Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Rokiškio rajono apylinkės teismo teisėja Malvyra Bučienė, sekretoriaujant Jolantai Samėnienei, dalyvaujant atsakovės atstovui advokatui Irmantui Ruželei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl draudimo išmokos grąžinimo pagal ieškovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, Lietuvos Respublikoje veikiančios per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą ieškinį atsakovei E. V., tretysis asmuo M. M., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl reikalavimo taikyti ieškinio senatį, ieškovas teigia kad CK numato, jog kituose įstatymuose nustatytais atvejais regreso tvarka reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui (CK 6.114 str. 5 p.). Tokių specialių atvejų yra nustatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (11 str. 7 d., 22 str. 1 ir 2 d.) bei Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (59-62 p., 64 p.). Regresiniai reikalavimai, priklausomai nuo regreso pagrindo, nukreipiami į už žalą atsakinga asmenį arba draudėją, pažeidusius jiems tenkančias pareigas. Įstatyme nurodytos priemonės, skirtos užtikrinti, kad asmuo negalėtų išsaugoti iš kito asmens gautų pinigų ar kitokios naudos, kurios išsaugoti jis neturi pagrindo. Atsakovė, nurodžiusi, jog atsakingu už 2011-06-10 eismo įvykį laikytinas M. M., sudarė įspūdį, jog jai priklauso draudimo išmoka dėl eismo įvykio ir šiuo pagrindu ieškovas jai išmokėjo draudimo išmoką. Tačiau vadovaujantis faktinėmis aplinkybėmis, nustatyta, jog atsakovė nėra (nebuvo) nukentėjęs asmuo, priešingai, atsakovė yra atsakinga dėl už šiuo eismo įvykiu padarytą žalą, todėl paaiškėjo, jog teisinio pagrindo gauti draudimo išmoką nėra (nebuvo). Dėl šios priežasties atsakovė laikytina nepagrįstai praturtėjusi ieškovo sąskaita, todėl privalo grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą ieškovui (CK 6.237 str. 1, 2, 5 d.). Ieškovo manymu, jo pareikštas reikalavimas nekvalifikuotinas kaip reikalavimas, kylantis iš draudimo teisinių santykių, kadangi ieškovės ir atsakovo nesieja draudimo teisiniai santykiai. Ieškovas siekia susigrąžinti turtą, kurį nesant teisinio pagrindo gavo atsakovė, todėl CK 1.125 str. 7 d. nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikytinas. Ieškovas taip pat nesutinka su ieškinio termino skaičiavimo pradžia, t.y. draudimo išmokos išmokėjimo diena 2011m. liepos 20d. Reikalavimas nėra regresinis ir ieškinio senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo draudimo išmokos išmokėjimo dienos. Tik 2012m. birželio 21d. kitam eismo įvykio dalyviui - M. M. kreipusis į ieškovą ir pateikus paaiškinimą apie eismo įvykio aplinkybes, ieškovas turėjo pagrindą atnaujinti žalos bylos tyrimą ir vėliau nustatyti, jog draudimo išmoką atsakovė gavo nesant teisinio pagrindo, todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2012m. birželio 21d. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės E. V. 988,60 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo prašymu, byla išnagrinėta jam nedalyvaujant teismo posėdyje.

