Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

dalyvaujant įtariamajam S. M. , jo gynėjams advokatams Albertui Bandžiui ir Oleg Liubič

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo S. M. , jo gynėjų advokatų Alberto Bandžiaus, Oleg Liubič skundus bei gynėjo S. M. papildomą skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria nutarta išduoti Baltarusijos Respublikos pilietį S. M. Lenkijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamą veiką, numatytą Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 18 straipsnio 2 paragrafe, 130 straipsnio 2 paragrafe, taikant Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 12 straipsnį, 110 straipsnio 1 paragrafą, ir nurodytą Lenkijos Respublikos kompetentingų institucijų prašyme dėl šio asmens ekstradicijos, taip pat nutarta pratęsti S. M. taikomos kardomosios priemonės S. M. – suėmimo terminą vienam mėnesiui, terminą skaičiuojant nuo 2006 m. gruodžio 26 d.

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta ekstradicijos medžiaga Nr. 14.3.-413, kardomosios priemonės – suėmimo S. M. paskyrimo medžiaga ir išnagrinėjęs skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2006 m. gruodžio 5 d. gautas Lenkijos Respublikos teisingumo ministerijos teisinės pagalbos prašymas, kuriame, vadovaujantis 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija „Dėl ekstradicijos“, prašoma išduoti Baltarusijos Respublikos pilietį S. M. (S. M. ), gimusį 1966 m. lapkričio 15 d., baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamą veiką, numatytą Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lenkijos Respublikos BK) 18 straipsnio 2 paragrafe, 130 straipsnio 2 paragrafe, taikant Lenkijos Respublikos BK 12 straipsnį ir 110 straipsnio 1 paragrafą.

Lenkijos Respublikos Gdansko apeliacinė prokuratūra atlieka tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. AP II Ds. 21/06/Sw, kurioje S. M. įtariamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2005 metų lapkričio mėnesio iki 2006 m. spalio 15 d. Baltarusijos Respublikoje, Minsko mieste, ir Čekijos Respublikoje, Prahos mieste, atlikdamas tęstinę veiką, kurstė Lenkijos Respublikos pilietį K. G. dalyvauti Baltarusijos Respublikos žvalgybos veikloje, nukreiptoje prieš Lenkijos Respubliką, o būtent: 2005 metų lapkričio mėnesį Minske (Baltarusijos Respublika) jis du kartus kalbėjosi su K. G. apie verbavimą; pokalbių metu jis pasiūlė už pinigus gauti slaptą informaciją bei palaikyti konspiracinius tarpusavio ryšius, šiuo tikslu nustatė slaptą bendravimo sistemą bei instruktavo K. G. apie tarpusavio kontaktus ir sutarė dėl kito susitikimo vietos ir laiko – 2006 metų sausio mėnesį Prahoje (Čekijos Respublika), tačiau susitikimas neįvyko; vėliau, pasitelkdamas tarpusavio sutartą telefoninio ryšio būdą, 2006 metų sausio–birželio mėnesiais, kelis kartus su K. G. kalbėjosi telefonu ir pokalbių metu sutarė dėl kitų susitikimų vietos –2006 m. liepos 1 ir 2 dienomis Prahoje (Čekijos Respublika). 2006 m. liepos 1 ir 2 dienomis Prahoje (Čekijos Respublika), perduodamas 500 JAV dolerių atlygį, jis kurstė K. G. gauti ir perduoti Baltarusijos žvalgybai šiuos dokumentus: visų Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau - Lenkijos Respublikos URM) darbuotojų sąrašus bei jų tarnybinių telefonų numerius; asmenų, dirbančių Lenkijos Respublikos URM Informacinių sistemų departamento Slaptų biuletenių skyriuje, sąrašus; Lenkijos Respublikos URM 2007 metų rotacinių išvykimų sąrašą; Lenkijos Respublikos URM Slaptosios kanceliarijos organizacinę struktūrą, įskaitant Slaptosios kanceliarijos patalpų išdėstymą Lenkijos Respublikos URM pastate Varšuvoje; Slaptosios kanceliarijos darbuotojų asmeninę sudėtį bei jų tarnybinių telefonų numerius; Lenkijos Respublikos URM dokumentus Rusijos ir Baltarusijos klausimais. Minėtų dokumentų perdavimas galėtų padaryti žalą Lenkijos Respublikai. 2006 m. spalio 15 d. Prahoje (Čekijos Respublika), perduodamas 850 eurų atlygį, jis vėl kurstė K. G. gauti ir perduoti Baltarusijos žvalgybai minėtus dokumentus, kurių perdavimas galėjo padaryti žalos Lenkijos Respublikai.

2006 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas Lenkijos Respublikos teisingumo ministerijos Krašto prokuratūros teisinės pagalbos prašymas laikinai suimti S. M. , kol Lenkijos kompetentingos institucijos pateiks oficialų prašymą išduoti šį asmenį Lenkijos Respublikai. Kartu buvo pateikta 2006 m. lapkričio 22 d. Gdansko-Poludnie rajono teismo nutartis skirti įtariamajam S. M. kardomąją priemonę – suėmimą 14 dienų nuo jo sulaikymo datos.

Vykdant Lenkijos Respublikos teisingumo ministerijos Krašto prokuratūros teisinės pagalbos prašymus, S. M. 2006 m. lapkričio 25 d. buvo sulaikytas Lietuvoje, Vilniaus mieste.

2006 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi S. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui, terminą skaičiuojant nuo 2006 m. lapkričio 26 d.

2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas patenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro 2006 m. gruodžio 8 d. pareiškimą ir nutarė išduoti Baltarusijos Respublikos pilietį S. M. Lenkijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamą veiką, numatytą Lenkijos Respublikos BK 18 straipsnio 2 paragrafe, 130 straipsnio 2 paragrafe, taikant Lenkijos Respublikos BK 12 straipsnį ir 110 straipsnio 1 paragrafą, ir nurodytą Lenkijos Respublikos kompetentingų institucijų prašyme dėl šio asmens ekstradicijos. Vilniaus apygardos teismas taip pat patenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro prašymą pratęsti S. M. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminą vienam mėnesiui, terminą skaičiuojant nuo 2006 m. gruodžio 26 d.

Įtariamasis S. M. skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl prašo šią nutartį panaikinti ir atsisakyti jį išduoti Lenkijos Respublikai. Taip pat prašo pakeisti jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnę.

Įtariamasis skunde nurodo, kad sprendžiant jo išdavimo Lenkijos Respublikai klausimą buvo grubiai pažeistos jo teisės. Jį sulaikę Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnai V. L. , B. B. ir E. T. , nesant būtinumo, nežiūrint į tai, jog sulaikymo metu įtariamasis jiems nesipriešino ir nebandė pasislėpti, 2006 m. lapkričio 25 d., ilgą laiko tarpą, nuo 12 val. iki 23 val., laikė jį surakinę antrankiais, dėl ko sukėlė fizinių ir dvasinių kančių.

Kaip ir sulaikymo metu, taip ir tolesnių su įtariamuoju atliekamų procesinių veiksmų metu, jam nebuvo išsamiai išaiškintos jo procesinės teisės. Įtariamojo teisių aiškinimas neturi apsiriboti Lietuvos Respublikos BPK 21 straipsnio 4 punkto turinio perteikimu, nes Lietuvos Respublikos BPK numato ir kitas teises, numatytas 10 straipsnio 1 punkte (įtariamojo teisė į gynybą), 44 straipsnio 3-8 punktuose, 57 straipsnyje (įtariamojo teisė pareikšti nušalinimą), 98 straipsnyje, 178 straipsnio 2 ir 3 punktuose (įtariamojo teisė kreiptis į prokurorą su prašymu atlikti procesinius veiksmus), 178 straipsnio 6 punkte (įtariamojo teisė dalyvauti tyrimo veiksmuose, atliekamuose pagal jo prašymą, taip pat teisė susipažinti su protokolais ir teikti pastabas dėl jų), 181 straipsnyje (dėl teisės ir tvarkos susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga).

