- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-28
- Bylos Nr.
- e2S-1700-775/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė
- Pareiškėjas
- G. V., R. M.
veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų G. V. ir R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. V. ir R. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai G. V. ir R. M. (toliau – pareiškėjai) prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y. (1) kad po A. S. ir vėliau A. S. mirties E. N. paveldėjo visą butą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – butas) faktinio valdymo būdu ir tapo šio buto 100 procentų savininke; (2) kad po E. N. mirties butas įėjo į paveldimo turto masę ir atitinkamai pareiškėjos E. N. įpėdinės – dukros G. V. ir R. M. – pagal įstatymą paveldėjo butą lygiomis dalimis (po pusę); (3) kad po G. V. mirties jos turėta buto pusė įėjo į paveldimo turto masę ir atitinkamai tą buto pusę paveldėjo ją pergyvenęs sutuoktinis G. V..
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų pirmo reikalavimo dalį, kiek tai susiję su A. S., antrą ir trečią reikalavimus bei pareiškėjams nustatė terminą nutartyje nurodytiems pareiškimo pirmo reikalavimo, kiek tai susiję su A. S., trūkumams pašalinti.
3. Teismas nurodė, kad teisme nustačius, kokia buto dalis priklausė A. S., reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kiek tai susiję su E. N. buto paveldėjimu po A. S. mirties, būtų perteklinis ir nenagrinėtinas teisme, kadangi pagal byloje esančius duomenis notarė patvirtino, jog yra užvesta paveldėjimo byla po A. S. mirties. Teismo procesinio sprendimo pateikimas notarei, kuriuo būtų išspręstas klausimas dėl A. S. priklausančio buto dalies būtų pakankamas pagrindas notarei spręsti klausimą dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo. Todėl teismas sprendė, kad pirmas pareiškėjų reikalavimas, taip kaip jis suformuluotas pareiškime, negalės turėti reikšmės notarei paveldėjimo byloje. Pareiškėjai turėtų aiškiai ir tiksliai suformuluoti reikalavimą teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl A. S. priklausančio buto dalies, todėl pareiškėjams nustatytas terminas pareiškimo reikalavimo dalies, susijusios su A. S. turto dalimi, trūkumams pašalinti, t. y. suformuluoti reikalavimą dėl konkretaus juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nurodyti šiam klausimui spręsti reikalingas faktines aplinkybes, pateikti įrodymus.
4. Teismas nustatė, kad A. S. palikimo priėmimo faktų nėra įregistruota. E. N. yra A. S. sesuo. Į bylą nepateikta duomenų, kad E. N. būtų susijusi su A. S. kokiais nors giminystės ryšiais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.11 straipsnio 1 dalyje nurodytų įpėdinių pagal įstatymą eiliškumu, teismas negali spręsti, kad E. N. gali būti laikoma įpėdine pagal įstatymą po A. S. mirties dėl nenustatyto tarp jų giminystės ryšio. Todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 443 straipsnio 1, 2 dalimis, pareiškėjų pirmo reikalavimo dalį, kuria prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl E. N. palikimo priėmimo po A. S. mirties, atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
5. Dėl pareiškėjų antro ir trečio reikalavimų teismas nurodė, kad šie reikalavimai dėl konkrečios buto dalies, nesant nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto dėl A. S. priklausančio buto dalies, yra ydingi. Teismas iš notarės 2025 m. kovo 21 d. rašto nustatė, kad po E. N. mirties yra užvesta paveldėjimo byla. Į bylą pateiktas Testamento registro išrašas, kad po G. V. mirties taip pat yra užvesta paveldėjimo byla.
6. Teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl A. S. priklausančios buto dalies, notaras išduos paveldėjimo teisės liudijimą į A. S. priklausančią buto dalį. Minėtas paveldėjimo teisės liudijimas, jo įregistravimas Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centre, duomenų pateikimas notarui į E. N. paveldėjimo bylą būtų pagrindas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą jos įpėdiniams. Vėliau bus pagrindas kreiptis į G. V. paveldėjimo bylą vedantį notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į minėtą turtą. Teismas sprendė, kad dėl nurodytos priežasties pareiškėjai turės galimybę ne teismo tvarka išspręsti klausimą dėl pareikštų reikalavimų. Todėl, kol nėra išspręstas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl A. S. priklausančios buto dalies, antrą ir trečią pareiškimo reikalavimus teismas laikė pertekliniais ir juos atsisakė priimti kaip nenagrinėtinus teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 443 straipsnio 1–2 dalys).
