Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-18/2007

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2007-05-22
Bylos Nr.: 1A-18/2007
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Rūta Mickevičienė, Tomas Šeškauskas (pran.), Valdimaras Bavėjanas
Nuteistasis: V. M., R. K., A. P., V. T.
Nukentėjusysis: D. R., J. R.
Civilinis atsakovas: G. K., N. P., S. P.
Advokatai: Anatolijus Svila

Kategorijos

1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-18/2007Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUNUOSPRENDIS2007 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjo),

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Valdimaro Bavėjano,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui G. P. ,

gynėjams Algaudai Šimkūnienei, Stasiui Lileikiui, Birutei Strimaitytei, Renatai Narbutienei (Girdauskienei),

nuteistiesiems V. M. , R. K. , A. P. , V. T. ,nukentėjusiesiems D. R. , J. R. ,nukentėjusiojo J. R. atstovui advokatui Anatolijui Svilai,nukentėjusiosios D. R. atstovui advokatui I. K. ,civiliniams atsakovams G. K. , N. P. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. , nuteistojo R. K. , jo gynėjo ir jo atstovės pagal įstatymą G. K. , nuteistojo A. P. ir jo gynėjo, nuteistojo V. T. , civilinių atsakovų N. P. ir S. P. bei nukentėjusiojo J. R. atstovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus 1961 m. BK 104 straipsnyje ir 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas pagal BK 104 straipsnį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms. Remiantis BK 63 straipsniu paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešeriems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus 1961 m. BK 104 straipsnyje ir 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu pagal BK 104 straipsnį 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 3 (trims) mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsniu paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. P. pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 104 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. T. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų V. T. , V. M. , R. K. ir A. P. , o trims nuteistiesiems neturint pajamų ar uždarbio – iš G. K. , J. R. , N. P. ir S. P. liudytojų D. P. , M. A. , S. K. parodymų, kad K. R. mušimas vyko be ilgesnių pertraukų ir netruko ilgiau vienos valandos laiko, pradėjus kitiems nuteistiesiems mušti K. R. maždaug už pusvalandžio atėjęs nuo mokyklos prie mušimo prisijungė ir V. T. . Taigi abejotina būtų daryti išvadą, kad operacijos metu liudytojo A. T. matytas ūmus kraujavimas iš galvoje esančių kraujagyslių galėjo atsirasti būtent po V. T. , o ne kitų nuteistųjų smūgių. solidariai priteista 5644 Lt ir 50 ct (penki tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt keturi litai ir penkiasdešimt centų) Valstybinei ligonių kasai, 79 316 Lt ir 50 ct (septyniasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai šešiolika litų ir penkiasdešimt centų) D. R. ir 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) J. R. .

Nuosprendis apeliacine tvarka revizuojamas antrą kartą, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 7 d. nutartimi panaikino 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. , R. K. , A. P. ir V. T. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2003 m. balandžio 19 d., apie 21 val., miškelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), A. P. , R. K. ir V. M. , veikdamas bendrininkų grupe, o pastarasis dar ir reikalaudamas K. R. grąžinti R. K. ir V. M. paskolintus 50 Lt, T. P. paskolintus 100 Lt bei A. P. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Siemens S40“ arba 200 Lt, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodamas fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, savavališkai vykdė ginčijamą nerealizuotą savo ir kitų asmenų teises ir padarė didelės žalos asmens teisėms, o būtent, pavartojo prieš K. R. fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad R. K. tyčia sudavė jam vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną smūgį delno apatine dalimi į veidą ir vieną smūgį kumščiu į dantis; po to A. P. tyčia sudavė K. R. vieną smūgį kumščiu į pilvą, du smūgius kumščiu į veidą, vieną smūgį kumščiu į dešinį žandą, vieną smūgį kumščiu į kairį žandą, vieną smūgį koja nugriuvusiam nukentėjusiajam į dešinę galvos pusę ir vieną smūgį koja į kairę galvos pusę; V. M. tyčia sudavė K. R. vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną smūgį delno apatine dalimi į dešinį žandą, vieną smūgį kumščiu į kairį žandą, vieną smūgį kakta į kaktą, keturis smūgius kumščiu į įvairias kūno vietas, o nugriuvusiam nukentėjusiajam spyrė koja vieną kartą į šonkaulius, vieną kartą į galvą, sudavė vieną smūgį kumščiu į lūpų sritį, po to sėdinčiam K. R. sudavė vieną smūgį delno apatine dalimi į nosį ir vieną smūgį kumščiu į kairę veido pusę; po to V. T. , šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, pasižymintį nepaprastu cinizmu ir ypatingu įžūlumu, be jokios dingsties tyčia sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veidą, o, K. R. nugriuvus, du kartus spyrė koja į galvą, po ko R. K. sudavė pastarajam vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną kartą spyrė koja į kairę galvos pusę bei keturis kartus spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais sudavė 32 smūgius K. R. , taip padarydami galvos sumušimą, pasireiškusį abiejų lūpų odos nubrozdinimais, viršutinės lūpos muštine žaizdele su aplinkine gleivinės kraujosruva, apatinės lūpos kraujosruvomis, dešinio antakio muštine žaizda su aplinkine poodine kraujosruva, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejus kraujui, dėl ko 2003-04-27, 15 val., Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje K. R. mirė, ir tuo būdu tyčia jį nužudė.

Be to, R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2002 m. spalio 21 d., apie 18.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje pagrobė svetimą turtą, t. y. A. N. priklausančią rankinę, 25 Lt vertės, bei joje buvusius daiktus: 160 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Motorola“, 30 Lt vertės odinę piniginę su joje buvusiais 50 Lt, 54 Lt vertės vitaminus, 25 Lt vertės kvepalus, 35 Lt nuolatinį bilietą, 11 Lt vertės kompaktinę pudrą ,,Avon“, du vienetus blakstienų tušo, kiekvienas 10 Lt vertės, 10 Lt vertės lūpų dažus, 4 Lt vertės akių kontūrinį pieštuką ir materialinės vertės neturinčius Vilniaus banko kreditinę kortelę, užrašų knygelę, 6 fotonuotraukas, ir tuo nukentėjusiajai A. N. padarė 424 Lt turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendį:

V. M. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 104 straipsnio perkvalifikavo pagal to paties BK 117 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės atėmimą keturiems mėnesiams. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą pagal 1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrino su bausme, paskirta pagal 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą keturiems mėnesiams.

R. K. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 104 straipsnio perkvalifikavo pagal to paties kodekso 117 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės atėmimą keturiems mėnesiams. Vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmę, paskirtą pagal 1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalį, dalinio sudėjimo būdu subendrino su bausme, paskirta pagal 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą penkiems mėnesiams.

A. P. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš 1961 m. BK 104 straipsnio pagal 2000 m. BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskyrė devyniasdešimties parų areštą.

V. T. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagal 1961 m. BK 104 straipsnį ir paskyrė laisvės atėmimą šešeriems metams.

Panaikino nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų V. M. , R. K. ir A. P., o jiems neturint pajamų ar uždarbio – iš G. K. , J. R. , N. P. ir S. P. Valstybinei ligonių kasai priteista 5644,50 Lt.

Pirmosios instancijos teismo iš nuteistųjų V. M. , R. K. , A. P. ir V. T. priteistą nukentėjusiajai D. R. 79 316,50 Lt žalos atlyginimą paskirstė: 40 000 Lt iš V. M. , R. K. bei A. P. lygiomis dalimis ir 39 000 Lt iš V. T..

J. R. priteistą 50 000 Lt sumą moralinei žalai atlyginti sumažino iki 20 000 Lt ir jos atlyginimą paskirstė: 10 000 Lt iš V. M. , R. K. bei A. P. lygiomis dalimis ir 10 000 Lt iš V. T. .