Įtariamasis teigia, kad, nežinodamas visų savo procesinių teisių, neturėjo realios galimybės pareikšti nušalinimo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjai A. T. , kuri, būdama sutuoktine R. T. , dirbančio tame pačiame Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros departamente, kuriame dirba suėmimą inicijavęs ir bylą tyręs prokuroras Mindaugas Dūda, šioje byloje yra aiškiai suinteresuotas asmuo, todėl priimdama nutartį dėl kardomosios priemonės paskyrimo įtariamajam negalėjo būti objektyvi ir nešališka. Dar daugiau, prokuroro Mindaugo Dūdos pasiūlymu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja A. T. , įtariamojo manymu, neteisėtai paskyrė jam kardomąją priemonę 30 dienų, tai yra laikotarpiui, viršijančiam paskirtą Lenkijos teismo keturiolikos dienų terminą, pasibaigusį 2006 m. gruodžio 9 d., nepaisydama to, kad Europos konvencija „Dėl ekstradicijos“ nenustato, jog valstybėje, kurios teritorijoje buvo sulaikytas ieškomas asmuo, dėl to asmens gali būti antrą kartą priimtas nutarimas dėl suėmimo, be to, nustatytas didesnės trukmės terminas, nei nustatė reikalaujančios išduoti asmenį valstybės teismas, nesant iškeltai dėl šio asmens baudžiamajai bylai. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas, vykdydami kompetentingos Lenkijos Respublikos institucijos prašymą dėl teisinės pagalbos, neturėjo teisės peržengti gauto prašymo ribų, taip pat ir dėl kardomosios priemonės termino nustatymo (tuo labiau pasibaigus keturiolikos dienų terminui, kuris Lenkijos teismo nebuvo pratęstas).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 2 punkte numatyta teisė gauti įtariamajam jam suprantama kalba pranešimą, dėl ko jis yra suimamas ir dėl visų jam pareikštų įtarimų. Įtariamasis nurodo buvęs supažindintas tik su labai maža procesinių dokumentų dalimi, kurie tiesiogiai buvo susiję su jo teisėmis.

Lenkijos Respublikos BK 12, 18, 110 ir 130 straipsnių turinys jam nebuvo išaiškintas, byloje nėra šių Lenkijos Respublikos BK straipsnių vertimo į rusų kalbą. Dėl šios teisės suvaržymo, įtariamojo manymu, negali būti priimtas teisėtas teisminis aktas.

Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 punkto „d“ papunktį bet kuris žmogus, kaltinamas įvykdęs baudžiamąjį nusikaltimą, turi teisę apklausti liudijančius prieš jį liudytojus arba turi teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, taip pat turi teisę iškviesti ir apklausti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir liudijančius prieš jį liudytojus, liudytojus, liudijančius jo naudai. Tuo pagrindu tam, kad būtų tinkamai realizuota minėta teisė, teismui buvo pareikštas prašymas suteikti įtariamajam ir jo gynėjams galimybę apklausti teismo posėdyje K. G. . Šis prašymas, įtariamojo manymu, buvo nepagrįstai atmestas.

Įtariamojo nuomone, tam, kad teismas priimtų nutartį dėl jo išdavimo iš Lietuvos Respublikos Lenkijos Respublikai, akivaizdžiai nepakanka informacijos, o informacija, esanti byloje, nepatikrinta. Dokumentai, kuriuos pateikė Lenkijos institucijos, yra išvestinio pobūdžio ir juose tik tendencingai interpretuojami duomenys, o ne teisėtai gauti ir teismui priimtini bei patikimi įrodymai. Nėra įstatymais numatyta procesine tvarka gautų dokumentų, kurie patikimai bei nenuginčijamai patvirtintų iš Lenkijos gautų duomenų tikrumą. Siekiant priimti teisėtą ir pagrįstą nutartį, įtariamojo manymu, buvo būtina kruopščiai teismo posėdžio metu ištirti jo apklausos protokolą, liudytojų, kurie buvo apklausti Lenkijoje, apklausos protokolus, taip pat kitus teisėtu būdu surašytus dokumentus bei visų telefoninių pokalbių išklotinių protokolus (be jokių išimčių), kurių turinys neva ir buvo vada reikalauti įtariamojo išdavimo.

Pagal Europos Konvencijos „Dėl ekstradicijos“ 13 straipsnį ir Lietuvos Respublikos BPK 73 straipsnio 4 dalį, jeigu gautos informacijos nepakanka sprendimui dėl asmens išdavimo, Vilniaus apygardos teismo teisėjas paveda Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nedelsiant kreiptis į prašymą pateikusią instituciją dėl reikalingos papildomos informacijos suteikimo. Tai buvo būtina padaryti siekiant besąlygiškai laikytis nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, taip pat užtikrinti kitas įtariamojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos BPK, bei teisingą teisminį nagrinėjimą. Teismas, nepaisant pareikštų prašymų, anot įtariamojo, nepagrįstai atsisakė supažindinti įtariamąjį ir jo gynėjus su bylos medžiaga, be ko negalimas reikalavimo dėl išdavimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Įtariamasis atkreipia dėmesį į tai, kad dėl jam nežinomų priežasčių iš bylos dingo turintys bylai reikšmės dokumentai, išvardyti 41 bylos lape. įtariamojo gynėjo reikalavimą leisti susipažinti su dokumentais, kuris buvo pareikštas 2006 m. gruodžio 18 d. teismo posėdyje, teisėjas L. Ž. atmetė.

Įtariamojo manymu, prašymą pateikusi pusė neįvykdė tarptautine sutartimi numatytos pareigos pateikti įtikinamus įrodymus apie tai, kad iš tikrųjų buvo padarytas nusikaltimas ir šį nusikaltimą padarė būtent prašomas išduoti asmuo. Todėl byla neteisėtai išnagrinėta nesant įrodymų dėl teisėto ir pagrįsto reikalavimo išduoti įtariamąjį.

Iš bylos dingo ir Vilniaus apygardos teismui adresuotas įtariamojo gynėjo 2006 m. gruodžio 14 d. raštas, kuriame buvo nurodyti esminiai įtariamojo teisių į gynybą pažeidimai, kurie neišvengiamai sąlygojo visų teismo sprendimų neteisingumą. Taip buvo pažeistos įtariamojo teisės, numatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 ir 6 straipsniuose.

Kardomoji priemonėS. M. , kaip nurodo įtariamasis, jam pritaikyta neteisėtai. Priimant nutartį dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo, nebuvo atsižvelgta į galimybę taikyti jam kitas kardomąsias priemones, tokias kaip užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijoje, rašytinis pasižadėjimas, kurias numato Lietuvos Respublikos BPK, tiek ir į galimybę laikinai paleisti sulaikytąjį, kuri numatyta Europos konvencijoje dėl asmens išdavimo (16 straipsnio 4 punkte).

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atsisakė leisti įtariamojo žmonai ir jo gynėjams sumokėti užstatą.

Savavališkas, išimtinai formalus kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimas yra Lietuvos Respublikos BPK 121 straipsnio 2-4 dalių, 122 straipsnio 7 dalies pažeidimas, taip pat grubus įtariamojo pilietinių teisių, numatytų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, pažeidimas, o būtent - teisės į laisvę ir asmens neliečiamybę. Todėl teismai, nagrinėdami Lenkijos Respublikos teisėsaugos organų kreipimąsi, nepagrįstai ignoravo Lietuvos Respublikos BPK ir tarptautinės teisės numatytą galimybę netaikyti įtariamajam pačios griežčiausios procesinės prievartos priemonės – suėmimo. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atmetė galimybę pritaikyti jam švelnesnę kardomąją priemonę, nei suėmimas. Be to, nei įtariamasis, nei jo gynėjas advokatas Oleg Liubič, nepaisant paduotų prašymų, nebuvo informuoti apie skundų dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria įtariamajam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nagrinėjimo vietą bei laiką. Įtariamojo manymu, iš jo buvo atimta teisė išdėstyti teismui savo poziciją dėl paskirtos kardomosios priemonės.