Šalies argumentai
7. Pareiškėjai, šalindami trūkumus, pateikė pareiškimą, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y., kad A. S. buvo vienintelė viso buto savininkė, įgijusi 100 procentų buto nuosavybės dalį privatizavimo būdu. Pareiškėjai taip pat pateikė alternatyvius reikalavimus, t. y. jei teismas laikytų, jog negalima nustatyti A. S. 100 procentų buto nuosavybės, tuomet (i) nustatyti 50 procentų dalį (preziumuojant, kad A. S. ir A. S. dalys jungtinėje nuosavybėje buvo lygios), ir (ii) tokiu atveju papildomai nustatyti, kad A. S. priklausiusi buto pusė po jo mirties buvo įgyta E. N. nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 2 d. nutartimi pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjams. Teismas išaiškino, kad su ieškiniu dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir kitų reikalavimų pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka.
9. Teismas nurodė, kad 2025 m. gegužės 13 d. pareiškėjams nurodyta, jog notarė negali atlikti notarinio veiksmo – išduoti paveldėjimo teisės liudijimo, nes kyla abejonių dėl išlikusio nekilnojamojo turto teisinio režimo – ar turtas buvo asmeninis, ar bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir kokia dalimi jis priklausė A. S.; notarė aiškiai nurodė, kad reikia kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokia turto dalis nuosavybės teise priklausė mirusiajai.
Šalies argumentai
10. Pradiniame pareiškime pareiškėjai nebuvo nurodę reikalavimo, susijusio su buto dalies priklausymu. Po pareiškimo trūkumų šalinimo vienu iš pareikštų reikalavimų pareiškėjai siekia ginčo butą pripažinti mirusios A. S. asmenine nuosavybe. Suformuluotas reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe yra turtinis reikalavimas, nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka, reiškiant ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
11. Ieškinio formai ir turiniui civilinio proceso įstatyme nustatyti netapatūs reikalavimai, negu pareiškimui, nagrinėtinam ypatingosios teisenos tvarka. Kadangi pareiškėjai pateikė naują dokumentą, kuris negali būti laikomas patikslintu pirminiu pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas sprendė, kad pareiškimo trūkumai nėra pašalinti, todėl pareiškimą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
12. Atskiruoju skundu pareiškėjai G. V. ir R. M. (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 2 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nėra, kadangi pareiškime nėra keliamas turtinis reikalavimas, kuris būtų nagrinėtinas ieškinio teisena. Nutartyje net nenurodoma, kas turėtų būti atsakovas ieškinio teisenoje, esant tokiems pareikštiems reikalavimams – atsakovas tiesiog neegzistuoja, nes nėra jokio turtinio ginčo. Šiuo atveju, net valstybė negalėtų būti atsakove, nes nėra pareiškusi jokių reikalavimų į butą ir nėra jo savininkė. Akivaizdu, kad nėra jokio ginčo, nagrinėtino ieškinio teisena su jokiu subjektu.
12.2. Teismas nurodė šalinti trūkumus ir pasiūlė formuluoti reikalavimą dėl mirusios A. S. dalies buto nuosavybėje nustatymo. Tokį reikalavimą pareiškėjai ir suformulavo – prašė nustatyti, kad A. S. dalis buto nuosavybėje buvo 100 procentų, nepriklausomai nuo to, kad A. S. įgijo butą būdama santuokoje, kadangi sutuoktinis pagal tuometinį reglamentavimą net negalėjo įgyti buto nuosavybės.
12.3. Pagal kasacinio teismo praktiką reikalavimai dėl dalies nuosavybėje nustatymo yra nagrinėjami ypatingąja teisena. Tokio aiškinimo negali pakeisti tai, jog šiuo atveju prašoma pripažinti, kad mirusiajai priklausė 100 procentų dalis buto. Ginčo, jog mirusioji A. S. buvo sudariusi santuoką su A. S., nėra, akivaizdu, kad tarpusavyje jie turėjo turto bendrąją jungtinę nuosavybę, tačiau minėtasis butas negalėjo tapti A. S. nuosavybe, nes tuo metu galiojantys įstatymai numatė imperatyvias sąlygas dėl buto privatizavimo. Kadangi sutuoktinis privatizavimo sąlygų neatitiko ir neprašė buto privatizuoti savo vardu, butas buvo privatizuotas ir registruotas 100 procentų A. S. nuosavybe. Apeliantų teigimu, A. S. įgijo 100 procentų buto nuosavybės, nepaisant santuokos. Bylos nagrinėjimas negali priklausyti formaliai vien nuo to, kokią dalį – didesnę ar mažesnę, t. y. ar 50, ar 100 procentų – prašoma nustatyti nuosavybėje – visos dalies nustatymo bylos turi būti nagrinėjamos ta pačia teisena.