Iš V. M. , R. K. , A. P. bei V. T. lygiomis dalimis priteisė 600 Lt J. R. atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 7 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 104 straipsnio į BK 140 straipsnį, sušvelninti bausmę bei sumažinti civilinių ieškovų D. R. ir J. R. naudai priteistus civilinius ieškinius. V. M. teigimu, yra nepagrįsta teismo išvada, jog apeliantas ir kiti nuteistieji veikė bendrininkų grupe ir tiesiogine tyčia. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog apeliantas susitiko su K. R. , ketindamas išreikalauti skolą. Šią aplinkybę patvirtino kiti nuteistieji bei liudytojai A. L. ir A. R. . Jo susitikimo tikslas su K. R. buvo skolos išreikalavimas, jokio išankstinio susitarimo su kitais nuteistaisiais prieš nukentėjusįjį pavartoti smurtą ar jį nužudyti nebuvo. Todėl teigti, kad jie veikė tiesiogine tyčia, nėra pagrindo. Teismas privalėjo individualizuoti kiekvieno iš nuteistųjų suduotus smūgius ir nustatyti, ar apelianto suduoti smūgiai galėjo būti K. R. mirties priežastis. Tokia išvada seka ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ (toliau – AT senato nutarimas Nr. 46) 8 punkto, kur teismams išaiškinta, kad bylose dėl nužudymo, kuriose teisiamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti, kurio iš asmenų padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Be to, teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 1920 nurodoma, kad K. R. padaryta kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu, sąlygojusi jo mirtį, padaryta dėl staigaus galvos sukamojo judesio, neatmetama galimybė, kad K. R. mirties priežastimi galėjo būti ir vienas smūgis į galvą. Remiantis ja galima padaryti išvadą, kad K. R. mirties priežastimi galėjo būti ne visi bendrai suduoti nuteistųjų smūgiai, o kuris nors vienas. Tačiau teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje ekspertizės akto Nr. 1920 išvadų nevertino, tuo pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus. Todėl nuteistasis mano, jog, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl jo, teismas įvertino ne visus byloje surinktus įrodymus, nemotyvavo, kodėl dalį įrodymų atmeta, ir tuo pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus. Siekdamas nustatyti asmenį, kurio veiksmai sukėlė K. R. mirtį, teismas privalėjo skirti papildomą medicinos ekspertizę arba vertinti byloje surinktus įrodymus apelianto naudai. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apeliantas neneigė sudavęs smūgius K. R. , išskyrus vieną – smūgį koja į galvą, todėl jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Be to, apeliantas teigia, jog, skirdamas bausmę, teismas pažeidė BK 54 straipsnio ir 91 straipsnio reikalavimus, nes paskyrė per griežtą bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas neteistas, nebaustas administracine tvarka, mokosi, yra nepilnametis. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, neneigė savo veiksmų ir suduotų smūgių, išskyrus smūgį į galvą, po įvykio dėl padaryto nusikaltimo labai gailėjosi, teisme atsiprašė nukentėjusiųjų, iš dalies atlygino turtinę žalą. Apeliantas mano, jog šias aplinkybes teismas privalėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis. Be to, vertindamas apelianto asmenybę, teismas be pagrindo konstatavo, kad jis charakterizuojamas neigiamai, nors pateiktoje Namų bendrijos seniūno charakteristikoje jis charakterizuojamas teigiamai. Teismo metu patvirtino, kad ateityje neketina daryti naujų nusikalstamų veikų, todėl teismas, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turėjo pagrindą pripažinti, kad bausmės tikslas bus pasiektas, paskiriant jam švelnesnę bausmę. Jis taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai patenkino civilinių ieškovų D. R. ir J. R. ieškinius. Teismas, patenkindamas ieškinius, privalėjo konkrečiai nurodyti sumas ir tai, dėl kokios padarytos žalos (turtinės ar neturtinės) patenkina ieškinį. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, privalėjo atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį visuomenei, bet taip pat siekti užtikrinti nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų pusiausvyros. Taip pat privalėjo atsižvelgti į tai, kad apeliantas nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, neturi savo pajamų, mokosi ir gyvena išlaikomas motinos.

Nuteistasis R. K. , jo atstovė pagal įstatymą bei gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir bylą prieš R. K. nutraukti arba skirti švelnesnę bausmę. Nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nagrinėdamas bylą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 ,,Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ reikalavimų. Teismas konstatavo, kad K. R. mirė nuo padarytų kūno sužalojimų visumos, todėl už tokias pasekmes turi atsakyti visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Apeliantai nesutinka su šia išvada, nes teismas nenustatė svarbios šiuo atveju aplinkybės – nusikalstamos veikos laiko. Nuteistųjų, liudytojų parodymai, teismo medicinos ekspertizės akto išvada bei kitos bylos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą konstatuoti, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuris buvo K. R. mirties priežastis, įvyko V. T. apie 21 val. sudavus paskutinius smūgius, o ne nuo R. K. suduotų smūgių apie 19 val. Be to, nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad po V. T. smūgių koja į galvą R. K. dar sudavė K. R. vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną kartą spyrė į kairę galvos pusę bei keturis kartus spyrė į įvairias kūno vietas, nes byloje tokių įrodymų nėra. R. K. kaltu pagal šį kaltinimą neprisipažino ir paaiškino, kad po V. T. smūgių jis K. R. nemušė ir nespardė, o tik priėjęs prie jo koja pajudino, norėdamas įsitikinti, ar jis gyvas. Supratęs, kad K. R. be sąmonės, patapšnojo jam per žandus, norėdamas jį atgaivinti, o po to kartu su V. M. pabandė jį panešti prie darželio, tačiau nepajėgė ir paliko. Niekas be nuteistojo V. T. nepatvirtino, kad R. K. po V. T. smūgių būtų mušęs ar spardęs K. R. . Taigi, teismo konstatavimas, kad po V. T. smūgių R. K. dar mušė nukentėjusįjį, neįrodytas, todėl šalintinas. Iš teismo medicinos specialisto papildomos išvados taip pat matyti, kad K. R. buvo padaryta tik tiek kūno sužalojimų, kiek jų aprašyta medicininiuose gydymo ir priešmirtinio bei pomirtinio tyrimo dokumentuose. Iš to seka, kad R. K. veiksmai konflikto pradžioje, t. y. apie 19 val., suduodant du smūgius nukentėjusiajam į veidą, kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliantai teigia, jog jei teismas manytų, kad R. K. nukentėjusiajam suduoti smūgiai turėjo priežastinį ryšį su nukentėjusiojo mirtimi, teismo paskirtoji bausmė prieštarautų BK 54 straipsnio nuostatoms. Teismas nepagrįstai nustatė R. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, jog jis nusikalto bendrininkų grupėje, nes galiojęs 1961 m. BK 41 straipsnis to nenumatė. Nusikaltimo padarymo metu R. K. buvo nepilnametis, sunkinančių aplinkybių nėra, kaltu sudavęs smūgius prisipažino, nuoširdžiai gailisi, todėl skirdamas bausmę teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir skirti švelnesnę bausmę.

Apeliantai nurodo, jog R. K. turto negrobė ir turi būti išteisintas. Iš nukentėjusiosios A. N. parodymų matyti, kad minėtą dieną ji grįžo namo nešina dviem krepšiais ir rankine. Rakindama buto duris krepšius ir rankinę pasidėjo prie durų. Įėjusi į vidų po 5-7 min. apsižiūrėjo, kad rankinę paliko už durų. Išėjusi į laiptinę rankinės nerado, laiptinėje nieko tą vakarą nesutiko. Iš nuteistojo R. K. parodymų taip pat matyti, kad minėtą rankinę jis rado 5-o aukšto laiptinėje, apie ką pasakė draugams ir kartu su draugais pasidalino rankinėje esančius daiktus. Minėtas aplinkybes patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai. Šiuo atveju R. K. minėtą rankinę ne pagrobė, o rado. BK 276 straipsnis (1995-01-01 įstatymo redakcija) numatė baudžiamąją atsakomybę už pasisavinimą rasto arba atsitiktinai patekusio svetimo didelės vertės turto, tačiau iš bylos matyti, kad pasisavintų daiktų vertė yra 424 Lt, kuri nelaikytina didelės vertės turtu. Todėl R. K. veika neturi nusikaltimo požymių, numatytų BK 276 straipsnyje.

Apeliantai mano, kad teismas nepagrįstai priteisė moralinės žalos atlyginimą J. R. . Nukentėjusysis gyveno su motina, todėl moralinė žala nukentėjusiojo tėvams turėjo būti priteisiama bendrai. Tai, kad J. R. pateikė savarankišką ieškinį, rodo, jog tarp K. R. ir jo tėvo ryšių nebuvo, todėl jo pareikštas ieškinys turėjo būti atmestas.

Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl A. P. pakeisti ir jį išteisinti, o Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti. Mano, kad teismo nuosprendžio dalis, kuria nuteistas A. P. nepagrįsta ir neteisėta, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismo išvada apie A. P. K. R. suduotų smūgių skaičių nepagrįsta, nes prieštarauja objektyviems bylos dokumentams. Teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 80/777/03 penktame punkte konstatuoti penki sužalojimai, neskaitant kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame pusrutulyje, o dvyliktame punkte konstatuota, kad galvos sumušimas padarytas ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais (smūgiais). Papildomoje išvadoje Nr. 9/04 ekspertas L. P. teigia: ,,Todėl darau išvadą, kad K. R. buvo padaryta tik tiek kūno sužalojimų, kiek jų aprašyta medicininiuose gydymo ir priešmirtinio tyrimo dokumentuose“. Vadinasi, nuosprendžio turinys apie nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, o tuo pačiu ir dėl A. P. priskirtų smūgių skaičiaus, prieštarauja medicininiams tyrimams. Be to, neįtikėtina, kad ekspertas nebūtų pastebėjęs likusių dvidešimt septynių smūgių pėdsakų, jeigu jie būtų buvę suduoti. Todėl teismo išvadą apie dalies smūgių skaičių paneigia ir kitos bylos aplinkybės, t. y. A. P. , kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymai. Teisme nuteistasis V. M. paneigė jo parodymų patikrinimo metu nurodytas aplinkybes – spyrius į galvą, paaiškindamas, jog matė, kaip A. P. nukentėjusiajam sudavė kumščiu į veidą. Pirminiuose parodymuose V. M. spyrių į galvą taip pat nenurodė. Todėl teismas neturėjo pagrindo tikėti nenuosekliais šio nuteistojo parodymais. Be to, šie parodymai prieštarauja kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymams, kurie nenurodė, jog A. P. nukentėjusiajam du kartus spyrė į galvą. Vadinasi, A. P. galima inkriminuoti tik vieną smūgį kumščiu į pilvą ir vieną smūgį kumščiu į galvą. Apeliantai teigia, jog, nustatant objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, nuosprendyje nenurodyta veikos padarymo vieta. Teismo nurodyta vieta – ,,miškelyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini)“ – netiksli. Bylos medžiaga nustatyta, kad K. R. buvo mušamas miškelyje, bet trijose vietose: prie skardžio, pievelėje bei daubelėje prie vadinamųjų ,,ragų“. Šias vietas vieną nuo kitos skiria tam tikras atstumas, todėl vien dėl šios priežasties tikslių nukentėjusiojo mušimo vietų nenurodydamas prieštarauja įstatymui, ir tai sukliudė teismui visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Nustatyta, kad pirmiausia K. R. smūgiai buvo suduoti prie skardžio, po to buvo nueita į kitą vietą – pievelę ir tik po to į trečią vietą – prie ,,ragų“. Akivaizdu, kad veikos intensyvumas objektyviai nėra toks, kokį nuosprendyje nurodo teismas. Atribojus mušimo vietas, galima atriboti ir konkrečių smūgių skaičių, juos sudavusius asmenis ir tai, kokie nuteistųjų veiksmai buvo bendri. Taip pat ir dėl nusikalstamos veikos laiko – nuosprendyje jis nurodomas netikslus, t. y. apie 21 val., nors iš nuteistųjų, liudytojų parodymų nenustatyta, jog įvykiai trijose miškelio vietose truko ne keletą minučių, o ilgesnį laiko tarpą. Ši aplinkybė taip pat paneigia teismo išvadą apie veiksmų intensyvumą. Taigi, teismas dirbtinai sukūrė nuteistųjų intensyvių veiksmų regimybę ir ją neteisėtai panaudojo kaip vieną iš nužudymo objektyviąją, o tuo pačiu ir subjektyviąją pusę charakterizuojančių požymių.

Be to, teismas nustatė, kad visi nuteistieji veikė neapibrėžtos tyčios kaltės forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 penktame punkte nurodoma, jog už tyčinį nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, visi kūno sužalojimus padarę asmenys atsako tik tuo atveju, jeigu nukentėjusysis mirė nuo padarytų kūno sužalojimų visumos. Teismas, remdamasis teismo medicinos ekspertizės akto išvada Nr. 80/777/03, konstatuoja, kad K. R. mirties priežastimi buvo galvos sumušimas. Tokia formuluotė leistų manyti, kad tai – sužalojimų visuma. Tačiau šį teismo konstatavimą paneigia kita teismo medicinos ekspertizės išvada Nr. 1920, kurioje nurodoma, kad tiesioginį priežastinį ryšį su nukentėjusiojo mirtimi turėjo ne visuma galvos sužalojimų, tačiau tik vienas – ūmus kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame pusrutulyje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, o kiti sužalojimai buvo šalutiniai, neturintys tiesioginio priežastinio ryšio su nukentėjusiojo mirtimi. Tačiau teismas šios ekspertizės išvados nevertino. Be to, ekspertas A. G. , surašęs ekspertizės aktą Nr. 1920, teisme patvirtino duotą išvadą. Dėl šios priežasties teismo išvada apie nukentėjusiojo mirties priežastį yra nepagrįsta. Teismas taip pat neatsižvelgė į teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 1920 išvadą dėl kraujosruvos po kietuoju galvos smegenų dangalu padarymo mechanizmo, t. y. kad šis pagrindinis sužalojimas, sąlygojęs K. R. mirtį, buvo padarytas dėl staigaus galvos sukamojo judesio. Todėl, darydamas išvadą apie vieno ar kito nuteistojo kaltę, teismas privalėjo nustatyti, nuo kurio smūgio sekė staigus nukentėjusiojo galvos sukamasis judesys, sukėlęs kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu, bei kas tą smūgį sudavė, ir tik nustačius šias aplinkybes, daryti išvadą, kuris iš nuteistųjų yra kaltas dėl K. R. mirties. Byloje nustatyta, kad A. P. nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvą ir vieną smūgį kumščiu į veidą prie skardžio. Po jo suduotų smūgių nukentėjusysis buvo sąmoningas, bendravo su aplinkiniais. Vadinasi, ne nuo A. P. suduotų smūgių išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, juo labiau jog A. P. smūgiai nebuvo stiprūs. Todėl jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. T. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir skirti minimalią už jo padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę – dvejus metus ir šešis mėnesius. Nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, kuri yra aiškiai per griežta. Apeliantas savo kaltę visiškai pripažino, tik mano, jog teismas jo veiksmus neteisingai kvalifikavo. Nuosprendyje konstatuojama, jog jis nukentėjusiajam skolingas nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog, jam spyrus kaire koja K. R. , o pastarajam surikus ,,už ką“, atsakė: ,,kad geriau kalbėtų“. Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį apeliantas pavartojo ne dėl chuliganiškų paskatų, o prisidėdamas prie kitų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų. Todėl jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas teigia, jog teismas paskyrė bausmę, pažeisdamas BK 61 straipsnio 4 dalies, 90 straipsnio 5 dalies ir BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatas. Neatsižvelgė į tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis, ikiteisminio tyrimo ir teismo metu davė išsamius, nuoseklius parodymus, atsiprašė nukentėjusiųjų ir iš dalies kartu su kitais nuteistaisiais atlygino D. R. turtinę žalą. Teismas taip pat neatsižvelgė į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, t. y. jog jis iki šiol laikosi paskirtos kardomosios priemonės sąlygų, nedarė naujų nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų, nepažeidinėjo viešosios tvarkos ir moralės normų. Baigęs vidurinę mokyklą, įsidarbino ir šiuo metu dirba UAB ,,Ekoraida“ pagalbiniu darbininku.

Civiliniai atsakovai N. P. ir S. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl A. P. pakeisti ir jį išteisinti, o Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti. Mano, jog nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio yra nepagrįsta, nes nukentėjusiojo K. R. mirtis įvyko ne dėl jų sūnaus veiksmų, todėl nukentėjusiojo tėvų turėtą materialinę ir moralinę žalą tiek jų sūnus, tiek jie patys neprivalo atlyginti. Juo labiau kad nukentėjusiesiems padarytą moralinę žalą apeliantai atlygino gera valia. Tačiau jeigu ir sutikus su teismo išvada dėl jų sūnaus kaltumo, tai teismo priteistas civiliniams ieškovams žalos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų bei apeliantų turtinės padėties. Pagal BPK 112 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys pareiškiamas teismui bet kurioje proceso stadijoje, tik ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios, tačiau nukentėjusysis J. R. civilinį ieškinį pareiškė įrodymų tyrimo stadijoje. Vadinasi, jo civilinis ieškinys iš viso negalėjo būti priimtas ir svarstomas. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog K. R. gyveno su motina, o ne su tėvu. Tėvas nesirūpino sūnaus auklėjimu. Teisminio nagrinėjimo metu supratęs, jog tokiu būdu gali praturtėti, J. R. , akivaizdžiai piktnaudžiaudamas savo teisėmis, pareiškė civilinį ieškinį, kurį teismas be pagrindo patenkino, tuo pademonstruodamas savo šališkumą. Dėl to nepagrįstai 2004-10-22 nutartimi buvo priteistos ir atstovavimo išlaidos, juo labiau kad advokatas dalyvavo tik viename teismo posėdyje.