Įtariamasis nurodo, kad jo gynėjas advokatas Oleg Liubič iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos teismo tuščiai bandė gauti duomenis apie Vilniaus apygardos teismo posėdžio, kuriame turėjo būti nagrinėjami skundai dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 26 d. nutarties paskirti įtariamajam kardomąją priemonę, vietą ir laiką. Tačiau Vilniaus apygardos teismo posėdis įvyko praėjus mažiau nei dviem paroms po to, kai jo gynėjas, kuriam nebuvo pranešta apie posėdžio vietą ir laiką, išvyko iš Vilniaus. Jo skundo Vilniaus apygardos teismas neišnagrinėjo ir, išnagrinėjęs bylą, nepagrįstai grąžino gynėjui.

Nepaisant to, kad betarpiškas dalyvavimas asmens, kurio teismo procesas vyksta, yra viena iš pagrindinių įstatymo garantuojamų teisių į teisingą bylos nagrinėjimą, įtariamajam, jo teigimu, buvo atimta galimybė dalyvauti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 13 d. posėdyje. Skundų dėl nutarties, kuria jam buvo paskirta kardomoji priemonė, nagrinėjimas jam ir jo gynėjui nedalyvaujant, net jei tai formaliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos BPK, yra teisės į gynybą pažeidimas, atsisakymas vykdyti teisingumą, dar vienas iš esminių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų.

Kartu su aukščiau išvardytais procesiniais pagrindais atsisakyti patenkinti Lenkijos Respublikos kompetentingo teisėsaugos organo reikalavimą dėl įtariamojo išdavimo, jo manymu, esama ir baudžiamosios teisės pagrindų atsisakyti patenkinti šį prašymą.

Pagal Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 1 straipsnį vienos Susitariančios Šalies piliečiai kitos Susitariančios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos Susitariančios Šalies piliečiai. Draudimas išduoti yra viena iš piliečių teisinės gynybos formų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnis nustato, kad draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu tarptautinė sutartis nenustato kitaip.

Europos konvencijos dėl išdavimo 6 straipsnio „a“ punkte nurodyta, kad konvenciją pasirašiusioji šalis turi teisę atsisakyti išduoti savo piliečius. Ši Europos konvencijos nuostata dėl išdavimo turi būti taikoma ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. O tai reiškia, kad Lietuvos Respublika turi teisę atsisakyti išduoti Baltarusijos Respublikos pilietį valstybei (šiuo atveju - Lenkijos Respublikai).

Nurodytoms taisyklėms, pasak įtariamojo, prieštarauja skundžiama nutartis. Nutartyje esama prieštaravimų tarp jos rezoliucinės dalies ir motyvuojamosios dalies: „LR Baudžiamojo kodekso 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta formuluotė, kad užsienietis, padaręs nusikaltimą kitos valstybės teritorijoje, gali būti išduotas užsienio valstybei“. Pagal šią nuostatą įtariamojo išdavimas Lenkijos Respublikai, kaip teigia įtariamasis, iš tikrųjų yra neteisėtas. Kitas sakinys, išdėstytas motyvuojamoje nutarties dalyje: „Sąvoką „valstybė“ reikia suprasti ne kaip valstybę, kurios teritorijoje padaryta nusikalstama veika, o kaip valstybę, pateikusią prašymą dėl ekstradicijos“, jokiu būdu nėra paremtas nei Lietuvos Respublikos BK, nei Europos konvencija dėl išdavimo, ir yra ne kas kita, kaip tik nutarties autoriaus – teisėjo L. Ž. spėliojimai. Be to, toks teiginys tiesiogiai prieštarauja Europos konvencijos dėl išdavimo 7 straipsnio 2 punktui, kuris nedviprasmiškai atskiria tokias skirtingas sąvokas, kaip „nusikaltimo padarymo vieta“ ir „prašančios išduoti valstybės teritorija“. Tuo pačiu, įtariamojo manymu, teisėjas neteisėtai netaikė Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnio, 8 straipsnio 1 punkto, 9 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktų, pagal kuriuos už veiką, kurią padarius jį įtaria Lenkijos Respublikos teisėsaugos pareigūnai, jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos Respublikoje, o kartu ir negali būti išduotas Lenkijos Respublikai.

Įtariamasis nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 6 straipsnį užsieniečiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jie užsienyje padarė šio kodekso 114-128 straipsniuose numatytus nusikaltimus Lietuvos valstybei. Prašomos išduoti valstybės baudžiamasis teisinis įvertinimas veikos, kurią padaręs jis įtariamas ir prašomas išduoti, turi būti atliktas būtinai pagal visus nusikaltimo sudėties elementus. Lenkijos Respublikos teisėsaugos organų inkriminuojamos įtariamajam veikos objektas yra tik Lenkijos valstybės interesai, bet jokiu būdu ne Lietuvos valstybės, todėl, nesant būtino nusikaltimo sudėties elemento (objekto), tai nėra nusikaltimas pagal Lietuvos Respublikos BK. Nėra ir nusikaltimo objektyviosios pusės, t. y. rinkimo duomenų, kurie yra būtent Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, o ne kokios nors kitos valstybės paslaptis. Todėl ir dėl šios priežasties įtariamajam inkriminuojama veika nėra nusikaltimas pagal Lietuvos Respublikos BK.

Įtariamasis mano, kad jo nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti jį Lenkijos Respublikai.

Įtariamojo S. M. gynėjas Oleg Liubič skunduose nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis yra nepagrįsta ir naikintina.

Pagal Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 1 straipsnį vienos Susitariančios Šalies piliečiai kitos Susitariančios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos Susitariančios Šalies piliečiai. Draudimas išduoti yra viena iš piliečių teisinės gynybos formų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnis nustato, kad draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu tarptautinė sutartis nenustato kitaip.

Europos konvencijos „Dėl ekstradicijos“ 6 straipsnio „a“ punkte nustatyta, kad konvenciją pasirašiusioji šalis turi teisę atsisakyti išduoti savo piliečius. Ši Europos konvencijos nuostata dėl išdavimo turi būti taikoma ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. O tai reiškia, kad Lietuvos Respublika turi teisę atsisakyti išduoti Baltarusijos Respublikos pilietį valstybei (šiuo atveju - Lenkijos Respublikai).

Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos įstatymai neturi „politinio nusikaltimo“ sąvokos, šių valstybių baudžiamieji kodeksai nustato baudžiamąją atsakomybę už politinius nusikaltimus, juos suprantant tradiciškai, t. y. tai padarė tas, kas vienaip ar kitaip kėsinosi į nurodytų valstybių konstitucijose įtvirtintus valstybės valdžios pamatus ir jos saugumą, todėl tokie nusikaltimai negali nebūti politinio pobūdžio. Prie tokių nusikaltimų priskiriamas šnipinėjimas, už kurį atsakomybė numatyta Lenkijos Respublikos BK 130 straipsnio 2 paragrafe ir Lietuvos Respublikos BK 119 straipsnio 2 dalyje.

Pagal Europos konvencijos „Dėl ekstradicijos“ 3 straipsnio 1 punktą, jei prašomoji Šalis traktuoja nusikaltimą, dėl kurio yra prašoma ekstradicijos, kaip politinį ar su politiniu nusikaltimu susijusį nusikaltimą, ji gali nusikaltėlio neišduoti. Europos konvencijos „Dėl ekstradicijos“ 3 straipsnio 3 punkte ir Europos konvencijos „Dėl ekstradicijos“ papildomo protokolo 1 straipsnyje nurodytas išsamus sąrašas nusikaltimų, kurie nėra traktuojami kaip politiniai nusikaltimai, ir su politiniu nusikaltimu susiję nusikaltimai. Šnipinėjimo tokių nusikaltimų sąraše nėra. Tai taip pat duoda pagrindą teigti, kad veika, kurios padarymu Lenkijos Respublikos valdžia įtaria išduodamą asmenį, gali ir turi būti priskiriama politinių nusikaltimų kategorijai.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 3 dalies 3 punktą užsienietis gali būti neišduodamas, jeigu jis persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą.