12.4. Net jei reikalavimas būtų reiškiamas ne dėl dalies jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo, o dėl buto pripažinimo asmenine mirusiosios A. S. nuosavybe, toks reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas ypatingąja teisena dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškimu neprašoma priteisti turto jokios šalies atžvilgiu, niekas dėl tokio reikalavimo nepraturtėja – o tik prašoma nustatyti praeityje buvusį faktą, kuris turi juridinę reikšmę, nes nuo to priklausys tolesni paveldėjimo procesai.
12.5. Ieškinio teisena galėtų būti nagrinėjami tik tie atvejai, kuriuose yra turtinis ginčas – kai yra ieškovas, prašantis savo nuosavybėn priteisti didesnę ar mažesnę turto dalį, ir kai yra atsakovas, kuris taip pat turi neatidalintą dalį, bet yra suinteresuotas gauti didesnę ar mažesnę atidalintą dalį. Šiuo atveju turtinio ginčo nėra, pareiškėjai nėra turto bendrasavininkiai, nėra ir atsakovo kaip bendrasavininkio. Byla yra apie praeities aplinkybes, tiek A. S., tiek A. S. yra abu mirę. A. S. iš viso nepaliko nė vieno įpėdinio, todėl ieškininis ginčas dėl turto neegzistuoja ir jo net teoriškai negali būti. Vienintelis įmanomas dalykas retrospektyviai nustatyti, kokie praeityje buvo juridiniai faktai, turintys reikšmės pareiškėjams dabartyje. Be pareiškėjų daugiau nėra jokios „priešingos“ ginčo šalies – atsakovo, o ir paties ginčo nėra, nes niekas kitas jokių pretenzijų į butą nereiškia.
12.6. Pareiškėjai neprašo jų nuosavybėn nieko priteisti, tik išsiaiškinti, kokia dalis buto priklausė A. S. jos mirties dieną. Todėl nėra sąžininga reikalauti iš pareiškėjų mokėti žyminį mokestį kaip už turtinį ginčą, kai pareiškėjų turtinė padėtis nuo to nesikeičia. Šio proceso esmė sudaryti sąlygas toliau vykti paveldėjimo procesams, o ne priteisti nuosavybę pareiškėjams.
12.7. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-701/2015) kitas pareiškėjų reikalavimas – dėl įgyjamosios senaties – taip pat akivaizdžiai nagrinėtinas ypatingąja teisena.
12.8. Pagal kasacinio teismo praktiką, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šioje byloje nėra jokio buto ryšio su valstybe, jos teisės nėra registruotos, nėra valstybės atsiliepimo, nėra jokių valstybės pretenzijų į butą. Todėl nėra prielaidų, kad valstybė galėtų tapti atsakovu, juo labiau, kad ir esant kokioms nors valstybės pretenzijoms į butą, tokios pretenzijos pagal minėtą praktiką vis tiek turėtų būti nagrinėjamos ypatingąja teisena, sprendžiant dėl įgyjamosios senaties.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
16. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 444 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas sąrašas bylų, kuriose teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ypatingosios teisenos nuostatas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (CPK 444 – 448 straipsniai) nurodė, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali gauti kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Pažymėtina, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2008, 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009).
17. CPK 667 straipsnis nustato skolininkui fiziniam asmeniui priklausančios bendro su kitais asmenimis turto dalies nustatymo tvarką. Šios tvarkos esmė yra ta, kad antstolis, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, areštuoja visą bendrąjį turtą ir tuomet yra sprendžiamas skolininkui priklausančios bendro turto dalies nustatymo klausimas (CPK 667 straipsnio 2 ir 4 dalys). Tais atvejais, kai skolininkas turi bendro su kitais asmenimis turto ir jam priklausanti bendro turto dalis nėra nustatyta, kyla skolininko turto dalies neapibrėžtumo rizika, nes iki bus nustatyta skolininkui priklausanti bendro turto dalis, nėra aišku, kokia konkrečiai turto dalis priklauso skolininkui ir kokia apimtimi galės būti patenkinami išieškotojo interesai nukreipiant išieškojimą į tokį turtą. Nors tiek bendrosios dalinės nuosavybės, jeigu dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 3 dalis), tiek bendrosios jungtinės nuosavybės (CK 3.117 straipsnis) atveju yra taikoma lygių dalių prezumpcija, ši prezumpcija gali būti nuginčyta. Šios rūšies bylos taip pat nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka.
18. Nagrinėjamu atveju, apeliantai po teismo nutarties dėl trūkumų šalinimo, pagrindiniu reikalavimu prašo pripažinti mirusios A. S. asmenine nuosavybe butą, t. y., kad palikėja buvo vienintelė viso buto savininkė, šį turtą įgijusi 100 procentų nuosavybės teise, privatizavimo būdu.