Dėl įvykio aplinkybių ir atsakingo už žalą asmens nustatymo atsakovė nurodė, kad priimdamas sprendimą dėl išmokėtos sumos grąžinimo, ieškovas remiasi trečiojo asmens M. M. paaiškinimu, kuriame jis nurodė, kad jis važiavo antra eismo juosta, o moteris (atsakovė), sumasčiusi apsisukti iš pirmos juostos, atsitrenkė jam į priekį, nors ten nebuvo ženklo leidžiančio apsisukti. Taip pat M. M. teigia, kad eismo įvykio deklaracijoje, kaip atsakingas asmuo už padarytą žalą, pasirašė tik dėl to, kad nemoka lietuvių kalbos, tačiau šie paaiškinimai ieškovui buvo patekti po to, kad ieškovas išsiuntė M. M. keturias pretenzijas dėl 199,72 Lt grąžinimo, t.y. 20 proc. ieškovei išmokėtos draudimo išmokos. Priešingai nei teigia tretysis asmuo, ji net negalėjo apsisukti ir įvažiuoti į priešingą eismo pusę, kadangi eismo juostas skyrė pievelė. Tai pavaizduota ir eismo įvykio schemoje. Be to, teikdama paaiškinimą ieškovui, o taip pat draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, kurioje buvo apdrausta jos vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė, ji nurodė tokias pat aplinkybes, t.y. kad važiuojant Gariūnų gatve ta pačia eismo juosta, ta pačia kryptimi prieš ją važiuojanti transporto priemonė pradėjo stabdyti, ji taip pat pristabdė, o už jos važiavusi transporto priemonė staigiai stabdė, išvažiavo šalia jos mašinos kairės pusės ir trenkėsi į šoną, užkabino ją ir nusitempė kartu į pievą (tarp važiuojamųjų dalių). Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kuri liepė pildyti deklaraciją ir eismo įvykio neformino. Į įvykio vietą atvažiavo M. M. pažįstami, kurie darė jai spaudimą prisiimti atsakomybę už eismo įvykį, o eismo įvykio deklaraciją užpildė pašalinis žmogus, kuris liepė pasirašyti, asmens, atsakingo už žalą, langelyje. Savo kaltę ji pripažįsta iš dalies, kadangi neteisingai užpildė eismo įvykio deklaraciją, sutinka su abipuse kalte. Be to, jos kaltę paneigia automobilių apgadinimai, tačiau trečiojo asmens automobilio nėra išlikusio. Prieš priimdamas sprendimą išmokėti draudimo sumą ieškovas privalėjo surinkti visus įrodymus, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl išmokos ir padarytų nuostolių dydžio bei išmokos pagrįstumo ir tik tada priimti sprendimą išmokėti išmoką. Priežastinio ryšio nebuvimas atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą, todėl svarstytina, ar draudiko elgesys, tinkamai neįsitikinant draudimo išmokos pagrįstumu, negavus kito eismo dalyvio eismo aplinkybių paaiškinimo, nėra kreditoriaus neatsargumas (CK 6.248 str. 4 d.). Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Tretysis asmuo M. M. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė, gavusi iš ieškovo draudimo išmoką, pateikė klaidingą informaciją draudikui, dėl ko jis neteisėtai išmokėjo jai draudimo išmoką. Pateikdamas ieškinio pareiškimą, ieškovas remiasi TPVCAPDĮ 22 str. 3 d. numatančia, kad jeigu draudikui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, arba nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą atlygino atsakingi už žalos padarymą asmenys, draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį.

Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Tai yra bendro pobūdžio proceso teisės normos, nustatančios bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Viena tokių materialiosios teisės normų – Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (CK 1.8 str. 1 d.). Taigi pagal šią įstatymo normą ir CPK 178 straipsnį, byloje nagrinėjamu atveju, kai draudėjas teigia, jog atsakovė pateikė jam klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisėtai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka, o atsakovė tai neigia, tai ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remdamasis teikia ieškinį dėl išmokėtos sumos jam priteisimo.