Šnipinėjimas nėra priskiriamas ekstradicijos nusikaltimų kategorijai. Priešingu atveju, jei veika būtų pripažinta tokia, bet kuri valstybė galėtų reikalauti išduoti bet kurios kitos valstybės žvalgybos pareigūnus, netgi nežiūrint į tai, kokios valstybės teritorijoje ir prieš kokios valstybės interesus šie asmenys vykdė savo tarnybinę veiklą.

Esant tokioms aplinkybėms, šnipinėjimu įtariamas S. M. negali būti išduotas Lenkijos Respublikai.

Baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvė nustatoma valstybės suverenitetu ir apibrėžiama suverenios valstybės teritorija, jei kitaip nenumato tarptautinė baudžiamoji teisė. Lietuvos Respublikos BK nenumato baudžiamosios atsakomybės už didžiąją dalį nusikaltimų, kuriuos užsieniečiai padaro už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.

Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnyje nustatyta atsakomybė už tarptautinėse sutartyse, kurių dalyvė ji yra, numatytus nusikaltimus, nesvarbu, kokia šių nusikaltimų padarymo vieta, be to, tokių nusikaltimų sąrašas yra išsamus. Šiame sąraše nėra nusikaltimo, kurį Lenkijos Respublikos teisėsaugos organai inkriminuoja S. M. (šnipinėjimas).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 3 dalies 1 punktą užsienietis gali būti neišduodamas, jei jo veika pagal Lietuvos Respublikos BK nėra nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas. Analogiška taisyklė nustatyta ir Europos konvencijos „Dėl ekstradicijos“ 7 straipsnio 2 punkte: jei nusikaltimas, dėl kurio yra reikalaujama ekstradicijos, buvo padarytas ne prašančioje Šalyje, atsisakyti išduoti galima tik tuo atveju, jeigu prašomosios Šalies įstatymuose persekiojimas teismo tvarka už tokios pačios kategorijos nusikaltimus nėra numatomas, kai jie padaromi ne šalies teritorijoje arba ekstradicija dėl jų nėra numatoma. Tokiu būdu būtina, pagal Lietuvos Respublikos BK, atlikti tinkamą baudžiamąjį teisinį įvertinimą veikos, kurią Lenkijos Respublikos teisėsaugos pareigūnai inkriminuoja S. M. .

Pagal Lietuvos Respublikos BK 6 straipsnį užsieniečiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, atsako pagal Lietuvos Respublikos BK, jeigu jie Lietuvos valstybės teritorijoje padarė šio kodekso 114-128 straipsniuose numatytus nusikaltimus Lietuvos valstybei. Prašomos išduoti valstybės baudžiamasis teisinis įvertinimas veikos, už kurios padarymą prašomas išduoti asmuo, turi būti atliktas būtinai pagal visus nusikaltimo sudėties elementus. Lenkijos Respublikos teisėsaugos pareigūnų S. M. inkriminuojamos veikos objektas yra tik Lenkijos valstybės, bet ne Lietuvos valstybės interesai, todėl, Lenkijos Respublikos teisėsaugos organų S. M. inkriminuojamoje veikoje nesant būtino nusikaltimo sudėties elemento (objekto), ši veika pagal Lietuvos Respublikos BK nėra nusikaltimas.

Lyginant Lietuvos Respublikos BK 119 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies dispozicijas ir teisės normų, numatytų Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, 5 ir 6 straipsniuose, neišvengiamai seka išvada, kad būtinas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 119 straipsnyje, objektyviosios pusės elementas yra informacijos, kuri yra tik Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, rinkimas, bet ne kokios nors kitos valstybės paslaptis. Be to, rinkimas informacijos, prieiga prie kurios yra ribojama pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, nesudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 119 straipsnyje, objektyviosios pusės, todėl veika, kurią Lenkijos Respublikos teisėsaugos institucijos inkriminuoja S. M. , neturi ir nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 119 straipsnyje, objektyviosios pusės, t. y. rinkimo informacijos, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės arba tarnybos paslaptis.

Lenkijos Respublikos prašymas Lietuvos Respublikai išduoti negyvenantį Lietuvoje Baltarusijos Respublikos pilietį, kuris įtariamas padaręs veiką ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuri pagal Lietuvos įstatymus nėra nusikaltimas, prieštarauja tarptautinės teisės ir Lietuvos teisės normoms ir yra tiek Lietuvos Respublikos valstybės suvereniteto pažeidimas, tiek ir žmogaus teisių pažeidimas.

Įtariamojo gynėjas skunde nurodo, kad Lietuvos teismas pagal Lenkijos prašymą įtariamojo atžvilgiu turi deleguotą jurisdikciją. Tokiu būdu, šioje byloje dėl ekstradicijos gali būti taikomas ne kardomosios priemonės S. M. paskyrimas ir jos termino pratęsimas, kaip numatyta Lietuvos baudžiamosios teisenos taisyklėse, o vykdymas jau įsiteisėjusio Lenkijos Respublikos kompetentingo organo sprendimo dėl kardomosios priemonės S. M. paskyrimo. 2006 m. lapkričio 22 d. Gdansko-Poludnie rajono teismas (Lenkijos Respublika) priėmė nutarimą, kuriuo įtariamajam paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą ir nustatė keturiolikos dienų terminą nuo jo sulaikymo dienos.

Pagal tarptautines sutartis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, išimtinė kompetencija svarstyti kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo klausimą priskiriama tai valstybei, kurioje yra tiriama baudžiamoji byla. Europos konvencija „Dėl ekstradicijos“ nenustato, kad valstybėje, kurios teritorijoje buvo sulaikytas ieškomas asmuo, jis gali ir turi būti suimtas antrą kartą, be to, nesant jam iškeltai baudžiamajai bylai.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 26 d. nutartimi įtariamajam buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas vienam mėnesiui.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi kardomojo kalinimo terminas įtariamajam pratęstas iki 2007 m. sausio 26 d. Nurodytos nutartys yra neteisėtos, nes bylose dėl ekstradicijos tik reikalaujančios išduoti asmenį valstybės teismas gali pratęsti įtariamajam suėmimo terminą. Lenkijos teismas paskyrė įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą keturiolikai dienų, ir vėliau šis terminas tęsiamas nebuvo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, priėmęs 2006 m. lapkričio 26 d. nutartį, ir Vilniaus apygardos teismas, priėmęs 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, gynėjo manymu, peržengė savo kompetencijos ribas, o įtariamojo laikymas šiuo metu suimto yra neteisėtas.

Sulaikant įtariamąjį S. M. ir su juo atliekant kitus procesinius veiksmus, jam buvo ne visa apimtimi išaiškintos jo procesinės teisės.

Remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsniu, žmogus, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją net ir tuo atveju, kai tą pažeidimą padarė asmenys eidami savo oficialias pareigas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 2 punkte numatyta suimtojo teisė žinoti, dėl ko jis suimamas ir kuo kaltinamas, kas jam turi būti tinkamai pranešta. Ta aplinkybė, kad įtariamajam nebuvo oficialiai išaiškintas Lenkijos Respublikos BK 12, 18, 110 ir 130 straipsnių turinys, be to, išvertus juos į suprantamą jam kalbą, t. y. rusų, laikytina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 2 punkto pažeidimu.

Įtariamojo gynėjas skunduose taip pat nurodo, kad suimtajam S. M. nebuvo pranešta apie skundų dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nagrinėjimo vietą ir laiką. Taip jam buvo atimta galimybė išdėstyti savo poziciją dėl paskirtosios kardomosios priemonės.