Nukentėjusiojo J. R. atstovas apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį, kuria J. R. priteista 50 000 Lt neturtinės žalos, pakeisti: neturtinės žalos dydį padidinti iki 100 000 Lt bei priteisti advokato atstovavimo išlaidas. Teigia, jog nuosprendžio dalis, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, iš dalies nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo suformuluotos teismų praktikos, netinkamai įvertino ieškinyje nurodytus motyvus dėl neturtinės žalos dydžio. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, nustatant žalos dydį turi būti atsižvelgta į visumą įstatyme nurodytų kriterijų, taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nes įstatyme nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė ir nepakankamai įvertino kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės nustatant neturtinės žalos dydį. Remiantis minėtos teismo nutarties nuostatomis, esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. J. R. sūnus buvo nužudytas. Sūnaus netekimas tėvui yra be galo skausmingas, lydimas dvasinio sukrėtimo, emocinės traumos, ilgalaikių, skaudžių išgyvenimų. Jau beveik pusantrų metų tėvas neranda ramybės, jį vargina didžiulis nerimas, nemiga, kamuoja depresija, dėl ko jis priverstas nuolatos vartoti vaistus. Minėti argumentai turėtų būti pagrindas teismui nustatinėjant neturtinės žalos dydį. Teismas nepakankamai įvertino ir tai, kad žalą padariusių asmenų kaltė taip pat turėtų būti vienas iš esminių kriterijų, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį. K. R. gyvybė buvo atimta tyčia, dėl savanaudiškų paskatų. Sūnaus nužudymas nebuvo nelaimingas atsitikimas. K. R. užpuolimas ir mušimas buvo planuotas, veikta bendrininkų grupe, padarytas tyčinis nusikaltimas, todėl neturtinės žalos dydis turėtų būti proporcingas žalą padariusių asmenų kaltei. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, esminę reikšmę skyrė atsakovų turtinei padėčiai, tačiau pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinės žalos dydį nustato teismas savo nuožiūra, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismas, nustatydamas skirtingą neturtinės žalos dydį žuvusiojo motinai ir tėvui, neatsižvelgė į minėtus principus, nesiekė asmenų lygybės ir interesų pusiausvyros, nepagrįstai skirtingai įvertino motinos ir tėvo patirtus dvasinius išgyvenimus.

Byloje dalyvaujantis prokuroras prašo atmesti nuteistojo V. M. , nuteistojo R. K. , jo gynėjo ir jo atstovės pagal įstatymą G. K. , nuteistojo A. P. ir jo gynėjo, civilinių atsakovų N. P. ir S. P. bei nukentėjusiojo J. R. atstovo apeliacinius skundus, o nuteistojo V. T. skundą patenkinti iš dalies.. Nuteistieji V. M. , R. K. , A. P. , V. T. bei jų gynėjai, civiliniai atsakovai N. P. , G. K. prašo jų apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiojo J. R. atstovo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis J. R. ir jo atstovas prašo patenkinti jo atstovo apeliacinį skundą, o visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji D. R. ir jos atstovas prašo visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų V. M. , R. K. , jo gynėjo, jo atstovės pagal įstatymą G. K. , nuteistojo A. P. ir jo gynėjo, nuteistojo V. T. , civilinių atsakovų N. P. ir S. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nukentėjusiojo J. R. atstovo skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendis dėl V. M. dėl jo nuteisimo pagal 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį naikinamas ir dėl šios dalies priimamas naujas nuosprendis, nes esant padarytam kitam labai sunkiam nusikaltimui, kuris apima ir savavaldžiavimo požymius, apeliacinės instancijos teismas nenustato, jog šis nuteistasis padarė veiką, turinčią BK 294 straipsnyje esančio nusikaltimo požymių. Dėl visų nuteistųjų nuosprendis keičiamas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, neteisingai paskyrė bausmes ir netinkamai išsprendė kai kuriuos kitus nuosprendžio klausimus.

Motyvuojamoji dalis

Motyvai dėl prieštaravimų teismo nustatytam R. K. padarytam svetimo turto grobimui

Nepagrįsti yra nuteistojo R. K. , jo tuometinės įstatyminės atstovės ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šis nuteistasis dėl nukentėjusiosios A. N. turto vagystės privalo būti išteisintas, nes pasisavindamas nukentėjusiosios rankinę su turtu jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Iš nustatytų bylos aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad nuteistasis R. K. 2002-10-21 Architektų g. 140 laiptinėje užvaldė ne bešeimininkį ir niekam nepriklausantį turtą, o jo gyvenamojo namo laiptinėje šalia penktame aukšte gyvenančios kaimynės A. N. buto durų esančią rankinę su joje esančiu turtu. Tai, kad šis turtas buvo laikinai savininkės nesaugojamas, pamirštas prie durų, niekam nesuteikė teisės jo pasisavinti. Rankinėje buvo A. N. priklausanti Vilniaus banko kredito kortelė, nukentėjusiosios mobilusis telefonas, tai yra daiktai, leidžiantys identifikuoti turto savininką ir leidžiantys suprasti, kad šis turtas yra svetimas, priklauso konkrečiam asmeniui. Tačiau nuteistasis užuot grąžinęs svetimą turtą teisėtam savininkui, pasirinko neteisėtą elgesio variantą – svetimą turtą pasisavino. Teisminėje praktikoje laikoma, kad svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Net ir pamestas, daiktas jį suradusiam asmeniui yra svetimas turtas, jei to turto savininkas tam asmeniui yra žinomas arba iš tam tikrų daikto savybių lengvai identifikuojamas (2005 m. birželio 23 d. Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 52 5 punktas). Todėl teismo buvo pagrįstai nustatyta, kad R. K. veika turi visus nekvalifikuotos vagystės objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir ši veika teisingai buvo kvalifikuota pagal 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį.

Motyvai dėl apeliaciniuose skunduose esančių prieštaravimų apygardos teismo nustatytam nuteistųjų padarytam K. R. nužudymui

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė nuteistųjų padaryto K. R. nužudymo aplinkybes, tinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių teisinio įvertinimo ir visų nuteistųjų kaltės. Visų nuteistųjų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, nes jų padaryta veika atitinka būtent šio baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį.

Nepagrįstai tik teismas nustatė R. K. nusikalstamų veikų apimtį. Nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų apie tai, kad jis, V. T. rankomis ir kojomis sudavus smūgius, toliau mušė K. R. . V. T. suduotus smūgius tiesiogiai matę liudytojai A. V. ir M. J. parodė, kad po V. T. smūgių K. R. daugiau niekas nemušė. Pats R. K. taip pat savo parodymuose nepripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam po V. T. smurtinių veiksmų. Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. M. parodė, kad po V. T. mušimo R. K. tik pajudino K. R. koja, o ne spardė jį (5 t., b. l. 11). Tokie parodymai atitinka ir aplinkybes, ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytas nuteistojo A. P. (3 t., b. l. 11, 15). Nesant pakankamai patikimų duomenų, patvirtinančių, jog būtent R. K. paskutinis vartojo smurtą prieš K. R. , R. K. iš kaltinimo pašalintini apygardos teismo nustatyti šeši smūgiai (vienas smūgis kumščiu į veidą, vienas spyris į kairę galvos pusę ir keturi spyriai į įvairias kūno vietas). Dėl tokio pakeitimo bendras inkriminuotas visiems nuteistiesiems suduotų smūgių K. R. skaičius sumažėja iki 28.

Tačiau nuteistojo A. P. prieš K. R. panaudotų smurtinių veiksmų pobūdis ir apimtis apygardos nuosprendyje nustatyti teisingai. Į kokias kūno vietas nukentėjusiajam K. R. sudavė A. P. , byloje yra nustatyta ne vien tik sušvelnintais teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo V. M. parodymais ir pakeistais A. P. parodymais. Pats A. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kokius smūgius jis pats ir kiti nuteistieji sudavė K. R. . Savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t., b. l. 7-33). Tie parodymai atitinka ir liudytojų A. R. , A. V. matytą A. P. smurtinių veiksmų dalį bei V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 135). Tai, kad nukentėjusiajam buvo nustatyti tik trys užsifiksavę trauminiai poveikiai galvoje, dar nereiškia, kad A. P. ir kiti nuteistieji nesudavė daugiau smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą. Nors be konstatuotų trijų poveikių galvoje, daugiau trauminių pėdsakų ant nukentėjusiojo kūno nebuvo nustatyta, tačiau byloje nustatyti faktiniai duomenys (dalis smūgių buvo nestiprūs, dalis smūgių suduoti mušant ne tik kumščiais, bet ir delnu, kakta į kaktą, neapžiūrėta tvarsčiais aprišta nukentėjusiojo galvos plaukuotoji dalis bei nugarinis kūno paviršius) ir gauti teisės medicinos duomenys tam neprieštarauja.