Ieškovas teigia, kad atsakovė, pateikdama pranešimą apie transporto priemonės žalą, nurodė klaidingas eismo įvykio aplinkybes, dėl ko draudėjas ją laikė iš dalies kalta dėl eismo įvykio ir atlygino 50 procentų apskaičiuotos draudimo išmokos. Vėliau į draudimo bendrovę kreipusis trečiajam asmeniui M. M. ir jam nurodžius kitokias eismo įvykio aplinkybes, ieškovas atnaujino žalos bylos tyrimą ir nustatė, jog atsakovė yra visiškai atsakinga dėl eismo įvykio. Atsakovė sutinka, kad dėl eismo įvykio yra abiejų jame dalyvavusių asmenų, t.y. jos ir trečiojo asmens M. M. kaltė. Taigi nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad byloje yra svarbu nustatyti, kas yra kaltas dėl 2011 m. birželio 10 d. eismo įvykio.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu ir iš šalių pateiktų dokumentų laikytina nustatyta, kad

draudiminės apsaugos galiojimo laikotarpiu, 2011 m. birželio 10 d. Gariūnų gatvėje, Vilniaus mieste, E. V. vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir susidūrė su automobiliu Mercedes-Benz E250, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo tretysis asmuo M. M. Dėl eismo įvykio buvo apgadintos abi transporto priemonės. Atsakovės vairuotas automobilis A. V. buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“, o trečiojo asmens automobilis K. M. buvo apdraustas pas ieškovą Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą. Po įvykio buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija (b.l. 21, 83), kurią pasirašė atsakovė E. V. ir tretysis asmuo M. M. Deklaracijos 14 punkte, kuris numato, kad jį pasirašo atsakingas už žalą asmuo, taip pat pasirašė abu eismo įvykyje dalyvavę asmenys. Dėl eismo įvykio atsakovė kreipėsi į ieškovą Compensa TU S.A. Vienna Isurance Group Lietuvos filialą (b.l. 25), kuriame buvo apdrausta trečiojo asmens vairuoto automobilio Mercedes Benz E250, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) civilinė atsakomybė. Atsakovė ieškovui pateikė užpildytą ir eismo įvykio dalyvių pasirašytą eismo įvykio deklaraciją, užpildė pranešimą apie eismo įvykio žalą (b.l. 25), kuriame nurodė, kad važiuojant link Gariūnų, ta pačia kryptimi, ta pačia eismo juosta, jai pristabdžius, nes priekyje pristabdė kita transporto priemonė, iš paskos važiavęs automobilis staigiai stabdė esant dideliam greičiui, kliudė jos ratą ir jie abu įvažiavo į žalią veją. Iškviesta policija liepė pildyti eismo įvykio deklaraciją. Po eismo įvykio prisistatė daugiau vairuotojo tautybės žmonių, kurie darė jai spaudimą, versdami pasirašyti eismo įvykio deklaraciją. Pateiktų dokumentų pagrindu, o taip pat ieškovės atstovui apžiūrėjus vairuotą automobilį, ieškovas išmokėjo atsakovei 998,60 Lt žalos atlyginimo (b.l. 35). Kadangi M. M. nepateikė eismo įvykio deklaracijos, draudikui prašant, nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir nepateikė turimos informacijos, ieškovas pateikė trečiajam asmeniui reikalavimą grąžinti dalį E. V. išmokėtos draudimo išmokos (b.l. 36, 37, 38, 39). Gavęs šį reikalavimą, M. M. pateikė paaiškinimus dėl 2011 m. birželio 10 d. įvykusio eismo įvykio, kuriuose nurodė (b.l. 40, 42, 43), kad jis važiavo antra eismo juosta, o moteris, važiavusi priekyje, sumastė apsisukti iš pirmos eismo juostos, nors ten nebuvo apsisukti leidžiančio ženklo ir į jį atsitrenkė. Dėl eismo įvykio jis nekaltas, lietuvių kalbos nemoka, todėl klaidingai padėjo parašą eismo įvykio deklaracijoje, kur pasirašė esąs atsakingas už eismo įvykį.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai įvykus eismo įvykiui, jo dalyviai pildo eismo įvykio deklaraciją, tai šis dokumentas, ginčą nagrinėjant teisme, neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinamas sistemiškai su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš byloje esančios eismo įvykio deklaracijos matyti (b.l. 21. 