Skundo dėl teismo nutarties, kurios pagrindu įtariamajam paskirta kardomoji priemonė, nagrinėjimas nedalyvaujant įtariamajam, net ir tuo atveju, kai tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos BPK, yra atsisakymas vykdyti teisingumą, t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas. Kaip nustatė Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje „Šisseris prieš Šveicariją“ (1979), teisėjas iš tikrųjų privalo išklausyti suimtą asmenį. Vilniaus apygardos teismo teisėjas 2006 m. gruodžio 13 d. šią taisyklę, nustatytą tarptautine konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, grubiai pažeidė. Šis pažeidimas yra esminis ir neatitaisomas.

Europos konvencijos „Dėl ekstradicijos“ 2 straipsnyje yra nuoroda, jog „ekstradicija taikoma dėl tam tikrų nusikaltimų“. Prašanti išduoti asmenį šalis privalo pateikti įtikinamus įrodymus, kad nusikaltimas buvo įvykdytas ir jį įvykdė prašomas išduoti asmuo arba nusikaltimas padarytas jam dalyvaujant. Bet šioje byloje šio reikalavimo laikytasi nebuvo: visa baudžiamosios bylos medžiaga su būtinais įrodymais dėl išduotino asmens yra už Lietuvos Respublikos ribų, ji nuslėpta nuo teismo, nuo išduotino asmens ir jo gynėjų, todėl, gynėjo manymu, buvo iš esmės ir neatitaisomai pažeisti proceso rungimosi principai, teisė į gynybą ir teisė į teisingą teismą.

Įtariamojo gynėjas skunduose prašo priimti nutartį atsisakyti išduoti Lenkijos Respublikai Baltarusijos Respublikos pilietį S. M. .

Įtariamojo S. M. gynėjas Albertas Bandžius skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis yra neteisinga ir nepagrįsta, nes netinkamai taikytos materialinės teisės normos. Ši nutartis naikintina, atsisakant tenkinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą dėl Baltarusijos Respubliko piliečio S. M. išdavimo Lenkijos Respublikai.

Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 1-839 „Dėl 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos „Dėl ekstradicijos“, 1975 m. spalio 15 d. Europos konvencijos „Dėl ekstradicijos“ papildomo protokolo ir 1978 m. kovo 17 d. Europos konvencijos „Dėl ekstradicijos“ antrojo papildomo protokolo ratifikavimo“ (Valstybės žinios, 1995, Nr. 34-819) (toliau - Konvencija) buvo ratifikuota aukščiau minėta Konvencija, kurios normos Lietuvos Respublikos teritorijoje ėmė galioti nuo 1995 m. rugsėjo 18 d.

Konvencijoje numatyta, jog ją sudarančios Šalys, vadovaudamosi Konvencijoje nustatytomis taisyklėmis, įsipareigoja perduoti viena kitai visus asmenis, kuriems prašančiosios Šalies kompetentinga valdžia kelia bylą arba kurių minėta Šalis reikalauja, kad galima būtų įvykdyti nuosprendį arba tuos asmenis sulaikyti (Konvencijos 1 straipsnis). Pagal Konvencijos 2 straipsnio 1 dalies nuostatą ekstradicija galima asmenims, įvykdžiusiems nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiama laisvės atėmimu arba sulaikymu bent vieneriems metams, arba dar griežtesne bausme, ir pagal prašančiosios, ir pagal prašomosios Šalies įstatymus. Atkreiptinas dėmesys, kad viena iš esminių ir būtinų galimos ekstradicijos sąlygų – abipusės inkriminuojamos veikos baudžiamumo taisyklės egzistavimas. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl ekstradicijos gali būti vykdomas tik dėl veikų, už kurias galima bausti prašančiojoje valstybėje, ir ekstradicijos vykdymas galimas tik tais atvejais, jei už prašomosios valstybės materialinėje jurisdikcijoje padarytas veikas, analogiškas tai, dėl kurios prašoma ekstradicijos, taip pat numatoma baudžiamoji atsakomybė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. lapkričio 25 d. pranešime apie įtarimą sulaikytajam S. M. buvo pateiktas įtarimas, jog S. M. tariamai kurstė Lenkijos Respublikos pilietį K. G. gauti ir perduoti Baltarusijos žvalgybai: visų Lenkijos Respublikos URM darbuotojų sąrašus bei jų tarnybinių telefonų numerius; asmenų, dirbančių Lenkijos Respublikos URM Informacinių sistemų departamento Slaptų biuletenių skyriuje, sąrašus; Lenkijos Respublikos URM 2007 metų rotacinių išvykimų sąrašą; Lenkijos Respublikos URM Slaptosios kanceliarijos organizacinę struktūrą, įskaitant tam tikrų Slaptosios kanceliarijos kabinetų išdėstymą Lenkijos Respublikos URM pastate Varšuvoje; Slaptosios kanceliarijos darbuotojų asmeninę sudėtį kartu su darbuotojų tarnybinių telefonų numeriais bei Lenkijos Respublikos URM dokumentus Rusijos ir Baltarusijos klausimais.

Priimdamas ginčijamą nutartį Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog nusikalstama veika, numatyta Lenkijos Respublikos BK 18 straipsnio 2 paragrafe, 130 straipsnio 2 paragrafe, taikant Lenkijos Respublikos BK 12 straipsnį ir 110 straipsnio 1 paragrafą, kurią padaręs įtariamas S. M. , pagal Lietuvos Respublikos įstatymus taip pat laikoma kriminaliniu nusikaltimu ir pagal faktines aplinkybes atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalyje, 119 straipsnio 2 dalyje. Įtariamojo gynėjas skunde nurodo, jog tai konstatuodamas, teismas neturėjo apsiriboti vien tik formaliu Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos BK normų sulyginimu, o turėjo vertinti, ar Lenkijos Respublikos kompetentingų institucijų S. M. inkriminuojama veika, t. y. jo tariamai rinkta informacija, yra laikytina Lietuvos Respublikos teritorijoje valstybės paslaptimi ar ne ir ar egzistuoja duomenys apie tai, kad sulaikytasis vykdė kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį tariamai rinkdamas duomenis, tačiau tai nebuvo padaryta ir tai sąlygojo neteisingos nutarties priėmimą.

Minėta, kad 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį priėmusio teismo nuomone, Baltarusijos Respublikos pilietis S. M. gali būti įvykdė veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 119 straipsnio 2 dalyje, kuri reglamentuoja atsakomybę asmens, vykdžiusio kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį už grobimą, pirkimą ar kitokį informacijos, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, rinkimą. Duomenų, priskirtinų valstybės paslapčiai, apibūdinimas yra pateikiamas 1999 m. lapkričio 25 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (Valstybės žinios, 2004, Nr. 4-29, su pakeitimais ir papildymais, galiojančiais nuo 2004-05-01) 7 straipsnyje. Jame nurodytas išsamus įslaptintos informacijos kategorijų sąrašas, tačiau jame nepaminėtas nė vienas S. M. tariamai iš K. G. reikalautas dokumentas. Beveik visus 2006 m. lapkričio 25 d. pranešime apie įtarimą nurodytus dokumentus Lietuvos Respublikoje (prašomojoje šalyje) galima gauti naudojantis Lietuvos Respublikos URM internetiniu tinklalapiu (www.urm.lt) ir ši informacija nelaikytina Lietuvos Respublikos valstybės paslaptimi. Tai leidžia teigti, jog Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pagrindu S. M. inkriminuojama veika ir jo tariamai rinkti duomenys nelaikytini valstybės paslaptimi. Spręsdamas ekstradicijos leistinumo klausimus, pirmosios instancijos teismas turėjo remtis principine nuostata, kad valstybė negali taikyti prievartos asmeniui, kurio ekstradicijos yra prašoma, visais atvejais, kai šio asmens teisinio statuso prašančiojoje valstybėje faktiniai pagrindai, jeigu jie egzistuotų prašomojoje valstybėje, nebūtų pakankami taikyti tokio pat pobūdžio ir intensyvumo prievartą.

