- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-14
- Bylos Nr.
- e2A-483-555/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-24199-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Mindaugas Šimonis, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- O. Ž.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė Turto bankas, J. V.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Šimonio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3506-752/2018 pagal ieškovės O. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl buto pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo, tretieji asmenys valstybės įmonė Turto bankas, J. V..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė O. Ž. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp Kauno miesto savivaldybės ir J. B. negaliojančia; pripažinti teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Kauno miesto Požėlos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1970 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 224 ieškovės tėvui V. V. buvo suteiktas gyvenamasis plotas (butas), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame jis gyveno su savo šeima: žmona A. V., dukra O. V. (dabar Ž.) ir sūnumi J. V.. Po V. V. mirties, (duomenys neskelbtini) bute liko gyventi A. V. ir J. V.. Po A. V. mirties, (duomenys neskelbtini) bute liko gyventi tik J. V., kuris naudojosi namų apyvokos daiktais, baldais, buitine technika. Nors ieškovė faktiškai negyveno bute, bet ji ir toliau galėjo laisvai patekti į tėvui V. V. priklausantį būtą, jį išlaikė ir mokėjo mokesčius už butą, nes brolis neturėjo tuo metu darbo. Ieškovė teigė, kad ji aktyviais veiksmais tęsdama valdymą, taip pat priėmė palikimą, pradėdama turtą faktiškai valdyti. Kadangi ji ir jos brolis teisėtai valdė ginčo butą, jie įgijo visas teises privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Ieškovė iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo V. V. šeimos narė, o pagal 1991 m. rugpjūčio 28 d. Butų privatizavimo įstatymą, nei vienas iš šeimą sudariusių asmenų nebuvo įgiję nuosavybės teise gyvenamosios paskirties nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ieškovė įrodinėjo, kad ji yra tinkamas subjektas, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, turėjęs teisę privatizuoti ginčo butą. Nors Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., tačiau pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta jam galiojant. Ieškovė nurodė, kad visą laikotarpį pagrįstai galvojo, jog ginčo butą privatizavo ir vėliau pardavė brolis J. V., tačiau 2015 metais paaiškėjo, kad 1993 m. sausio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties (privatizavimo) pagrindu butas atiteko J. B.. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį, subjektinę teisę gali įgyti tik nuomininkai ar jų šeimos nariai, o J. B. nebuvo nei buto nuomininkė, nei šeimos narė, todėl tokios teisės neturėjo, be to, teisė privatizuoti butą yra paveldima, o J. B. nepatenka į paveldėtojų sąrašą, todėl neturėjo teisės paveldėti ginčo objekto. Ieškovė teigė, kad aplinkybė, jog valstybės institucijos, pagal Butų privatizavimo įstatymą, lengvatinėmis sąlygomis sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį su J. B., pažeidė ieškovės teises ir atėmė teisėtą galimybę privatizuoti butą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti. Nurodė, kad pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismo teisė sprendimu pripažinti teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau nurodyta teisės norma neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros. Ja siekiama sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti. Kauno miesto Požėlos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1970 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą Nr. 224, kuriuo buvo nuspręsta suteikti gyvenamąją patalpą (butą), esančią (duomenys neskelbtini), V. V.. Daugiau dokumentų (nuomos sutarties, orderio) ieškovė į bylą nėra pateikusi. V. V. mirė (duomenys neskelbtini) A. V. mirė (duomenys neskelbtini) Taigi, Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną, V. V. ir A. V. buvo mirę. Atsakovė teigė, kad ieškovė, Butų privatizavimo galiojimo metu, nebuvo tinkamas subjektas privatizuoti ginčo butą ir subjektinės teisės privatizuoti jį neįgijo. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ji, kaip V. V. šeimos narys ir teisių perėmėja, pateikė Kauno miesto savivaldybei prašymą dėl ginčo buto privatizavimo, kad po savo tėvų mirties V. ir A. V., teisėtai valdė savivaldybės butą, t. y., kad su ieškove buvo sudaryta ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kad ji yra V. V. teisių perėmėja, giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų ir, kad ieškovė priėmė palikimą po V. V. mirties, o tokių dokumentų nesant, ji nelaikytina ir jo teisių perėmėja. Kadangi V. V., Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo metu, nebuvo ginčo buto nuomininkas, jis nebuvo ir subjektas, kuriam įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti butą. Be to, šiuo atveju netaikytinas ir Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnis, kadangi V. V. ginčo buto nebuvo privatizavęs. Atsakovė taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą, kurį ieškovė yra praleidusi.
4. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas dėl reikalavimo pripažinti buto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp Kauno miesto savivaldybės ir J. B., negaliojančia, nepasisakė ir paliko spręsti teismo nuožiūra, kadangi neturi duomenų, susijusių su buto privatizavimu. Tuo tarpu reikalavimą pripažinti ieškovei teisę privatizuoti butą, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog po tėvų mirties teisėtai valdė ir naudojosi ginčo butu, kaip V. V. šeimos narys, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo kreiptasi dėl ginčo buto privatizavimo. Ieškovė bei atsakovės tėvai nelaikytini tinkamais subjektais, kuriems įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti butą.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo J. V. su pareikštais reikalavimais sutiko ir prašė juos tenkinti. Nurodė, kad jis yra ieškovės brolis, šiuos metu gyvena (duomenys neskelbtini) globos namuose. Ieškovė ginčo bute jau prieš tėvų mirtį negyveno. Mirus tėvams, jis vienas gyveno ginčo bute. Prasidėjus privatizavimui, jis norėjo butą išsipirkti, tvarkėsi dokumentus, buvo sumokėjęs įmoką už privatizuojamą butą, tačiau buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes 1991 metais asmuo vardu Ą, atėmė iš jo buto raktus, prievarta išvežė į (duomenys neskelbtini) ir apgyvendino palėpėje, prigrasino niekam nesiskųsti. Pragyvenęs ten du mėnesius, išvažiavo pas brolį į (duomenys neskelbtini). Nuo to laiko bute negyvena.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė: iš ieškovės valstybei priteisė 7,43 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė iš ginčo buto išvyko dar 1975 metais, nuo to laiko nuolatinai gyvena (duomenys neskelbtini), ką pripažino ir pati ieškovė, todėl laikė, kad ji savo, kaip nuomininko šeimos nario teises, prarado dar iki Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo. Tai, kad ieškovė kartais atvykdavo į ginčo butą pas tėvus, o vėliau pas brolį, padėjo broliui butą prižiūrėti, mokėti mokesčius, teismas nelaikė aplinkybe, sudarančią pagrindą laikyti ieškovę buto nuomininko šeimos nare.
8. Teismas nenustatė tikslios datos, nuo kada trečiasis asmuo (ieškovės brolis) J. V. bute negyvena, to neįvardino nei ieškovė, nei jis pats. Nebuvo pateikti ir įrodymai apie tai, kad J. V. buvo pateikęs prašymą privatizuoti ginčo butą ir buvo sumokėjęs įmoką. Teismas neturėjo galimybių nustatyti, ar trečiasis asmuo, iki išsikraustymo iš buto buvo įgijęs teisę jį privatizuoti ir buvo pradėjęs jo privatizavimo procedūrą. Teismas vertino, kad jei įmoka ir buvo sumokėta, trečiasis asmuo privatizavimo procedūros nebaigė, nes iš nuomojamo buto išvyko 1991 m. ir daugiau negrįžo. Aplinkybę, kad trečiasis asmuo išsikėlė iš ginčo buto galimai ne savo valia, teismas laikė nekeičiančia bylos esmės, nes galimai pažeistų savo teisių į ginčo butą pats trečiasis asmuo negynė ir į teisėsaugos institucijas nesikreipė.
9. Teismas sprendė, kad ieškovė nelaikytina tinkamu subjektu, kuriam Butų privatizavimo įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą. Kadangi ieškovė nebuvo tinkamas subjektas privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), todėl subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neturėjo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovė būtų laikiusi save pagrindinio nuomininko V. V. šeimos nare ir jo teisių perėmėja ir būtų pateikusi Kauno miesto savivaldybei prašymą dėl ginčo buto privatizavimo. Priešingai, iš bylos faktinių aplinkybių teismas nustatė, kad privatizavimo procesą galimai buvo pradėjęs ieškovės brolis J. V., o ne ieškovė.
10. Kadangi byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė yra priėmusi tėvų palikimą, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti, jog ji faktinio valdymo pagrindu priėmė palikimą, atsiradusį po tėvų mirties ir yra jų turtinių ir neturtinių teisių perėmėja. Tai, kad po tėvų mirties ieškovė lankydavosi ginčo bute, padėjo broliui jį prižiūrėti, teismas nelaikė aplinkybėmis, patvirtinančiomis buvus palikimo priėmimo faktą, kaip to reikalauja paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Be to, V. V. ir A. V. mirė iki Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo, todėl nebuvo ir negalėjo būti ginčo buto privatizavimo subjektais, o ieškovės tėvams neturint tokių teisių, jos negalėjo būti paveldėtos.