83), kad dėl kelyje Vilnius – Gariūnai įvykusio eismo įvykio E. V. ir M. M. užpildė eismo įvykio deklaraciją ir abu ją pasirašė, prisiimdami abipusę kaltę dėl eismo įvykio. Tretysis asmuo teigia, kad įvykio kaltininku pasirašė per klaidą, lietuvių kalbos nesupranta. Šį teiginį iš dalies patvirtina tai, kad tretysis asmuo yra Azerbaidžano tautybės asmuo, tačiau kiti byloje esantys duomenys šios aplinkybės nei patvirtinti, nei paneigti negali, tretysis asmuo kviečiamas į teismo posėdį neatvyko. Eismo įvykio deklaracijos 12 punkte „Aplinkybės“ nurodyta, kad atsakovė važiavo ta pačia kryptimi, tačiau kita eismo juosta, persirikiavo, suko į dešinę. Tretysis asmuo M. M. tik važiavo ta pačia kryptimi, tačiau kita eismo juosta, jokių manevrų nedarė. Tokios deklaracijoje nurodytos aplinkybės neatitinka eismo dalyvių rašytinių paaiškinimų, eismo įvykio schemos ir negalėtų sukelti automobilių patirtų apgadinimų. Važiuodama dešine eismo juosta, kaip nurodyta eismo įvykio deklaracijos schemoje, atsakovė galėjo persirikiuoti tik į kairėje pusėje esančią eismo juostą, kurioje eismas vyksta ta pačia krytimi, tačiau eismo įvykio deklaracijoje papildomai nurodyta, kad ji taip pat suko į dešinę. Tretysis asmuo M. M. savo paaiškinimuose, kurie beje, pateikti parėjus daugiau nei vieneriems metams po eismo įvykio, nurodė, jog atsakovė bandė apsisukti iš pirmos eismo juostos ir trenkėsi į jį, tačiau byloje esantys duomenys rodo, kad toje vietoje atsakovė apsisukti apskritai negalėjo, nes kitoje eismo juostoje eismas vyko ta pačia kryptimi, o norint išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, jai reikėjo kirsti skiriamąją, žalios vejos juostą, kas apskritai atrodo nelogiška, neatitinka protingo ir atsakingo žmogaus elgesio, o kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šią trečiojo asmens versiją (b.l. 82), byloje nėra. Liudytoja apklausta D. V. apklausta teismo posėdyje nurodė, kad dukra apskritai važiavo kaire eismo juosta.

Taigi, teismas laiko, kad išdėstytų aplinkybių ir byloje esančių duomenų nustatyti kaltą dėl eismo įvykio asmenį, nepakanka. Byloje esantys duomenys ir nustatytos aplinkybės yra prieštaringos, eismo įvykio deklaracija bei eismo įvykio dalyvių paaiškinimai skirtingi, o pats eismo įvykis įvyko daugiau nei prieš dvejus metus. Trečiojo asmens M. M. vairuoto automobilio, siekiant įvertinti jam padarytus sugadinimus, nėra. Atsakovė savo kaltės nepripažino, teigė, kad eismo įvykis įvyko dėl abipusės kaltės, Tretysis asmuo paaiškinimuose, pateiktuose draudėjui, savo kaltės taip pat nepripažino. Šalys kviesti į teismo posėdį specialistą nepageidavo, ekspertizės skirti taip pat neprašė. Dėl išdėstyto laikytina, kad autoįvykio kaltininkas nustatytas nebuvo, jo nustatyti teismo posėdžio metu taip pat nepavyko, kadangi, kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai prieštaringi ir iš jų vienareikšmiškai nustatyti, kas yra kaltas dėl 2011 m. birželio 10 d. įvykusio eismo įvykio, neįmanoma. Vien tik trečiojo asmens paaiškinimai, kuriais rėmėsi ieškovas, konstatuodamas, kad atsakovė E. V. pažeidė TPVCAPDĮ 22 str. 3 d. ir pateikė draudikui klaidingą informaciją apie eismo įvykį, o taip pat aplinkybė, kad atsakovės vairuoto automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) civilinės atsakomybės draudikas UADB „DK PZU Lietuva“ pripažino atsakovę kalta dėl eismo įvykio ir išmokėjo M. M. vairuoto automobilio Mercedes Benz E250, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkei K. M. 2288 Lt išmoką žalai atlyginti, negali būti laikoma pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu E. V. kaltę (CPK 178 str. 183 str., 185 str.).