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Konvenciją pasirašiusioji Šalis turi teisę atsisakyti išduoti asmenį, savo pilietį, neaiškindama tokio sprendimo motyvų. Šiuo atveju prašomoji Šalis, nesutinkanti išduoti savo piliečio, prašančiajai Šaliai reikalaujant, turi pateikti svarstyti bylą kompetentingoms institucijoms, kad reikiamu atveju būtų pradėti procesiniai veiksmai. Tokiu būdu yra sudaroma galimybė kiekvienai Konvenciją ratifikavusiai valstybei apsaugoti savo piliečius. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas draudimas vykdyti piliečių ekstradiciją, jo paneigimas turėtų būti ir atitinkamas leidimas, o ne tik jį suponuojantis įpareigojimas. Tokio teiginio pagrįstumą patvirtina Lietuvos Respublikos padaryta išlyga Europos (Tarybos) konvencijoje „Dėl ekstradicijos“, kurioje įtvirtinta piliečių ekstradicijos galimybė. Tačiau Lietuvos Respublika, ratifikuodama Konvenciją, pareiškė, kad ji tokios galimybės nepripažįsta.

1992 m. spalio 20 d. (t. y. iki Lietuvos Respublikos Konvencijos ratifikavimo) pasirašytoje Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartyje „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ numatyta, jog vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudosis tokia pat teisine gynyba kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai (Sutarties 1 straipsnis). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje užsieniečiams numatytos lygios su Lietuvos Respublikos piliečiais teisės. Tai leidžia teigti, jog S. M. teisės Lietuvos Respublikoje ir Konvencijos nuostatos, susijusios su jo ekstradicija, turėjo būti taikytinos tokios apimties, kaip kad būtų taikytinos Lietuvos Respublikos piliečiui, sprendžiant jo ekstradicijos užsienio valstybei klausimą.

Sprendžiant ekstradicijos klausimą, didelis dėmesys skirtinas nusikaltimo padarymo vietai, nes Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies pagrindu prašomoji Šalis gali atsisakyti išduoti asmenį, kaltinamą nusikaltimu, kuris pagal Šalies įstatymus visiškai ar iš dalies buvo padarytas tos Šalies teritorijoje ar vietovėje, laikomoje šalies teritorija. Tačiau jei nusikaltimas, dėl kurio yra reikalaujama ekstradicijos, buvo padarytas ne prašančiojoje Šalyje, Konvencija numato, kad atsisakyti išduoti nusikaltėlį galima tik tuo atveju, jeigu prašomosios Šalies įstatymuose persekiojimas teismo tvarka už tokios pačios kategorijos nusikaltimus nėra numatomas, kai jie padaromi ne šalies teritorijoje arba ekstradicija dėl jų nėra numatoma (Konvencijos 7 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad remiantis Konvencijos nuostatomis (Konvencijos 27 straipsnis) bet kuri šalis turi teisę padaryti išlygas, susijusias su kuria nors Konvencijos sąlyga ar sąlygomis. Toks Konvencijos 7 straipsnio 2 dalies normos taikymas Lietuvos Respublikoje sprendžiant užsieniečio galimos ekstradicijos klausimą įtvirtintas po Konvencijos ratifikavimo 2000 m. rugsėjo 26 priimto Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje užsieniečio ekstradiciją. Ši teisės norma numato, jog užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi. Ši nuostata atkartota ir Lietuvos Respublikos BPK 71 straipsnio 2 dalyje. Teisinis minėtų normų vertinimas leidžia teigti, jog užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką kitos valstybės teritorijoje, gali būti išduodamas atitinkamai valstybei, t. y. išduodamas ne bet kokiai valstybei, o tik tai, kurios teritorijoje padaryta nusikalstama veika. Tokią nuostatą, gynėjo nuomone, patvirtina ir Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnio nuostatos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus, už kuriuos asmenys atsako neatsižvelgiant į tai, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu. Lyginant minėto Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalies dispozicijas akivaizdu, kad įstatymų leidėjas siekė kuo tiksliau apibūdinti straipsnių dispozicijas, jog jos būtų aiškios ir nedviprasmiškos, todėl Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalies formuluotėje: „užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką <...> kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei <...>“, „valstybės“ sąvoka turėtų būti suprantama ne kaip valstybė, pateikusi prašymą ekstradicijai, o kaip valstybė, kurios teritorijoje yra padaryta nusikalstama veika, nes priešingu atveju Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalyje būtų numatyta, kad užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką kitos valstybės teritorijoje, išduodamas prašymą dėl ekstradicijos pateikusiai valstybei. Gynėjas mano, kad teismo nurodytas sąvokos „valstybė“ netinkamas interpretavimas taip pat lėmė neteisingos nutarties priėmimą.

Įtariamojo S. M. gynėjas Albertas Bandžius skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, kuria buvo patenkintas Lietuvos Generalinės prokuratūros pareiškimas išduoti Baltarusijos Respublikos pilietį S. M. Lenkijos Respublikai, ir atsisakyti jį išduoti.

Teismo posėdyje įtariamasis S. M. , jo gynėjai advokatai Albertas Bandžius ir Oleg Liubič prašė skundus patenkinti, o prokurorė prašė šiuos skundus atmesti.

Įtariamojo S. M. , jo gynėjų advokatų Alberto Bandžiaus, Oleg Liubič Skundai atmetami.

Dėl skunduose esančių prašymų vertinti Lenkijos Respublikos parengtinio tyrimo institucijų procesiniuose dokumentuose užfiksuotų duomenų kuriais yra grindžiamas S. M. pareikštas įtarimas, patikimumą, leisti susipažinti su visa bylos medžiaga, apklausti teismo posėdyje K. G. , ištirti S. M. apklausos protokolą, liudytojų, kurie buvo apklausti Lenkijoje, protokolus, atsakytina, kad tai ne ekstradicijos proceso nagrinėjimo dalykas. Ekstradicijos metu teismas nesprendžia klausimo, ar pateikti prašomosios šalies duomenys yra pakankami išduotino asmens kaltei pagrįsti, ar išduodamas asmuo yra kaltas padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, už kurį prašančioji valstybė jį prašo išduoti. Teismas tik sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas išduoti, t. y. ar tai konkrečiu atveju leidžia tarptautinės sutartys, nacionaliniai įstatymai ir kiti norminiai aktai. Taip pat patikrinama ar yra sąlygos išduoti, t. y. ar išdavimas yra pagrįstas teismui pateiktais duomenimis. Toks sąlygų patikrinimas praktiškai reiškia, kad teismas sprendžia klausimą, ar būtų pagrindas pateikti šiam asmeniui įtarimą dėl nusikaltimo, kuris, jeigu būtų padarytas prašomojoje šalyje, būtų taip pat baudžiamas pagal prašomosios šalies baudžiamuosius įstatymus.

Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija.

Tokia tarptautine sutartimi yra Konvencija. Jos 2 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys išduodami už nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiama laisvės atėmimu arba sulaikymu bent vieneriems metams, arba dar griežtesne bausme, ir pagal prašančiosios, ir pagal prašomosios Šalies įstatymus. Jei asmuo nuteistas arba sulaikomas prašančiosios Šalies teritorijoje, paskirta bausmė turi būti ne mažesnė kaip 4 mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK numato baudžiamąją atsakomybę už šnipinėjimą ir ši norma yra analogiška Lenkijos BK normoms, už kurias prašoma S. M. išduoti Lenkijos Respublikai, taigi Konvencijos reikalaujamas abipusio baudžiamumo principas nėra pažeistas. Sprendžiant ekstradicijos taikymą visiškas veikų pagal prašančiosios ir prašomosios šalių baudžiamuosius įstatymus tapatumas nebūtinas, reikšmingas yra padarytos veikos baudžiamumas pagal abiejų valstybių baudžiamuosius įstatymus ir ta aplinkybė, kad nusikaltimai, kuriais įtariamas S. M. nenukreipti prieš Lietuvos Respubliką, nėra kliūtis Konvencijos taikymui. Pirmosios instancijos teismo išvados tuo klausimu yra pagrįstos. Konvencijos taikymui neprieštarauja ir abiejų šalių baudžiamuosiuose kodeksuose numatomas galimų už veikas skirti bausmių dydis.