4 tome b. l. 22-25 esančioje duotoje 2004-02-17 specialisto išvadoje Nr. 9/04 teisės medicinos ekspertas J. P. nurodė, kad ne kiekvienas trauminis buko daikto kontaktas su kūno paviršiumi palieka matomus kūno audinių pažeidimus ir ne visi smūgiai, suduoti į tą pačią kūno vietą ir į tuos pačius kūno audinius, turi sukelti audinių pažeidimą. Tokius pačius teiginius ekspertas patvirtino ir apklaustas teisme (5 t., b. l. 111). Pagrįstai ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebėjo, jog byloje esantys specialistų ir ekspertų teiginiai liudija ne apskritai apie tris, o tik apie mažiausiai tris padarytus trauminius poveikius ir neatmeta tikimybės, jog galėjo būti ir daugiau trauminių poveikių. Tai matyti iš 5 t. b. l. 111-113 esančios ekspertų J. P. ir T. B. apklausos apygardos teisme, 6 t. b. l. 112-115 esančios eksperto T. B. apklausos apeliacinės instancijos teisme, iš ekspertų J. R. ir R. S. atliktos 2005-04-27 ekspertizės išvados EKM61/05 (01) 6 punkto (6 t., b. l. 136) ir 6 t. b. l. 201-204 esančios 2005-10-03 ekspertų A. C. , J. V. ir S. B. atliktos ekspertizės išvados Nr. 42/05(02).

A. P. ir jo gynėjo skunde nurodoma, kad apygardos teismas nepagrįstai nesivadovavo pirminės eksperto A. G. padarytos teismo medicinos ekspertizės Nr. 1920, išvadomis ( 4 t. b. l. 5-6). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad šio eksperto išvada dėl vieno sužalojimo galvoje konstatavimo ir vieno trauminio poveikio į galvą nustatymo yra akivaizdžiai neobjektyvi, nes ekspertas neturėjo galimybės apžiūrėti tvarsčiais pridengtų K. R. galvos dalių. Visos byloje atliktos paskesnės ekspertizės eksperto A. G. išvadas, kuriomis siūloma vadovautis skunde paneigia.Ir pats ekspertas apie savo ekspertizės neišsamumą yra paaiškinęs apeliacinės instancijos teismo metu ( 6t. b. l. 112-113). Tikrinant teisės medicinos duomenis visi ekspertai vieningai priėjo išvados, kad kraujagyslė nukentėjusiojo galvoje nutrūko ir kraujo išsiliejimas prasidėjo nuo smūgio sukelto galvos staigaus sukamojo judesio. Nors nuosprendyje šie duomenys apie mirtį sukėlusio sužalojimo mechanizmą atskirai nėra nagrinėti, tačiau jie nuosprendyje ir nėra kritikuojami, atmetami, todėl negalima daryti išvados, kad į jį neatsižvelgta.

Nukentėjusiajam K. R. padaryto galvoje sužalojimo galimo mechanizmo išsiaiškinimui ir jam suduotų smūgių kiekio nustatymui byloje viso proceso metu buvo skirtas išskirtinis dėmesys. Dalis teisės medicinos duomenų buvo tikrinama ir tikslinama pirmosios instancijos teisme apklausiant ekspertus J. P. ir T. B. . Šiuo metu nagrinėjamoje byloje po jau įvykusio apeliacinio proceso yra gausu teisės medicinos duomenų. Tarp jų ir pasikartojančių. Naujai surinkti teisės medicinos duomenys ( 2005-04-27 EKM61/05 (01) ekspertų J. R.- S. atlikta ekspertizė, eksperto J. R. apeliaciniame teisme, ekspertų A. C. , J. V. . S. B. atlikta ekspertizė Nr. 42/05 eksperto A. C. apklausa apeliacinės instancijos teisme) iš esmės nepaneigia apygardos teismo išvadų apie suduotų smūgių skaičių, sužalojimų mechanizmą bei priežastinį ryšį tarp nuteistųjų suduotų smūgių ir nuteistojo mirties.

Iš teisės medicinos duomenų negalima padaryti vienareikšmės išvados, kuris iš smūgių sukėlė K. R. mirtį. Kraujas išsilieti po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio dėl parasagitalinių kraujagyslių plyšimo, kas buvo mirties priežastimi, galėjo nuo bet kurio trauminio poveikio į galvą, to trauminio poveikio, kuris paliko ir sužalojimus galvoje. Remiantis K. R. operavusio liudytojo neurochirurgo A. T. parodymais apie kraujavimo iš kraujagyslių pobūdį atliktos operacijos metu ir patikimai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad paskutinis K. R. mušė V. T. ir po pastarojo spyrių į galvą K. R. prarado sąmonę, negalima daryti išvados, jog būtent šis nuteistasis ir sudavė mirtiną smūgį. Nukentėjusiojo sąmonė galėjo būti prarasta tiek nuo galvos smegenų sukrėtimo (aksonų pažeidimo) arba sutapus laikui, kai dėl išsiliejančio kraujo po kietuoju smegenų dangalu ir besivystančio pabrinkimo buvo suspaustos smegenys (6 t., b. l. 204 esančios ekspertų komisijos išvados 12 punktas). Ir ši pasekmė galėjo atsirasti nuo bet kurio nuteistojo suduoto smūgio į galvą, nes į galvą jam sudavė visi. Kolegija, atmesdama kaip reikšmingus bylai dėl konkretaus smūgio laiko nustatymo liudytojo A. T. pastebėjimus operacijos metu, atkreipia dėmesį į svarbias bylos aplinkybes, susijusias su nustatytu sužalojimų padarymo laiku ir operacijos atlikimo laiku. K. R. A. T. buvo operuotas 23.30 val. ir liudytojas matė ūmų kraujavimą. Nukentėjusysis K. R. greitosios medicinos pagalbos gydytojos A. A. įvykio vietoje apžiūrėtas 21.35 val. (4 t., b. l. 126-127), greitosios pagalbos brigada buvo kviesta liudytojo A. V. 21.26 val. Paskutiniai smūgiai nukentėjusiajam V. T. buvo suduoti apie dvidešimt trisdešimt minučių iki medikų iškvietimo, t. y. apie 21 val. Taigi operacija buvo atlikta ne tuojau pat po paskutinių smurtinių veiksmų, o nuo paskutinių V. T. suduotų smūgių iki operacijos jau buvo praėję pusantros valandos laiko. Ne ką didesnis laikas buvo praėjęs ir nuo kitų nuteistųjų smurtavimo. Byloje nustatyta, kad tuoj pat prieš V. T. suduotus smūgius jį į paskutinę mušimo vietą atsivedęs mušė V. M. ir netrukus prieš tai, maždaug tarp 20 val. ir 21 val., nukentėjusįjį mušė R. K. ir A. P. . Teismo medicinos ekspertizėmis Nr. EKM 61/05/01 ir Nr. EKM 41/05(02) nustatyta, kad K. R. nuo kraujo išsiliejimo pradžios galėjo kurį laiką atlikti aktyvius veiksmus. Iš apklaustų viso proceso metu liudytojų apklausų neįmanoma tiksliai nustatyti K. R. mušimo laiko trukmės, tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu greitai po įvykio duotų A. P. , R. K. ir ypač V. T. , liudytojų D. P. , M. A. , S. K. parodymų, kad K. R. mušimas vyko be ilgesnių pertraukų ir netruko ilgiau vienos valandos laiko, pradėjus kitiems nuteistiesiems mušti K. R. maždaug už pusvalandžio atėjęs nuo mokyklos prie mušimo prisijungė ir V. T. . Taigi abejotina būtų daryti išvadą, kad operacijos metu liudytojo A. T. matytas ūmus kraujavimas iš galvoje esančių kraujagyslių galėjo atsirasti būtent po V. T. , o ne kitų nuteistųjų smūgių.

Apygardos teismas K. R. mušimo laiko nesukonkretino ir nustatė, kad visi nuteistieji mušė K. R. apie 21 val. Tai nevisiškai tiksliai atspindi bylos aplinkybes. Bylos medžiaga nustatyta, kad K. R. buvo mušamas miškelyje, bet trijose vietose: prie skardžio, pievelėje bei paskutinėje jo mušimo vietoje – daubelėje prie pušies. Šias vietas vieną nuo kitos, kaip matyti iš parodymų patikrinimų įvykio vietoje, skiria nedideli atstumai. Teismo nuosprendyje nusikaltimo padarymo vieta įvardyta plačiau: „miškelyje prie namo, esančio (duomenys neskelbtini)“. Kolegijos manymu, tikslesnių K. R. mušimo vietų ir tikslaus laiko nenurodymas yra tiek kaltinamojo akto, tiek nuosprendžio trūkumai, tačiau jie nėra esminiai, kurie suvaržė nuteistųjų teises ar sutrukdė teismui išnagrinėti bylą.