CK 6.245-6.249 str., 6.263 str. numato, kad prievolė atlyginti žalą atsiranda tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Autoįvykio faktas nagrinėjamu atveju akivaizdus ir patvirtintas byloje esančiais įrodymais (b.l. 21, 25-29, 40, 42-43, 50-52, 81-84, 87-100). Byloje yra duomenys tiek apie E. V., tiek apie M. M. vairuotų transporto priemonių apgadinimus, tiek apie jų dydį (b.l. 25-29, 32-35, 52, 53, 80, 87-100). Jau minėta, kad byloje nėra pakankamų duomenų, kurie patvirtintų eismo įvykio kaltininką. Atitinkamai nėra nustatyta, kad autoįvykis įvyko tik dėl E. V. kaltų veiksmų, todėl nesant bent vienos žalai nustatyti reikšmingos sąlygos, šiuo atveju, atsakovės neteisėtų veiksmų, kaltės, pagrindo spręsti dėl autoįvykio kaltininko nėra pagrindo.

Sutiktina su atsakovės argumentu, kad ieškovo prašoma priteisti 998,60 Lt draudimo išmoka atsirado dėl paties ieškovo neatsargumo (CK 6.248 str. 4 d.). Nukentėjusiojo didelis neatsargumas yra pagrindas mažinti žalos atlyginimo dydį arba reikalavimą atlyginti žalą atmesti, jeigu nustatyta, kad paties nukentėjusiojo veiksmai lėmė ar sąlygojo žalos atsiradimą (CK 6.282 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymo) 96 str. 2 d. numato, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas, o draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas taip pat suteikė draudikui teisę reikalauti, kad fiziniai ir juridiniai asmenys privalomai pateiktų turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes (Draudimo įstatymo 96 str. 4 d.). Žalos, padarytos eismo įvykio metu ar atsiradusios vėliau kaip eismo įvykio padarinys, nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą dėl eismo įvykio, kuriam įvykus transporto priemonės valdytojui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos kyla civilinė atsakomybė ir pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą turi būti mokama draudimo išmoka, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (pakeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122, toliau – Taisyklės). Taisyklių 29 punktas numato, kad atsakingas draudikas ar Biuras, gavęs pranešimą apie eismo įvykį, atlieka jo tyrimą (apklausiami įvykio liudytojai, apdraustieji, apžiūrima eismo įvykio vieta, sugadintas ar sunaikintas turtas, surašoma sugadinto, sunaikinto turto apžiūros ataskaita (techninės apžiūros protokolas ar kita), daromos nuotraukos, užklausiamos atitinkamos teisėsaugos, teisėtvarkos, asmens sveikatos priežiūros, socialinio draudimo įstaigos, taip pat įstaigos, organizacijos, kuriose sudaromi psichoneurologinės, toksikologinės, narkologinės įskaitos sąrašai, kiti asmenys, kurie gali pateikti žalos administravimui svarbią informaciją, vertinami atsakingam draudikui ar Biurui pateikti dokumentai). Sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo priimamas atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudžiamojo įvykio faktą, eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, eismo įvykio dalyvių atsakomybę, <...>, paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų, kitų asmenų, galinčių nustatyti turtui padarytą žalą, išvadas (Taisyklių 38 punktas.)