Kaip kliūtis, neleidžianti S. M. išduoti Lenkijos Respublikai, skunduose nurodoma Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 1 straipsnyje numatyta taisyklė, kad vienos Susitariančios Šalies piliečiai kitos Susitariančios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos Susitariančios Šalies piliečiai.

Tokia nuostata šioje sutartyje iš tikrųjų yra, tačiau tai nereiškia, kad dėl jos Baltarusijos Respublikos piliečiai turi tokį pat imunitetą dėl išdavimo užsienio valstybėms, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.

Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos, 1975 m. spalio 15 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos papildomo protokolo ir 1978 m. kovo 17 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos antrojo papildomo protokolo ratifikavimo“ 2 dalyje padaryta tokia išlyga dėl Konvencijos 6 straipsnio taikymo: „Šiame straipsnyje „piliečiai" reiškia asmenis, turinčius Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą. Lietuvos Respublikos piliečio išduoti užsienio valstybei neleidžiama pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 6 straipsnį ir todėl bet kokiu atveju bus atsisakoma jį išduoti.“ Šis Seimo priimtas nutarimas aiškiai pasako, kad Konvencijos taikymui pilietybė suprantama tik taip, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatyme, o išlygos dėl Konvencijos taikymo kitiems asmenims nenumatytas. S. M. nėra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl minėtu Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu padaryta išlyga dėl Konvencijos netaikymo jam negalioja.

Kaip kliūtis, neleidžianti S. M. išduoti Lenkijos Respublikai, skunduose nurodoma ir Lietuvos Respublikos BK 6-9 straipsnių kai kurios nuostatos.

Lietuvos Respublikos BK 6 straipsnis numato, kad užsieniečiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jie užsienyje padarė šio kodekso 114-128 straipsniuose numatytus nusikaltimus Lietuvos valstybei.

Šis straipsnis tiriamu atveju netaikomas, nes nusikaltimas, kuriuo įtariamas S. M. nėra nukreiptas prieš Lietuvos valstybę.

Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnis patekia sąrašą nusikaltimų, už kuriuos atsakomybė numatyta tarptautinių sutarčių ir už kuriuos atsako asmenys, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus. Tarp jų nusikaltimas, kurio padarymu įtariamas S. M. (šnipinėjimas), nenumatytas. Tačiau šis Lietuvos Respublikos BK straipsnis ir nebuvo nurodytas skundžiamoje nutartyje kaip S. M. išdavimo Lenkijos Respublikai pagrindas.

Lietuvos Respublikos BK 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad „asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus šio kodekso 5 ir 6 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.“ Likusioje šio straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje išdėstytos taisyklės, neturinčios tiesioginio ryšio su sprendžiamu klausimu, todėl necituojamos.

Šis straipsnis S. M. taip pat netaikytinas. Jau minėta, kad jam netaikomas Lietuvos Respublikos BK 6 straipsnis, į kurį pateikiama nuoroda Lietuvos Respublikos BK 8 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos BK 5 straipsnis, į kurį taip pat pateikiama nuoroda Lietuvos Respublikos BK 8 straipsnio 1 dalyje, numato, kad „Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą.“ S. M. nėra Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolatinis gyventojas. Taigi, pagal subjektą S. M. atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 5 straipsnis, taip pat ir Lietuvos Respublikos BK 8 straipsnio 1 dalis, taip pat nereglamentuoja.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi Lietuvos Respublikos BK 9 straipsniu „Ekstradicija“, ypač jo 2 dalimi, numatančia, kad „Užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija.“

Iš pirmo žvilgsnio Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalis konkuruoja su 7 straipsniu, numatančiu baigtinį nusikaltimų už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus sąrašą. Tokios mintys pateikiamos ir nagrinėjamuose skunduose. Tačiau atidžiau pažiūrėjus į minėtų teisės normų tekstus matyti, kad Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalis nuo Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnio skiriasi ir tuo, kad Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnis reglamentuoja atsakomybę tik pagal Lietuvos Respublikos BK, nepriklausomai nuo kitų sąlygų, o Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalis reglamentuoja užsieniečių (tokiu yra S. M. ), padariusių nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės (šiuo atveju – Baltarusijos Respublikos ir Čekijos Respublikos) teritorijoje išdavimą atitinkamai valstybei arba perduodamų Tarptautiniam baudžiamajam teismui remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi (tokia yra Konvencija) arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija.

Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju baudžiamoji atsakomybė taikoma jau ne pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK, o pagal atitinkamos valstybės įstatymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 42 „Dėl teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir Baudžiamojo bei Baudžiamojo proceso kodeksų normas, nustatančias asmenų išdavimą užsienio valstybei arba perdavimą Tarptautiniam baudžiamajam teismui“ 2 punkte taip pat nustatyta, kad „Spręsdamas, ar yra asmens išdavimo užsienio valstybei arba perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui pagrindas ir sąlygos, Vilniaus apygardos teismas vadovaujasi tarptautinėmis sutartimis, BK 9 straipsniu ir BPK 71 straipsniu“. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada dėl Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio, kaip pateiktą ekstradicijos klausimą reglamentuojančios teisės normos taikymo, yra pagrįsta. Atvejai dėl atsakomybės Tarptautiniame baudžiamajame teisme su šioje nutartyje tiriamais klausimais nesiejami ir plačiau neaptariami.

Skunduose nesutinkama su Vilniaus apygardos teismo nuomoneS. M. , kad sąvoka „atitinkama valstybė“ turi būti suprantama ne kaip valstybė, kurios teritorijoje padaryta nusikalstama veika, bet kaip valstybė, pateikusi ekstradicijos prašymą. Toks skunduose pateikiamas sąvokų traktavimas nėra pagrįstas. Konvencijos 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Asmenys išduodami už nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiama laisvės atėmimu arba sulaikymu bent vieneriems metams, arba dar griežtesne bausme, ir pagal prašančiosios, ir pagal prašomosios Šalies įstatymus.“ Akivaizdu, kad „pateikusi ekstradicijos prašymą“ ir „prašančioji šalis“ yra tapačios sąvokos, todėl pirmosios instancijos teismo išvados tuo klausimu yra teisingos.

Tokią nuomonę patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 42 „Dėl teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir Baudžiamojo bei Baudžiamojo proceso kodeksų normas, nustatančias asmenų išdavimą užsienio valstybei arba perdavimą Tarptautiniam baudžiamajam teismui“ 13 punktas, nustatantis, kad „BK 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir Europos konvencijos dėl ekstradicijos 2 straipsnio prasme asmuo gali būti išduodamas tik už veikas, kurios laikomos nusikalstamomis, ir už jų padarymą asmuo yra baudžiamas tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal prašančiosios išduoti asmenį valstybės įstatymus bent vienerių metų laisvės atėmimo ar jai prilygstančia bausme, arba nuteistam asmeniui yra likę atlikti ne mažiau kaip 4 mėnesiai laisvės atėmimo bausmės. Teismas turi atsižvelgti į tai, kad kai kurios tarptautinės sutartys (pvz., 1977 m. Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu 4 straipsnis) nusikaltimams, už kuriuos asmuo išduodamas, nustato kitokius bausmės dydžio reikalavimus.“

Lietuvos Respublikos BK komentaras taip pat patvirtina minėtą nuomonę, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „atitinkama valstybė“ turi būti suvokiama kaip apibūdinanti valstybę, pateikusią nagrinėjmą ekstradicijos prašymą ir negali būti aiškinama kaip nustatanti, jog užsienietis gali būti išduotas tik valstybei, kurios teritorijoje padaryta veika (Lietuvos Respublikos BK komentaras, Vilnius, leidykla „Teisinės informacijos centras, 2004 m., 65 p.).

Nėra pagrįsti skundų argumentai ir dėl to, kad nusikaltimai, kuriais įtariamas S. M. turi būti laikomi politiniais, dėl kurių asmuo pagal Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą gali būti neišduodamas. Tuo klausimu pažymėtini keli dalykai. Pirmiausia, Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte, kaip ir kiti šios dalies punktai tik suteikia galimybę, tačiau nedraudžia išduoti asmenį.