A. P. ir jo gynėjas bei R. K. ir jo gynėjas skunduose nepagrįstai byloje nustatytą situaciją bando aiškinti vien tik remdamiesi nužudymo bylose (kai smurtą vartoja keli asmenys) sutinkama „mirtino smūgio doktrina“ t. y.: jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Šiuo gi atveju aukščiau paminėti teisės medicinos duomenys rodo, kad nukentėjusiojo mirtis buvo sąlygota bet kurio vieno iš trijų smūgių į galvą. Tačiau mirtinas pasekmes sukėlusių smūgių skaičius yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama sprendžiant kaltės klausimus. Teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp visų keturių nuteistųjų smurtinių veiksmų ir nukentėjusiojo K. R. mirties, bei kartu teisingai nustatė ir nuteistųjų V. M. , A. P. ir R. K. tyčios turinį. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Pagal AT senato nutarimo Nr. 46 6 punkto išaiškinimą neapibrėžtos tyčios atveju, kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurių iš jų atsiradimo. Išties minimo nutarimo 8 punkte teismams išaiškinta, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau teisminės praktikos pavyzdžiai grupinio nužudymo bylose (Baudžiamoji byla Nr. 2K-423/2006) rodo, kad tais atvejais, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą vartojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Nukentėjusysis buvo jų nepaleidžiamas ir nei vienas iš nuteistųjų nesiėmė veiksmų nutraukti tų santykių aiškinimosi, mušimas buvo vykdomas be didesnių pertraukų, nė vienas nuteistasis nesiėmė iniciatyvos kviesti greitosios pagalbos. Atsižvelgtina į tai, kad visi sudavė smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią vietą – galvą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad smurtą pakankamai intensyviai naudojo visi nuteistieji. Nepagrįstai A. P. ir jo gynėjo skunde esantis manymas, kad teismas dirbtinai sukūrė nuteistųjų veiksmų intensyvumo aplinkybę. Nukentėjusysis buvo jų nepaleidžiamas, V. M. neleido prašyti pagalbos iš praeivio, nei vienas iš nuteistųjų nesiėmė veiksmų nutraukti neteisėtą santykių aiškinimąsisi, mušimas buvo vykdomas be didesnių pertraukų, po nukentėjusiojo sąmonės praradimo nė vienas nuteistasis nesiėmė iniciatyvos kviesti greitosios pagalbos. Atsižvelgtina į tai, kad visi nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią vietą – galvą. Todėl teismo išvada, kad V. M. , A. P. ir R. K. veikė neapibrėžta tyčia, kuri apima ir gyvybės atėmimą yra teisinga. Apygardos teismas pagrįstai visų nuteistųjų veiksmus kvalifikavo pagal 1961 m. BK 104 straipsnį.

K. R. nužudymo, padaryto 2003-04-19, metu galiojo 1961 m. BK, kuris nenumatė 2000 m. BK esančios šio BK 60 str. 1 d. 1 p. numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad veika padaryta bendrininkų grupe. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas 2000 m. BK 3 str. 3 d., draudžiančios taikyti baudžiamuosius įstatymus, sunkinančius nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, nustatė šią sunkinančią atsakomybę trims nuteistiesiems. Senajame BK nusikalstamos veikos požymis, kad veiką padarė bendrininkų grupė, nebuvo įtrauktas į šio BK 41 str., kuriame buvo numatytas baigtinis sunkinančių kaltininko atsakomybę aplinkybių sąrašas. Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą visų pirma nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Atsižvelgiant ir į tai, kad nužudymas yra kvalifikuotas pagal palankesnio nuteistiesiems 1961 m. BK specialiosios dalies normą, nustatinėjimas jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos tik naujajame BK, kolegijos manymu, nepagrįstai sunkintų jų padėtį ir būtų neteisinga. Todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina. Bendrininkų grupė šiuo atveju laikytina tik kategorija, atspindinčia padarytą veiką, rodanti, kaip ji buvo padaryta sujungiant kelių asmenų pastangas, ir kartu rodanti šios veikos didesnį pavojingumą. Apelianto V. M. skundo argumentai, kad nuteistieji, darydami nusikaltimą, nebendrininkavo ir veikė kiekvienas atskirai, A. P. , R. K. ir jų gynėjų skundų argumentai, kad nuteistųjų veikos turi būti teisiškai vertinamos kaip smūgių sudavimas, yra nepagrįsti. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų nebūtinai iš anksto susitaria daryti nusikalstamą veiką. Susitarimas gali būti išreikštas ir vienam iš asmenų pradėjus daryti nusikalstamą veiką, o kitiems prisijungus prie tos veikos darymo. Tokiu atveju susitarimas patvirtinamas kryptingai nukreiptais veiksmais, skirtais bendram tikslui pasiekti. Iš byloje nustatytos smurtinių veiksmų atlikimo eigos matyti, kad visi nuteistieji stengėsi kuo skaudžiau sumušti nukentėjusįjį, smūgiavo jam į gyvybiškai svarbias žmogui kūno vietas, veikė vienu tikslu (norėdami priversti K. R. pripažinti skolas ir ateityje grąžinti skolas). Smurto veiksmus jie atliko matydami vienas kito veiksmus (pirminėje nukentėjusiojo mušimo stadijoje R. K. , A. P. , V. M. ) arba suprasdami, kad tokie veiksmai buvo atlikti (paskutinis sudavęs smūgius V. T. ). Nukentėjusiajam bandant pabėgti V. M. ir A. P. to daryti neleido, V. M. vedėsi K. R. aiškintis į atokesnes miškelio vietas. Pagrįstai nuosprendyje konstatuota, kad nuteistieji veikė ne pavieniui, o smurtą vartojo „keliese prieš vieną“. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams.

Motyvai dėl nuteistojo V. M. išteisinimo pagal 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad smurtaudamas prieš K. R. , veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, kuri apėmė ir nukentėjusiojo gyvybės atėmimą, V. M. dar ir savavaldžiavo, t. y. reikalavo gražinti savo ir kitų asmenų skolas ir tai darė nesilaikydamas nustatytos tvarkos, vartodamas fizinę prievartą, tokiu būdu prieš nukentėjusįjį vykdė savo ginčijamą nerealizuotą teisę ir kitų asmenų teises ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms, o būtent, pavartojo prieš K. R. fizinį smurtą. Kolegijos manymu, byloje nustatytus V. M. veiksmus reikalaujant skolų ir su tuo susijusį smurto pavartojimą visiškai apima nekvalifikuoto nužudymo sudėtis. Šiuo atveju atlikti savavaldžiavimo veiksmai nesudaro savarankiško nusikaltimo sudėties, o yra sudėtinė nužudymo dalis. Taigi 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalies ir 1961 m. BK 104 straipsnio santykis gali būti laikomas baudžiamosios teisės normų konkurencijos atveju, kai konkuruoja „dalis ir visuma“, ir pagal tokios konkurencijos įveikimo taisykles taikoma platesnė, visumą numatanti baudžiamosios teisės norma. Reikalavimas pripažinti ir grąžinti skolas bei kerštas už negrąžintas skolas ir su tuo susijęs fizinio smurto vartojimas, smūgių sudavimas, kolegijos manymu, yra visiškai apimantis tyčinio nužudymo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atkreiptinas dėmesys ir į kaltinimo nenuoseklumą, inkriminuojant savavaldžiavimo veiksmus vien tik V. M. , tuo tarpu kai R. K. ir A. P. akivaizdžiai vartojo smurtą prieš K. R. lygiai tokias pačiais motyvais (kerštas už jiems ir jų draugams negrąžinamas skolas), kaip ir V. M. , tačiau jų veiksmai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo siūlomi vertinti kaip savavaldžiavimas. Todėl kolegija nustato, kad V. M. nepadarė veikos, turinčios BK 294 straipsnio 2 dalyje esančio nusikaltimo požymių, ir dėl šio kaltinimo V. M. išteisina.

Motyvai dėl nuteistojo V. T. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Kolegija sutinka su nuteistojo V. T. apeliacinio skundo argumentais dėl neteisingo jo veikos teisinio įvertinimo. Apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. T. tyčinį K. R. nužudymą padarė būtent dėl chuliganiškų paskatų. AT senato nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Šioje byloje chuliganiškų paskatų buvimą apygardos teismas grindė tuo, kad V. T. K. R. nužudė dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, be jokios dingsties. Tačiau kokiais duomenimis yra paremta tokia teismo išvada, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nenurodė. Teismo konstatuotos ir nemotyvuotos aplinkybės dėl chuliganiškų nužudymo paskatų buvimo byloje nėra akivaizdžiai nustatytos. Iš bylos duomenų matyti, kad V. T. žinojo apie K. R. skolas, žinojo kilusio konflikto priežastį, kad jis kilo ir vystėsi dėl asmeninių priežasčių. Iš R. K. kalbos V. T. suprato, kad nukentėjusysis mušamas dėl neatiduotų skolų, ir prisijungė prie kitų nuteistųjų veiksmų. Girdėdamas, kaip nukentėjusysis K. R. su V. M. aiškinasi, atsikalbinėja, prisijungė prie kitų nuteistųjų smurtinių veiksmų ir sudavė tris smūgius nukentėjusiajam, sakydamas, „kad geriau kalbėtų“. A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po spyrių V. T. yra pasakęs, jog būtent taip reikia tokio pobūdžio problemas aiškintis. Laikytina, kad V. T. taip veikė vedamas asmeninių motyvų. Patikrinus bylos duomenis apie konflikto pradžią ir eigą, V. T. veiksmus įvykio metu, jo žinojimą apie tai, kodėl yra mušamas nukentėjusysis, darytina išvada, kad nuteistojo V. T. veikos paskatos buvo asmeninio pobūdžio, sąlygotos konkretaus ginčo ir priežasties, o ne nukreiptos į viešosios tvarkos pažeidimą, aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą, pasižymintį neįprastu cinizmu ir ypatingu įžūlumu.