Tokiu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas nustatė nemažas pareigas draudikui, siekiant nustatyti, ištirti ir išsiaiškinti, ar yra įstatyme numatyti pagrindai išmokėti atitinkamam asmeniui (asmenims) draudimo išmoką (draudiminis įvykis). Draudikas yra juridinis asmuo, o minėtų pareigų atlikimas yra tiesiogiai susijęs su jo vykdoma veikla, iš kurios jis gauna pajamas, todėl prieš priimdamas atitinkamą sprendimą išmokėti ar neišmokėti draudimo išmoką, jis privalo nuodugniai ištirti visas su draudžiamuoju įvykiu susijusias aplinkybes. Ieškovas pateiktame ieškinyje nurodė, kad ne kartą kvietė trečiąjį asmenį pateikti eismo įvykio aplinkybes, o jam neatvykus ir šių aplinkybių nepateikus, priėmė sprendimą išmokėti atitinkamą draudimo išmoką atsakovei E. V. Jau pranešime apie transporto priemonės žalą, nurodydama eismo įvykio aplinkybes, atsakovė teigė, kad trečiojo asmens tautybės žmonės, buvę eismo įvykio vietoje, darė jai spaudimą ir vertė prisiimti kaltę dėl eismo įvykio. Nurodytų aplinkybių buvimas, o taip pat tai, kad eismo įvykis įgaliotos institucijos (policijos) oficialiai įformintas nebuvo, atsakingam ir rūpestingam draudikui, draudimo išmokos mokėjimo momentu, turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl galimo eismo dalyvių skirtingo įvykio aplinkybių vertinimo bei apie šalių galimą ginčą dėl įvykio aplinkybių. Be to, eismo įvyko schemą, nebūdami specialistai, vairuotojai galėjo užpildyti ir ne visiškai tiksliai, nors iš atsakovės parodymų matyti, kad eismo įvykio deklaraciją pildė ne vairuotojai o trečias asmuo. Duomenų, kad dėl eismo įvykio būtų apklaustas liudininkas A. P. (b.l. 21, 83), kurio duomenys buvo nurodyti eismo įvykio deklaracijoje, byloje nėra. Eksperto paslaugomis nustatant, ar pagal atsakovės nurodytas eismo įvykio aplinkybes, pateiktą eismo įvykio schemą galėjo atsirasti atitinkami apgadinimai jos ir trečio asmens vairuotam automobiliui, draudikas taip pat nesinaudojo. Sprendimą dėl atsakovės galimai nesąžiningo elgesio ir klaidingų duomenų apie eismo įvykio aplinkybes draudikas priėmė tik gavęs trečiojo asmens M. M. paaiškinimą, nors tai padaryti draudikas, teismo nuomone, privalėjo dar prieš priimant sprendimą dėl atitinkamos draudimo išmokos išmokėjimo. Netgi gavęs trečiojo asmens paaiškinimus, draudikas jokio papildomo tyrimo neatliko, rėmėsi tik naujai pateiktu paaiškinimu, nors iš turimų duomenų turėjo akivaizdžiai matyti, kad jie prieštaringi. Faktas, kad trečiajam asmeniui buvo siunčiami kvietimai dėl eismo įvykio aplinkybių nustatymo (b.l. 30, 31), neatleidžia ieškovo nuo pareigos išsamiai ištirti visas aplinkybes susijusias su eismo įvykiu, nes tokia pareiga jam nustatyta įstatymo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju draudikas – ieškovas nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, neatliko išsamaus eismo įvykio aplinkybių tyrimo, todėl išmokėjęs draudimo išmoką prisiėmė galimų neigiamų pasekmių riziką (CK 6.282 str. 1 d.). Dėl išdėstyto laikytina, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, kad atsakovė E. V. dėl 2011 m. birželio 10 d. eismo įvykio pateikė draudikui klaidingą informaciją apie eismo įvykį, dėl kai jai neteisėtai buvo išmokėta 998,60 Lt draudimo išmoka žalai atlyginti ir dėl to draudikui atsirado TPVCAPDĮ 22 str. 3 d. numatytas pagrindas reikalauti iš atsakovės grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Esant šioms aplinkybės, pateiktas ieškinys atmestinas.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo. CK 1.124 str. numato, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Esant tokiam ieškinio senaties teisiniam reglamentavimui, nagrinėjamoje byloje nustačius, jog ieškovo teisė į ieškinį buvo nepagrįsta ir jo ieškinys tuo pagrindu atmestas, dėl ieškinio senaties termino nagrinėjamoje byloje teismas nepasisako.

Atmetus ieškovo ieškinį, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 2600 Lt advokato pagalbai apmokėti (b.l.127,128) laikytinos neviršijančiomis rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio, todėl priteistinos iš ieškovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group atsakovės E. V. naudai (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Priteistina iš ieškovo 67,05 Lt teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str.1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 263-265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, Lietuvos Respublikoje veikiančios per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, ieškinį atmesti.

Priteisti iš Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, Lietuvos Respublikoje veikiančios per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, į.k. 302495752, 2600 Lt (du tūkstančius šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės E. V., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 67,05 (šešiasdešimt septynis litus 05 ct) bylinėjimosi išlaidų (įmokos kodas 5660) valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Rokiškio rajono apylinkės teismą.