Antra, politinio nusikaltimo sąvoka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra išaiškinta. To nėra ir Konvencijoje. Jos 3 straipsnio 3 dalyje tik nurodyta, kad gyvybės atėmimas valstybės vadovui arba jo šeimos nariams arba bandymas ją atimti nėra laikomas politiniu nusikaltimu pagal šią Konvenciją. Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 4 d. nutarimo dėl 1997 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos ratifikavimo 2 dalyje, išlygoje dėl Konvencijos 3 straipsnio 3 dalies yra nurodoma, kad Lietuvos Respublika pasilieka teisę konkrečiu atveju spręsti, ar veika, nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, bus laikoma politiniu nusikaltimu.

Kai kuriose Lietuvos Respublikoje galiojančiose konvencijose nurodytos ir kitos veikos, kurios nepripažintinos politiniais nusikaltimais (pav. Konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio grobimu, sudaryta 1970 m. gruodžio 16 d., Konvencija dėl kovos su neteisėtais veiksmais prieš saugią jūrų laivybą, sudaryta 1988 m. kovo 10 d., Tarptautinė konvencija dėl kovos su teroristiniais sprogdinimais, priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1997 m. gruodžio 15 d. ir kt.), tačiau jose nenurodomos veikos, panašios į tas, kuriomis įtariamas S. M. . Tarptautinėse sutartyse taip pat nėra išaiškinimo, kokią veiką reikėtų laikyti politiniu nusikaltimu. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalis suteikia teisę pačiai valstybei spręsti, ar nusikaltimas, dėl kurio prašoma asmenį išduoti, traktuotinas kaip politinis.

Atsižvelgdamas į tai, S. M. nėra Lenkijos Respublikos gyventojas ir išvis neigia toje šalyje buvęs, be to, kad nėra duomenų, jog veika, kuria įtariamas S. M. , padaryta dėl politinių motyvų arba siekiant politinio pobūdžio tikslų, teismas nelaiko, kad S. M. prašoma išduoti dėl politinio pobūdžio nusikaltimo.

Trečia, Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 3 dalies 4 punktas numato, kad asmens neišdavimui pagal ekstradicijos prašymą reikšmingas ne tik politinis nusikaltimo pobūdis, bet ir gresiantis persekiojimas už šį nusikaltimą. Sąvoka „persekiojimas“ nėra tapati sąvokai „baudžiamasis persekiojimus“, nes pastaroji sąvoka apibrėžtina kaip baudžiamaisiais įstatymais apibrėžtas teisėtas poveikis asmeniui. Kitoks, ne baudžiamasis persekiojimas jau nėra ir negali būti įteisintas teisės normose, todėl suvoktinas kaip neteisėtas poveikis asmeniui, jo teisių ribojimas. Duomenų, kurie leistų manyti, jog S. M. Lenkijoje bus persekiojamas pastarąja prasme, nėra gauta.

Turima medžiaga nepatvirtina, kad egzistuotų ir kitos Lietuvos Respublikos BPK 71 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, kurios leidžia neišduoti prašomo asmens.

Šie duomenys leidžia padaryti išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl ekstradicijos taikymo S. M. atitinka tiek Konvencijos, tiek Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK ir Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, neprieštaravo ir kituose teisės aktuose numatytiems Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Skunduose ginčijamas ir kardomosios priemonės – suėmimo taikymo S. M. pagrįstumas. Šioje nutartyje nebus aptariamas suėmimo paskyrimo S. M. pagal Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006-11-26 nutartį, kadangi skundas dėl šios nutarties jau išnagrinėtas 2006-12-13 nutartimi tam įgalinimus turinčiame Vilniaus apygardos teisme. Bus analizuojamas tik pastarojo teismo 2006-12-22 sprendimas pratęsti S. M. suėmimo terminą vienam mėnesiui nuo 2006-02-26.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pratęsdamas suėmimo terminą pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 5 dalimi, numatančia, jog prašymas išduoti asmenį užsienio valstybei yra suėmimo pagrindas. Šis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad S. M. neturi ryšių su Lietuvos Respublika, pagrįstai konstatavo ir tai, kad švelnesnės kardomosios priemonės neužtikrins ekstradicijos proceso. Lietuvos Respublikos BPK normos, reglamentuojančios kardomųjų priemonių, tarp jų ir suėmimo skyrimo taisykles, nereikalauja, jog būtų įrodyta įtariamojo kaltė padarius veikas, dėl kurių vyksta baudžiamasis persekiojimas. Kaip būtina sąlyga nurodomas tik buvimas pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tokių duomenų buvimas užfiksuotas Lenkijos Respublikos Gdansk-Poludnie teismo 2006-11-22 nutartyje. Dar viena suėmimo taikymo sąlyga, numatyta Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 8 dalyje, t. y. nuostata, kad suėmimas taikomas tik bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymas numato griežtesnę kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, taip pat buvo. Esant nustatytam pagrindui ir kitų būtinųjų sąlygų visumai, suėmimas S. M. pratęstas pagrįstai. Suėmimo pratęsimas neprieštaravo ir Konvencijos nuostatoms, įskaitant ir jos 16 straipsnį. Šios nutarties priėmimo metu (2007-01-11) S. M. yra suimtas jau daugiau kaip 40 parų ir suėmimas paskirtas dar iki 2007-01-26. Tačiau tai neprieštarauja konvencijos 16 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau kaip 40 dienų nuo sulaikymo momento.

Ekstradicijos procedūra prašymo dėl jos taikymo pateikimu nesibaigia. O Konvencijos 16 straipsnio 2 dalis prašymą laikinai sulaikyti sieja su vieno iš dokumentų, minėtų Konvencijos 12 straipsnio 2a dalyje, buvimu ir ketinimu atsiųsti prašymą dėl ekstradicijos; 16 straipsnio 4 dalis numato pasekmes, jei per 18 dienų po sulaikymo prašomoji Šalis nėra gavusi prašymo dėl ekstradicijos ir 12 straipsnyje minimų dokumentų. Šių Konvencijos 16 straipsnio dalių turinys leidžia teigti, kad minimas laikinas sulaikymas turi būti suprantamas ne kaip visas asmens suėmime išbūtas laikas, o tik kaip tas, kuris praėjo nuo asmens sulaikymo iki prašymo dėl ekstradicijos atsiuntimo prašomosios šalie kompetentingoms institucijoms. Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BPK 72 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenims, kuriuos prašoma išduoti iš Lietuvos Respublikos arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, suėmimo skyrimo bei apskundimo tvarką nustato šis kodeksas. Būtent šiuo kodeksu ir buvo vadovautasi pratęsiant S. M. suėmimo terminą ir kaip minėta, suėmimo pratęsimas kodeksui neprieštaravo. Dėl tų pačių motyvų nėra pagrindo sutikti ir su skundų teiginiu, kad Lietuvos teismai negalėjo taikyti suėmimą ilgiau kaip Lenkijos Respublikos Gdansk-Poludnie teismas 2006-11-22 nutartyje nustatytą 14 dienų terminą.

Taigi, skundžiama nutartis nenaikinama ir dėl suėmimo taikymo.

Medžiaga, kuri patvirtintų skunduose minimus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus, kurie, kaip teigiama, pasireiškė S. M. orumo pažeidimu, sudarymų kliūčių gynybai tinkamai atlikti gynybos pareigas, fizinių ir dvasinių kančių sukėlimu ir kitais panašiais veiksmais, teismas nedisponuoja, todėl tokios aplinkybės negali būti pripažintos nustatytomis. Todėl skundžiama nutartis nenaikintina ir dėl šių skunduose nurodytų aplinkybių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

S. M. , jo gynėjų advokato Alberto Bandžiaus ir advokato Oleg Liubič skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 dienos nutarties atmesti.

Nutartis neskundžiama.