus ir laikantis nustatytos tvarkos.
V.
Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą
18. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, pagal kurią teismui tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 p. nurodytą praktiką).
20. Taipogi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vien tam tikrų proceso dalyvio argumentų neaptarimas teismo sprendime ar nutartyje savaime nereiškia teismo motyvų nebuvimo teismo sprendime ar nutartyje apskritai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1188-756/2022; 2019 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-520/2019).
21. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo ar nutarties motyvų nebuvimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu, turi būti vertinami teismo sprendime ar nutartyje išdėstyti argumentai, dėl kurių teismas sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje suformulavo atitinkamas išvadas. Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs ar netinkami teismo sprendimo ar nutarties motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme savaime nereiškia, kad teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
22. Departamento teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai neįvertinęs administracinei bylai dėl norminių administracinių aktų nuostatų teisėtumo aktualaus teisinio reglamentavimo, nepasisakė dėl esminių Departamento atsiliepime nurodytų argumentų, kuriais pagrįsta, kodėl ginčijamos norminių administracinių aktų nuostatos teisėtos.
23. Pirmiausia, patikrinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą nustatyta, kad teismo sprendimas turi motyvuojamąją dalį, iš jos turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad savivaldybių priešgaisrinių tarnybos darbuotojų kvalifikacijos tikrinimo ir fizinio parengtumo vertinimo procese VPGT atstovai neturi teisės ir (ar) pareigos dalyvauti su sprendžiamojo balso teise. Teisės aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva. Todėl tai, kad nagrinėjamu atveju teismas išvadą, jog ginčijamų norminių administracinių teisės aktų nuostatos prieštarauja atitinkamoms Priešgaisrinės saugos įstatymo nuostatoms, pagrindė ne tokiu teisės aktų nuostatų aiškinimu, kuriuo savo poziciją grindė Departamentas, savaime nereiškia, kad teismas priėmė sprendimą be motyvų. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas neįrodė ir byloje nenustatyta, kad teismo motyvai yra neišsamūs ar netinkami.
24. Apibendrinant konstatuotina, kad Departamento prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstyti argumentai nepagrįsti. Dėl to Departamento prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, netenkinant ir išvestinių prašyme atnaujinti procesą išdėstytų prašymų.
25. Nors pareiškėjas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau kartu nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo (ABTĮ 41 str. 1 d.). Todėl šis pareiškėjo prašymas nesprendžiamas. Pažymėtina, kad bylose dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo proceso dalyviai neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-164-968/2021 ir jos 27 p. nurodytą praktiką; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4-1062/2020).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1-415/2022 atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1-415/2022 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Valiaus Ąžuolo pareiškimą dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1-420 patvirtinto Savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos reikalavimų darbuotojų kvalifikacijai, šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo ir periodiškumo tvarkos aprašo (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1-489 redakcija) 17 punkto ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-359 patvirtinto Asmenų, priimamų į savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų pareigas, ir savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų fizinio parengtumo reikalavimų ir šių asmenų atitikties fizinio parengtumo reikalavimams tikrinimo tvarkos aprašo (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo Nr. 1-493 redakcija) 9 punkto teisėtumo.
Nutartis neskundžiama.