Neįžvelgus V. T. veikoje chuliganiškų paskatų, jo veika perkvalifikuojama. Pagal nustatytus šio nuteistojo veikos požymius, jo veika atitiktų 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – nužudymą. Tačiau už šį nusikaltimą naujasis Baudžiamasis kodeksas numato griežtesnę maksimalią laisvės atėmimo bausmės ribą, nei atitinkama norma 1961 m. BK 104 str. Todėl nuteistojo veika kvalifikuotina pagal 1961 m. BK, nes baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę, neturi grįžtamosios galios (2000 m. BK 3 str. 3 d.).

Motyvai dėl apeliaciniuose skunduose ginčijamų civilinių ieškinių

Dėl šios bylos dalies nuteistojo R. K. , jo atstovės bei gynėjo, nuteistojo V. M. , taip pat civilinių atsakovų N. P. ir S. P. skundų reikalavimai netenkinami. Taip pat atmetamas nukentėjusiojo J. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos dydžio padidinimo. Nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo keistina kitais motyvais.

Byloje yra patenkinti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. R. ir J. R. ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jie nuteistųjų V. M. , R. K. ir civilinių atsakovų Penkauskų skunduose yra ginčijami.

Kolegija atmeta civilinių atsakovų, nuteistojo R. K. , jo gynėjo ir įstatyminės atstovės skundus, kuriuose tvirtinama, kad civiliniam ieškovui J. R. 50 000 Lt dydžio neturtinė žala neteisėtai ir nepagrįstai buvo priteista. Nors santuoka tarp žuvusiojo tėvų J. R. ir D. R. buvo nutraukta, kai sūnui K. R. tebuvo 3 metai, K. R. gyveno su motina, tačiau J. R. yra žuvusiojo K. R. tėvas, gyveno viename mieste su nužudytu sūnumi, palaikė su juo ryšius. Kaip ir žuvusiojo K. R. motinai, kartu su ja gyvenusio sūnaus netektis sukėlė itin stiprius, skausmingus ir ilgalaikius išgyvenimus, jis netgi dėl to kreipėsi į gydytojus, vartojo vaistus nuo depresijos ir emocinio sukrėtimo. Tai patvirtina nukentėjusiojo pateikti medicininiai dokumentai. Todėl visiškai pagrįstai jam neturtinė žala buvo priteista.

Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys turi būti pareiškiamas ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos (1 t., b. l. 109, 116), priešingai negu teigia civiliniai atsakovai, nukentėjusysis J. R. šios taisyklės nepažeidė.

Tačiau nukentėjusiojo skundas dėl to, kad jam priteista neturtinė žala yra per maža, yra atmestinas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Jokie įstatymai nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. 50 000 Lt dydžio žala atsižvelgiant į nuteistųjų kaltę, jų turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus nėra aiškiai per maža ir nedidintina. Pagrįstai nuosprendyje atkreiptas dėmesys į nuteistųjų amžių, jų turtinę padėtį. Papildomai atsižvelgtina, kad neturtinė žala yra priteista atlyginti ne vienam nukentėjusiajam. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, reikia atsižvelgti ir į tai, kad toks teismo sprendimas turi būti realiai įvykdytinas, jei ne tuojau pat, tai per trumpesnį ar ilgesnį, tačiau protingą laikotarpį. Priteistinos sumos dydis turi būti nustatytas realus, kad pats nuteistasis būtų suinteresuotas nevengti, neslėpti savo pajamų, o atlyginti civiliniams ieškovams teismo priteistą žalos dydį. Tai, kolegijos manymu, galima pasiekti priteisus protingą ir realiai atlygintiną žalos dydį. Nukentėjusiojo atstovo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo padidinti apygardos teismo priteistos neturtinės žalos dydį.

Netenkinami nuteistojo V. M. apeliacinio skundo reikalavimai dėl netinkamai priteisto D. R. civilinio ieškinio. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sumažinti nukentėjusiajai D. R. priteistą civilinį ieškinį. Nors pirmosios instancijos teismas išties nė dėl vieno iš CK normų numatytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, ieškinio pagrįstumo nepasisakė, taisant šį nuosprendžio trūkumą pasakytina, kad ji yra nužudyto J. R. motina, artimiausias jam asmuo, jos šeiminiai santykiai su mirusiuoju buvo glaudūs iki jo mirties. Jauno žmogaus K. R. mirtis dėl nuteistųjų smurtinių veiksmų akivaizdžiai sukėlė nukentėjusiajai didžiulius dvasinius išgyvenimus. Pagrįstai ankstesnio apeliacinio proceso metu buvo nustatyta, kad D. R. byloje yra pareiškusi 87 464,50 Lt dydžio ieškinio reikalavimus. Iš jų 6464,50 Lt dydžio turtinės žalos, 80 000 Lt neturtinės žalos ir 1000 Lt atstovavimo išlaidų. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistųjų įstatyminiai atstovai nukentėjusiajai atlygino 8148 Lt, tačiau nenurodė, ar atlygina materialinę ar moralinę žalą. Darytina išvada, kad tokiu būdu nukentėjusiajai buvo atlyginta visa turtinė žala, atstovavimo išlaidos ir dalis neturtinės žalos. Likusi neatlyginta neturtinės žalos dalis - 79 316,50 Lt buvo pagrįstai nustatyta ir nuspręsta ją iš kaltininkų solidariai priteisti.

Tačiau nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo yra privalomai keistina, nes atsirado naujos aplinkybės – visi nuteistieji sulaukė pilnametystės. CK 6.276 straipsnio 3 dalyje esanti žalos atlyginimo taisyklė kategoriškai nurodo, kad tėvų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai žalą padaręs asmuo sulaukia pilnametystės. Civiliniai atsakovai G. K. , J. R. , N. P. ir S. P. už nuteistųjų veikas tapo materialiai neatsakingi. Todėl 5644,50 Lt Valstybinei ligonių kasai, 79 316,50 Lt neturtinė žala D. R. , 50 000 Lt neturtinė žala J. R. priteistini solidariai vien tik iš nuteistųjų.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji D. R. ankstesnio apeliacinio ir vėliau vykusio kasacinio proceso metu yra turėjusi 1100 Lt (800 Lt ir 300 Lt) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (6 t., b. l. 151; 7 t., b. l. 109). Kasacinio teismo nutartyje yra privalomai nurodyta, kad nukentėjusiosios parašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo viso proceso metu turi būti sprendžiamas būtent nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (7 t., b. l. 148). Kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi bei laikydamasi BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų, šias išlaidas priteisia lygiomis dalimis iš visų nuteistųjų. Taip pat priteistinos 600 Lt dydžio advokato atstovavimo išlaidos nukentėjusiajam J. R. , kurias jis turėjo nagrinėjant šią bylą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme (6 t., b. l. 65).

Motyvai dėl bausmių skyrimo

Visi nuteistieji nužudymą padarė būdami nepilnamečiai. Nuteistųjų asmenybėms įvertinti ir bausmėms individualizuoti skundžiamame nuosprendyje nėra skirta pakankamai dėmesio. Apygardos teismo nuosprendyje bausmių skyrimo motyvai išties surašyti formaliai, duomenys apie asmenybes, jų vertinimą yra perrašyti iš kaltinamojo akto ir visiškai nekreipta dėmesio į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytus bausmės skyrimo nepilnamečiams asmenims ypatumus, nepilnamečių gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą bei nepilnamečių elgesį po nusikaltimo padarymo. Nuosprendžio priėmimo metu jau daugiau kaip metus laiko galiojo 2000 m. BK ir buvo būtina laikytis asmens teisinę padėtį palengvinančių įstatymų, tarp jų ir įstatymų, reglamentuojančių palankesnį bausmių skyrimą, laisvės atėmimo bausmės dydžio apskaičiavimą. Tačiau teismas ne į visas naujai įsigaliojusias bausmių skyrimo taisykles atsižvelgė. Todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo vertina esančius ir naujai gautus duomenis, kurie yra reikšmingi skiriant bausmes. Be to skiriant bausmes atsižvelgtina ir į byloje atsiradusias naujas aplinkybes, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis procesas šioje byloje trunka virš ketverių metų ir nuteistųjų teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo šios bylos proceso metu dėl ilgai trukusio teisės medicinos duomenų surinkimo ir jų patikrinimo nebuvo užtikrinta. Kad tokios aplinkybės gali būti reikšmingos bausmės skyrimui yra nurodyta kasacinės instancijos teisminėje praktikoje ( AT septynių teisėjų nutartis Nr. 2K-7-45-2007).