11. Teismas sprendė, kad išlikusių ginčo buto privatizavimo dokumentų gauti nėra galimybės, net jei tokie ir būtų buvę Butų privatizavimo įstatymo metu, todėl ginčijamo sandorio, t. y. 1993 m. sausio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarymo teisėtumą vertino neišeidamas už ieškinio ribų – ieškovės argumentų kontekste. Kadangi ieškovė neįrodė aplinkybių, kad ji turėjo ir turi subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, todėl teismas atmetė ieškovės argumentus, jog ji galėjo būti ginčo buto privatizavimo subjektu, o buto pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta atsakovės ir J. B., yra negaliojanti.
12. Teismas nurodė, kad ieškovei buvo žinoma apie ginčo buto pardavimą, tuo tarpu ieškinį dėl pažeistų teisių ieškovė pareiškė tik 2017 m. gruodžio mėn., t. y. nuo ginčijamos 1993 m. sausio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo praėjus 24 metams. Teismas sprendė, kad per ieškinio senaties terminą ieškovė negynė savo teisės privatizuoti butą, nors ir žinojo, kad butas yra parduotas ne jai, o kitam asmeniui; taip pat nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ieškovė 19 metų nesiėmė jokių veiksmų, jei manė, kad ji turėjo teisė privatizuoti ginčo butą. Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis CK 84, 85 straipsniais (1964 m., redakcija) ir CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, CK 1.126 straipsniu (2000 m., redakcija), ieškinio senaties terminas yra praleistas, ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė O. Ž. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog ieškovė nelaikytina tinkamu subjektu, kuriam Butų privatizavimo įstatymo buvo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą, nes ieškovė įgijo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąją patalpą ir neįgyvendino šios teises tik dėl neteisėtų veiksmų, kuriuos nurodė bylos nagrinėjimo metu, tačiau teismas to tinkamai neįvertino.
Žemesnės instancijos teismas
1.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių faktą, jog trečiasis asmuo būtų pradėjęs įgyvendinti privatizuoti ginčo butą, o tokia išvada padaryta remiantis tik neobjektyviais atsakovo paaiškinimais, tinkamai neįvertinus, jog duomenų apie ginčo buto privatizavimą nėra išlikę. Teismas neteisingai vertino, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog jos brolis buvo pateikęs prašymą privatizuoti butą ir sumokėjęs įmoką, kadangi, kaip pats pažymėjo, tokių duomenų gauti nėra objektyvios galimybės.
1.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, neįvertintos ir aplinkybės, jog ieškovė iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje ir Butų privatizavimo įsigaliojimo dieną buvo V. V. šeimos narys; taip pat, jog nei V. V., nei vienas iš šeimą sudariusių asmenų nebuvo įgijęs nuosavybės teise gyvenamosios paskirties nekilnojamųjų daiktų pagal 1991 m. rugpjūčio 28 d. Butų privatizavimo įstatymą. Be to, nors ieškovė bute ir negyveno, tačiau jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, t. y. ginčo butu rūpinosi kaip savo, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog ji buto nuomininko šeimos nario teises prarado dar iki Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad ji nesikreipė dėl buto privatizavimo tik dėl to, kad sutiko, jog butą privatizuotų jos brolis.
1.4. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, ieškovė prašė panaikinti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms, kadangi ginčo butas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu buvo parduotas J. B. neteisėtai, pažeidžiant Butų privatizavimo įstatymo normas ir ieškovės bei jos šeimos narių teisėtus interesus. Sprendimo dalis dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia taip pat nemotyvuota.
1.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies bei CPK 176 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi visapusiškai neišanalizavo bylos duomenų ir neįvertino šalių paaiškinimų bei nemotyvavo, kodėl vienus ar kitus paaiškinimus atmeta. Kadangi priimtas sprendimas yra be motyvų, todėl byla yra išspręsta neteisingai.
Atsiliepimas
14. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškovės O. Ž. apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad prašymas privatizuoti ginčo butą buvo pateiktas, o ne atsakovė turėjo įrodyti, jog toks prašymas nebuvo pateiktas. Juolab, kad Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną V. V. ir A. V. buvo mirę, tuo metu ieškovė nebuvo ginčo buto nuomininkė ir jame negyveno, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neturėjo subjektinės teisės privatizuoti butą.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Pati ieškovė pripažįsta, kad ji iš ginčo buto išvyko dar 1975 m., nuo to laiko nuolatinai gyvena (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė savo, kaip nuomininko šeimos nario teises, prarado dar iki Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo. Tai, jog ieškovė ginčo bute lankydavosi, mokėjo mokesčius, nelaikytina aplinkybe, sudarančia pagrindą laikyti ieškovę buto nuomininko šeimos nare. Tuo tarpu byloje įrodymų nebuvo pateikta, kad jos brolis buvo pateikęs prašymą privatizuoti butą, kad buvo sumokėjęs įmoką. Priešingai, ieškovės brolis iš buto išvyko 1991 m., ginčo butas vėliau buvo parduotas kitam asmeniui, todėl jis prarado savo, kaip nuomininko (ar šeimos nario), teises naudotis ginčo butu.
