Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-08-20 · Civilinė byla Nr. e2-772-330/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-08-20
Bylos Nr.
e2-772-330/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00298-2020-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Atsakovas
S. B.
Kategorijos
Civilinės bylos Nr. e2-772-330/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00298-2020-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1 (S) (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugpjūčio 20 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2730-567/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rindeka“ ieškinį atsakovui S. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Rindeka“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo S. B. 24 543,62 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį 24 543,62 Eur vertės nekilnojamąjį, o tokio nesant – kilnojamąjį turtą, įskaitant lėšas ir turtines teises.

3. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo grindžiamas tuo, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas (žemės sklypas, gyvenamasis namas su ūkio pastatu ir kiemo statiniais), kurio vertė nėra didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 26 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino ir areštavo atsakovui priklausantį 24 543,62 Eur vertės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, o turto nesant arba esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose.

5. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu ir pateiktais įrodymais, padarė prielaidą, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.

6. Spręsdamas klausimą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės sprendimo vykdymui, teismas, remdamasis ieškovės pateiktais duomenimis, nustatė, kad atsakovo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro 2007 m. atliktą masinį vertinimą yra 23 217 Eur, t. y. mažesnė nei ieškinio suma, turtas yra įkeistas nuo 2007 m. gruodžio 11 d., nuo 2014 m. sausio 21 d. turtui taikomas areštas, o duomenų apie atsakovo realią turtinę padėtį ir mokumą byloje nėra. Teismas sprendė, kad prašomos priteisti sumos dydis atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelis, todėl, siekiant užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nesiėmus ieškovei tikėtinai palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskiruoju skundu atsakovas S. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

8.1. Ieškinio reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti, kadangi ieškinyje tik deklaratyviai nurodomos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, išsakyti ieškovės samprotavimai bei prielaidos.

8.2. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo nesąžiningumą ar veiksmus, liudijančius jo ketinimus turtą paslėpti ar perleisti. Vien ieškovės reikalavimo dydžio nepakanka preziumuoti būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą.

8.3. Teismas nutarties tinkamai nepagrindė ir nemotyvavo, o tik abstrakčiai nurodė, jog areštuoti atsakovo turtą būtina dėl didelės ieškinio sumos ir neva galimo teismo sprendimo vykdymo negalimumo.

9. Ieškovė BUAB „Rindeka“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti.

10. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Tikėtino ieškinio pagrįstumo vertinimas nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės turi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimą – teismas išvados dėl tikėtino ieškinio pagrindimo gali prieiti tik preliminariai nustatęs, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti nepritaikius prašomų priemonių.

10.2. Teismui pakanka įsitikinti tik tuo, kad konkrečioje situacijoje teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė yra galima ir tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė egzistuoja.

10.3. Atsakovo turtui yra taikomas areštas, o tai, be kita ko, įrodo, jog atsakovas nėra įvykdęs atitinkamų prievolių kitų asmenų atžvilgiu, taigi tikėtina, kad atsakovas nėra sąžiningas civilinių teisinių santykių dalyvis, kuris gali vengti ieškovei palankaus sprendimo įvykdymo.

10.4. Teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis priėmė nutartį, ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš esmės išsprendė teisingai.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Preliminarus ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant bent vienai iš jų, negalimas šių priemonių taikymas. Pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla ieškinį pareiškiančiam asmeniui, o teismui – kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai atlikti minėtų sąlygų teisinį įvertinimą.

13. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje akcentavo nenustatęs, kad ieškinys būtų prima facie nepagrįstas.

14. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme civilinė byla Nr. e2-2730-567/2020 pagal ieškovės BUAB „Rindeka“ ieškinį atsakovui S. B. dėl žalos atlyginimo jau yra išnagrinėta. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovei priteisė iš atsakovo 20 113,62? Eur žalos atlyginimą. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad egzistuoja pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (tikėtinas ieškinio pagrįstumas), nepaisant to, kad teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Pažymėtina, kad tokios nuostatos laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-799-302/2019; 2019 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-937-790/2019; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1465-236/2019, ir kt.).

15. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad ieškovė neįrodė jo nesąžiningumo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo riziką dėl galimo palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo su pareikšto reikalavimo dydžiu.

16. Pasisakydamas dėl šių apelianto argumentų, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad iš tiesų nuo 2016 metų nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, yra teikiami išaiškinimai, jog tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė / finansinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1267-553/2019, 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-31-790/2020 ir kt.). Tačiau taip pat yra pažymėta, kad ieškinio pateikimo metu faktinę grėsmę įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), todėl arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu (didele ieškinio suma), taip pat atsižvelgiant ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovas gali pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016; 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-116-236/2018).

17. Šiuo atveju atsakovas neteigia ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Priešingai, jis iš esmės pripažįsta, kad turi nedidelės vertės vienintelį nekilnojamąjį turtą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017).

18. Teismų praktikoje aiškinama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ekonomiškumo ir proporcingumo principų nepažeidė, nes skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ribojamos ieškinio reikalavimų suma (CPK 145 straipsnio 2 dalis), leidžiant atsakovui areštuotu materialiuoju turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove, disponuoti piniginių lėšų dalimi, kuri reikalinga būtiniausiems atsakovo poreikiams tenkinti. Atsakovas atskirajame skunde netvirtina, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės esmingai pažeidžia jo teises ar interesus, kokiu nors būdu sukelia neproporcingas pasekmes ar kitus didelius nepatogumus. Pažymėtina, kad atsakovo turimas nekilnojamasis turtas yra įkeistas, taigi iš esmės pripažintina, jog realiai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nevaržo jo teisių daugiau nei būtina.

19. Paminėtina, kad atsakovas, jei jo finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jam nėra tiek reikšminga, gali be itin didelių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 straipsnio 2 dalis) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, atsakovas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo.

20. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismo nutartis yra nemotyvuota. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas pasisakė dėl esminių aplinkybių, reikšmingų klausimo išnagrinėjimui, o vien tai, kad teismas priėmė atsakovui nepalankią teismo nutartį, nereiškia, jog teismo nutartis yra be motyvų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

21. Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

22. Ieškovė atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė patyrė 60,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl priteistinos iš atsakovo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Rindeka“ (j. a. k. 302860539) 60,50 Eur (šešiasdešimt eurų ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas Gintaras Pečiulis