- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-08
- Bylos Nr.
- A-822-1193-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- A. M., Pakistano
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie LR VRM, Migracijos departamentas
- Advokatai
- Laura Gumuliauskienė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Gumuliauskienei, atsakovo atstovui Rasetai Medutienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Pakistano piliečio A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie LR VRM dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2008 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)-15PR-115 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio nesuteikimo bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Pakistano piliečiui A. M. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Pakistaną“ (b. 1. 3-4).
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su aukščiau nurodytu Migracijos departamento sprendimu kreipėsi į teismą ir prašė jį panaikinti, įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti naują sprendimą. Paaiškino, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Sprendimą Migracijos departamentas motyvavo tuo, kad pareiškėjas nurodė tik ekonomines priežastis. Mano, kad toks Migracijos departamento argumentas neatitinka tikrovės, nes vienas iš prieglobsčio argumentų yra bendras padėties Pakistane nesaugumas, paplitusi prievarta, nuo kurios policija nėra pajėgi apginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė skundą atmesti, palikti galioti sprendimą. Atsiliepime (b. 1. 6-7) paaiškino, kad remiantis prieglobsčio prašytojo pasakojimu jo nurodyti įvykiai yra tik bendro pobūdžio, tai nebuvo ilgalaikis ar sistemingas pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas, parodantis valstybės nesugebėjimą suteikti apsaugą. Pareiškėjas nesikreipė pagalbos į jokias kilmės valstybės valstybines institucijas dėl tariamų jo žmogaus teisių pažeidimų, apklausų metu nepaaiškino jokių aplinkybių dėl ko jis galėjo būti persekiojamas. Nepaisant to, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, kadangi žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad pabėgėlio statuso suteikimo Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų sprendimu pagrindus, tvarką apibrėžia Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas tik „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Ši teisės norma iš esmės yra identiška Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstytai taisyklei. Atsižvelgęs į šias normas, teismas pažymėjo, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pažymėjo, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Šiuo atveju subjektyvus faktorius – baimė sugrįžti į savo valstybę (Pakistaną) ir būti sumuštam ar apiplėštam gatvėje, kuomet jo negintų policija, jis jaustųsi nesaugus. Ši pareiškėjo baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis. Pabėgėlio statusui nustatyti pirmiausia reikia įvertinti besikreipiančio asmens pareiškimus, paaiškinimus, o ne spręsti apie padėtį jo šalyje. Padėtis šalyje, iš kurios kilęs besikreipiantis asmuo, nėra pagrindinis dalykas. Svarbu įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus, jo patikimumą.
Teismas nustatė, kad 2008 m. birželio mėnesį pareiškėjas buvo sulaikytas kertantis valstybės sieną nenustatytoje vietoje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 3 punkto reikalavimus, neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, suteikiančio teisę pereiti valstybės sieną. Lazdijų rajono apylinkės teismo nutartimi Pakistano piliečiui A. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui iki 2007-07-21 imtinai. Vėliau jis kelis kartus buvo pratęstas (iki 2008-08-21, iki 2008-10-21) ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Būdamas tardymo izoliatoriuje 2008-09-04 jis pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Prašyme paaiškino, kad jis yra Pakistano pilietis, gyvena (duomenys neskelbtini), Lahoro mieste. Iš savo šalies išvyko dėl darbo netekimo, blogos kriminogeninės padėties. Jo išvykimo tikslas yra vykti į bet kurią Šengeno valstybę, kur galėtų dirbti ir susikurti sau geresnį gyvenimą.
Prašydamas prieglobsčio A. M. apeliavo į darbo netekimą kilmės šalyje, blogą kriminogeninę padėtį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra jokių realiai egzistuojančių tam priežasčių. Jo pateikti argumentai bei apklausų metu išdėstyti teiginiai akivaizdžiai nėra susiję su grėsmėmis jo laisvei ir gyvybei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jie nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais.
Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas yra Pakistano pilietis, turi pastovią gyvenamąją vietą jo judėjimo laisvė kilmės valstybėje nėra ribojama, jis nebuvo diskriminuojamas, jo pagrindinė atvykimo priežastis į Lietuvos Respubliką yra bedarbystė, jam negrėsė joks persekiojimo pavojus, todėl pareiškėjo argumentai dėl prieglobsčio suteikimo yra akivaizdžiai nesusiję su baime būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1-3 punktuose. Tačiau baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Taigi turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai.
Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės šalį nėra sąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, kilmės šalyje prieglobsčio prašytojas turi galimybę pasirinkti alternatyvų darbą pasinaudoti teisine pagalba. Vadinasi, nesant įrodymų, jog kilmės šalyje pareiškėjui kyla grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, jo reikalavimas dėl papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį, yra atmestinas. Teismas laiko, kad jo teiginiai dėl baimės būti sumuštam ar apiplėštam, yra išgalvoti, siekiant pasilikti Lietuvos Respublikoje dėl kitų priežasčių. Teismas mano, kad pareiškėjas iš kilmės šalies išvyko dėl ekonominių priežasčių. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2008-09-12 sprendimas Nr. (15/6-7)-15PR-115, „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio nesuteikimo bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Pakistano piliečiui A. M. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Pakistaną“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
III.
Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Nurodo, kad teismas, kaip ir Migracijos departamentas, be pagrindo nesutiko su jo argumentu, kad žmogaus teisių padėtis Pakistane yra tokia bloga, kad sudaro jam pagrindą gauti papildomą apsaugą pagal LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį. Mano, kad nei teismas, nei Migracijos departamentas žmogaus teisių padėties Pakistane pakankamai neištyrė, nes apie ten paplitusius žmogaus teisių pažeidimus yra visuotinai žinoma.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti.
Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos nesutinka su apeliaciniu skundu dėl šių priežasčių:
1. A. M. apklausos metu pasakojo, kad laisvai studijavo Pakistano Punjab universitete Lahore mieste ir įgijo bankininko profesiją. Vėliau dirbo banke. Po metų jų padalinį uždarė ir visi ten dirbę žmonės neteko darbo, tame tarpe ir jis. Prieglobsčio prašytojo teigimu, jis du metus bandė susirasti darbą pagal savo profesiją. Tačiau jo paieškos buvo bevaisės. Kadangi jis yra išsilavinęs žmogus, nenorėjo dirbti bet kokio darbo. Taip pat A. M. teigė, kad jis du kartus buvo užpultas ir apiplėštas gatvės chuliganų. Atsakovo vertinimu, šie jo pasakoti įvykiai yra tik bendro pobūdžio, tai nebuvo ilgalaikis ar sistemingas pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas, parodantis valstybės nesugebėjimą suteikti apsaugą.
2. A. M. nesikreipė pagalbos į jokias kilmės valstybės valstybines institucijas dėl tariamų jo žmogaus teisių pažeidimų, todėl lieka neaišku, ar Pakistanas negalėjo suteikti tinkamos veiksmingos apsaugos ir apginti jo teises. A. M. apklausų metu nepapasakojo jokių aplinkybių, dėl ko jis galėjo būti persekiojimas. Taigi remiantis prieglobsčio prašytojo papasakota istorija, jam Pakistane negrėsė joks realius persekiojimo pavojus. Remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008-01-28 pažyma Nr. PAK-15/6-3-158 „Apie žmogaus teisių padėtį Pakistane ir Jammu Kashmir Liberation Front partiją“ A. M. nepriklauso minėtoje pažymoje išskirtoms rizikos grupėms: žmogaus teisių aktyvistai, teisininkai, žurnalistai, politiniai aktyvistai. Nors Pakistane žmogaus teisių padėtis vis dar kelia susirūpinimą: neteisėti areštai, kankinimais sulaikymo vietose, mirties bausmės nuosprendžiai, pažeidimai, vykdomi pasitelkus „karo su terorizmu“ sąvoką. Faktas, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to turi būti suteikiama papildoma apsauga, kadangi žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisariato valdybos (JTVPK) išleistame „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 62 punkte teigiama, kad „Migrantas – tai asmuo, dėl kitų, nei nurodyta apibrėžime [pabėgėlio], priežasčių savanoriškai išvykstantis iš savo šalies turėdamas tikslą apsigyventi kitur. Tam jį gali paskatinti permainų ar nuotykių troškimas, šeimyninės ar kitos asmeninės priežastys. Jeigu asmuo yra vedinas vien ekonominių sumetimų, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis“.
3. A. M. turėjo persikėlimo alternatyvą savo kilmės valstybėje (Pakistane). Atsakovas mano, kad prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti prieglobstį motyvai nėra susiję su minėtomis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnyje apibrėžtais papildomos apsaugos suteikimo kriterijais. Atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus, į Lietuvą jis išvyko ne bėgdamas nuo persekiojimo kilmės valstybėje (Pakistanas) dėl priežasčių, nurodytų 1951 m. Ženevos Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje ar pagrįstai bijodamas būti kilmės valstybėje (Pakistanas) dėl minėto įstatymo 87 straipsnyje numatytų pagrindų, nes nepriskirtinas pažeidžiamoms asmenų grupėms, dėl ko jam galėtų grėsti pavojus jo kilmės valstybėje. Todėl nėra pagrindo manyti, jog A. M. grės realus persekiojimas jam grįžus atgal į kilmės valstybę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad žmogaus teisių padėtis Pakistane yra tiek bloga, kad sudarytų jam pagrindą gauti papildomą apsaugą pagal LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pareiškėjas savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindžia Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšmingos su šios materialinės teisės normos taikymu sietinos faktinės bylos aplinkybės.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos (Migracijos tarnybos byla PAK 0093, b. l. 21) jo negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys (bendra bedarbystė šalyje, pareiškėjas buvo atleistas iš darbo ir metus nesėkmingai ieškojo darbo Pakistane) yra ekonominio pobūdžio ir dėl to neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio ir 87 straipsnio nuostatose, tai yra šių teisės normų taikymo prasme šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės bylai nėra reikšmingos. Pareiškėjo skunde teismui, 2008 m. rugpjūčio 5 d. prašyme suteikti prieglobstį ir 2008 m. rugsėjo 9 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole (Migracijos tarnybos byla PAK 0093, b. l. 43-50) nurodytos aplinkybės dėl nusikalstamumo, bendro nesaugumo jo kilmės šalyje ir paplitusios prievartos, nuo kurios policija nėra pajėgi apginti, nors iš esmės ir atitinka 2008 m. sausio 28 d. pažymoje Nr. PAK-15/6-3-158 apie žmogaus teisių padėtį Pakistane ir Jammu Kashmir Liberation Front partiją nurodytą informaciją, bet atsižvelgiant į tai, kad A. M. nepriklauso minėtoje pažymoje išskirtoms rizikos grupėms: žmogaus teisių aktyvistams, teisininkams, žurnalistams, politiniams aktyvistams, savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui, t.y. pareiškėjas nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus. Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktu argumentu, kad nepaisant to, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė šioje byloje nurodytas Įstatymo nuostatas bei teisingai jas išaiškino.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.