Už nekvalifikuotą nužudymą nepilnamečiui asmeniui galima skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas yra dveji metai ir šeši mėnesiai, o maksimumas yra dešimt metų. Principinė nuostata yra ta, kad kriminalinė bausmė, skiriama šiose bausmės dydžio ribose, turi būti proporcinga (t. y. bausmės griežtumas turi atitikti padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybę) ir teisinga. Nuteistiesiems atsižvelgiant į padaryto nužudymo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikos padarymo motyvus, asmenybes, jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir lengvinančių aplinkybių buvimą, nustatytinos bausmės, mažesnės už nužudymo sankcijoje esantį bausmės vidurkį (t. y. mažesnės negu 6 metai ir 3 mėnesiai). Atsižvelgiant į jų amžių nusikaltimo padarymo metu, konkrečius veiksmus bendrininkų padarytame nusikaltime, duomenis, atspindinčius jų asmenybes prieš nusikaltimo padarymą ir po jo, sveikatos būklę kiekvienam iš nuteistųjų laisvės atėmimo bausmė diferencijuojama.

Nustatant konkrečius laisvės atėmimo bausmių dydžius atsižvelgiama į tai, kad V. M. nusikaltimą padarė, kai jam buvo 16 metų ir 8 mėnesiai, augo išsiskyrusioje šeimoje, nėra duomenų, kad nuo 2003 metų pavasario iki šiol būtų daugiau nusikaltęs, kad smurtaudamas prieš nukentėjusįjį buvo aktyviausias, Sausio 13-osios vidurinėje mokykloje charakterizuojamas blogai (2 t., b. l. 222), gyvenamoje vietoje charakterizuojamas patenkinamai (4 t., b. l. 200).

R. K. pirmąjį nusikaltimą (vagystę) padarė vos 14 metų amžiaus, antrą nusikaltimą (nužudymą) padarė, kai jam buvo 14 metų ir 9 mėnesiai, augo išsiskyrusioje šeimoje, 2005-03-14 baudžiamoji byla pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl troleibuso lango išdaužimo buvo nutraukta jam ir nukentėjusiajam susitaikius, smurtaudamas prieš nukentėjusįjį nebuvo aktyviausias dalyvis (sudavė 3 smūgius), Versmės vidurinėje mokykloje charakterizuojamas teigiamai (3 t., b. l. 142), dirba, ne tik pirmosios instancijos teismo metu, bet ir vėliau atlygina iš jo priteistas sumas (6 t., b. l. 128-129)

A. P. nusikaltimą padarė būdamas 15 metų ir 11 mėnesių, augo darnioje šeimoje, nėra duomenų, kad nuo 2003-04-19 iki šiol būtų daugiau nusikaltęs, kad smurtaudamas prieš nukentėjusįjį nebuvo labai aktyvus, turi sveikatos problemų (3 t., b. l. 92-96; 100-106), Sausio 13-osios vidurinėje mokykloje charakterizuojamas labai gerai (3 t., 89- 96, 5 t., 155 ), aktyviai viso proceso metu stengiasi atlyginti materialinę žalą (6 t., b. l. 111), studijuoja Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakultete ir dirba UAB „Staipa“.

V. T. nusikaltimą padarė būdamas vyriausias iš nuteistųjų, 17 metų ir 11 mėnesių amžiaus , jis nuo 1991 metų augo prižiūrimas vien motinos, nėra duomenų, kad nuo 2003-04-19 iki šiol būtų daugiau nusikaltęs, nuteistasis intensyviai smurtavo prieš nukentėjusįjį (sudavė jam smūgius jau po kitų nuteistųjų pavartoto smurto po smūgio į kumščiu į galvą, spyrė du kartus nugriuvusiam ir nesipriešinančiam K. R. ), Sausio 13-osios vidurinėje mokykloje šis nuteistasis buvo charakterizuojamas neigiamai (3 t., b. l. 198), materialinės žalos nukentėjusiesiems nėra atlyginęs, prieš suėmimą dirbo.

Visiškai pagrįstai nuteistojo V. T. skunde atkreipiamas dėmesys, kad nepagrįstai buvo nenustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta tiek 2000 m. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tiek 1961 m. BK 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte (nusikaltimo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis), nors teisminio bylos nagrinėjimo metu šios aplinkybės visiškai pasitvirtino. V. T. viso proceso metu pripažino kaltinamajame akte nurodytus smurtinius veiksmus, buvo kritiškas dėl savo elgesio, atsiprašė nukentėjusiųjų. Todėl ši jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma.

Parinkdama paskirto terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą (2000 m. BK 50 straipsnio 3 dalis), kurios nustatymas šio baudžiamojo įstatymo priskirtinas tik išimtinei teismo diskrecijai, kolegija, atsižvelgdama į nuteistųjų A. P. ir R. K. amžių nusikaltimo padarymo metu, jų asmenybes, dalyvavimo padarant nužudymą laipsnį, daro išvadą, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji R. K. ir A. P. galėtų atlikti atviroje kolonijoje. Laisvės atėmimo bausmės atlikimas būtent tokios, mažiau suvaržytos apribojimais, rūšies pataisos įstaigoje atitiktų ne tik pagrindinę bausmės paskirtį – nubaudimą, bet ir pakankamai paveiktų šiuos nuteistuosius, jog jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei sudarytų sąlygas šiems nuteistiesiems neprarasti esamų šeiminių ir socialinių ryšių, galimybės dirbti ir atlyginti priteistą turtinę žalą. Kartu tokios laisvės atėmimo bausmės vietos parinkimas suteikia galimybę aktyvia atgaila įrodyti, kad jų padaryta labai sunkus nusikaltimas vis tik buvo atsitiktinio pobūdžio nulemtas dar ir dėl nepakankamai susiformavusių asmenybių ir kad jie ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kitiems dviems nuteistiesiems, atsižvelgiant į jų dalyvavimo nusikaltimo padaryme laipsnį, į tai, kad jie padarė nusikaltimus jau turėdami 16 metų, duomenis apie asmenybes, bausmė skirtina atlikti pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendžio dalį dėl V. M. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį: V. M. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Panaikinti tą nuosprendžio dalį, kuria V. M. buvo subendrintos bausmės BK 63 straipsnio tvarka.

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendį pakeisti:

V. M. pagal 1961 m. BK 104 straipsnį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 5 (penkerių) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos darbų kolonijoje.

Bausmės pradžią V. M. pradėti skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, vykdant šį nuosprendį. Į paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo šioje byloje laikotarpį nuo 2003-04-30 iki 2003-06-12 ir bausmę, atliktą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį nuo 2006-01-27 iki 2006-04-12.

R. K. pagal 1961 m. BK 104 straipsnį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 (ketverių) metų ir 6 mėnesių.

Šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinti taikant bausmių apėmimo būdą ir galutinę subendrintą bausmę R. K. paskirti 4 (ketverių) metų ir 6 ( šešių) mėnesių bausmę, ją paskiriant atlikti atviroje kolonijoje.

Bausmės pradžią R. K. pradėti skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, vykdant šį nuosprendį. Į paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo šioje byloje laikotarpį nuo 2003-05-02 iki 2003-05-04 ir bausmę, atliktą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį nuo 2006-01-27 iki 2006-04-20.

A. P. pagal 1961 m. BK 104 straipsnį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 (ketverių) metų ir 6 (šešių) mėnesių, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti atviroje kolonijoje.

Bausmės pradžią A. P. pradėti skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, vykdant šį nuosprendį. Į paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo šioje byloje laikotarpį nuo 2003-05-02 iki 2003-06-12 ir bausmę, atliktą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį nuo 2006-01-27 iki 2006-03-17.

Pripažinti V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi.

V. T. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 1961 m. BK 104 straipsnį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į V. T. bausmės atlikimo laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo šioje byloje laikotarpį nuo 2003-05-28 iki 2003-06-09 ir laikotarpį nuo 2006-01-31 iki 2007-05-22.

Panaikinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies V. M. , R. K. ir A. P. nustatytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie nusikalto bendrininkų grupe.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių priteisimo: 5644,50 Lt Valstybinei ligonių kasai, 79 316,50 Lt neturtinės žalos D. R. , 50 000 Lt neturtinės žalos J. R. priteisti solidariai tik iš nuteistųjų V. M. , R. K. , A. P. ir V. T. .

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiojo J. R. atstovo apeliacinį skundą atmesti.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi priteisti lygiomis dalimis iš V. M. , R. K. , A. P. ir V. T. 600 Lt litų išlaidų nukentėjusiojo J. R. advokato paslaugoms apmokėti ir 1300 Lt išlaidų nukentėjusiosios D. R. advokato paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkas Tomas ŠeškauskasTeisėjai Valdimaras BavėjanasRūta Mickevičienė