19. Notarės 2025 m. kovo 21 d. pateikti duomenys patvirtina, kad A. S. su A. S. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. A. S. mirė santuokoje (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), A. S. vardu įregistruotas 1994 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. Įstatymą Nr. I-1374. Nekilnojamojo turto įgijimo metu sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentavo Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. CK, kaip iš esmės ir SŠK, įtvirtinta, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis yra įformintas vieno iš jų vardu (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad butui taikoma sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija.
20. Nurodytu reikalavimu apeliantai iš esmės siekia ne tik paneigti minėtą prezumpciją , teismo prašydami pripažinti, kad būdama santuokoje su A. S., palikėja A. S. butą įgijo asmeninės nuosavybės teise, tačiau ir pakeisti esamą buto nuosavybės teisinį režimą iš bendrosios jungtinės nuosavybės į asmeninę. Vadovaujantis minėta prezumpcija, turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Darytina išvada, kad apeliantai savo pagrindiniu reikalavimu siekia nustatyti ne juridinę reikšmę turintį faktą, o pakeisti esamą turto teisinį režimą.
21. Tais atvejais, kai įpėdinis siekia įrodyti reikšmingas aplinkybes, turinčias įtakos palikėjo turto teisiniam režimui, galiojant sutuoktinių turto prezumpcijai, siekdamas nuginčyti santuokoje įgyto turto pobūdį, tokios aplinkybės įrodinėjamos reiškiant ieškinį. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka, todėl reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008).
22. Apeliantai teigia, kad minėtasis butas negalėjo tapti A. S. nuosavybe, kadangi butas buvo privatizuotas ir registruotas 100 procentų A. S. nuosavybe, nepaisant santuokos. Nurodytos aplinkybės dėl turto nuosavybės teisės sudaro byloje įrodinėtinų aplinkybių visumą, kadangi šiuo atveju iš esmės turi būti sprendžiama ar butas buvo asmeninė, ar bendroji jungtinė palikėjos nuosavybė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškimą nepaduotu ir grąžino jį apeliantams, nes po pareiškimo trūkumų šalinimo suformuotas pagrindinis apeliantų reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, yra turtinis reikalavimas, nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka, reiškiant ieškinį, kuris apmokestinamas kaip turtinis reikalavimas CPK nustatyta tvarka.
23. Aplinkybė, kad A. S. ir A. S., dėl kurių nuosavybės teisės kilęs ginčas, yra mirę, nekeičia ginčo esmės. Paveldėjimo atveju įvyksta universalus teisių perėmimas. Jei teismas nustatytų, kad butas nuo pat jo įgijimo momento buvo asmeninė A. S. nuosavybė, tai reikštų, jog šis turtas niekada nepriklausė A. S. ir nepateko į bendrosios jungtinės nuosavybės objektų sudėtį. Tokiu atveju visa buto nuosavybės teisė pereitų A. S. įpėdinei – jos seseriai E. N., kaip vienintelei teisėtai paveldėtojai, po kurios mirties palikimą priėmė jos įpėdiniai.
24. Jeigu minėta aplinkybė nepasitvirtintų, tai iš esmės nekeistų nei ginčo pobūdžio, nei procesinio teisinio santykio esmės. Mirus vienam iš bendraturčių (A. S.), kurio palikimas nebuvo priimtas nė vieno įpėdinio, teisę pretenduoti į mirusiojo palikimą įgytų valstybė, kuri ir yra įtrauktina dalyvauti nagrinėjant su šiuo turtu susijusį ginčą.
25. Kadangi pagrindinis apeliantų reikalavimas yra susijęs su turto teisinio režimo pakeitimu, kuris savo pobūdžiu yra ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jis turi būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka. Pažymėtina, kad kiti alternatyvūs reikalavimai dėl A. S. ½ nuosavybės dalies nustatymo ir fakto, jog A. S. priklausiusi buto pusė po jo mirties buvo įgyta E. N. nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu nustatymo yra alternatyvūs ir išvestiniai reikalavimai iš apeliantų reiškiamo reikalavimo dėl A. S. nuosavybės teisės. Šie reikalavimai kyla iš apeliantų pagrindinio reikalavimo dėl buto nuosavybės teisinio režimo nustatymo ir bus sprendžiami priklausomai nuo teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje alternatyvūs reikalavimai negali būti laikomi nei lemiamais, nei apsprendžiančiais bylos nagrinėjimo tvarką. Priešingai, šių reikalavimų egzistavimas neeliminuoja ginčo pobūdžio, kuris pirmiausia turi būti išspęstas ginčo teisenos tvarka.
26. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.