2.3. Priešingai nei teigia ieškovė, skundžiamas sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, nes jame pateikta įrodymų ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialinės teisės normų analizė, o tai, kad jos pozicija dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės yra kitokia, savaime nereiškia, jog skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas.
2.4. Pirmosios instancijos teismas, padaręs pagrįstą išvadą, jog ieškovė neturėjo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, taip pat pagrįstai vertino ir ieškovės nurodytus argumentus dėl ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtumo pateikto ieškinio ribose. Be to, teismas padarė teisingą išvadą, nustatydamas, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
15. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į ieškovės O. Ž. apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo kreiptasi dėl ginčo buto privatizavimo. Būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad buvo pateiktas prašymas privatizuoti ginčo butą, o ne atsakovė turi įrodyti, jog toks prašymas nebuvo pateiktas. Byloje nebuvo pateikta įrodymų ir apie tai, jog tarp ieškovės ir jos brolio buvo susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamas ginčo butas, kas buvo būtina sąlyga, vykdant privatizavimo procedūrą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
17. Apeliantė prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamoje byloje šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantė nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.
Dėl ginčo esmės
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar apeliantė tinkamai ir laiku įgyvendino savo subjektinę teisę lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti ginčo butą.
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto Požėlos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1970 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 224 ieškovės tėvui V. V., kurio šeimoje buvo 6 asmenys, buvo suteiktas gyvenamasis plotas – butas, (duomenys neskelbtini). V. V. mirė (duomenys neskelbtini) o ieškovės motina A. V. mirė (duomenys neskelbtini) Tiek ieškovė, tiek ieškovės brolis, šios bylos trečiasis asmuo J. V., teismo posėdžio metu nurodė, kad mirus ieškovės motinai A. V., ginčo bute liko gyventi tik J. V.-ieškovės brolis.
20. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu apeliantės ieškinį atmetė pripažinęs, kad apeliantė ne tik kad neįrodė, jog ji atliko kokias nors procedūras siekdama įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą, bet ir nėra tinkamas subjektas butui pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti. Apeliaciniu skundu šios teismo išvados ginčijamos teigiant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nepagrįstai sprendė, kad apeliantei nebuvo suteikta teisė privatizuoti butą ir kad ji tinkamai neišreiškė savo valios privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.
21. Ieškovė (apeliantė) nors ir pripažindama, kad iš buto, kurį siekia privatizuoti lengvatine tvarka, išvyko dar 1975 metais, ir nuo to laiko nuolatos gyvena (duomenys neskelbtini), apeliaciniame skunde teigia, kad ji, net ir išvykusi, neprarado teisės privatizuoti ginčo butą, kadangi ketinimą įgyti nuosavybės teises į butą patvirtina pastovus jos lankymasis ginčo bute, padėjimas broliui jį prižiūrėti, mokesčių už brolį mokėjimas. Nurodžiusi, kad jos brolis atliko procedūras, būtinas ginčo gyvenamosios patalpos privatizavimui lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą ir kad gyvenamoji patalpa nebuvo privatizuota dėl nuo apeliantės nepriklausančių priežasčių, kreipėsi į teismą, remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir prašė pripažinti jai teisę privatizuoti nurodytą gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, kas lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Atsakant į klausimą, ar apeliantė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusį iki 1998 m. liepos 1 d., pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t. y.: 1) ar apeliantė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; 2) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir gali būti privatizavimo objektas; 3) taip pat, ar apeliantė kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp apeliantės bei atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo. Nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminai pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2005; 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; kt.).
23. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
24. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias butų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, nenukrypo nuo tokio pobūdžio bylose formuojamos kasacinio teismo praktikos, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus pagrįstai pripažino, kad apeliantė neįrodė, jog ji turėjo teisę privatizuoti butą ar kad atliko kokius nors veiksmus, numatytus Butų privatizavimo įstatyme, siekdama įgyti nuosavybėn gyvenamąją patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini).
25. Šioje byloje nebuvo ginčijama aplinkybė dėl gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), buvimo tinkamu privatizavimo objektu. Ginčas byloje kilo dėl to, ar apeliantė yra tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantei išvykus iš ginčo buto ji nėra tinkamas subjektas privatizuoti ginčo butą, kadangi ji tiek įstatymo priėmimo metu, tiek ir šiuo metu nėra ginčo buto nuomininkė.
26. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.
27. Butų privatizavimo įstatymo priėmimo metu ir iki 1998 m. liepos 1 d. galiojęs Butų kodeksas bei 1964 m. Civilinis kodeksas reglamentavo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimo ir pasibaigimo pagrindus bei tvarką. 1964 m. CK 324 straipsnyje išvardinti asmenys, kurie laikomi ar pripažįstami nuomininko šeimos nariais. Nuomininko giminaitį, nagrinėjamos bylos atveju apeliantę, pripažinti jos brolio J. V. šeimos nariu pagrindas yra tik nustačius, jog šie asmenys ginčo patalpoje gyveno kartu bei tvarkė bendrai ūkį. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 1975 metų išvyko į kitą gyvenamąją vietą (1964 m. CK 352 straipsnis), o 1982 m. mirus pagrindiniam nuomininkui, teise pakeisti nuomos sutartį nepasinaudojo (1964 m. CK 338 straipsnis). Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie padėjimą apeliantės broliui buityje, lankymasis ginčo bute nesudaro pagrindo, teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinti ieškovę ginčo bute gyvenusio jos brolio J. V. šeimos nare ar asmeniu, įgijusiu tokias pat teises į ginčo butą, kaip ir nuomininkas (1964 m. CK 324 straipsnio 2, 3 dalys).
28. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje surinkti duomenys nepatvirtina tiek apeliantės, tiek trečiojo byloje dalyvaujančio asmens atliktų veiksmų siekiant privatizuoti ginčo gyvenamąją patalpą Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo ir tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei vertinimą, t. y. buvo įvertinti ieškovės paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai sprendimai ir pagrįstai padaryta išvada, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė buvo pradėjusi ginčo buto privatizavimo procesą.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodomos aplinkybės apie privatizavimo proceso pradėjimą yra prieštaringos. Nors ieškovė ir pripažįsta, kad neteikė prašymo dėl buto privatizavimo, nesudarė su broliu susitarimo, kieno vardu bus privatizuotas butas, tikėdamasi, kad butą privatizuos jame gyvenęs jos brolis, tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad įrodymus apie tai, kad ji nepradėjo privatizavimo procedūros privalėjo pateikti atsakovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju nėra teisinio pagrindo perkelti įrodinėjimo naštą atsakovei, t. y. įpareigojant atsakovę teikti įrodinėjimo priemones, jog ieškovė nėra pradėjusi privatizavimo proceso. Pirmosios instancijos teismas tinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, tuo tarpu apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, jog apeliantė tikėjosi, kad butą privatizuos jame gyvenęs asmuo, negali būti laikomos tinkama įrodinėjimo priemone, patvirtinančia, jog apeliantė tinkamai ir laiku pradėjo buto privatizavimo procesą (CPK 178 straipsnis).
30. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių bylos aplinkybių, tyrė ir vertino šalių paaiškinimus, pateiktus įrodymus, teismo sprendimą motyvavo, išvadas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir teise. Pirmosios instancijos teismas, sprendęs, kad ieškovė neįrodė, jog turėjo teisę privatizuoti ginčo butą, pasisakė ir dėl tų argumentų, kurie apibrėžti ieškinio ribomis ir nurodyti ieškovės pateiktame procesiniame dokumente dėl ieškovės teisių pažeidimo ir ginčijamos buto pirkimo pardavimo sutarties teisėtumo. Teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, apeliantės nurodyti šio straipsnio 4 dalies reikalavimai sprendimo turiniui nepažeisti.
31. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas reikšmingas bylai faktines aplinkybes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė CPK normų nustatytas ir kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos duomenis, tyrė ir vertino bylos šalių pateiktų ir kitų byloje surinktų įrodymų visumą, ginčo santykiams reglamentuoti tinkamai aiškino ir taikė butų privatizavimą nustačiusius teisės aktus ir jų taikymo praktiką. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliantės O. Ž. apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
32. Atmetus apeliantės O. Ž. apeliacinį skundą, būtų pagrindas atsakovės Kauno miesto savivaldybės ir trečiojo asmens VĮ Turto banko naudai priteisti jų apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tačiau nei atsakovė, nei trečiasis asmuo iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė įrodymų apie jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl dėl jų atlyginimo nespręstina (CPK 98 straipsnis).
33. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 3,69 Eur sumą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290), šios išlaidos priteistinos iš apeliantės O. Ž. valstybės naudai.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės O. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 3,69 Eur (tris eurus 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, kurias patyrė apeliacinės instancijos teismas (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.